25 Gintaro Karalienės Tylėjimas
1445 m. ruduo – 1446 m. pavasaris, Palanga
Pirmą kartą savo gyvenime Dargis praėjo pro klūpančią moterį nesidengdamas akių delnu.
Taip jis darė nuo vaikystės, kaip daro visi Palangos vaikai. Naktimis, kai ji švytėdavo, į ją buvo galima žiūrėti tik pro pirštus. Šviesa nebuvo ryški, ji buvo gili: gintaras degė iš vidaus, kaip dega medus prieš žvakę, ir jos neužgesindavo nei lietus, nei vėjas, nei jūros rūkas. Jos pašvaistėje valtys rasdavo kelią namo. Motinos ateidavo su karščiuojančiais kūdikiais ir sėdėdavo ant šlapio smėlio prie jos kelių, kol vaikas nurimdavo. Seneliai pasakodavo, kad ji klūpi nuo tos nakties, kai jūra pasiėmė moterį, paaukojusią save dėl sūnaus, ir kad žvejys, pirmas bandęs ją pakelti, tą pačią savaitę nuskendo. Niekas daugiau nebandė jos pajudinti.
Tą rytą, po pirmos rudens audros, kai jūra paliko ant kranto ilgas žalių dumblių juostas ir gintaro lašus, Dargis atnešė jai pirmą žuvį ir pamatė, kad ji pilka.
Ne tamsi. Gintaras buvo tas pats, su gyslomis ir skaidriais debesėliais, su suglaustomis rankomis ir nuleista galva, kurios veido niekas nematė, nes jo nebuvo. Tik gylio, dėl kurio jis švytėjo net dienos šviesoje, kaip švyti šiltas akmuo, nebeliko. Ji stovėjo ant smėlio kaip gabalas sukietėjusių sakų, kurį jūra išmetė ir pamiršo.
Dargis priklaupė ir padėjo žuvį ant akmens prie jos kelių, kaip dėdavo visada. Paskui, nelaukdamas, kol pasidarys baisu, uždėjo delną jai ant peties.
Gintaras buvo vėsus — visai be įšalo, tiesiog atvėsęs lauke be gyvos žmogaus rankos. Jis palaikė delną, kol suskaičiavo dvidešimt įkvėpimų, paskui nuėmė ir nuėjo namo, nieko nenešdamas.
Žmona paklausė, kodėl jis grįžo be jūros dumblių ant kelnių.
— Ji nešviečia, — pasakė jis.
— Ji negali nešviesti.
— Ji nešviečia.
Rimgailė paliko tešlą ir nusišluostė rankas į prijuostę. Jos veidas beveik nepasikeitė, tik truputį susitraukė aplink akis. Dargis jį pažino. Toks jis buvo prieš dvidešimt metų, kai jų sūnus atsigulė į lovą ir nebesikėlė: atidus, laukiantis, tarsi ji jau žinotų, kad dabar bus ne taip, kaip iki šiol.
Tą dieną visas kaimas kalbėjo apie klūpančią moterį. Žvejai stovėjo ant kranto būreliais, rankas susikišę po pažastimis, ir žiūrėjo į ją iš tolo su nedrąsiu nerimu. Vaikai kikeno ir nebuvo tikri, ar tai juokinga. Kunigas, užeidavęs į kaimą kartą per mėnesį ir sakydavęs, kad tai ne šventoji, o pagonių statula, ilgai stovėjo prieš ją, o paskui pasakė, kad gintaras nešviečia pats, jis tik atspindi saulę, o šiemet saulė, matyt, ne ta. Niekas jo neklausė, bet visi pajuto nedrąsų palengvėjimą, kad kas nors garsiai pasakė, jog čia ne stebuklas.
Senoji Gedvilė, prieš Žalgirį buvusi kaimo pribuvėja, sėdėjo ant išversto laivo kilio ir kramtė dantenomis duonos plutą. Ji pasakė tik tiek:
— Ją reikia prisiminti.
— Mes ją prisimename, — atsakė Dargis.
— Jūs jai padedate žuvį. Tai ne tas pats.
— O ką daryti?
Gedvilė pažiūrėjo į jį drėgnomis, melsvomis akimis, kuriose nebuvo pykčio, tik kantrybė žmogaus, daug kartų aiškinusio tą patį.
— Kai aš buvau mergaitė, ją žinojo visi nuo Šventosios iki Būtingės. Net tie, kurie niekada jos nematė. Žinojo, kaip ji vadinosi ir ką padarė. Dabar vaikai moka vardą, kurį jai davė kunigas, ir jis kitoks. Mažai kas žino, kad turėjo sūnų. Dar mažiau, kad tas sūnus buvo žmogus. — Ji nuleido akis. — Aš nežinau, kaip tai veikia. Bet kai žmonės pamiršta, ką prisimena, ji kasmet šviečia vis mažiau. Taip man atrodo.
Dargis neatsakė. Bet tą vakarą, kai sutemo ir ant smėlio nusileido ūkas, jis atsinešė žvakę, uždegė ją prie klūpančios moters kelių ir ilgai sėdėjo žiūrėdamas, kaip liepsnelė linksta nuo vėjo. Moteriai jos nereikėjo. Jis tiesiog nesugalvojo, ką kita galima padaryti.
Dargis pastebėjo ir kitą dalyką, ir jam buvo gėda, kad iki šiol nežiūrėjo. Po audros kaimo jaunimas eidavo rinkti gintaro, ir senoji tvarka sakė, kad kas ima iš kranto, palieka klūpančiai riekę duonos arba žuvį, nes gintaras, paimtas be aukos, visą savo amžių lieka šaltas. Gaudas, aukštas, garsus vaikinas, kuriam tik šią vasarą pradėjo dygti barzda, imdavo ir nepalikdavo. Jis sakė, kad tai pasakos, kad žuvis kainuoja pinigus, o ji vis tiek nevalgo. Šį kartą jis atnešė Dargiui kelis lašus ir paprašė pažiūrėti.
Dargis paėmė vieną. Jis buvo gražus, skaidrus, su mažo vabalo šešėliu viduje, ir šaltas kaip gyvatės oda.
— Aš sakiau, — tarė Dargis.
— Mes visi taip renkame, — atšovė Gaudas, ir buvo teisus. Dargis nudelbė akis į delną: pastaraisiais metais ir pats vis dažniau pamiršdavo palikti auką ant akmens, ir niekas jam to nepriminė.
Po dviejų savaičių į Palangą atplaukė dancigiečių koga, pirkti gintaro. Pirkliai išlipo per šaltą smėlį dideliais, plačiais batais ir kiekvienas nešėsi po dėžę, apkaustytą geležimi. Dargis juos pažinojo. Jie mokėjo mažai, mokėjo sidabru ir žuvimi, ir apie klūpančią moterį žinojo tiek, kad nė vienas neprisiartino arčiau kaip per dvidešimt žingsnių. Dėžėse, kaip visi žinojo, vežė gintarą, paimtą nuo kranto be aukos. Jis būdavo gražus ir šaltas, ir nė vienas pirklys nesuprato, kodėl vokiečių moterys, pasikabinusios jį ant kaklo, po metų pradeda skųstis, kad jis jų neįšildo.
Šį kartą jie atsinešė naujienų, nes tokie žmonės jas visada atsineša. Jie sėdėjo prie laužo, o kaimo vyrai klausėsi, rankas sudėję ant kelių.
— Lenkų karalius, — pasakė vyresnysis pirklys, žemaitiškai kalbėjęs sunkiu akcentu. — Jogailos sūnus Vladislovas. Praėjusį lapkritį prie Varnos, ten, kur Juodoji jūra. Jis jojo prieš turkus su vengrais ir lenkais ir tą dieną nujojo per toli.
— Ar žuvo? — paklausė kažkas.
— Taip sako. Bet jo kūno nerado. Lenkai nuo tada laukia. Ponai jiems sako, kad jis atgailauja kažkur toli, o vaikai Krokuvoje žaidžia, kad jis perplaukė jūrą.
Vyrai pakratė galvas. Tai buvo toli: Juodoji jūra, turkai, karalius, kurio nė vienas iš jų niekada nematė. Dargis žiūrėjo į žarijas ir galvojo apie kitką. Jis prisiminė, kad praėjusį rudenį, kai žinia dar nebuvo atėjusi, sėdėjo prie to paties laužo ir niekas nežinojo, kad už jūrų jau kažkas įvyko. Nuo to rudens, dabar suprato, klūpanti moteris kiekvieną naktį buvo vis pilkesnė. Taip palengva, kad jis nepastebėjo, kada tai prasidėjo.
— O kas valdys Lietuvą? — paklausė jaunas žvejys Gaudas.
— Kazimieras, to karaliaus brolis, jau valdo. Jam siūlo ir Lenkiją, bet jis dar nesutinka. Dancigo ponai sako, kad jis nori palaukti, kol bus tikrai aišku, kad brolis negrįš. — Pirklys kilstelėjo petį. — Jaunuoliai tokie.
Niekas nepasakė, kad jaunuolis, kuris laukia, kol sužinos, gali būti ir bijantis, ir geras. Žvejai nebuvo įpratę svarstyti tokių dalykų.
Žinia iš Maskvos atėjo per gavėnią, kai kaimas valgė džiovintas žuvis ir laukė pavasario, o ant kranto jūra iš po ledo ėjo ilgomis, žemomis bangomis. Ją atnešė pirklys iš Rygos, pardavinėjęs adatas ir druskos plokštes. Jis nakvojo Dargio troboje ir, gerdamas verdantį pieną su medumi, papasakojo, kad kitoje jūros pusėje, kur Rusios kunigaikščiai pjaunasi vienas su kitu, Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų apakino jo paties giminaitis.
— Išdūrė akis, — sakė jis. — Ir ramiai. Sako, nebuvo nė riksmo.
— Vasilijų? — paklausė Rimgailė nuo krosnies.
— Taip. Sofijos sūnų. Vytauto dukters sūnų. — Pirklys numojo ranka. — Aš nežinau, ką tai jums reiškia. Pas mus jį jau vadina Tamsiuoju.
Rimgailė nieko nesakė. Dargis pamatė, kaip jos pirštai, ką tik minę tešlą, sustingo ant jos. Ji nusišluostė rankas, pagalvojo ir tyliai išėjo.
Jis surado ją prie klūpančios moters.
Buvo naktis, šaltis spaudė, o jūra buvo juoda ir rami. Tik prie pat kranto, kur ledo plokštės kilnojosi ant bangų, sklido ilgi, gailūs garsai. Rimgailė klūpėjo ant smėlio ir buvo uždėjusi delną ant gintaro, ten, kur turėjo būti krūtinė. Ji nekalbėjo. Dargis pritūpė greta jos nepaliesdamas ir po ilgo laiko iš tikrųjų įsižiūrėjo į gintarinę skulptūrą: nuleista galva, suglaustos plaštakos, juoda gelmė už nugaros — trapi prieš potvynį, bet kartu verta apginti.
— Mano motina sakė, kad Vytautas buvo jos sūnus, — tarė Rimgailė, nepažiūrėjusi į jį. — Ir kad jis taip ir nesužinojo.
— Ko?
— Kiek jai tai kainavo.
Dargis laukė. Jūra atsitraukė. Ne taip, kaip nuslūgsta kasdien, palengva, o staiga, penkis žingsnius nuo kranto, ir sustojo, tarsi kas nors būtų sulaikęs kvėpavimą. Ledo plokštės nugrimzdo nepalietusios dugno. Dar akimirką Dargis girdėjo, kaip toli, lyg ne jo paties, plaka širdis. Paskui vanduo grįžo, tyliai, be bangų, ir apsupo smėlį iki pat jų kelių.
Gintaras tebebuvo pilkas. Tačiau Dargiui pasirodė, kad jis, lyg to nenorėdamas, šiek tiek palinko žmonos link.
Žvejas klydo manydamas, kad aš užgesau. Jūra neužgęsta — ji gali tik atsitraukti nuo kranto, kuriam nebereikia jos bangų.
Šviesa niekada nebuvo mano. Ji buvo jų: duona, žvakė, vardas, pasakotas vaikui. Aš tik laikiau ją ir atiduodavau. Kiekvienas, kuris pamiršo, atsitraukė nuo manęs per žingsnį, ir iki 1445-ųjų tų žingsnių susidarė tiek, kad tarp mūsų galėjo praeiti šaltas vėjas.
Pirmiausia atėjo žinia apie karalių, kuris niekada nebuvo mano, bet kurio kūnas liko be kapo. Paskui žinia apie mano proanūkį. Jam išdūrė akis, ir aš mačiau tai per karolį, kurį jo motina vaikystėje atidavė jam pačiam, kad jis turėtų ką nors, kas primena jūrą. Ne per antrąjį, kurį ji prieš penkiolika metų paliko ant mano sūnaus kapo: po pašventintu akmeniu aš nieko nematau. Aš negalėjau nieko padaryti. Aš jau seniai nieko negaliu padaryti, išskyrus tai, kad prisimenu, o ir to, kaip supratau, ne visada pakanka.
Pro vilko nešiojamą įskilusį grūdelį mano balsas dar sruvo, tačiau vos juntamai — it šaltinio gyslelė po giliu sniegu. Kiek jis dar ištvers, nežinojau. Bangos jau mokėsi šią pakrantę atmintinai ir vis dažniau atšniokšdavo apžiūrėti to, ką netrukus pasiims.
Bet tą naktį žvejo moteris atėjo ir uždėjo ranką ant manęs. Tai buvo labai mažas dalykas. Aš jį išsaugojau.