9 Ašmenos Naktis
1432 m. rugpjūčio 31–rugsėjo 1 d. naktis, Ašmena
Žirgai nemėgo vienos brastos vietos.
Smuklininkas Žiežirbai nieko nepasakojo, mat vilkatas su smuklininkais nešnekučiavo — viską pastebėjo pats, tūnodamas alksnyne už dviejų šimtų žingsnių ir vakaro prieblandoje stebėdamas brastą kertančius vežimus. Ašmenos upė šiame ruože buvo plati ir sekli, vanduo siekė žirgui iki kelių, ir vežikai kirto ją nesustodami, plekšnodami botagais, šnekėdami apie alų, laukiantį kitame krante. Bet ties pietiniu krantu, ten, kur kelias išlipdavo iš vandens ir įsirėždavo į pylimą, kiekvienas arklys pakeldavo galvą ir sulėtindavo žingsnį. Arkliai nesustodavo, tik imdavo sunkiau vilkti kojas ir glaudė ausis, lyg varomi pro skerdyklos vartus. Pravažiavę nusiramindavo, ir vežikas, nieko nepastebėjęs, vėl plekštelėdavo botagu.
Žiežirba palaukė, kol sutemo, ir tik tada nuėjo prie vandens.
Ašmenos užeiga stovėjo ant kranto kaip didelis, pilkas gyvulys: ilgas medinis pastatas su dviem kaminais, stogu, nusileidusiu iki pat žemės, ir kiemu, kuriame šiąnakt nebuvo vietos nė vežimo ratui. Švitrigailos palyda užėmė viską. Šimtas žmonių, gal daugiau. Arkliai stovėjo prie virvių pievoje už tvarto, o iš karčemos sklido dainos, rusėniškos, ilgos, su priedainiu, kurį visi traukė per balsą. Viršuje, aukščiausiame lange, degė šviesa. Ten, spėjo jis, miegos tas, kam visada paskiriama geriausia patalpa.
Jis žengė ant brastos pylimo.
Pirmiausia dingo garsas. Ne iš karto, o lėtai, tarsi kas nors delnais užspaustų jam ausis. Upė už nugaros liovėsi čiurlenusi. Dainos nutilo. Žolė kelio pakraštyje buvo balta. Šerkšnas, vasaros paskutinę dieną, ore, kuris dar kvepėjo pienių pūkais. Jis sustojo. Ragų žibinte balta liepsna pasviro nuo žemės, ne į ją, ir susitraukė, kaip susitraukia liepsna, kai kas nors atveria duris į šaltį.
Jis atsiklaupė ir padėjo delną ant kelio.
Žemė nekalba žodžiais — ji saugo pėdsakus. Nežiūrėdamas, vien pirštų galiukais lyg aklasis, Žiežirba perskaitė senąją kelio atmintį: ilga, lėta vilkstinė su raitais sargybiniais priekyje bei gale, o viduryje — aklinai užvertas vežimas. Iš to uždaro narvo it iš įkaitusios krosnies tvoskė jaunas, nesutramdomas įniršis ir kumščių dūžiai į ąžuolines lentas. Vilkatas atpažino jį iškart: Vytautas, dar nenutuokiantis, kokią naštą teks nešti ant pečių.
O už vežimo, ant žirgo, joję senis.
Riešus jam veržė virvės, tačiau sukaustyti atrodė lydintys sargybiniai, o ne belaisvis. Tiesus, apsigobęs nudėvėtu apsiaustu ant širmio, kunigaikštis jojo lyg ginti pilies kuorų. Ties brasta pasuko žirgą į tėkmę ir nepaisydamas sargybinio riksmo sustojo vidury upės. Kol arklys gėrė, raitelis į bangas nė nedirstelėjo, o palydovui surikus antrąsyk, ramiai atšovė vieną žodį; Žiežirba atpažino jį iš pačios žemės: Arkliui reikia.
Tyla ėjo su jais.
Slinko kita kelio puse be šešėlio, tarsi gyvas keleivis, ir kiekvienas jos žingsnis it sausas smėlis sugerdavo garsus: kanopų bildesį, sargybos keiksmus, net paskutinį senio žodį. Vytautas kartą rūsyje vėlų vakarą ilgai pasakojo apie Tuštumos Kvėpavimą. Dabar tapo aišku, kodėl penkiasdešimt metų šiuo keliu traukę vilkai lenkdavo brastą — ten kažkas tebelaikė sugniaužęs balsą, — ir kodėl arkliai vis dar sunkiai vilko kojas, nors vilkstinė pranyko prieš pusę amžiaus. Kai kurie pėdsakai neišblėsta, tik nustoja būti matomi akimis.
Užeigoje senis nesėdėjo prie stalo. Jam skyrė klėtį, žemą, šaltą. Žiežirba pakėlė galvą ir ją pamatė: ilga pašiūrė už karčemos, su stogu iki žemės, kur šiandien šeimininkas laikė silkių statines. Šeimininko žmona, apkūni, išsigandusi, atnešė jam duonos. Sargybinis norėjo ją atimti. Senis paėmė ją surištomis rankomis, perlaužė ir pusę padavė tam pačiam sargybiniui, kuris šaukė ant brastos. Žiežirba pajuto tai kaip plonytį šilumos siūlą, išlikusį ant durų staktos. Duonos kvapas, išlikęs po penkiasdešimties metų. Duona už duoną. Ne žodžiais, veiksmu. Kęstutis per visą kelią nepaėmė nieko, ko jam nedavė.
Po marškiniais, ant odinio dirželio, gintaras buvo šaltas. Bet jūra jame ūžė garsiau, nei bet kada. Kažkas, labai toli, pasilenkė prie jo, kaip pasilenkiama prie šulinio, ir klausėsi.
Per Rasas, trumpiausią naktį, jis pirmą kartą pažvelgė pro skeltę. Nežiūrėti pusantrų metų buvo lengviau, nei jis manė: žaizdos, kuri nekraujuoja, nesinori liesti. Jis pamatė slėnį, du vyrus, ugnį ir kainą, kurią Kęstutis ištarė garsiai. Nuo to laiko nešiojo gintarą kaip užgijusią žaizdą, žinodamas, kas po oda. Du davė savo žodį, galvojo jis dabar, klūpėdamas ant šalto kelio. Vadinasi, gali ir vienas. Mintis buvo ramesnė už visas kitas, ir jis nepasitikėjo ja kaip tik dėl to.
Žiežirba ilgai neatitraukė delno nuo kelio. Paskui atsistojo. Ant kelių jam liko drėgmė, tokia šalta, kad degino. Žemė paima iš tų, kurie jos klausia, truputį šilumos; kitos kainos čia nebuvo. Jis nuėjo atgal į alksnyną, kur laukė kiti.
Iki vidurnakčio smuklėje dainos nutilo, paskutinė užgeso ir viršutinio lango šviesa. Kieme prie vartų liko trypčioti tik trys ar keturi sargybiniai; gindamiesi žvarbos, vyrai šnekėjosi apie žirgus, mergas ir gandus, esą Krokuva atsisakiusi mokėti.
Greta alksnyne gulėjo Uosis, Spyglys ir Šiurpas. Žiežirba nežiūrėjo į brolių veidus: ir taip žinojo, kad Uosiui iš galvos neišeina Dykroje paliktas pelenų ąsotis, o Spygliui — jaunuolis, prieš pusantrų metų išėjęs atgal į gimtąjį kaimą, kur niekas nebetarė jo vardo. Visi tylėjo. Apie ką šnekėti laukiant, kol žmonės susikibs dėl žmonių sosto?
— Eisime, — tarė jis.
Jie išsiskirstė be garso. Šunys sulojo pirmi, kai Šiurpas peržengė tvarto tvorą, du, trys, paskui visi, ir Žiežirba sustingo, laukdamas, kad kas nors sušuks. Niekas nesušuko. Šunys nutilo tuo pačiu metu, vienu kvapu, kaip nutyla vaikai, kai įeina tėvas, ir nulindo po vežimais, nuleidę uodegas, kūkčiodami. Šunys niekada ilgai neloja ant vilkatų. Jie jų bijo, o kartu pažįsta. Pievoje arkliai pradėjo trypti ant virvių, šnopuoti, drebėti, bet nė vienas nesužvengė. Tvartuose tvyrojo tai, kas tvyro prieš audrą.
Jis pats nuėjo prie brastos.
Žemė po kojomis suvirpėjo kiek vėliau, nei jis tikėjosi. Ne nuo vieno raitelio: nuo daugelio, ramių, tvarkingų, ir niekas nekalbėjo, ir žibintai nebuvo uždegti. Raiteliai atjojo iš vakarų, nuo Vilniaus pusės, ir jų buvo daugiau, nei jis manė: du šimtai, gal trys. Žygimantas Kęstutaitis nesirodė. Jis buvo toliau, užpakalyje, kaip ir turėjo būti. Bet vėliavas Žiežirba pažino: Goštauto, Astiko, Mangirdaičio. Ponai, kurie visą vasarą atplaukdavo valtimis, dabar jojo ginkluoti, kaip jojo jų protėviai.
Nė vienas iš jų nepažvelgė į brastą. Žiežirba stovėjo pietiniame krante, už trijų žingsnių nuo kelio, ir laikė žibintą žemai, po apsiaustu. Už upės, jam už nugaros, tęsėsi Polocko kelias, kurį jam buvo liepta palikti atvirą.
Raiteliai įjojo į kiemą. Žibintai užsidegė vienu metu.
Pirmasis šūksnis buvo rusiškai, aukštas, išgąsdintas, iš karčemos vartų. Antras jau lietuviškas, drebantis, ir Žiežirba nesuprato, ką jis sako, kol jo nepakartojo dešimt balsų, paskui trisdešimt, paskui visi, vienu metu, tarsi žemė pati jį sakytų. Kęstučio sūnus! Kęstučio vardu! Šūksnis nuėjo per kiemą, per tvartus, per pievą, žemyn iki brastos, ir ten, ties tuo ruožu, kur kelias leidosi į upę, jis nutrūko. Ne nuščiuvo. Nutrūko, kaip nutrūksta virvė.
Kieme kažkas sulaužė duris. Kažkas sušuko. Prie karčemos lango kažkas nukrito, ir pasigirdo kardų žvangėjimas, trumpas, nenoras, tokių žmonių, kurie prabudo ir nesuprato, už ką kovoja. Švitrigailos palydos vyrai kovėsi basi, vienmarškiniai, su kuo pakliuvo po ranka. Kai kurie krito. Žiežirba nežiūrėjo. Jis žiūrėjo į užpakalines karčemos duris.
Jos atsivėrė ne iš karto.
Pro jas išpuolė vyras — vienmarškinis, basas, prie kaktos prilipusiomis juodomis sruogomis, greitu ir tiesiu žingsniu, kurio nesupainiotų nei miegai, nei išgąstis. Skuodė be jokio bailumo — veikiau su įniršiu žmogaus, seniai laukusio išdavystės ir dabar pagaliau įsitikinusio savo teisumu. Pievoje užšoko ant pirmo pasitaikiusio nebalnoto žirgo, nukirto virvę peiliu, kurį rado kažkur po ranka, ir pasuko į kelią žemyn, prie brastos.
Į šiaurę. Į Polocką.
Už trijų žingsnių nuo kelio ant kranto stovintis Žiežirba nė nekrustelėjo. Rankos prieš Gediminaičio kraują kelti negalėjo, o ir liepta nebuvo.
Žirgas išlėkė iš kiemo vartų ir nusileido žemyn takeliu, tarp pylimo ir upės, ir ten, kur šerkšnas dengė žolę, staiga sustojo. Visomis kojomis, ištiesęs kaklą, drebėdamas visu kūnu. Raitelis smogė jam kulnais. Žirgas nepajudėjo. Raitelis pažvelgė į priekį, ir tada pažvelgė į krantą, kuriame stovėjo vilkatas su balta ugnimi.
Žiežirba pamatė jo veidą aiškiai. Lieknas, greitas, išblyškęs, su akimis, kurios niekur nesustoja ilgiau nei akimirką, išskyrus dabar. Algirdo sūnus. Jogailos brolis. Kremenece devynerius metus išmokęs ne tylėti, o laukti.
— Vilkas, — pasakė Švitrigaila. Rusiškai, tarsi sau. Paskui lietuviškai, nes jis žinojo, kam kalba: — Kęstučio sūnus tave atsiuntė?
— Niekas manęs neatsiuntė, — atsakė Žiežirba. — Aš atėjau pats.
— Kodėl?
— Kad paliktume tau kelią.
Švitrigaila trumpai nusijuokė. Žirgas po juo vis dar drebėjo, bet jis pats sėdėjo ramiai, vienmarškinis, basas, plikomis blauzdomis šaltame vandenyje, ir juokas buvo pavargęs, bet ne piktas.
— Kelią, — pakartojo jis. — Gerai. Ačiū už tai.
Jo žvilgsnis nuslydo prie žibinto, prie baltos, pakrypusios liepsnos, ir kažkas sustojo veide.
— Tokia šalta ugnis, — tarė jis. — Gal tiek mums visiems ir liko.
Jis smogė žirgui. Šįkart žirgas šoko, išsigandęs, nusprendęs, kad bėgti per tą tylą yra mažesnė blogybė už sėdėjimą joje, ir lėkė per ruožą be kvėpavimo, ir visas kitas upės garsas dingo, kai jis jį praėjo, kaip dingsta garsas už užverstų durų. Žiežirba matė, kaip kanopos kelia vandenį, bet jo nesigirdėjo. Aidas neatsiliepė. Švitrigaila pasiekė kitą krantą, pasuko į šiaurę ir pranyko tarp alksnių.
Po kelių akimirkų atlėkė persekiotojai: dešimt raitelių su žibintais, šaukdami. Ties tuo ruožu jų šauksmas nutrūko, žirgai sulėtėjo, ir raiteliai, nebegirdėdami nei vienas kito, nei savo vadų, sumišo ir sustojo. Kol jie susivokė, kur sukti, Polocko kelias už upės buvo tuščias, ir nė vienas jų nežinojo, ar jis tuščias todėl, kad pabėgęs, ar todėl, kad jam leista.
Žiežirba pastovėjo dar ilgai, laikydamas žibintą. Jis negalėjo suprasti, kodėl vienintelė jo mintis buvo apie tai, kad ta pati tyla, kuri šiąnakt išgelbėjo Jogailos brolį, prieš penkiasdešimt metų išgėrė Kęstučio žodį.
Žygimantas atjojo, kai šviesa jau leido matyti.
Per pačias grumtynes naujasis valdovas nesirodė — atjojo su sūnumi ir dešimčia palydovų tik tada, kai kieme jau pleškėjo tvartas, smuklėje gulėjo šeši ar septyni nukautieji, o gyvieji stovėjo suvaryti prie sienos, laukdami žodžio, ar bus priimti į tarnybą, ar surakinti. Pilką, žvarbų rytą nuo upės it dūmai kilo rūkas. Nulipęs nuo žirgo ties vartais, Žygimantas valandėlę apžiūrinėjo kieme išmėtytą pusbrolio mantą: kailinius, batus, pergamentus, sveiką likusią taurę.
Paskui jis nuėjo prie brastos.
Žiežirba sėdėjo ant pylimo, šalia šerkšno ruožo, kuris saulei tekant nebetirpo. Žygimantas sustojo prie jo ir pažvelgė į žemę.
— Jis pabėgo, — tarė jis.
— Taip.
— Pro čia.
— Taip.
— Šerkšnas, — tarė Žygimantas. — Rugsėjo pirmąją. — Kodėl taip nutiko, neklausė: tik įbedė akis į ledinėmis adatomis pasidengusią žolę, įpratęs neparodyti nuostabos, kad svetimi nepamatytų silpnumo.
— Čia šalta nuo tada, kai tavo tėvas praėjo, — pasakė Žiežirba.
Žygimantas nepajudėjo.
— Žinau, kad jis čia praėjo, — atsakė jis po ilgos tylos. — Ašmena buvo ant kelio. Aš tai žinojau. Bet niekada čia nebuvau.
— Jis jojo tiesiai, nors rankos buvo surištos. Prie brastos liepė pagirdyti arklį. Užeigoje atnešė jam duonos, ir jis pasidalino su sargybiniu, kuris ant jo šaukė.
— Iš kur tu…
— Žemė prisimena.
Žygimantas nusisuko į upę. Žiežirba matė, kaip jo burna atsiveria, ir suprato, koks klausimas ten pasirodys: tas pats, kurį jis jau kartą buvo uždavęs. Ar jis kentėjo? Ir paskui kitas, kuris iš jo išeidavo kaip nuodai iš žaizdos: ar tai galima panaudoti? Žiežirba laukė. Žygimantas ilgai stovėjo pravertomis lūpomis, ir šaltis, išeinantis iš žemės, kilo per jo batus. Jo ranka, pati savaime, pakilo ir palietė gerklę.
Klausimas neišėjo.
— Ačiū, — pasakė Žygimantas. Žiežirba nežinojo, už ką: už kelią ar už duoną.
Jis nuėjo atgal į kiemą, kur jo laukė žmonės, ir įėjo į užeigą. Sūnus Mykolas stovėjo prie vartų, ir Žiežirba pamatė, kaip senis, praeidamas pro jį, trumpai uždėjo ranką jam ant peties ir pasakė kažką be jokio skaičiavimo. Ko, nebuvo girdėti.
Žiežirba tebesėdėjo ant brastos pylimo. Upė vėl ramiai čiurleno tarp akmenų. Visą naktį ant skardžio tvyrojusi tyla nepastebimai susigėrė atgal į šešėlį, o po marškiniais vėso gintaro grūdelis ir jo gelmėje pamažu nuščiuvo tolimas jūros ošimas.
Jis pažvelgė į žibintą. Tokia šalta ugnis, buvo pasakęs Algirdo sūnus, vienmarškinis, basas, bėgantis iš savo paties nakvynės. Gal tiek mums visiems ir liko. Žiežirba uždarė žibinto dureles, kad neliktų šviesos, ir nuėjo į alksnyną, kur jo laukė vilkai.