28 Pilkoji Atsigula
1449 m. lapkričio 2 d., Vėlinės, seniausia Dykros pelkė
Vėlinių vakarą Pilkoji klojo stalą.
Stalą atstojo plokščias pušies kelmas prie raisto kranto, užtiestas skarele, prieš trisdešimt metų iš keliaujančio pirklio išmainyta už peilį. Ant skarelės padėjo duonos, puodą avižų kisieliaus, kiek užtektų vienam, ir keturias taures, pripiltas ne alaus, o juodo, šilto pelkės vandens. Sustojęs prie pirmųjų pušų, Žiežirba iš tolo stebėjo jos ruošą. Artyn nėjo: prie šito stalo Pilkoji jo niekada nekviesdavo, o pats neklausinėjo kodėl.
— Šiemet keturios, — tarė ji, nė nepasisukusi. — Uosiui irgi.
Uosis mirė praėjusią žiemą, ant sniego, sėdėdamas prie pušies kamieno, ir pirma jį aptiko šarka, o tik paskui gauja. Prieš mirtį jis atnešė žinią apie berniuką, kurį Spyglys pasiuntė namo be vilko krikšto. Berniukas dabar buvo vyras, turėjo savo vaikų. Jo kaimas vėl išmoko tarti jo vardą. Uosis buvo paskutinis iš tų, kuriuos Žiežirba pažinojo nuo jaunystės. Nuo to laiko Dykroje liko tik du žmonės su gerklės randais, ir pelkėse tvyrojo ne apleistos pirkios tyla, o staiga nutolusio pilno kambario rimtis.
Aštuoniasdešimt ketverių metų senolė atrodė jau nebe sulinkusi ar sublogusi — buvo virtusi tuo, ką vilkai tarpusavyje vadindavo šaknimi: kieta, perdžiūvusia, tamsia, nebesilankstančiais sąnariais. Žili plaukai bolavo it pelenų sluoksnis, o pečius gaubė prieš keturiasdešimt penkerius metus iš vilktėvio gautas kailis, kuriame ir turėjo atgulti — per ilgus dešimtmečius suaugęs su kūnu ir tapęs neatskiriamas.
— Ar nori kisieliaus? — paklausė ji.
— Aš dar nevalgiau.
— Tada valgyk. — Ji pastūmė jam dubenį, nežiūrėdama. — Jis ne mirusiems. Mirusiems vanduo.
Prisėdęs ant žemės šalia kelmo, Žiežirba lėtai valgė ilgu mediniu šaukštu. Avižų kisielius buvo šaltas, saldus, su lengvu dūmų prieskoniu, ir po daugybės klajonių metų vilkatas vėl ragavo valgį, kurį kažkieno rankos išvirė jam vienam. Ant kelmo tarp dviejų taurių stovėjo jo paties pastatytas raginis žibintas. Balta liepsnelė viduje neapšvietė staltiesės — tik pasvirusi žiūrėjo į raisto tamsą, tarsi žinodama, iš kurios pusės pasirodys laukiamasis.
— Šiąnakt, — pasakė jis.
— Taip.
— Aš žinojau nuo pavasario.
— Žinojai. — Pilkoji pagaliau atsisėdo priešais, ir jos rankos, pilkos kaip visada, išmargintos senų pelenų raštais, ramiai gulėjo ant kelių. — Tu nieko nesakei, ir tai buvo gerai. Kai žmonės kalba, jie bando pakeisti.
— Ar skauda?
— Nuo vasaros nebeskauda. — Senolė pažiūrėjo į savo delnus. — Visa, kas manyje buvo žmogiška, išseko kaip šulinys. Likusi dalis atsiliepia šaknimis. Aš girdžiu tave anksčiau, nei tu ateini. Girdžiu, kaip žvirblis nutupia ant ąžuolo už trijų dienų kelio. Tai ne dovana. Tai ji ima mane atgal po truputį, kad nereikėtų visos iš karto.
Žiežirba neklausė, kas ji, — abu žinojo.
Aplink juos tamsa kilo iš pelkės kaip rūkas iš ežero, lėtai užpildydama tarpus tarp pušų, ir ten, kur kitais metais Žiežirba matydavo tik tuščią naktį, dabar kažkas šmėstelėjo ir nusuko žvilgsnį: ne vėlės, ne Nedegintieji, o pati naktis, švelni ir laukianti.
— Pirmiausia pasidalinsime tuo, ką turiu, — pasakė Pilkoji. — Paskui eisime.
Abiem delnais įsirėmusi į kelmo briauną, senolė pakilo labai lėtai; pagalbos Žiežirba nesiūlė, nenorėdamas atimti iš jos paskutinio savarankiško žingsnio. Pilkoji priėjo prie akmenų, kur ilsėjosi pilka, glotni, tuščiomis akiduobėmis Geležinio Vilko kaukolė, tankios pelkių žolės apgaubta lyg vystyklais.
Kaukolę buvo galima pakelti dviem pirštais, tačiau Pilkoji suėmė ją abiem rankomis ir priglaudė prie krūtinės it mažylį.
— Aš pati, — tarė ji. — Tu eik už manęs ir šviesk.
Paėmęs žibintą, vilkatas nusekė įkandin.
Kūlgrinda vedė per raistą juodais, vandens nugludintais rąstais, tarsi kasnakt iš naujo suklojamais po kojomis. Šiuo taku žengė pirmąsyk nuo pat įšventinimo nakties, ir pėdos dar atminė kiekvieną rąstą. Pilkoji žengė priekyje, nesustodama, ir kailis traukė paskui ją pelkės rūką kaip nuotakos šleifą.
Ties vidurio akmeniu ji sustojo.
— Čia Spyglys, — pasakė ji. — O tas mažas, prie nendrių, Dobilas, kuris užmigdavo sėdėdamas ir vieną rudenį nebepabudo. Šiurpą ir Šermukšnį palaidojau prie Žirnajos, bet pelkė viena: kas įguldytas į vieną, tas girdi visas. Jie dar čia. Girdi?
— Ne.
— Aš girdžiu. Jie tyli iš pareigos. — Senolė pasuko galvą į kitą pusę. — Ir Kirmėlė. Tas niekada nemokėjo tylėti, bet pelkė išmokė.
Abu žengė toliau. Šiąnakt pelkė alsavo jau nebe taip mieguistai kaip prieš septyniolika metų, sugrįžus Šaknų Motinai, o žemai, lygiai ir giliai — ramiu darbą užbaigusios ir poilsio besiruošiančios žemės atodūsiu. Žiežirba pastebėjo, kad pėdsakai, kuriuos jis paliko ant kūlgrindos, nebeišnyksta, o lieka drėgni, tarsi šaknys nenorėtų jų paleisti.
Seniausioje pelkėje vanduo buvo ramus kaip akmuo. Pilkoji nusiavė batus, nes tie, kurie eina į pelkę, nusiauna, ir atsistojo basomis pėdomis ant paskutinio rąsto; paguldžiusi kaukolę ant plokščio akmens be samanų, atsigręžė į bendražygį.
— Dabar žodis, — tarė ji.
Žiežirba linktelėjo: senolė kalbėjo ne prašydama, o vykdydama senąją tvarką, kaip įžengus klausiama, ar kas nors yra namie.
— Gaujos žodis, — pasakė jis. — Pirmas. Duona už duoną.
— Nieko neimk, kas nebuvo duota, — ramiai, tūkstantį sykių kartotais žodžiais atsiliepė Pilkoji. — Antras.
— Jokio Gediminaičio kraujo.
— Nepralieti. Ir nepraliejome. Trečias.
Abu perėjo visus devynis priesakus. Prie kiekvieno Pilkoji rado, ką pridurti: prie trečiojo — kad keturiasdešimt penkerius metus nemiegojo po stogu su degančiu židiniu ir nė sykio nesigailėjo; prie penktojo — kad žalčių niekada neapleido, net kai šventyklose nebeliko kam įpilti pieno; prie šeštojo — kad dabar grįžta namo. Ties devintuoju Žiežirba stabtelėjo.
— Gauja atsiliepia ugniai, ne žmogui, — pasakė jis.
— Ugnies nėra.
— Nėra.
— Tada gauja nebeatsiliepia niekam, — tarė Pilkoji. — Ir tai teisinga. Kas nors turi vieną kartą pasakyti, kad baigta. Aš esu Motina. Tai mano teisė. Žodis liks devyni, bet jo nebereikės kartoti. Visi, kurie jį ištarė, guli čia arba jau ten.
Pilkoji pažvelgė į vilkatą, ir jos veidas, išvagotas kaip senas kelio pakraštys, atsivėrė lygiai kaip kadaise ant sniego, kai pirmą kartą prisėdo šalia berniuko duobėje.
— Tau nieko nepalieku, — pasakė ji. — Tik tai, kas jau tavo.
— Uždenk ausis, — tarė ji.
— Ugnies nėra, — atsakė jis.
— Taisyklė ne ugnies. Mūsų.
Žiežirba užsispaudė abi ausis delnais. Prisiartinusi senolė palinko prie pat jo krūtinės, kur ant odinės virvelės po marškiniais kabojo įskilęs gintaro grūdelis, ir ėmė tyliai kuždėti. Paties balso vilkatas negirdėjo — tik jautė krūtine, kaip per šiurkščią lininę drobę ir sakingą akmenėlį lėta, tvarkinga srove teka šiltas virpesys, vardas po vardo, o odinį dirželį suėmę kaulėti Pilkosios pirštai vos juntamai tirtėjo.
Kuždesys tęsėsi ilgai. Žiežirba žinojo, ką senoji ten beria: visus dešimtmečiais nešiotus Brolijos vardus — vieną vakarą Pušies patikėtus, kitąsyk Kirmėlės paliktus prie laužo, gilios pelkės sugrąžintus, keturis Trakų rūsio dūmuose sugautus, o galiausiai ir pačios senolės savuosius: Dubysos srovėje nuskendusio vyro, šiltu pienu kvepėjusios motinos, mažos dukters. Kai pirštai pagaliau liovėsi virpėję, Pilkoji prigludo dar arčiau prie krūtinės ir sušnibždėjo paskutinį — ilgiausią iš visų, — tada lėtai išsitiesė ir pati atitraukė jo delnus nuo ausų.
— Aš nežinau, ar gintaras išlaikys, — pasakė ji. — Bet jis girdėjo tavo vardą, kai tu pats jį pamiršai. Aš mačiau, kaip kunigaikštis pakėlė ranką prie krūtinės. Kas išgirdo vieną vardą, gali išgirsti ir kitus. Tai ne mano išmintis. Kalniškių senos moterys sakydavo, kad kur ugnis nelaiko, ten laiko jūra.
— Aš nežinau savo vardo.
— Žinau, — paprastai, lyg kalbėdama apie orą, atsiliepė Pilkoji. — Nežinau ir to, kas būtų, jei žinotum. Yra pasaka. Girdėjau ją mergaite, prieš visus tuos metus. Kad vilkas, kurio vardą dar kas nors atsimena, gali sugrįžti pas žmones. Duona ant peilio, vardas prie ugnies. Aš netikėjau. Bet tai gera pasaka, ir ji nieko nekainuoja.
— O tau?
— Man ji nereikalinga. — Pilkoji šyptelėjo vienu lūpų kampučiu, kaip tada, kai pirmą kartą pamatė jį sniego duobėje. — Aš jau žinau, kur grįžtu.
Paėmusi kaukolę, senolė prigulė.
Stebėtinai lengvai senoji nusileido ant šlapio kūlgrindos krašto ir ramiai išsitiesė ant nugaros lyg po ilgos darbo dienos atsigulusi į minkštą patalą. Užsimerkė, pasidėjo baltą vilko kaukolę ant krūtinės, sunėrė ant jos abu sudiržusius delnus, ir iki tol nė nesuvirpėjęs juodas raisto vanduo pamažu, be garso ėmė kilti per sunkų kailį, drobinius marškinius bei sustingusius pirštus.
— Šaknų Motina sprendžia, — tarė ji, vos girdimai. — Kas neiškils, tas liks. Gėdos nė viename kelyje.
— Gėdos nė viename kelyje, — pakartojo jis.
— Tu žinai, kaip.
— Žinau.
Žiežirba priklaupė ant rąstų. Kadaise šią paskutinę apeigą atlikdavo keturios brolių rankos; dabar, Dykroje nebelikus nieko daugiau, jis vienas atsargiai uždėjo abu delnus jai ant liesų pečių ir lėtai, tolygiai paspaudė žemyn į dumblą. Juoda pelkė užsivėrė virš krūtinės, virš kaklo ir baltos kaukolės; ilgiausiai tamsiame vandens paviršiuje išliko raukšlėtas veidas su plačiai atmerktomis akimis.
Senolė nė kiek nesispyrė. Žiežirba laikė delnus po vandeniu tol, kol po pirštais nebeliko jokio pasipriešinimo, ir tik tada lėtai atgniaužė saujas.
Prie raisto išbudėjo iki pat aušros.
Ant apsemto kūlgrindos krašto, atsirėmęs nugara į senas pušis, Žiežirba stebėjo vėl išsilyginusį, jokio pėdsako nepalikusį juodą vandenį. Kad senolė iškils į paviršių, nesitikėjo — vilkai šito niekada nelaukia; tiesiog budėjo greta ant drėgnų rąstų, nes žinant, kas ilsisi pelkės gelmėje, pasitraukti į mišką išsyk būtų buvusi apgaulė.
Choras išėjo prieš pat aušrą.
Visą gyvenimą nuo tos žiemos, kai Kirmėlė įtrynė jam pelenų į gerklę, kaklo rando gilumoje tūnojo šimtai žemų, ilgų balsų, į kuriuos vilkatas jau seniai nebekreipė dėmesio — kaip nebekreipiama dėmesio į savo paties kraują. Pušis. Šešiapirštis. Rūdis svetimu apsiaustu. Visi, kurie kada nors ištarė savo vardą ugniai. Kaskart kritus dar vienam vilkui prie to gaudesio prisidėdavo naujas balsas, ir choras tapdavo šiek tiek sodresnis.
Pilkoji įsiliejo į gaudesį paskutinė: pasigirdo žemas, sausas, nesiskundžiantis jos balsas, lygus it šaltų pelenų šnaresys vėjuje, o greta atsivėrė rami, plati erdvė, kurioje pagaliau prigulė Geležinis Vilkas. Tada Dausų choras pamažu nuščiuvo — tarsi didelė menė, kurioje visi susirinkusieji jau išsakė, ką turėjo pasakyti.
Rando gilumoje nieko nebuvo. Pirmą kartą nuo tos žiemos.
Užsidėjęs delną ant kaklo, palaikė priglaudęs pirštus prie pagaliau visiškai užgijusio rando.
Tada atėjo vėjas. Ne šaltas ir ne šiltas: ilgas, tolygus, ėjo iš pietų, per Dykrą, per pelkes, per upes, ir tame vėjyje buvo kažkas, ko Žiežirba iš karto nesuprato, nes nebuvo jautęs septyniolika metų. Žemė po kojomis kvėpavo, ir ne tik ši pelkė. Visa Žemaitija, visos giraitės, kurias žmonės išmetė kaip senus batus, visi kelmynai, kuriuos kunigai iškirto ir paliko, visos vietos, kuriose nebebuvo nei aukuro, nei vardo, pajuto ranką ant kaktos. Šaknų Motina sugrįžo be nuoskaudos ir be džiaugsmo — kaip senolė, parėjusi į ištuštėjusius vaikų namus nušluostyti nuo stalo dulkių.
Basais padais lyg tolimą žingsnį vilkatas pajuto Šiluvą. Ten, prie šešto avilio, kelmas, po kuriuo gulėjo bitininkas, išleido naują šaknį. Mažą, plonytę, žalią, nors buvo lapkritis. Aplink jį trisdešimt, penkiasdešimt kelmų paleido žalias dyges, ir niekas jų nematė, ir niekas apie tai nepapasakos. Po penkiasdešimties metų žmonės sakys, kad miškas sugrįžo pats, ir bus teisūs.
Giraitės nepasistatė. Aukurai nepasirodė. Nuo to ryto nebebuvo nei sutarties, nei dievų. Tarp kelmų stovėjo mažos žalios dygės.
Prieš išeidamas Žiežirba sugrįžo prie kelmo, ant kurio buvo paklotas stalas. Duona gulėjo nepaliesta. Taurėse vietoje pelkės vandens buvo šerkšnas. Žiežirba įsižiūrėjo į ketvirtąją, Uosiui pastatytą taurę, ir nė akimirkos nepamanė, kad ji tuščia.
Kilstelėjo rankoje laikomą žibintą: balta liepsna viduje degė tiesiai ir ramiai. Pažvelgęs į pelkės pusę, pastatė žibintą ant kelmo tarp apšerkšnijusių taurių.
— Paliekame, — tarė jis garsiai, nė vienam. — Čia tamsu.
Ar nieko neprisimenanti ugnis suprato tuos žodžius, vilkatas nežinojo, tačiau liepsna pasviro į pelkės pusę ir pasidarė šiek tiek aukštesnė — tarsi nebyliai atsiliepdama.
Ant krūtinės po marškiniais kabantis gintaras dvelkė ramia šiluma, tarsi ką tik atgniaužtas iš gyvo kumščio. Žiežirba ilgai laikė grūdelį saujoje, paskui palietė greta kabantį sidabrinį vilką ir nykščiu perbraukė nusitrynusią jo nugarą.
Patraukė į vakarus, pasiėmęs tik gintarą, sidabrinį vilką, peilį ir Pilkosios ant kelmo paliktą duonos kriaukšlę. Po šimto žingsnių atsigręžė: pelkė jau nebebuvo juoda — prie kelmo švietė maža balta liepsnelė, vienintelė visoje Dykroje, ir prie savęs ji nieko nebekvietė.
Žemėje jis liko paskutinis vilkas, ir po keturiasdešimt ketverių metų nė vienas balsas nebeklausė, kur jis traukia.