21 Bajorų Sąmokslas
1440 m. vasaris, Vilnius
Šimtas. Du šimtai. Trys šimtai grašių.
Balsas sklido per grindis kaip drėgmė per sieną, lygus, be skubos, be mažiausio noro ką nors įtikinti, ir Pilkoji, gulinti ant nugaros tarp tuščių statinių, suprato, kad tai ne žmogus. Žmonės skaičiuodami pinigus visada ką nors pridėdavo: atsidusdavo, nusikeikdavo, nusijuokdavo. Šis balsas nieko nejautė. Jis tik vardijo.
— Trys šimtai grašių. Viena galva. Kaina nedidelė, jei galva tinkama.
Virš jos sudrebėjo taurė. Kažkas pastūmė kėdę. Pilkoji nejudėjo. Po virtuvės grindimis glūdėjo tik dvi seniai užmūrytos angos ir žemė, kur šaltis per šimtą žiemų įsigėrė į molį ir niekada nebeišeidavo. Ji įlindo pro anglių liuką, kurį kiekvieną vakarą pamiršdavo užrakinti vienas ir tas pats berniukas, ir dabar gulėjo žiūrėdama į lentas, per kurių plyšius krito geltona šviesa su dulkėmis.
Septyniasdešimt penkerių metų senolė savo amžių jautė geriau už kitus, nes Vilnius primindavo metus kiekvienu akmeniniu slenksčiu. Vilkatai vengė miestų: per gausūs židiniai čia degino odą it po ja įspraustos žarijos. Vis dėlto į senes gatvėje niekas nekreipia dėmesio, tad apsigobusi skarele ir pasikišusi po pažastimi runkelių ryšulį Pilkoji nekliudoma žingsniavo Pilies gatve, niekam nekeldama klausimų.
Ją atvedė balsas. Prieš tris dienas, prie Šv. Mikalojaus, ji išgirdo jį pirmą kartą ir sustojo: šalto aliejaus ūžesys po žeme, vardijantis ką tik į klėtį įvežtus grūdus. Skaičiuotojas. Jis gyveno po kiekviena didele sale Vilniuje nuo tada, kai ponai pradėjo gerti iš sidabro, ir nenorėjo nieko, tik skaičiuoti. Iki šiol jis skaičiavo avis, aukso grandines, Hanzos pasiuntinių dovanas, metus, kuriuos kam nors dar buvo likę. Šįvakar jis skaičiavo galvą.
Kas nors kitas būtų praėjęs pro šalį. Ji nuėjo paskui garsą kaip šuo paskui kraują.
Virš galvos sėdėjo penki vyrai, o šeštasis budėjo prie slenksčio. Pilkoji nematė veidų, tačiau balsus atskyrė kaip miško takus iš kvapo: vienas — aukštas, skubrus, nekantraujančio jaunuolio; antrasis — lėtesnis, apdairaus šeimininko, pirma patikrinančio sąskaitą ir tik tada dedančio antspaudą; trečiasis — vos girdimas, tariantis žodžius rusėniškai; dar du tik retkarčiais sukosėdavo. Stovintysis prie durų neprisėdo nė karto — tik perkeldavo svorį nuo kojos ant kojos, kai kas pasiteiraudavo jo pritarimo, ir palikdavo klausimą kaboti ore.
— …nė savaitės, — sakė aukštas balsas. — Aš tau sakau, Aleksandrai, nė savaitės. Šį mėnesį Mintautą užmušė už tai, kad jis atsisakė pasirašyti dėl Kauno žemių. Kitą mėnesį bus Kęsgailos pusbrolis. Paskui ateis mūsų eilė. Jis neina pas Dievą, jis eina pas savo sąrašą.
— Aš nieko neginčiju, — atsakė lėtasis. — Aš klausiu, kur. Ne Vilniuje. Vilniuje jis nebesirodo nuo pernai.
— Trakuose.
— Trakuose jį saugo ne mūsų žmonės.
— Verbų sekmadienį saugos mūsų.
Pilkoji prisiplojo prie molio. Virš jos kažkas užsikosėjo ir atsargiai padėjo taurę.
— Karaimai?
— Pasiųsti į Vilnių. Su prašymu dėl malūnų ir mokesčio už vašką. Raštas jau parašytas, kunigaikštis pats pasirašys, nes jam malonu, kai jo žmonės prašo ko nors paprasto. Vartus uždarys vyresnysis kambarinis. Jis jau pasakė, kad uždarys. — Aukštas balsas truputį drebėjo. — Jis nenori nieko, tik kad jo sūnaus vardas nebūtų paties kunigaikščio sąraše.
— O jis? Jis nesiruošia susirinkti žmonių?
— Jis girdi mūsų žingsnius jau trečią mėnesį. Tik nežino, kieno jie. — Tarp žodžių pasigirdo juokas, trumpas ir ne džiugus. — Aš jį pažįstu. Jis ir dabar sėdi savo salėje ir klausosi, ar nesiartina batai.
Skaičiuotojas švelniai įsiterpė:
— Du šimtai. Penkiasdešimt už duris. Penkiasdešimt už tylą. Trys šimtai.
Niekas kambaryje jo negirdėjo. Tai pasakė jai kaklo oda, ta pati, kuri jautė šaltį prieš audrą: jis kalbėjo ne jiems. Jis kalbėjo žemei po jų kojomis ir tiems, kurie joje gulėjo.
— O tas prie durų? — paklausė rusėnas. — Jam jau ištarėte?
— Jis nieko nesakė, — atsakė pirmasis. — Jis atėjo, atnešė maišelį ir net nepažiūrėjo į mane.
Ji laukė, kol jie išeis. Paskui laukė dar valandą, kol virtuvės berniukas apėjo ir užrakino liuką, per vėlai, kaip visada, ir jai teko lipti pro skalbyklos angą. Kieme ant šulinio krašto sėdėjo žilas vyras su tarno kailiniu ir lėtai šėrė žirgą. Ant pakinktų Pilkoji išvydo įspaudą, kurį Vilniaus vaikai atpažindavo anksčiau už raides: Goštauto herbą. Virš rūsio skliautų šito vardo niekas nebuvo ištaręs — didikai iš kartos į kartą mokėsi nutylėti tikrąjį šeimininką. Jie sako: tai pasiūlė kiti, o mes tik nesipriešinome.
Žiežirba gulėjo tvarte už Verkių, prie dviejų senų jaučių, kurie net neatsisuko, kai ji įėjo. Jis niekada negulėdavo po stogu, kuriame dega židinys, ir ši vieta jam tiko: šiaudai, šiluma nuo gyvulių, jokio židinio per trisdešimt žingsnių. Šalia stovėjo ragų žibintas su apdegusiu skuduru prie angos, ir jo viduje ramiai, kaip akmuo vandenyje, degė žaibo ugnis: vienintelė, kurią jis dar nešiojosi, tvirta, balta, be pelenų ir be vardų.
Jam buvo keturiasdešimt devyneri. Pilkoji žiūrėjo į jį ir mąstė, kad jis per ilgai buvo jaunas. Berniuko su molio šuke nebebuvo. Buvo žmogus, kuriam Vytautas patikėjo ugnį ir kuris elgėsi taip, kaip elgiasi ištikimieji: nelaimėjo.
— Kiek? — paklausė jis, dar nepakėlęs akių.
— Trys šimtai grašių. — Ji atsisėdo ant rąsto, ir kojos įlinko į šiaudus. — Už vieną galvą.
Žiežirba atsisėdo šiauduose ir nieko neklausinėjo, o senolė išdėstė viską vilkų papročiu — be pagražinimų ir be patarimų: pirma aukštasis balsas, paskui lėtasis, galop rusėnas. Verbų sekmadienis. Karaimai Vilniuje. Kambarinis, kuris uždarys vartus. Kai ji baigė, ant stogo kažkas sušlamėjo, ir tvarte pasidarė taip tylu, kad abu girdėjo, kaip jaučiai kramto.
— Čartoriskiai, — tarė jis.
— Du. Ivanas ir Aleksandras. Aš jų nemačiau. Skubrusis aukštu balsu pavadino lėtąjį Aleksandru, o pats pasakė Čartoriskių vardą kaip savo. — Ji patylėjo. — Už jų kažkas stovi. Su maišeliu.
— Nesvarbu.
— Svarbu, — pasakė Pilkoji. — Bet to mes neįrodysime.
Ji ištiesė rankas prie žibinto. Šilumos nesijautė. Žaibo ugnis nešildė, kaip nešildo žvaigždė.
— Jie yra Gediminaičiai, — tarė ji. — Čartoriskiai. Nė vienas iš mūsų negali pakelti prieš juos rankos. Jei stovėtume prie vartų, galėtume tik stovėti.
— Žinau.
— Todėl lieka kitas kelias. Nueiti. Pasakyti.
Žiežirba pažiūrėjo į ją. Jo akys buvo tokios pat pilkos kaip prieš trisdešimt metų, nuovargio dar neįsigėrusios.
— Kam?
— Jam.
— Žygimantui, — tarė jis. Nė vienas iš jų nesakė to vardo be reikalo. — Tam, kuris prieš dvejus metus liepė mums eiti iš kaimo į kaimą ir užuosti, kas meluoja. — Jis lėtai papurtė galvą. — Tai ne šunų darbas, Pilkoji. Šunys kandžioja, kai jiems liepia, bet jie bent žino, kad kandžioja.
— Jis yra Kęstučio kraujas.
— Ir?
— Pušis man pasakojo, kad Kęstutis prieš kiekvieną žygį duodavo vilkams duonos iš savo rankų. Pats. Neleisdavo tarnui. Sakė, kad žmogus, kuris nemoka duoti duonos, neturi teisės prašyti kraujo. — Ji nenuleido akių. — Aš nesu pasakojimų žmogus. Bet tas vyras Trakuose yra paskutinis iš jų. Ir jis buvo vienintelis, kuris paklausė, ar Vytautas kentėjo.
— Jis paklausė. Tai ne tas pats.
— Jis paklausė.
— Taip. — Žiežirba užsimerkė. — Per Vytauto laidotuves. Stovėjo prie kriptos laiptų žilabarzdis, tarsi pavėlavęs į pamaldas, ir pasiteiravo, ar brolis kentėjo. Atsakiau, kad kentėjo, — o tada jis paklausė, ar tai galima panaudoti.
Pilkoji nepasakė nieko.
— Nežinau, ar jis klausė iš sielvarto, ar iš skaičiavimo. — Žiežirba atsimerkė. — Manau, žmogus gali būti abu. Manau, kad jis visada buvo abu.
Prie vartų sulojo šuo, vieną kartą, ir nutilo. Jie abu žinojo, kas tai: ne žmogus, ne vilkas, tik senas šuo, išgirdęs, kad praėjo kažkas, kas kvepia pelkėmis.
— Jei mes jį perspėsime, — pasakė jis, — jis pasistatys sargybą. Prie kiekvienų durų. Paskui klaus, kas mus pasiuntė. Paskui klaus, iš kur mes žinome. Paskui parašys naują sąrašą, ir tame sąraše bus tie, kurie paėmė Čartoriskių sidabrą, ir tie, kurie jo nepaėmė, ir tie, kurie pažiūrėjo į juos šonu. Ir mes jam padėsime juos užuosti. Aš tai jau mačiau. — Jo balsas buvo pavargęs, ir jame nebuvo pykčio, o tik kažkas senesnio už pyktį. — Aš nenoriu rinktis, kam jis turi mirti. Bet jei išgelbėsim jį, pasirinksim.
— O jei jie jį nužudys?
— Tada mes nepadėsime.
— Tai tas pats.
— Taip. — Jis kantriai linktelėjo. — Tai tas pats.
Pilkoji pakilo; kūnas šįkart svėrė dvigubai. Žvelgdama iš viršaus į sėdintį Žiežirbą pastebėjo, kad jo pečiai nusvirę lygiai kaip Vytauto paskutinį rudenį — tarsi prislėgti nematomos rankos.
— Tu nesi tikras, — tarė ji.
— Ne.
— Gerai. Tada bent vienas iš mūsų elgiasi teisingai.
Jis nusišypsojo. Šypsena buvo kreiva, trumpa, ir greitai dingo.
— Pilkoji. Jei aš klystu…
— Tu klysti.
— Gali būti. — Jis pažvelgė į ragų žibintą, į tą ugnį, kuri neturėjo vardo. — Jei klystu, tegul tai būna mano. Ne tavo. Ne vilkų.
— Aš nieko nesakysiu, — atsiliepė senolė, be pritarimo ir be ginčo palikdama jį prie sprendimo, kurio nė vienas iš jųdviejų netroško.
Iš tvarto Pilkoji išslinko prieš aušrą per apledėjusius dirvonus, po žingsniais dundančius it pustuštė statinė. Kelią į Trakus žinojo seniai — dar iš Kirmėlės pasakojimų apie anas šešias naktis, kai gauja nešė į salą berniuką su molio šuke. Perspėti nieko nesiruošė — norėjo tik pamatyti savo akimis.
Ant ežero kranto, ten, kur kelias nusileido į pievą ir tapo minkštas, ji sustojo. Ledas dar laikė, pilkas, su juodomis plonomis dėmėmis ten, kur po juo plaukė vanduo. Sala stovėjo viduryje, raudona ir tyli, su dūmais iš dviejų kaminų ir su vėliava, kuri nenusileido net per ramybę. Ji nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris ten gyveno, išskyrus tuos, kurie jau buvo mirę.
Virš salos migla telkėsi neįprastai. Senolė pastebėjo ją tik įsižiūrėjusi akies kraštu, kaip išnyra blausi žvaigždė. Užuot driekęsis virš ledo, rūkas tirštėjo prie pat pilies pamatų, įgaudamas pečius, krūtinę, atloštą galvą — tarsi ant užpakalinių letenų patupdytas milžiniškas pilkas žvėris stebėtų priešingą krantą.
Geležinis Vilkas. Nuo tos nakties, kai mirė Vytautas, jis buvo tik rūkas. Dabar vėl turėjo pavidalą ir žiūrėjo ne į Pilkąją, o į dvi tolimas ugnis pusiasalio pilies languose, kur gyveno Žygimantas. Jam nereikėjo sakyti, kad žino.
Ji palaukė, kol saulė išlips virš miško. Paskui, nepaklaususi nė savęs, ištraukė iš ryšulio duonos gabalą, kurį buvo pasiėmusi Vilniuje, ir padėjo jį ant ledo kranto. Taip padedama ant slenksčio tam, kuris grįš. Žodžių ji neturėjo.
— Duona už duoną, — pasakė ji ledui ir pasijuto kvaila.
Jai atsakė vandens balsas, kažkur po ledu, žemas ir tolimas, gal tik lūžtantis ledas. O po juo, tarp pirštų ir pirmojo žvilgsnio, ji išgirdo kitą: ne žodį, ne vardą, o lygų, kantrų skaičiavimą, švelnų kaip upė.
— Dvidešimt dienų, — nuskambėjo Skaičiuotojo balsas, ir Pilkoji nesuvokė, iš kur jis sklinda čia, ant atviro ežero ledo, toli nuo dvarų menių ir sidabrinių taurių. — Devyniolika.