27 Paskutinė Žynio Giesmė
1448 m. rugsėjis, Šiluvos kelmynas
Bitės pirmos pasakė, kad kažkas negerai.
Žiežirba išėjo iš miško ties tuo pačiu aukštu kelmu, nuo kurio kasmet pradėdavo skaičiuoti avilius, ir sustojo. Ruduo buvo šiltas, medaus metas, ir prie kiekvienos kiaurymės turėjo plakti sparnai, kaip plaka gyslelė kakle. Jos sėdėjo. Visos, kiek jų ten buvo, sparnais prigludusios, nejudėdamos, kaip sėdi giminės prie mirštančiojo, ir ūžesys, sklindantis iš dvidešimt trijų kelmų, nebuvo darbo ūžesys. Tai buvo vienas žemas, lygus garsas, kuris nė aukštyn, nė žemyn nesikeitė.
Tarp avilių Žiežirba žengė atsargiai, ant pirštų galų, lyg greta miegotų kūdikis. Prie penktojo kelmo, ant avikailio, numesto ant kupstuotos žemės, gulėjo senis.
Atrodė, kad jis ten ropojo ir pavargo pusiaukelėje. Marškiniai buvo purvini, barzda pageltusi kaip senas korio vaškas, o dešinė akiduobė, užkimšta vašku, žiūrėjo į dangų savo vienintele tamsia dėme. Žiežirba atsiklaupė ir uždėjo delną jam ant krūtinės. Joje dar plakė, bet taip, kaip plazda virvė, kurios galas jau atrištas nuo kranto.
— Ar atnešei druskos? — paklausė senis. Jis nepramerkė akies.
— Atnešiau.
— Gerai. Bitės nevalgo druskos, bet mėgsta, kai kas nors ją laiko. — Suskirdusios lūpos prasivėrė šypsenai. — Kelk mane prie penktojo avilio. Jis šilčiausias. Aš norėčiau dainuoti pagal jo bites.
Žiežirba pakėlė jį. Senis svėrė mažiau nei jo paties apsiaustas. Jis atrėmė jį į kelmą, pakišo avikailį po nugara, o žibintą pastatė šalia, ant plokščio kelmo viršaus. Balta, pakrypusi liepsna tuoj pat palinko į senį, tarsi jis būtų ištaręs jos vardą.
— Matai, — tarė senis, žiūrėdamas į ją savo vienu žvilgsniu, kuris ne visai buvo akies žvilgsnis. — Ji nori pasiklausyti. Ji nieko neprisimena, o klausytis moka.
— Perkūnas klausosi per ją?
— Neklausk manęs, ką daro Perkūnas. Aš nebe žynys. — Jis tai pasakė nepykdamas, kaip pasakoma apie nebeturimą arklį. — Nuo to rudens, kai tau viską atidaviau, aš tik bitininkas, kuris moka dainą. Tai tau sakiau Šiluvoje: atidavus žodį, jis iš tavęs išeina. Žynys miršta kartu su žodžiais. Dainininkas gali mirti ir be jų.
Jis atsiduso, ir krūtinėje sušnarėjo kažkas, kaip pelės po šiaudais.
— Aštuoni buvome, kai tu atėjai, — pasakė jis. — Dabar su manimi šeši. Pernai užmerkė akis moteris Šeduvoje. Prieš dvi žiemas tas senas, kuris gyveno Žiemgalos pusėje… — Jis nutilo, tarsi pamiršo, ką norėjo pasakyti. — Po manęs liks penki. Nė vienas nebesidairys kito. Taip geriau. Kas žino, kad yra paskutinis, kalba iš pasididžiavimo. Kas mano esąs vienas iš daugelio, kalba iš pareigos.
Žiežirba nieko neatsakė. Tarp kelmų pūtė vėjas, pro nukritusius lapus nešė medaus ir drėgnos žemės kvapą, o kažkur toli, ten, kur kadaise stovėjo giraitė, lojo šuo. Ant pirmo avilio šliaužė viena bitė, lėtai, nenorėdama skristi.
— Aš tau dainuosiu, — pasakė senis. — Visą. Vieną kartą, kaip moku. Tu klausysi.
— Klausysiu.
— Ir pasakysi, ar teisingai.
Žiežirba pajuto, kad jam trūksta vietos krūtinėje.
— Nežinau, ar galiu.
— Žinai. — Senis pagaliau atvėrė gyvąją akį. Ji buvo drumzlina, apsitraukusi plėvele, bet žiūrėjo tiesiai. — Tada, Šiluvoje, tau sustingo pečiai. Aš to nemačiau, aš to klausiausi. Kai žmogus išgirsta kažką, kas jam sako, kad jo tiesa nėra tiesa, jis taip sustingsta. Aš tada nesupratau. Supratau tik vėliau, kai pasiekiau dainos galą ir radau, kad jis nesiriša. Joje kažkas neteisinga. Visada taip jaučiau. Ir tu žinai kas.
— Žinau.
— Ar sakysi?
Žiežirba žiūrėjo į žibintą. Liepsna linko į senį. Jis prisiminė tai, ką matė gintare prieš šešiolika metų, kai pirmą kartą pažvelgė į jį: slėnį naktį, du vyrus, ugnį, kuri buvo aukštesnė už žmones. Vyresnysis stabtelėjo ties kaina, nes pats nebuvo tikras, ar nori ją tarti garsiai. Jaunesnysis nesustojo. Ugnis paprašė to, ko gyvi neturėjo duoti, ir tą žodį ištarė ne ugnis, o jaunesnysis, garsiai, kad visi girdėtų, nes kažkas turėjo jį ištarti. Vyresnysis atsigręžė į brolį, ištarusį tai, ko pats nedrįso, ir to žodžio jam niekada nebeatleido. Aplink nebuvo jokios tautos ant kelių. Buvo du broliai, krivis ir vaidilutės slėnio pakraštyje. Niekas iš tų, kurių vardu viskas buvo tariama, nebuvo paklaustas.
Jis tai žinojo šešiolika metų. Tai gulėjo jame kaip akmuo kišenėje, kurį išmesti nėra kur.
— Aš manau, — tarė jis lėtai, — kad ji dainuojama taip, kaip jai reikėjo būti dainuojama.
— Tai ne atsakymas.
— Ne.
Senis įsižiūrėjo į svečią, ir raukšlėtame veide pražydo tyli, giedra šypsena.
— Pirmas teisingas atsakymas, kurį iš vilko girdžiu, — pasakė jis. — Gerai. Duok man bičių.
Giesmė kilo jau nebe iš išdžiūvusios gerklės, o iš paties krūtinės dugno, sunkiai plėšdama kvapą. Pradžioje bitės tūnojo prie uosinių avilių nekrustelėdamos, bet netrukus nuo tamsios lakos pakilo pirmoji, įkandin — antroji, ir tolygus kelmyno dūzgesys išsišakojo į platų daugiabalsį pritarimą, į kurį senasis dainininkas įsikibo it į tvirtą medinį turėklą.
Tylėk, tylėk, Tylioji Sutartie, ugnim užrašyta, krauju užantspauduota. Du broliai nulipo į slėnį naktį, vyresnysis žiūrėjo į rytus, jaunesnysis laikė ranką ant rankenos.
Melodija nebuvo graži — tokia sena, kad skambėjo tarsi amžių tėkmės nugludintas upės akmuo. Žiežirba ją žinojo, nes girdėjo tą rudenį Šiluvoje ir dar daug kartų per tuos metus, kai senis niūniuodavo prie avilių nė nenumanydamas, kad kas nors klausosi. Dabar ji ėjo visa: su posūkiu, su žemais balsiais, su vietomis, kur dainininkas turėjo įkvėpti.
Krivis stovėjo su kreiva lazda, visa tauta aplink ant kelių klūpėjo, visa tauta kartu su kunigaikščiais prisiekė ugniai, prisiekė žemei.
Žiežirba sėdėjo ant kupsto nekrustelėdamas — tik nuo Nedegintųjų žiemos iki pat alkūnės apmirusi, šalta kairioji plaštaka pati savaime, iš senos kūno atminties, kietai sugniaužė šiurkštų avikailio kraštą.
Vyresnysis tarė: aš duodu ugnį. Jaunesnysis tarė: aš duodu kraują. Ugnis prabilo, ir niekas jos žodžių neištarė, broliai nusuko akis.
Senis nutilo atsikvėpti. Bitės liko ties jo balsu, žemai, kaip laukia kviečiamos į vestuves.
— Toliau pamirštu, — pasakė jis. — Visada pamiršdavau toliau. Dabar išėjo ir tai, ką turėjau. Pabaigos nebėra.
Žiežirba padėjo ranką jam ant peties. Jis nežinojo kodėl. Ne tam, kad paguostų: vilkai to nedaro. Bet ranka jau gulėjo, šalta ir sunki, ir senis jos nenusibraukė.
— Dainuok, — tarė Žiežirba. — Aš tau priminsiu.
Tai buvo netiesa. Jis nežinojo, kaip eina pabaiga. Žinojo tik tai, ką žinojo apie tą dainą visi: kad kiekvienas kaimas dainavo ją šiek tiek kitaip ir kad pabaigos niekas nepakartojo dukart taip pat. Jis atvėrė burną ir pradėjo ten, kur senis nutilo, ne iš atminties, o iš vietos, kur melodija pati kybo ir laukia, kol ją kas nors paims.
Broliai nusuko akis, ir sutartis laikė, laikė amžinai, kol ugnis dega, kol vandenys teka, kol miškai žaliuoja, kol vienas brolis kitam nesiekia kalavijo.
Po daugybės nebylių klajonių metų Žiežirba uždainavo — prastu, kimiu, žemu vilko balsu, įpratusiu vien staugti giriose. Bet senoji melodija jį nešė. Senis suprato po antros eilutės ir prisijungė, ir dvi gerklės, viena išdžiūvusi, kita nenaudota, rado vieną vietą, kur gali susitikti. Bitės pakilo. Ne skristi, o tiesiog pakilti, kaip kyla garas, ir iš dvidešimt trijų kelmų jų stulpai susijungė aukštai virš galvų. Ūžesys jau nebuvo vien ūžesys. Jis buvo trečias balsas, laikantis tuos du kaip vanduo laiko valtį.
Žiežirba žinojo, kad tai netiesa. Kiekviena eilutė. Tautos ant kelių niekada nebuvo. Amžinai, kol ugnis dega, niekas niekam nežadėjo. Broliai buvo nusukę akis, bet jaunesnysis ištarė tai, ką išgirdo, ir nuo tos nakties nė vienas nebežiūrėjo į kitą taip, kaip anksčiau. Ir ugnis nebuvo nutylėta: žodis buvo pasakytas, ir pasakė jį vienas žmogus, ir jam tai kainavo. Daina viską nutyli ir ant viso uždeda ranką.
Tačiau ties paskutine giesmės eilute tapo aišku, kodėl šių žodžių neįveiks nei rūsti tiesa, nei laiko užmarštis. Ištisą šimtmetį kaimų žmonės traukė giesmę netiksliai, ir kiekvienas iškraipytas posmas tapo gyva ranka, tvirtai įsikibusia į skardžio briauną. Tiksli giesmė būtų išmirusi kartu su kunigaikščiais, o šitoji išliko dėl savo paklydimų — jos žodžiais prisiekė jau nebe valdovai slėnyje, o paprasti dainininkai prie vakaro laužų, savaip perkeitę posmus ir taip be kieno nors leidimo pavertę senąją sutartį sava.
Senoji giesmė prasilenkė su tiesa — ir kartu tapo didesnė už pačią tiesą.
Tylėk, tylėk, Tylioji Sutartie…
Senis uždainavo pirmą eilutę dar kartą ir ties ketvirtu žodžiu, vienu iškvėpimu, sustojo.
Ne iš nuovargio. Žiežirba tai pajuto per ranką, gulinčią ant peties: krūtinė lengvai pakilo ir nusileido, ir nebepakilo. Bitės liko ore. Prieš jį buvo dainos galas, vieta, kur turėjo stovėti žodžiai, kurių niekas neištarė ir kurių niekas neišdainuos, ir kurią senis kadaise pavadino silpniausia. Ten buvo tyla, ir ši tyla buvo tokia tiksli, kokios dainoje niekada nebuvo. Ji tiko. Tai buvo vienintelė vieta, kurioje daina nemelavo.
Delną ant atvėsusio senio peties Žiežirba laikė dar ilgai. Rudens saulės sušildytas geltonas vaškas pamažu atsiskyrė nuo akiduobės krašto ir sunkiu lašu nuriedėjo per raukšlėtą skruostą į barzdą, atidengdamas tamsią, tuščią ertmę. Iš ten niekas nebežvelgė; prisiminęs Pilkosios žodžius apie sunkų žvilgsnį pro vašką, vilkatas suprato: pro tą kamštį žiūrėjo pats žynys, kol dar turėjo gyvų žodžių.
Reikėjo pasakyti bitėms. Jis tai žinojo, nes žinojo kiekvienas Šiluvos vaikas: kai miršta šeimininkas, bitės turi apie tai išgirsti ne iš kunigo, ne iš vėjo, o iš to, kuris sėdi prie jo kūno. Kitaip jos išskrenda arba išmiršta. Jis nežinojo, ar vilkas gali pranešti tokią žinią. Bet nebuvo kam kitam.
Jis atsistojo. Balsas buvo žemas ir kimus.
— Bitelės, — tarė jis, ir tai buvo žodis, kurio nebuvo ištaręs nuo vaikystės. — Jūsų šeimininkas išėjo. Aš ne jūsų šeimininkas. Aš tik pranešu.
Jos neatsakė. Tačiau virš galvų stovėjęs lygus, aukštas gaudesys ėmė sluoksniais leistis žemyn it vakaro migla, ir paskutinei sparnų juostai pasiekus žolę bitės ėmė tūpti ant avilių bei kelmų, ant senio žilų plaukų, barzdos ir ant avikailio gulinčių delnų — galop ir ant paties Žiežirbos.
Žiežirba stovėjo tarp uosinių kelmų nekrustelėdamas. Ant apnuoginto kairio dilbio, dvylika ilgų žiemų buvusio nejautraus it sausa medžio pliauska, nutūpė kelios bitės, paskui dar kelios, ir negyva oda pagaliau pajuto menką, vos pastebimą, bet tikrą gyvų kūnų svorį.
Sustingęs dilbis neatsigavo ir niekada nebeatgijo — po dienos darbo nuvargusios bitės glaudėsi prie jo rankos tiesiog kaip prie vienintelio šalia avilių likusio šilto daikto, ir Žiežirbai to visiškai pakako.
Kai sutemo, jis iškasė duobę ten, kur senis jam buvo parodęs, prie šeštojo avilio, po kelmu, kurio šaknys dar gyvos. Ne sudeginti ir ne paguldyti pelkėje. Žynys nebuvo vilkas. Žynį guldo į žemę, prie bičių, ir tegul daina jį šildo.
Supylęs šviežią kapo kauburėlį, prisėdo greta ant šaltos žolės ir įsižiūrėjo į raginį žibintą: nebesvyruodama balta liepsna nusigręžė nuo uosio kelmo tiesiai į vakarus, rodydama tolimą kelią link pajūrio.
Žemaitijoje liko penki. Vienas prie Dubysos, kur vanduo jo nebijojo; vienas Dzūkijos girioje, kur niekas jo neieškojo; viena moteris prie Nemuno, kuri seniai nebesakė, kas yra; dar du, kurių vardų Žiežirba nežinojo ir nesužinos. Dar mokėdami daugiau negu vien užkalbėti kraują ar priimti naujagimį, šie paskutinieji dar įstengė pašnekinti žemę, kad ši nesijaustų viena, nors vienas apie kitą jau nieko nebežinojo ir saviškių nebeieškojo.
Giesmę Žiežirba išsinešė su savimi — ne pirminę, o žmonių nudainuotą, su visais netiksliais posmais, brangią kaip išaugti vaiko apavai. Kitą kartą, kai kas nors ją jam dainuos, jis nieko netaisys. Tegul ji lieka tokia, kokią padarė žmonės.
Ant kelmo, šalia žibinto, bitės sėdėjo iki ryto. Ryte jos išsiskirstė po avilius.