16 Nedegintųjų Žiema
1435 m. spalis – 1436 m. balandis, Pabaiskas ir Ukmergė
Rotmistras atjojo į kalvą su penkiais vyrais, ir Pilkoji iš pirmo žvilgsnio suprato, kad jis ne įpykęs, o išsigandęs. Su tokiais žmonėmis reikia kalbėti lėtai.
Buvo spalio pabaiga, jau po pirmų šalnų. Šalnos šiemet atėjo anksti ir ne ten, kur paprastai: aplenkė vandenį ir vėlyvuosius kopūstus, bet nuklojo tuščią lauką žemiau pušyno. Rytais nuo Žirnajos kilo rūkas, žolė pasidengdavo stiklu, ir stikle matėsi pėdsakai. Žmonių pėdos sukosi siaurais ratais aplink kalvą — lyg nedrąsaus šuns, nedrįstančio pakelti akių į žmogų.
Rotmistras buvo apie keturiasdešimt penkerių, liesas, šlubas nuo senos žaizdos, su rusvais antakiais ir odiniu dirželiu ant kaklo, kuriame kabojo švento Jokūbo kriauklė. Jis nulipo nuo žirgo prie pat laužo. Pilkoji sėdėjo ant kamieno su pelenų maišeliu ant kelių ir matė, kaip jo akys perbėgo per ją nesustodamos: sena moteris su skara, kuo čia stebėtis.
Paskui jis pamatė laužavietes. Šimtus, sudėtų eilėmis žemame šlaite: vienos dar rūko, kitos jau seniai sunykusios iki juodų žemės apskritimų, ir virš visų ilgomis plonomis juostomis kilo dūmai.
— Kas jums leido degint krikščionis? — paklausė rotmistras. Jis kalbėjo rusėniškai, kaip ir Pilkoji, ir nė vienam iš jų ta kalba nebuvo gimtoji. — Mano kapelionas sako, kad tai pagonių paprotys. Kad lavonas turi gulėti duobėje, ne ugnyje.
— Ar jūsų kapelionas matė šlaitą?
— Mačiau aš.
Po šių dviejų žodžių abiem tapo aišku: viskas, dėl ko atjota, jau išsakyta. Pilkoji matė, kaip karininko pirštai maigo odos atvartą it rožinio karoliukus, įpratus judinti delnus net ir pamiršus maldą.
— Aš turiu šešis šimtus vyrų, — tarė jis. — Ukmergėje. Mykolas išvedė visus, kas galėjo eiti, ir paliko mane saugoti miesto, kuris nenori būti saugomas. Vakar rytą radau du savo vyrus lovose. Be žaizdos, be kraujo. Tik šalčio dėmė ant krūtinės, tokia, kokią palieka ledas, pridėtas prie odos. — Jis nutilo. — Aš kareivis, motina. Mačiau maro lavonus. Žinau mirtį, kuri ateina iš oro. Tai ne ji.
— Ne, — pasakė Pilkoji.
— Tai kas?
Ji svarstė, kiek jam pasakyti. Kad jis nesuprastų. Kad nesuprastų per daug ir kasdien žiūrėtų pro langą, ar kas nors neina jo link.
— Maras, pone, — pasakė ji.
Rotmistras įdėmiai nužvelgė senolę.
— Gali būti, — atsiliepė karys, nukreipęs akis į nulaužtą pušį už jos nugaros ir į Žiežirbos laikomą žibintą su balta ugnimi. Nieko nepaklausė — keturias naktis nemiegojusiam žmogui sprendimą padiktavo ne išmintis, o grynas nuovargis. — Mano gydytojas sako, kad šitas laukas nuodija orą. Kad pūvančių kūnų garai, sumišę su šalčiu, užkrečia. Mano kapelionas sako, kad krikščionį reikia laidoti šventintoje žemėje. Aš negaliu palaidoti dešimties tūkstančių. — Jis atsisuko į palydovus. — Medžių jūs gausite iš manęs.
— Kiek?
— Kiek turėsiu. — Jis palietė kriauklę, nesąmoningai, kaip liečiamas daiktas, saugantis nuo piktos akies. — Įsakysiu, kad apylinkių valstiečiai atvežtų. Pasakysiu, kad tai prieš marą. Jei kas klaus, tai prieš marą.
— O jei kunigas klaus?
— Tai prieš marą, — pakartojo rotmistras Jokūbas Sokalskis. — Aš turėjau motiną. Ji mirė, kai man buvo dvylika. Laidojome ją be visų apeigų, nes tada ėjo karas. Naktimis ji ateidavo prie lovos kojūgalio, ir niekas nesakė, kad tai ne ji. — Jis užsilipo ant žirgo. — Nenoriu žinoti, kas jūs. Tik darykite greičiau.
Jis nujojo, ir jo žmonės, kurie visą pokalbį išstovėjo atsukę akis į šalį, nujojo paskui.
Vėlinių naktį, antrą lapkričio dieną, Pilkoji pamatė, kaip atrodo, kai nebėra kam duoti.
Ukmergės apylinkės ruošėsi pagal amžiną protėvių tvarką: iškūreno pirtis, sukrovė ant stalų duoną, košę, grybus, nuliejo ant slenksčių alaus ir paliko duris neužsklęstas. Tai buvo vienintelė naktis, kai mirusieji turėjo teisę ateiti namo, ir namai gyveno taip, kad jiems patiktų. Pilkoji ėjo per kaimus nuo vakaro, užsimetusi skarą, ir kiekviename kieme matė tą patį: apdairų, kantrų paruošimą, kaip prieš sūnaus vestuves.
Šiemet svečių buvo per daug.
Pirmieji pasirodė dar prieš sutemstant. Ne iš kapinių, kaip anksčiau, o iš lauko, ilgomis lygiomis gijomis, kaip stirnos ateina prie šieno kupetos. Jie ėjo į kiekvienus vartus, ir kiekvienuose užsibūdavo ne septyni ar aštuoni, kaip senais laikais, o šimtai. Moterys kieme, laikydamos žibintus, jų nematė, bet jautė: šaltį ant rankų, dūmų kvapą, kuris nugula į šoną, žvakių liepsnas, kurios susitraukia į mažas mėlynas sėklas ir užgęsta viena po kitos.
Ant stalo stovėjo dvylika dubenėlių ir tiek pat duonos riekių. Pro langą Pilkoji stebėjo tylomis ratu susėdusią šeimyną, prie motinos šonų prigludusius vaikus, o viršum jų, už nugarų ir tarp suolų spietėsi tūkstančiai šmėklų, tiesdamos delnus į per ankštą pirties krosnį. Vaišių nė nelietė — reikėjo vien šilumos; kiekvienas prisiartinęs išsinešė po dalelę karščio, kol galiausiai pirkiai ištuštėjus krosnis liko dunksojo šaltu pilku akmeniu, o jaunėlis, įsisupęs į tėvo kailinius, kosėjo ir tirtėjo visu kūnu.
Moteris išėjo į kiemą ir pamatė ją prie tvoros.
— Močiute, — tarė ji. — Ar jiems užteks?
Pilkoji galvojo apie tai, ką turėtų pasakyti. Kad už tvoros stovi daugiau mirusiųjų, nei yra gyvų visoje apskrityje. Kad čia dvylika duonos riekių, o jų tūkstančiai, ir kiekvienas ilgisi. Kad papročiai dėl to nekalti. Šeima irgi. Kad prieš šimtą metų kiekvienas jų turėjo savo namus, savo vėlinių stalą ir savo ugnį, kuri tardavo jų vardus, o ugnies jau nebėra, ir kas turėjo juos prisiminti, pamiršo, kam prisimena.
— Ne, — pasakė ji.
Moteris linktelėjo. Ji nepravirko ir nenuleido akių.
— Ar kuo nors galima padėti?
— Pirties jiems nebekurkite. Suneškite visus į vieną trobą, užkurkite viską, ką turite, ir vaikus guldykite po vienu apklotu.
Moteris nuėjo. Pilkoji žiūrėjo, kaip ji pasako vyrui ir kaip jis dvejoja, ar nešti į vidų paskutines malkas, skirtas žiemai. Jis atsinešė jas visas.
Už dviejų varstų, kitoje kalvoje, Žiežirba nešė savo žibintą nuo vartų prie vartų, kaip neša per pilną dubenį, ir prie kiekvieno slenksčio atsiklaupdavo ir prašydavo atidaryti duris. Du kairės rankos pirštai, kurių jis nebejautė nuo Pabaisko, buvo pamėlynavę. Vilkatai nesiskundžia, kai jiems kas nors nutinka. Jis tik prašydavo.
Belaisvių susidarė dvidešimt trys. Livoniečiai — tie gyvi likusieji, kurie buvo per menki, kad kas nors rūpintųsi jų išpirka. Rotmistras laikė juos tvarte už miesto, šėrė du kartus per dieną, saugojo dviem senais valstiečiais su dalgiais. Kiekvieną rytą jis išvesdavo juos prie laužų. Pilkoji ne iš karto suprato kodėl. Vėliau rotmistras pats paaiškino: tiems, kurie dirba, nėra laiko galvoti, o jam reikėjo žmonių, kurie nesiskųstų.
Vienas jų išsiskyrė pirmą dieną. Ne ūgiu ir ne šarvais, nes šarvų neturėjo, o tuo, kaip nešė. Visi kiti nešė lavonus kaip rąstus: už rankų ir už kojų, atsukę veidus į šalį. Šis nešė taip, kaip nešamas miegantis vaikas: du pirštai po pakaušiu, delnas po keliais, galva atremta į petį. Jis buvo žemas, apvalus, su plika skylute viršugalvyje, kurią dengė kepuraitė, ir akys jo buvo raudonos, tarsi jis neseniai verkė ir dar nebuvo prie to pripratęs.
— Tas, kuris klūpėjo prie brastos, — pasakė Žiežirba, kai jie stovėjo šlaito viršuje. Jis žiūrėjo ne į brolį, o į laužus. — Mačiau jį iš kalvos pirmąją naktį. Mirusieji jį aplenkdavo.
— Nes nebuvo ko imti.
— Taip.
Senolė stebėjo tą apskritaveidį vyrą, dabar stovintį pusiau užverstoje duobėje ir spoksantį į žemę greta sulūžusio antkrūtinio — vis dar ieškantį savyje prarastos vietos lyg ką tik išrauto danties.
Kitą dieną, kai šlaite pasirodė pirmieji senieji, tie, kurie vilkėjo senus apsiaustus ir plunksnas už diržų, jis sustojo.
Mirusysis sustojo čia pat — apsigobęs senu baltu apsiaustu su prieš šimtmetį nešiotu kryžiumi. Šmėklai ištiesus delnus, belaisvis neatšlijo: tik išsitiesė, ir jo burna ėmė nebyliai krutėti, atgaminant seniai išmoktus žodžius.
Pilkoji girdėjo tik pavienius žodžius, nes tai buvo vokiečių kalba. Vardus. Heinrikas. Gerhardas. Konradas iš Wesel. Tardavo juos lėtai, neskubėdamas, lyg skaitytų vaikystėje iškaltą sąrašą.
Prie trečio vardo mirusysis nuleido rankas.
Šmėkla neišnyko ir nepasitraukė — tik nuleido ištiestas rankas, o šimtmetį sustingusiuose bruožuose pasirodė gilus atilsio sulaukusio kareivio nuovargis. Kritusysis prisėdo į žolę, nusiėmė šalmą ir, priglaudęs jį prie krūtinės beveik permatomais pirštais, liko klausytis toliau skaitomo sąrašo. Aplinkui ant šlaito pamažu sėdo ir kiti balti apsiaustai.
Pilkoji priėjo prie livoniečio, kai šlaitas nutilo. Jis sėdėjo ant žemės be kepuraitės, ir veidas buvo toks, kokį ji matė tik kartą, ant moters, kuri ką tik pagimdė negyvą vaiką.
— Ką jūs jiems sakėte? — paklausė ji.
— Vardus. — Žemaitiškai jis šnekėjo lėtai ir laužytai, išmokęs svetimų žodžių prie sužeistųjų gultų, kad suprastų, ko prašo mirštantieji. — Mūsų Totenbuch, Mirusiųjų knyga. Kas rytą po kapitulos vienas brolis perskaito tą dieną per visus šimtmečius kritusius mūsiškius. Skaitydavau aš — po penkiasdešimt vardų kas rytą. — Belaisvis nudelbė akis į delnus. — Nė nemaniau, kad čia jie kam nors pravers.
— O kitiems?
Livonietis pakėlė galvą: plačiame veide maišėsi bejėgiškumas ir atsarga, po daugybės klusnių metų pagaliau susimąsčius, kam iš tiesų tarnauta.
— Aš neturiu jų vardų, — tarė jis. — Tų, kurie ne mūsų. Ar jūs turite?
— Ne.
— Niekas?
Ji pagalvojo apie Šiluvos bitininką, kuris atidavė žodžius ir paliko sau tik niūniavimą. Apie ugnį, kuri tardavo vardus Šventaragyje ir nebetardavo jau penkerius metus. Apie Mingailą, kurį ji sugalvojo ant sušalusio Ašmenos lauko, nes nebuvo kito, ką pasakyti.
— Niekas.
— Kaip jūsų vardas? — paklausė ji.
— Hermanas. — Jis pažiūrėjo į ją, tarsi tai būtų pirmas klausimas, kurį išgirdo nuo Pabaisko. — Ligonių brolis iš Fellino.
Paskui jis atsistojo, nušlavė kelius, nuėjo prie kito lavono ir pakėlė jį taip, kaip pakelia miegantį vaiką.
Po dviejų dienų Pilkoji išgirdo vienuolį mėginant vėl. Pati išvardijo jam visus atmintyje išlikusius vardus — Mingaila, Daumantas, Butautas, Skirmantas, Žilvinas, — o Hermanas kartojo juos lėtai, aiškiai ir kantriai. Šlaito šmėklos atsigręžė, tačiau į pašauktuosius svetimais vardais tik nebyliai spoksojo, ir nė viena nenuleido rankų.
Vardas turi būti tikras, pagalvojo Pilkoji. Ar bent kieno nors.
Livonietis paskaitė iki vakaro. Paskui nuėjo prie laužų ir nešė.
Žiema atėjo gruodžio pradžioje, ir niekas nesakė, kad ji žiauresnė už kitas, nes Ukmergės žmonės jau nebežinojo, kokia ji turi būti. Sniegas gulėjo ant stogų ir netirpo net prie krosnių. Laužai degė dieną ir naktį, rotmistro vežimai vėl ir vėl atveždavo malkų, ir valstiečiai, kurie jas nešė, nieko nesakė ir nežiūrėjo į šlaitą. Žirnaja užšalo anksti, ir ant ledo atsirado dar vienas ratas, žemesnis, ten, kur brasta išdžiūvo iki pat upės, ir jame sėdėjo kantrūs, šalti, laukiantys savo eilės.
Gauja iškrito po vieną.
Pirmas buvo Šermukšnis. Plačiapetis, ramus, kurio Pilkoji nuo Dykros dienų nebuvo mačiusi nusiminusio. Dvi savaites iš eilės jis dirbo geležinę valandą, nešė rąstus, kurių nepakeltų du jauni vyrai, ir kiekvieną rytą grįždavo prie ugnies vis lėčiau. Penkioliktą dieną jis sustojo šlaito viduryje su rąstu ant peties. Pilkoji priėjo. Jis žiūrėjo ne į ją, o į pelenus po kojomis, ir paklausė, ką čia veikia.
— Nešei malkas, — pasakė ji. — Laužui.
— Ar mane kas nors laukia?
— Taip.
Šermukšnis linktelėjo ir pusvalandį tylomis prasėdėjo greta, įbedęs žvilgsnį į liepsną. Prieš pat saulėlydį pasiteiravo senolės vardo; išgirdęs „Pilkoji“, šyptelėjo, kad vardas gražus — vaikystėje taip šaukdavę jų kiemo šunį.
Palaidojo jį durpyne už Žirnajos, kur Šaknų Motina kadaise laikė žirgus. Pelkė buvo tuščia, kaip tuščia pirkia: nei kvėpavimo, nei šilumos. Pilkoji paguldė jį ant samanų ir pasakė žodžius, kuriuos vilkai taria savo mirusiems: duona už duoną, tu sumokėjai. Tikro vardo ji nežinojo. Ugnis, kuri jį laikė, užgeso prieš penkerius metus kartu su Vytautu. Jai liko tik tai, ką galėjo duoti: pravardė, kuria šaukė jį kaip sargą.
Kai grįžo į šlaitą, jo rąstas tebegulėjo ten, kur jis sustojo. Žiežirba paėmė vieną galą; kitas vyras — kitą.
Po jo krito Šiurpas ir Kadagys, abu prie sargybos laužo, abu stovėdami, ir kai rytą juos rado, pamanė, kad jie užsimąstę. Erškėtis nuėjo į mišką ant dviejų kojų ir ant keturių, ir pavasarį ganytojai rado sušalusį vilką po eglėmis. Griovys, kuriam buvo penkiasdešimt trys, tiesiog neatsikėlė po miego. Kiekvienas kitu laiku, kiekvienas savo būdu, ir ji laidojo juos visus ten pat, vieną šalia kito, tik su skiriamais vardais, kurie, ištarti garsiai, nesilaikė ant lūpų. Jos akys buvo sausos. Prieš trejus metus, Ašmenos lauke, ji norėjo verkti, o dabar pagalvojo, kad sausos akys yra malonė: pradėjusi ji nebesustotų.
Žiežirba visą žiemą nepadėjo žibinto. Nuo pat pirmos dienos žibinto ugnis traukė iš nešėjo kūno šilumą, tad vilkatas išmoko atseikėti jai tiek, kad šiek tiek liktų ir pačiam: nuo dviejų pirštų prasidėjęs stingulys kas mėnesį kilo dar per sprindį, kol per Kalėdas pasiekė kairįjį dilbį ir pavertė jį nejautria pliauska. Pats Žiežirba perdžiūvo ir sustiro į ledą; ištisus vakarus kiūtodamas prie laužo nebejautė jokio karščio. Pilkoji stebėjo, kaip atgniaužęs delną jis žengia prie kiekvieno pakilusiojo ir balta šviesa perskrodžia šmėklą kiaurai — su tokiu atkaklumu triūsia tik tie, kurie nieko nebesitiki.
Ant kaklo, pakabintą ant odinio dirželio, vilkatas nešiojo įskilusį gintarą. Retais vakarais, jau suliepsnojus laužams, senolė pastebėdavo jį sugniaužusį saujoje tą šulinio vėsa dvelkiantį grūdelį. Žiežirba nieko neklausinėjo, Pilkoji — taip pat.
Paskutinė krūva sudegė balandžio pabaigoje, prieš pat Jurgines. Pirmą žolę Pilkoji pamatė kelioms dienoms anksčiau.
Pro tirpstančio ledo briauną lyg adata prasikalė gyvas daigas — sodrus, be jokios šalnos ar stiklo luobo. Suklupusi greta, Pilkoji įsižiūrėjo į stiebelį ir priglaudė delną prie velėnos. Juodžemis po pirštais jau drungnėjo: dar nealsavo motiniška gyvybe, bet pagaliau buvo paleidęs įšalą.
— Jų nėra, — pasakė Žiežirba už jos. Jis stovėjo ant duobės krašto. — Visų. Skaičiavau.
— Aš irgi.
Duobė žiojėjo tuščia. Žiežirba spoksojo į dugną, nebežinodamas, ko griebtis toliau, kai niekas nebeduoda paliepimų.
Rotmistras Sokalskis atjojo vėlai, su dviem palydovais, kai saulė jau leidosi, ir nulipo prie pat jų. Jis atrodė senesnis nei spalį. Nepasakęs nė žodžio pažiūrėjo į duobę, į pelenų juodą šlaitą, paskui į Pilkąją. Ji atsistojo.
— Pasiųsiu žinią, kad maras baigėsi, — tarė jis. — Kapelionas parašys, kad tai Dievo malonė. Visiems taip bus lengviau.
— Taip.
— Aš neklausiu, kas jūs. — Jis laikėsi už kriauklės, ir balsas susitraukė. — Bet kai grįšiu į Krokuvą, pasakysiu žmonai, kad jokia žiema nebuvo tokia ilga. Ir kad jos pabaigą užbaigė kažkas kitas, ne mano rankos. Ar to užtenka?
— Daugiau, nei turėtų užtekti.
Jis linktelėjo ir nujojo. Livonietis, kurį rotmistras vežėsi su kitais belaisviais, laukė už trijų žingsnių. Jis nusilenkė Pilkajai ir, žiūrėdamas pro ją, tarė žemaitiškai:
— Fellino kapitula dar nežino, kas čia atsitiko. Aš jiems pasakysiu. Ir paprašysiu, kad prie kiekvienos dienos mirusiųjų skaitytų ne penkiasdešimt vardų, o penkiasdešimt vieną. Paskutinis iš jų tuščias. Kad kažkam, kurio nė vienas nežinome, būtų vietos.
— Ar jums leis?
— Nežinau. — Vienuolis dirstelėjo į sukepusius delnus. — Anksčiau man niekada nebūdavo šalta, sese. Dabar bent galiu prašyti.
Livonietis nusekė įkandin rotmistro, o Pilkoji tylėdama nužvelgė slėnį: anapus upės po visų šių mėnesių vėl ryškėjo siauras, vienišas vilkų takas. Senolė suskaičiavo likusius savuosius: ji pati, Uosis, Spyglys, Dobilas — keturi, o su Žiežirba penki. Baltasnukis Uosis, prisėdęs ant kamieno, atgręžė veidą priešais saulę ir vienintelis atrodė kiek atsikvėpęs; Spyglys nebyliai tyrinėjo sustingusius pirštus, nebežinodamas, kam jie dar tinka, o jauniausiasis Dobilas snaudė tiesiog sėdėdamas.
Dar viena žiema, pagalvojo ji. Ir dar viena. Kol nebeliks.
Vis dėlto pieva žaliavo. Po daugybės žiemų daigai kilo be šerkšno, ir stovėdama ant buvusio mūšio lauko ribos Pilkoji nebesuprato, ar čia pasiekta pergalė, ar tiesiog žemė daro savo, kai žmonės pagaliau nustoja jai priešintis.