10 Gardino Sutartis
1432 m. spalio 15 d., Gardinas
Išvydau jį pro gintarą lyg pro užšalusį lango stiklą — ne visą ir neaiškiai, tik tiek, kiek atšildo priglaustas delnas.
Ne savo noru. Aš nesirenku, ką matyti. Gintaras rodo tai, kas yra prieš jį, ir tai, ką jaučia tas, kuris jį nešioja, ir tą spalio rytą jis kabojo ant vilkato kaklo Gardino pilies papėdėje, o aš, klūpėdama savo krante, už daugelio dienų kelio, išgirdau, kad kažkieno širdis plaka greičiau, nei turėtų plakti širdis šešiasdešimt septynerių metų žmogaus.
Žygimantas buvo mano jaunėlis. Kai gimė, jau nujaučiau, kad nė vienas mano vaikas negyvens saugiai, tačiau prisipažinau tai sau tik tą dieną, kai dvidešimt penkerių metų sūnų išgabeno Ordino sargybiniai, o jis nė sykio neatsigręžė. Tada jau glūdėjau gintare ir regėjau jį tik pro vyresniojo brolio akmenėlį — pro praviras duris, kurių pačiai nevalia praverti. Šį rytą po keturiasdešimt dvejų metų pagaliau žvelgiau į jį tiesiai: sūnus klūpojo priešais tuščią sostą to žmogaus, dėl kurio kaltės neteko tėvo.
Gardinas kadaise buvo mano vyriausiojo sūnaus kunigaikštystė, tą vasarą, kai aš išėjau į jūrą. Dabar jauniausias klūpėjo to paties miesto kieme, ir niekas jo nekvietė, ir niekas nepasakė, kad jis neturi to daryti. Motina gali tik žiūrėti. Aš žiūrėjau.
Karaliaus jie nelaukė: tą savaitę jis buvo Rusios žemėse, o Gardine už jį stovėjo vyskupas.
Žygimantas atvyko prieš aušrą, apsirengęs paprastai, tamsiu apsiaustu be kailio, kaip dėvėjo jo brolis senatvėje. Ponai du kartus pasiūlė jam ką nors puikesnio, ir du kartus jis atsisakė. Ceremonija buvo rengiama Senosios pilies kieme, po atviru dangumi, nes salė, kaip pasakė Goštautas, per maža visiems, kurie norėjo matyti. Žygimantas suprato, ką tai reiškia. Jie norėjo matyti jį klūpantį.
Nemunas apačioje buvo pilkas, platus, sustingęs prie krantų, ir iš jo kilo šaltis, nuo kurio spragsėjo vėliavų audeklas. Kieme stovėjo lenkų raiteliai su baltu ereliu ir lietuvių ponai su Vyčiu, kiekvienas atskiroje pusėje, kaip skiriami du kapai. Ant pakylos stovėjo sostas, sunkus, ąžuolinis, su pagalvėlėmis, nes karalius sunkiai sėdėjo ant kieto. Karaliaus jame nebuvo. Ant pagalvėlių gulėjo tik jo antspaudas ir sulankstytas pergamentas.
Vyskupas Zbignevas, karaliaus vardu, perskaitė raštą lotyniškai. Žygimantas skaitė su juo kartu, žodis po žodžio, nes sutartis jis išmoko skaityti anksčiau nei maldas. Čia buvo viskas, ko jis tikėjosi: Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilniaus ir Radomo sąjunga atnaujinta, žemės ir ponų teisės patvirtintos, Podolė atiduota Lenkijai, ir visa tai po karaliaus ir karūnos globa, kiekvieną sakinį užbaigiant žodžiais, kurie niekam neatrodė grėsmingi. Čia buvo viskas, ko tikėjosi lenkai. Ir buvo šis tas, ko niekas garsiai neminėjo: sakinys apie tai, kas bus po jo, kad kunigaikštystė grįš karaliui ir jo sūnums, o Trakai liks Mykolui, parašytas taip, kad kiekviena pusė girdėjo tik savo pusę. Žygimantas perskaitė jį du kartus. Nepasakė nieko. Per aštuonerius metus Ordino pilyse jis išmoko, kad geriausi sandoriai yra tie, kuriuose abi pusės išeina pavogusios.
Tada jį pašaukė.
Jis žengė ant pakylos. Akmenys po kojomis buvo šalti ir drėgni, ir jis pastebėjo, kad ranka, ištiesta į Evangeliją, nedreba. Tai jį nustebino. Atsiklaupė. Klūpėti jis mokėjo. Ordino pilyse jis klūpėjo prieš komtūrus, prieš kapelionus, prieš kryžių, kuris nebuvo jo, ir išmoko vieną dalyką: klūpėti reikia taip, kad kelių skausmas būtų vienintelis tikras dalykas, o visa kita liktų galvoje stovėti. Keliai persmelkė skausmas, ir jis žinojo, kad iš kiemo jį mato šimtai akių, tarp jų ir tų pačių veidų, kurie visą vasarą atplaukdavo valtimis ir sakydavo, kad atvyko pažvejoti.
— Aš, Žygimantas, Kęstučio sūnus, — pradėjo jis, ir balsas buvo aiškus, — prisiekiu…
Vos ištarus pirmąjį sakinį, sprando oda pašiurpo — krėslas priešais pasirodė ne visai tuščias, tarsi ant pagalvėlių sėdėtų nematomas šešėlis ir dirsčiotų kiek į kairę, per kunigaikščio petį. Žygimantas neatsigręžė. Toliau kartojo padiktuotus žodžius, ir kiekvienas skambėjo ta karčia tiesa, kurią tenka ištarti prisiekiant per prievartą.
Kiemo pakraštyje tarp lietuvių ponų stoviniavo vyras juodai ir raudonai sukirptu apdaru. Niekas jo nevarė šalin, nes niekas neregėjo. Tarp pirštų sukinėdamas vienintelį akmenėlį, juokdarys spoksojo tiesiai į tuščią sostą, nė nežiūrėdamas į klūpantį kunigaikštį — lyg laukdamas pasirodant pažadėjusio, bet neatvykusio pirkėjo.
Kai prisiekimas baigėsi, vyskupas Zbignevas pakėlė jį nuo kelių karaliaus vardu ir perskaitė karaliaus laišką. Tai buvo ilgas, sausas raštas, kuriuo Jogaila vadino jį broliu ir didžiuoju kunigaikščiu ir kiekvieną sakinį užbaigė tais pačiais atsargiais žodžiais. Tik apačioje, kita ranka, drebančia, nelygiomis raidėmis, buvo prirašyta viena eilutė, ir Zbignevas ją perskaitė tuo pačiu balsu, kuriuo skaitė viską:
— Tu turi tėvo akis.
Atsakyti nereikėjo. Bet kai Žygimantas pažvelgė į pergamentą, kurį vyskupas atsargiai laikė pakreiptą, jis pamatė, kad po ta eilute buvo pradėtas ir perbrauktas dar vienas žodis. Dviejų pirmųjų raidžių nebuvo spėta užbraukti: Kr. Kas nors, daugelį metų bandęs atidaryti duris ir žinojęs, kad jos neatsidarys, čia pabandė dar kartą ir paliko plunksną.
Žygimantas išsitiesė. Dešimtmečius mokėsi perprasti svetimus kėslus, tačiau šitokio nubraukto skiemens nesitikėjo išvysti. Mintyse staiga iškilo tėvas — po daugybės žiemų gyvas žmogus, o ne sustingusi sakmė.
Septyniolikmetį jaunuolį žinia iš Krėvos užklupo Trakų kieme; ją atnešę sargybiniai dėbsojo į kunigaikščio sūnų lyg į įskilusį indą, kuris pats dar nežino tuoj subyrėsiąs. Po aštuonerių metų jis buvo Prūsijoje, užstatytas Ordinui Lyke, ir kiekvienas komtūras, kuris klausė, kas buvo jo tėvas, gaudavo paruoštą, švelnų atsakymą: Kęstutis, miręs. Niekas niekada nebuvo jo paklausęs, kaip.
Lenkų surengtoje puotoje Žygimantas sėdėjo greta tuščio karaliaus krėslo, vyskupo dešinėje, ir valgė tik iš bendro dubens su Zbignevu. Zbignevas nieko nesakė. Per visą vakarą jis tik kartą pažvelgė į jį, ir Žygimantas nesuprato, ar tame žvilgsnyje buvo užuojauta, ar tik skaičiavimas.
Naktį jis išėjo iš pilies vienas.
Mykolas bandė jį sulaikyti, paskui nutilo. Takas leidosi žemyn, tarp senų klevų, kurių lapai jau buvo nukritę ir mirko šlapi, ir Nemunas po jais buvo juodas ir platus, kaip didelė, lėtai kvėpuojanti krūtinė. Prie vandens, po alksniu, stovėjo vilkatas. Žygimantas pamatė jo šviesą iš toli: baltą, siaurą, pakrypusią. Ji nešildė. Nuo jos kvėpavo šaltis.
— Tu atėjai, — tarė Žygimantas.
— Tu palikai duonos.
Žygimantas nusišypsojo. Šypsena jam pavyko lengviau, nei jis tikėjosi.
— Šiandien prisiekiau karaliui, — pasakė jis. — Esu didysis kunigaikštis. Turiu Vilnių, Trakus ir tėvo vardą. Ir raštą, kuriame parašyta, kad viską turiu iš karaliaus malonės. — Jis pasakė tai be kartėlio. — Man to nereikia. Man reikia tik vieno daikto.
— Žinau.
— Dabar tai galima. Aš galiu duoti tau rūsį, ratą, sargybą, kad niekas nesikištų, ir tiek laiko, kiek reikės. Uždek ją.
— Ne.
Žygimantas laukė, kad jis pridurs: atleisk, arba kunigaikšti, arba bet. Žiežirba nepridūrė nieko. Upė apačioje plakė į akmenis. Per šešiasdešimt septynerius metus Žygimantas buvo išgirdęs daug „ne“: iš komtūrų, iš brolio, iš žmonos, iš vyskupų, ir kiekvienas jų buvo derybų pradžia. Šis nebuvo.
— Kodėl?
— Nes ji dar nieko nesako nė vienam, — atsakė Žiežirba. — Aš nešu ją todėl, kad ji kol kas nepriklauso niekam. Jei uždegsiu ją tau, ji degs už tave. Girdės tavo balsą ir kalbės juo. — Jis pažvelgė į žibintą. — Ar ne to tu nori?
— Taip, — pasakė Žygimantas.
Po daugybės metų kunigaikštis pagaliau ištarė gryną tiesą, neskaičiuodamas, ką už ją gaus.
— Tada ne.
— Tavo vilkai miršta, — pasakė Žygimantas.
— Miršta.
— Aš galiu juos maitinti. Duona už duoną, taip sakote?
— Taip sakome. — Žiežirba pažvelgė į jį. — Aš nežinau, ką pasiūlytum, ko vėliau nepaprašytum atgal.
Žygimantas vos pastebimai nusišypsojo.
— Tu greitai mokaisi, — tarė jis.
Žygimantas lėtai linktelėjo. Jis pajuto kažką, ko negalėjo pavadinti: ne įniršį, ne nusivylimą. Veikiau tai, ką žmogus jaučia, kai pamato, kad durys, kurias jis laikė užrakintomis, niekada nebuvo durys, o siena.
— Ašmenoje padėjai man, — pasakė jis. — Ne dėl manęs.
— Ne dėl tavęs.
— Aš nepamiršiu.
— Žinau.
Žygimantas dar valandėlę palaukė, paskui patraukė atgal tarp šlapių klevų, iš seno įpročio aklinoje tamsoje laikydamasis paties tako pakraščio. Jis žinojo, kad nusprendė teisingai. Ir tai, kad kažkas jam pasakė „ne“, o jis neįsižeidė, buvo vienintelis tos dienos dalykas, kuris jam pasirodė tikras.
Aš buvau tame krante. Ne visa. Gintaras rodė tiek, kiek jis galėjo parodyti: baltą liepsną, juodą vandenį, šlapius klevus, žilą žmogų, einantį atgal į savo pilį. Gyvųjų bruožų nebematau taip aiškiai kaip kadaise, kol pati vaikščiojau žeme. Jaučiau tik atsitraukiančio nuo ugnies kunigaikščio šaltį — ir sunkią mintį, kad tamsoje stovėjęs vilkas iš tiesų pasakė jam „ne“.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis pasakė ne kunigaikščiui. Ne paskutinis.
Aš žinau, ką jis pamanė. Jis pamanė, kad žmogus, kuris atsisako, yra žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Mano sūnus tai išmoko Ordino pilyse ir niekada nesuprato, kad tai kartu ir klaida: kad nėra nieko pavojingesnio už žmogų, kuris atsisako tavo siūlomo daikto ir nepasako, ko nori vietoj.
Žiežirba, laikydamas ugnį, žiūrėjo, kaip jis eina. Jis nežinojo, kad aš žiūriu per jį. Bet kai žilas žmogus dingo tarp klevų, gintaras ant vilkato kaklo pasidarė šaltesnis ir nutilo, ir aš grįžau į savo krantą, kur jūra pirmą kartą po daugelio metų ūžė ne viena kryptimi, o dviem: į krantą ir nuo kranto, kaip kvėpuoja miegantis.
Tą patį rudenį miškas pradėjo atsiversti ant kito šono.