1 Paskutinis Atodūsis
1450 m., Palangos krantas · 1430 m. spalio 27 d., Trakų salos rūsys
Aš esu ta, kurią jie vadina Gintaro Karaliene, ir jūra jau pasiekė mano kelius.
Nebijokite už mane. Ji ateina lėtai, kaip ateina viskas, kas ketina pasilikti. Šešiasdešimt šešerius metus aš klūpau ant šio kranto, ir jūra visus tuos metus mokėsi mane nešti: pirma laižė smėlį prie mano kojų, paskui akmenis, paskui putą, kuria kiekvieną pavasarį žvejai ant bangų rašo mano vardą ir nežino, kad rašo. Šiąnakt ji pirmą kartą užlipo ant mano kelių. Gintaras vandens nejaučia — tik prisimena kadaise buvęs sakais, sakai — medžiu, o medis stovėjęs ten, kur dabar dugnas.
Aš vis dar čia. Aš vis dar klūpau ant šio kranto ir esu paskutinė, kuri atsimena. Kai vanduo pasieks pečius, pasakysiu paskutinį dalyką, kurį turiu, bet pirma noriu papasakoti apie tą, kuris liko.
Anksčiau kalbėjau jums apie vyrą, kuris tapo vilku, kad išgyventų. Tas vyras buvo mano sūnus, ir apie jį galiu kalbėti ilgai, nes motinos kitaip nemoka. Dabar kalbu apie kitą. Be kunigaikštystės, be vardo, be teisės užmigti po stogu — iš visų, kuriuos pažinojau, vienintelis jis nieko neprašė sau. Žmonės vadino jį Žiežirba: kailio vardu. Tikrojo nebeprisiminė, o aš ilgai nežinojau, ar čia jo nelaimė, ar mano pareiga.
Kaip žinau, ką pasakoju? Žemė viską atsimena, o aš prie jos prigludusi. Be to, turėjau gintarą, kuris tą naktį, kai mirė mano sūnus, įskilo. Plyšys girdi į abi puses.
Ugnis atsiduso, gintaras trakštelėjo it plonas ledas po batu, ir aš ištariau sūnaus vardą — ne duotą svetimų, ne šauktą sargybinių, o tą vienintelį, kurį sušnibždėjau prieš keturiasdešimt aštuonerius metus ankštame Trakų bokšto kambaryje, palinkusi prie jo krūtinės lyg prie šulinio. Žmonės sako, kad mirštant išsiveržia paskutinis atodūsis. Ugnis irgi atsidūsta — pati tai girdėjau.
Pasakosiu iš apačios.
Visą savaitę liepsna stiebėsi į skliautą, tarsi klausydamasi žingsnių viršuje.
Žiežirba taisė ją kasvakar: vienas žiupsnis pelenų iš ąsočio, antras, paskui žodis, kurį ugnis suprato geriau už kitus. Priimdavo, bet nesitiesdavo — tik klausėsi viršaus. Septintą dieną, apie tą valandą, kai aukštai, už šešiasdešimt vienos pakopos ir dvejų durų, ligoniui turbūt atnešdavo sriubos, liepsna staiga išsitiesė — lygi, lengva, rami. Taip nebūna. Taip dieną prieš mirtį kartais pasikelia sunkūs ligoniai; kaime Žiežirba jau regėjo tokį palengvėjimą dar prieš vilko kailį.
Pilkoji sėdėjo ant žemo suolo prie durų, nugara atrėmusi į sieną, ir nekalbėjo. Ji atėjo šeštą vakarą ir nebeišėjo, nors stogai jai niekada nepatiko. Peilis iš pelkių geležies gulėjo jai ant kelių, įvyniotas į audeklą, ir ji nebeatsukinėjo audeklo. Ant juodo rato krašto, ten, kur liepsna atsiremdavo į pelenus, gulėjo maža varinė sagtis, vienos pusės užlenkta. Eglė paliko ją prieš savaitę ir paprašė ugnies, kad ši atiduotų Pilkajai, ką turi. Ugnis nebuvo atsakiusi.
— Girdi? — paklausė Pilkoji.
— Ne.
— Aš irgi ne.
Rūsys buvo pilnas mažų garsų. Sienose varvėjo vanduo, ugnis spragsėjo, po grindimis šnarėjo ežeras. Kiekvienas šnaresys lindo į ausis, ir kaip žvėris prieš audrą Žiežirba jautė: girdi juos tik todėl, kad jie dar nenutilo.
Paėmė žiupsnį pelenų. Pilki, geležies atspalvio — kokius Kalvis kadaise su žarija atnešė iš Vilniaus, — jie subiro į liepsną, ir ši kaip kasdien plykstelėjo žaliai, paskui geltonai. Graži niekada nebuvo: vos delno dydžio, gelsva, mėlynu pakraščiu prie pat akmens, o nuo Žolinės dar ir pabalusi; Žiežirba neišmanė nei kodėl, nei ką tai lemia.
— Ugnele, — pasakė jis tyliai. — Aš čia.
Ji nepasuko.
Tada šiluma ėmė trauktis.
Ne iš rūsio. Žemuose akmens skliautuose dar laikėsi įprastas vakaro jaukumas, drungnos grindų plokštės vis dar šildė basus padus, o šlapias Pilkosios kailis tebegaravo tankia migla. Vėsa veržėsi iš pačios ugnies gelmės — lėtai, ramiai, pamažu atidengdama nuogą židinio dugną lyg nuslūgstantis rudens potvynis. Liepsna nesumažėjo, tik susigūžė savyje. Baltas jos pakraštys plonėjo, švytinti šerdis traukėsi į mažą aštrią adatą, atsargiai slinkdama atgal pėda po pėdos, kad nesujudintų nieko, prie ko buvo prisilietusi.
Žiežirba prasižiojo, bet balso iš džiūstančios gerklės neišspaudė — ką čia bepasakysi? Palauk? Liepsna nelaukė. Klausėsi kito, tolimo garso, kurio rūsio sargas pro storas lubas negirdėjo: šešiasdešimt viena pakopa aukščiau senasis kunigaikštis, keturiasdešimt trejus metus saugojęs šią ugnį ir savo priesaiką, sušnibždėjo paskutinį atsisveikinimo žodį jai vienai. Liepsna tik krūptelėjo tarsi linktelėdama taip. Ir paleido.
Ugnis tiesiog paleido giją — ne užgeso, ir Žiežirba perprato skirtumą jau per vėlai, kai sulaikyti nebeliko jėgų.
Liepsna susitraukė į blausią žvaigždę dūmuose, paskui į smulkią raudoną žariją, galop — į trumpą mirksnį ant juodo akmeninio rato. Pilkoji pakilo nuo suolo; Žiežirba pajuto jos judesį savo paties pasišiaušusiu keteros kailiu. Paskutinis mėlynas šviesos ruoželis dar akimirką kabinosi į šaltą akmenį, vienišas ant apleistos pastogės slenksčio, ir galutinai išblėso. Ratas pajuodo. Ant grindų liko vien pilki, šalti pelenai.
Nuo žarijos, kurios jau nebuvo, pakilo dūmas.
Ši ugnis niekada nerūkė. Daugiau nei dvidešimt metų jis maitino ją kasdien ir nė karto nepamatė nė siūlo dūmo, nes ji buvo tokia, kokia būna tik gyva: be pelenų kvapo, be smarvės, su vienu kvapu, kurį jis vadindavo namais. Dabar dūmas kilo tiesus kaip gija, plonas kaip plaukas, ir sustingo ore po akmeninėmis lubomis, tarsi nežinodamas, kur eiti.
Ir tada jis išgirdo vardus.
Jų buvo daug. Jie ėjo išilgai dūmo aukštyn, kaip lietaus lašai ant stiklo eina žemyn: balsai, iš kurių nė vienas nebuvo žodis. Garsai be priegaidės, trumpi, žemi, vieni kaip kvėpavimas po šalčio, kiti kaip lašas, krintantis iš aukštai ant akmens. Vyriški, moteriški, vaikų, ir kiekvienas ištartas kito balso: motinos, kuri pasilenkė prie lopšio, bobutės, kuri žinojo, kas gimė. Pušis. Spyglys. Kalvis, kurį jis matė mirštantį ant vežimo. Dvylika, kurie sugriuvo prie Vorsklos, ir tie, kurie buvo gyvi. Jis niekada nežinojo jų tikrųjų vardų, nes niekas nežino. Bet kūnas pažino kiekvieną, kaip liežuvis pažįsta kiekvieną iškritusį dantį: pagal tuštumą.
Ir tarp jų jis išgirdo savo.
Atpažino ne iš skambesio — paties garso nė neatsiminė nuo to Kūčių vidurnakčio prieš dvidešimt penkerius metus, kai klūpėdamas prie šio paties aukuro ištarė jį vienintelį sykį ir tuojau užmiršo. Atpažino gerkle. Randas, tiek metų šaltas kaip senas varis, staiga sušilo, ir ten, kur kadaise įtrynė gyvų pelenų ir kur gėla niekada nebuvo atlėgusi, kažkas pasivadino atgal. Motinos lūpos, atsivėrusios virš molio šukės. Viskas, ką turėjo, ir viskas, ko neturėjo.
— Palauk, — pasakė jis.
Šį kartą žodis išėjo. Ištiesė ranką į dūmą, bet šis praslydo tarp pirštų — šaltas, besvoris, nieko nepalikdamas. Vardas praėjo pro veidą per plauko storį lyg pro langą šmurkštelėjęs paukštis; ant skruosto dar akimirką dvelktelėjo drėgme, pienu ir dūmais, tarsi kažkas ten būtų pasilenkęs, o paskui ir tai išsisklaidė.
Pilkoji prie sienos laikėsi už gerklės.
Nematydamas jos veido, Žiežirba vis tiek žinojo, kas ten skamba. Pilkoji nešė daugiau vardų nei bet kuris gyvas vilkas: Eglės, jos tėvo ir motinos, senosios pušies, po kuria mergaitė vaikystėje sėdėdavo, ir savąjį. Dūmų stulpas kryptelėjo. Viena gija, lyg pašaukta, atskilo nuo srauto ir nusileido prie senolės, o keturi tylūs atodūsiai susigėrė į jos krūtinę lyg lietaus lašai į sausą velėną. Senolė sulinko.
— Mantas, — pasakė Pilkoji. Ji kalbėjo ne jam. — Vykintė. Šventaragio. Žalioji.
— Jie pas tave.
— Pas mane. — Ji prisėdo ant suolo galo, rankos tebelaikė gerklę. — Ugnis nespėjo atiduoti daugiau. Likusieji…
Ji nebaigė. Likusieji ėjo aukštyn. Dūmas pasiekė lubas ir žengė per akmenį, kaip žengia šaltas oras per prasivėrusias duris, ir su juo išėjo paskutinis garsas, ir daugiau nebuvo nieko, ką galima girdėti.
Tada atėjo tyla.
Tylą Žiežirba pažinojo. Prieš du mėnesius šiame pačiame rūsyje, ant apatinės pakopos prisėdus juokdariui, jau spengė toks aksomas, atimantis ne tik garsą, bet ir teisę prabilti, po kuriuo pasaulis pavirsta giliu vandeniu. Dabartinė tyla nieko neatėmė. Joje girdėjosi paties alsavimas, sausas sąnarių girgždesys ir smulkus vabzdys, visą savaitę krutėjęs mūro plyšyje, o dabar sustingęs. Viskas panėšėjo į dangų prieš audrą, kai paukščiai nutyla, o žemė nuo kelmų iki ežero dugno sulaiko kvapą ir laukia.
Jis laukė griaustinio. Visa sala, rodės, laukė. Kunigaikštis buvo Perkūno pažymėtas ir visą gyvenimą laukė, kad tas, kuris gali trenkti iš giedro dangaus, pasakys paskutinį žodį. Griaustinio nebuvo. Kas galėjo trenkti, nutylėjo, ir ta tyla sklido iš pagarbos, nors tada jis to nesuprato. Vanduo, kuris dvidešimt keturis metus varvėjo sienose, nustojo varvėti ir nesuvarvėjo iki ryto.
— Jis mirė, — pasakė Žiežirba.
— Taip.
— Aš nieko negirdėjau. Ne žmogaus. Ne laiptų.
— Žmonės miršta tyliai, — tarė Pilkoji. — Net kai yra kam juos palydėti.
Pilkoji pakilo nuo suolo. Kiek laiko prabėgo, Žiežirba nenutuokė. Ąsotyje likę pelenai atrodė paprasti, lengvi ir pilki, be jokio geležies atspalvio — kaip iš bet kurios kaimo krosnies. Pasėmęs žiupsnį, palietė juodą ratą ir išbėrė ant grindų. Jokia žiežirba neplykstelėjo. Po delnu dunksojo paprastas, šaltas akmuo.
Dabar galėjo čia pat išsitiesti ir užmigti. Dvidešimt penkerius metus rūsio ugniai reikėjo čia budinčio sargo, o šiąnakt prievolė baigėsi. Žiežirba nužvelgė suolą, Vytauto pastatytą dar prieš trisdešimt aštuonerius metus, kai šiuos skliautus nusausino, — ir pajuto nenorįs ant jo gultis.
— Julijona prašė, kad niekas nenueitų žemyn, — pasakė jis. — Tris dienas.
— Tau ji to neprašė.
— Sakė, kad pats nuspręsiu.
— Ir?
— Aukštyn neinu. Einu ten, kur galiu pakvėpuoti.
Šaltas oras tekėjo per pietinį lanką, ten, kur prieš trisdešimt aštuonerius metus mūrininkai prie geležinio žiedo rišdavo valtis. Jis išlindo pro apsemtą angą, brisdamas iki juosmens, ir ledo plėvelė ant nendrių nuo jo peties lūžo švariu plyšiu. Pilkoji išėjo paskui. Vilkatui šaltis nerūpi, vanduo nerūpi, ir tai buvo vienintelė paguoda, kuri šiąnakt kam nors liko.
Ežeras buvo juodas ir lygus. Nebuvo vėjo, nebuvo gervių, nebuvo nė vieno garso. Pilis už jų gulėjo raudona ir žvarbi, ir iš kunigaikščio bokšto lango sklido viena silpna šviesa, tokia, kokia dega, kai prie lovos kas nors sėdi ir neišeina: Julijona, vyskupas, karalius. Žiežirba pažvelgė į tą šviesą ir nusuko akis.
Virš bokšto kilo rūkas.
Jis atsirado iš ežero, kuris jokio rūko tą vakarą neturėjo, ir pakilo prie pat pilies sienų kaip kvėpavimas. Ir rūke stovėjo kažkas didelio.
Atpažino iš karto — kaip vaikystėje prie krosnies girdėtą sakmę, atpažįstamą ne iš veido, o iš vietos, kurią ji užima. Pilkas, didesnis už žirgą, šeriuota nugara ir nuleista galva. Nei kailio, nei raumenų: vien geležis ir alsavimas, į žvėrį sustingęs speigas. Ant kaklo veržėsi kalvių nekalta apykaklė — pilkos šviesos žiedas, per ankštas atsisėsti, per platus ištrūkti. Ant bokšto kraigo žvėris dunksojo lyg sargybinis ant kuoro; kiek metų šmėkla ten budėjo nematoma, Žiežirba nežinojo, nes išvysdavo ją tik griūties valandomis.
Jis nekaukė. Tūkstančiai mirusių vilkų, atsiliepdavusių jam iš pelkių ir šaknų, tylėjo kartu su juo.
Žvėris nužvelgė ežerą, krantą, abu vilkus apačioje — žvilgsniu sargybinio, kuriam pamaina neateis. Paskui apykaklė pasikeitė: pilka šviesa išsiliejo, perplyšo ir nukrito ant stogo plytų šerkšno žiedu, ir šerkšnas, nesuskambėjęs, ištirpo. Žvėries kraštai pasidarė plonesni. Niekas jų neišardė ir nenubloškė: kontūrai tiesiog neteko kietumo, rūkas nuplaukė toliau lyg ilgas iškvėpimas, geležis virto vandeniu ir oru, tik dar valandėlę žibėjo dvi akys, tamsios it du šuliniai, įremtos į vienintelį apšviestą langą. Galop per ežerą nuslinko vien migla ir iš jos likęs dvelksmas.
— Jis neišeina, — tarė Pilkoji. Kalbėjo tyliai, tarsi bijodama sutrikdyti. — Tik nebeturi namų. Nebėra kam laikyti jo ant sienos.
— Kas?
— Ugnis. Ir tas, kuris ją laikė.
Žiežirba nežinojo, ar ji kalba apie Vytautą, ar apie save. Gal ir ji nežinojo.
Pietiniame krante, ant apverstos valties, kažkas pajudėjo ir nusiėmė kepurę. Jis neišskyrė, kas. Žmogaus kontūras, ir tiek.
Jie grįžo prieš aušrą.
Nors rūsyje niekas nepasikeitė, skliautai pasitiko svetimai. Juodas ratas ant akmens. Suolas. Lentyna, kur kadaise stovėjo raginis žibintas. Varinė sagtis prie rato briaunos. Pilkoji prisėdo pasienyje ir užsimerkė — mėgino užmigti po stogu, po kuriuo po daugybės žiemų nebeliko ugnies, tačiau miegas nėjo. Nebuvo pratusi. Nė vienas iš jųdviejų nemokėjo miegoti po stogu.
Jis paėmė ąsotį, nors jame tebuvo pelenai, ir nunešė prie durų. Už durų ėjo laiptai, kurių jis niekada neskaičiavo, nes visada žinojo, kad jų šešiasdešimt viena. Virš jų buvo kambarys, kuriame iki aušros dar gulėjo žmogus, o paskui jį nuneš į pilies koplyčią. Žiežirba nepakilo. Jis tik atsisėdo ant viršutinės pakopos už durų, ten, kur kadaise baigdavosi šiluma ir kur jis dvidešimt penkerius metus miegojo, nes jo vardas degė po stogu, kurio jis negalėjo peržengti.
Šiluma dabar baigėsi visur. Jis vis tiek atsisėdo ten pat.
Jie vis dar krito. Žinau, nes mačiau.
Vardai, kurie tą naktį pakilo su paskutiniu dūmu, nepateko nei į dangų, nei į Dausas, nei į šaltą vietą po medžių šaknimis, kur guli tie, kurie nebuvo laidoti. Jie neturėjo kur eiti, ir tada nuėjo ten, kur eina viskas, kas neturi namų. Jūra nešė juos dvidešimt metų. Kiekvieną vakarą aš išrinkdavau po vieną iš bangos ir laikydavau, kiek galėjau. Vieną aš pasilikau.