11 Šaknų Motinos Sugrįžimas
1432 m. ruduo – žiema, Dykra ir keliai į Ašmeną
Po išvirtusia pušimi gulėjo raitelis, o greta, sveikas ir nuleidęs galvą, mindžikavo žirgas, vis dar laukdamas šeimininko pakylant.
Pilkoji nulipo nuo kelio pylimo ir apėjo medį iš kitos pusės. Pušis buvo išvirtusi su visomis šaknimis, šaknų gniutulas stovėjo statmenai kaip skydas, ir žemė ant jo dar nebuvo išdžiūvusi. Vėjo tą savaitę nebuvo nė karto. Per kelią už pušies gulėjo dar trys eglės, sukritusios viena ant kitos, ir pagal vėžes ji matė, kad vežimai čia sukosi dvi dienas ir paskui pasuko aplinkui, per pelkę.
— Vilkai, — tarė Uosis. Jis klūpėjo prie lavono ir žiūrėjo į kaklą, jo nelytėdamas. — Tikri, ne mūsiškiai. Penki ar šeši.
— Ar valgė?
— Ne.
Ji pažvelgė į alksnyną už dvidešimties žingsnių. Tarp juodų kamienų sėdėjo šeši pilki žvėrys ir spoksojo į ją nemirksėdami — it šunys, atlikę užduotį ir laukiantys pagyrimo. Vienas pakėlė snukį, užuodė jos delnus, pelenų ir durpių kvapą, ir nusuko galvą. Jie nebėgo. Prieš dešimt metų jie būtų išsilakstę vos pamatę žmogų.
Paskutinis prisiartino Žiežirba su raginiu žibintu ant kairio dilbio, kurio nepadėdavo jau antrus metus; viduje vietoj įprastos gelsvos ugnelės suklususiai sviro siaura balta liepsna. Suklupęs prie kūno, vilkatas atsegė kapšą ir išėmė sausus pergamentus: vieną saugojo raudonas vaškas su karūnuotu Lenkijos ereliu, kitą — Gardino raštininko braižas.
— Iš Krokuvos Žygimantui, — tarė jis. — Trečias šį mėnesį.
— Druskos pirklys čia praėjo vakar, — pasakė Pilkoji. — Su vežimu, be sargybos. Vilkai jo nelietė. Ir eglės nekrito.
Žiežirba pakėlė akis. Jam buvo keturiasdešimt dveji, ir jo nebuvo lengva nustebinti, bet ji matė, kad jis supranta. Vilkai medžioja, ką mato. Vilkai nesėdi alksnyne laukdami, kol pro šalį praeis raštas. Ką nors, kas jiems sakė, kas yra svetimas, jie girdėjo ne nosimis.
— Iš Rygos pusės tas pats, — pasakė Uosis. Jis ištiesė ranką už griovio, kur kitas kūnas gulėjo po lapais, ir šio kišenėje, jau pajuodusiame audekle, buvo vaškas su juodu kryžiumi. — Praeitą savaitę. Čia dar Švitrigailos žmogus.
— Jo paties?
— Jo sąjungininkų raštas. Jis nešė jį jam.
Visi tylėjo. Pakilusi Pilkoji staiga pajuto pėdas: vyrai tokios smulkmenos nė nebūtų pastebėję, tačiau žemė po padais vėl įgavo svorį. Aštuoniolika metų kelias jai tebuvo kelias, o pelkė — tik pelkė, bet dabar į kulnus įsikibusios šaknys glaudė senolę it per ilgai klajojusį vaiką.
— Ji grįžta, — pasakė Pilkoji.
Šitą jausmą ji pažinojo, nors niekada nebuvo patyrusi jo tokio stipraus. Po Žalgirio pelkė buvo gili ir tuščia, kaip būna tuščia trobelė, kurioje išvažiavo šeima. Naktimis ji atsigulė ant kūlgrindos ir pridėjo ausį prie samanų, ir iš apačios nesklido nieko, tik šaltis. Dabar sklido kvėpavimas. Lėtas, dar mieguistas, toks, kokį girdi gimdyvė iš po antklodės, kai kūdikis pagaliau pradeda žįsti.
Gaujai ji nieko nesakė. Vilkų buvo keturiolika, ir keturiolika žmonių su gerklių ženklais netriukšmauja, nes pripratę būti vieni. Ji tik paskyrė sargybas prie senųjų kūlgrindų, o rytais skaitė žvėrių pėdsakus. Vilkų ėjo iš šiaurės, iš Žemaitijos ir iš Polocko pusės, ten, kur Švitrigaila rinko žmones, ir jie ėjo ne vieni. Su jais eidavo kažkas tylesnio, kas neįspausdavo pėdų.
Ketvirtą dieną Žiežirba atėjo pas ją su žibintu rankoje.
— Ji pasisuko, — tarė jis. — Visada sukdavosi į mane, kai prabildavau. Dabar net tada žiūri pro mane, į vakarus.
— Ar tau tai kelia nerimą?
— Ji nieko nepamena. Neturi vardų. Aš nežinau, ko ji nori. — Jis pažiūrėjo į liepsną. — Bijau, kad kažkur ją kas nors kviečia.
Ji pažvelgė į žibintą, ir pėdomis, ne akimis, suprato. Į vakarus nuo čia, per Žemaitiją, kur iškirstos giraitės pūva po samanomis, vis dar buvo viena vieta, kurioje prie šaknų tebegulėjo gyvas balsas. Ir ugnis, kuri jį girdėjo, buvo ne ta, kuri rūpinosi vardais.
— Eisime, — pasakė ji.
Dvylika parų traukė į vakarus naktimis, per raistus, lenkdami miestelius ir svetimas akis. Prie Nevėžio prasilenkė su žuvis pardavinėjančiu Ordino žvalgu, net nestabtelėję. Ties Dubysa pernakvojo valstiečių pirkioje, kur ant sienos greta kabojo kryžius ir šiaudinė žalčio kaukė, ir nė viena senolė neklausinėjo, kas tokie užklydo. Pilkoji pastebėjo, kaip žemaičiai žvilgčioja į Žiežirbą: be žodžių pastatydavo ant suolo dubenėlį pieno ir saugodavosi paliesti jo rankas.
Trečią dieną nuo Dubysos ant įgriuvusio tilto jiedu aptiko Švitrigailos pasiuntinį — pusamžį Polocko bajorą su paprastu kalaviju ir druskos maišeliu, be jokių kitų nurodymų lūkuriuojantį čia jau visą savaitę. Ateivis nepažino nei senolės, nei Žiežirbos; tiesiog prabilo į tuščią erdvę lyg į šulinio rentinį, tikėdamasis, kad kas nors išgirs.
— Didysis kunigaikštis Švitrigaila nepamiršo miško, — pasakė jis. — Jis žada, kad kai sugrįš į Vilnių, tai bus senoji karalystė, ne ta, kurią prieš dvejus metus paskyrė Krokuva. Be lenkų vaivadų. Be dešimtinės žemaičių kaimuose. Jis prašo vieno: kad žemė žinotų, kas už ją stovi.
Pilkoji paėmė druską, padėjo ant tilto kraigo ir nieko neatsakė. Kai bajoras nuėjo, ji ilgai sėdėjo žiūrėdama į vandenį.
— Ar tu tiki juo? — paklausė Žiežirba.
— Nežinau, ar tai svarbu. — Pilkoji atsigręžė. — Bajoras kreipėsi ne į mudu, o į klausytojus miške, ir šie išgirdo. Tik ne patį pasiuntinį: išgirdo žodžius senoji karalystė, ir kiekvienas suprato juos savaip. Kunigaikštis svajoja apie Algirdo laikus — Polocką, Vitebską, žirgus iki pat Dniepro, o Šaknų Motina mena amžius be arklo ir be plieno. Vis tiek sukirs rankomis, nė nesuprasdami vienas kito.
— O kai supras?
— Tada jis jau bus per toli.
Ji nepasakė jam, ko bijo labiausiai, nes pati apie tai pagalvojo tik čia, ant tilto. Šaknų Motina nesirenka kunigaikščio. Ji renka, ką kunigaikštis gali jai duoti, o ji nori kraujo už prarastą žemę. Tai Pilkoji girdėjo dar mergaite, iš senos moters Kalniškėse, kuri tvirtino, kad kai žmonės paskutinį kartą sudarė sutartį su miško dvasiomis, tos pareikalavo karaliaus sūnaus kraujo, ir niekas jo nedavė. Jei Švitrigaila ir Žygimantas, abu Gediminaičiai, pagaliau susitiks lauke su kalavijais, tai bus ne jos nuopelnas. Bet ji lauks.
Žynys glaudėsi prie Šiluvos, iškirstos giraitės pakraštyje, kur medkirčiai buvo palikę stalo aukščio kelmus. Ant kiekvieno stovėjo uosinis avilys, o tarp jų sukiojosi smulkus, sukumpęs senis maišiniais marškiniais — bitininkas tiek amatu, tiek priedanga. Bitės jo negėlė; Pilkoji matė, kad vabzdžiai netupia ant senio rankų, tik zuja per plaštakos plotį nuo odos lyg paukščiai aplink laužą.
— Jūs ilgai ėjote, — tarė jis, nė nepasisukęs. — Galminas sakydavo, kad vilkai ateina tada, kai nebelieka kitų kelių.
— Jis jus mokė? — paklausė Žiežirba.
— Jaunystėje, kol jis dar vaikščiojo šia žeme. — Senis atsigręžė: veidą supo žila barzda, o dešinę akiduobę dengė geltono vaško kamštis. — Man jau septyniasdešimt vieneri. Dvidešimtmetis dar pažinojau dvidešimt tris žynius, mokančius klausti; šiandien iš devynių, dar kažką įstengiančių, likome aštuoni, o kiti vien tyli. Giesmę čia prisimenu paskutinis.
Jis pasuko į ragų žibintą ant Žiežirbos dilbio ir lėtai atvėrė ranką prie liepsnos. Ugnis nešoko. Ji stovėjo pakrypusi, ramiai, ir laukė.
— Ne tavo, — tarė senis. — Ne Gabijos. Perkūno. Ji nieko neprisimena. — Jis nuleido ranką. — Ar atėjai prašyti žodžių?
— Taip.
— Kokių?
— Tų, kuriuos pasakė Krivis. Kai ugnis buvo uždegta Šventaragyje.
Senis žiūrėjo į jį ilgai, ir Pilkoji pamatė, kad užkimšta akiduobė traukia jį atgal, tarsi kažkas iš jos žiūrėtų pro vašką.
— Aš nežinau, ką pasakė kunigaikščiai, — tarė jis. — To nežino niekas, išskyrus tuos, kurie ten buvo. Galiu pasakyti tik tai, ką turi pasakyti liudytojas. Pirmiausia vardas. Paskui kraujas. Paskui, ką duodi. To mokė mane, ir to dabar moku. Kas ir kiek, sprendžia pats duodantis.
— Ar ugnis atsakys?
— Ugnis girdės.
Žiežirba daugiau neklausė. Senis nusivedė jį į trobą ir uždarė duris, o Pilkoji neįėjo, nes neturėjo teisės. Ji sėdėjo ant kelmo prie vieno avilio ir klausėsi per medines sienas to, ko neturėjo girdėti: vieno balso, šnibždančio kito ausin, ne žodžius, o plyšius tarp žodžių. Truko ilgai. Ji nesuprato nė vieno sakinio. Suprato tik tai, ką pasakė senis, kai jie išėjo.
— Aš pamiršau, — tarė jis. Jis sėdėjo ant slenksčio, ir rankos, tuščios, drebėjo ne nuo amžiaus. — Tai ne daina. Tai darbas. Kai atiduodi žodį, jis iš tavęs išeina. Aš juos mokiausi dvidešimt metų, o atidaviau per vieną popietę. Liko tik tai, ką žynys niūniuoja, kai nieko nėra šalia.
— Pasakykite, — paprašė Žiežirba.
Bitininkas sausai, begarsiai sukikeno.
— Tai ne tas, ko ieškai.
Bet jis niūniavo. Melodija buvo tokia sena, kad skambėjo tarsi savaime išlikęs, kaip sniegas pievoje ištirpęs atodūsis: be aukščio, be žingsnio. Žodžiai ėjo dar lėčiau už melodiją, ir Pilkoji girdėjo juos kaip kažką, ką pro durų plyšį pasako kitame kambaryje. Tylėk, tylėk, Tylioji Sutartie, ugnim užrašyta, krauju užantspauduota. Du vilkai, nulipę į slėnį naktį. Vyresnysis žiūrėjo į rytus, jaunesnysis laikė ranką ant rankenos. Krivis stovėjo su kreiva lazda, ir ugnis pakilo aukščiau už žmones. Vyresnysis pasakė: aš duodu ugnį. Jaunesnysis: aš duodu kraują. Tada ugnis taip pat prabilo, ir niekas jos žodžių neištarė, ir broliai nusuko akis.
— Niekas neištarė, — pakartojo senis, jau ne niūniuodamas. — Taip dainuojama. Tai silpniausia vieta: ko nepasakė, to neišdainuosi.
Žiežirba stovėjo ant slenksčio nugara į ją, ir Pilkoji pamatė, kaip jo pečiai sustingo. Jis nepasakė nieko ir nepakeitė veido. Bet ranka, laikanti žibintą, pakilo, ir viduje balta pakrypusi liepsna staiga ištiško ir sudrebėjo, tarsi jis būtų ją suspaudęs.
Ji nežinojo, ką jis girdi. Žinojo tik tai, kad kai senis nutilo, jis pasakė labai tyliai, ne jai ir ne seniui, o sau:
— Pasakė.
— Kas? — paklausė senis.
— Niekas. Aš dar pagalvosiu.
Pilkoji iš pradžių pamanė, kad tai tos mintys, kurias vyrai pasiima iš namų ir grįžę nešasi atgal. Tik vėliau, kai Dykroje paklausė ir jis jai viską papasakojo, Pilkoji perprato aną tylą: tą popietę Žiežirba staiga išgirdo, kad jo paties saugotą tiesą senoji giesmė liudija kitaip.
Žiemą jie grįžo. Žygimanto ir Švitrigailos žmonės prie Ašmenos buvo susitikę gruodžio aštuntąją, ir pasakojo, kad laimėjo Žygimantas, nors Švitrigailos žmonės, ko paklausi, kalbėdavo vis kitaip. Pilkoji užsuko ten pakeliui, kai jie jau ėjo Dykros link. Laukas buvo užšalęs, ir nuo jo, tarsi nuo žaizdos, kilo garas, nors saulė jau buvo nusileidusi.
Kritusiųjų ten prigulė tūkstantis, gal du, tarp jų — ir iš svetur su totoriais atjoję samdiniai. Vienus mirtis paliko ten, kur suklupo, kitus kunigai bei kareiviai suguldė eilėmis palei šventoriaus mūrą, kad vėliau kas nors užkastų. Su kastuvais niekas nesirodė. Su laužais irgi.
Ji atsiklaupė prie vieno, jauno, juodaplaukio, su žaizda po krūtine, ir ištarė pirmą ant liežuvio užeinantį vardą — kažkokį Mingailą, pačios tą akimirką parinktą, nes tikrojo nežinojo. Mirusysis atvėrė akis, kai neturėjo atsiverti, ir pažvelgė pro ją į pietus, kur Pabaiskas dar buvo tik upės vingis žemėlapyje.
Ji uždarė jam akis delnu. Kai pakėlė ranką, pirštai buvo pilki nuo šalčio.
— Dar ne, — pasakė ji. — Ne čia.
Po keliais giliai ir sočiai alsavo pasisotinusi žemė, jau laukianti kitos puotos. Pilkoji atsistojo, nusibraukė sniegą ir pajuto, kad po beveik dvidešimt aštuonerių sausų metų šįvakar pagaliau norėtų pravirkti.