14 Mirštantis Ordinas
1435 m. rugsėjo 1 d., Žirnajos brasta prie Pabaisko
Brolis Hermanas skaičiavo tvarsčius, kai rūkas pradėjo šilti.
Taip Hermanas viską prisimins vėliau, jei kada nors dar sugebės ką nors prisiminti: ne ragų ir ne vėliavų, o savąsias rankas po vilnoniu apsiaustu. Plaštakos tapo šiltos. Rytas išaušo rugsėjo žvarba, už alksnių upė dvokė šaltu moliu, žolė brastos pakraštyje mirko rasoje, o prie ligonių vežimo budintis brolis jautė, kaip iš krūtinės į pirštus srūva karštis — lygus ir tylus, tarsi nuo įkaitintos kalvės sienos. Tą kaitrą pažinojo nuo pat dienos, kai Viljandžio pilies kieme pirmą kartą užsisegė baltą apsiaustą su juodu kryžiumi, ir per dvidešimt dvejus metus nė sykio nesusimąstė, kad kitiems žmonėms jos nebūna.
Hermanas tarnavo ligonių broliu — seržantu, ne riteriu: Rygos kubilių meistro sūnus buvo išmokęs atpjauti koją taip, kad sužeistasis išgyventų, ir darbuotis nė nesudrebant rankai. Vežime gulėjo actas, medus, lino juostos, dvi geležys, pjūklas ir statinaitė vyno, kurio niekas neprašydavo prieš mūšį, nes prieš kautynes Ordino vyrai neprašydavo nieko. Baimės broliai nepažinojo. Kunigai tai vadino Dievo ramybe; pats Hermanas nevadino niekaip — tas tvirtumas tiesiog tūnojo viduje it kaulas.
Priešais vežimą, ant nuo rasos pajuodusios pievos, rikiavosi eilės. Keturi šimtai raitų, apie tiek, kiek Livonijoje dar liko vyrų, galinčių laikyti ietį: seni žmonės pilnais šarvais ir jauni, pirmą kartą su baltu apsiaustu. Jie kalbėjo apie pusryčius. Vienas juokėsi iš kito balno. Nė vienas nežiūrėjo į upę, už kurios rūke judėjo svetimos vėliavos.
Meistras Kerskorfas pajojo pro vežimą vienas. Jis buvo senas, sausas, ilgaveidis, ir Hermanas per visus tuos metus buvo matęs jį tris kartus, ir nė karto nematė nei juokiantis, nei keikiantis.
— Broli, — tarė meistras, nesustodamas. — Jei šiandien nereikės tavo vežimo, aš tave pagirsiu.
— Taip, meistre.
— Reikės, — pasakė meistras tuo pačiu balsu ir nujojo.
Pirmasis ragas sugargaliavo už alksnių, ir iš rūko, kaip iš nuimto audeklo, išjojo Ordinas.
Iš taip toli Hermanas regėjo tik pievos pakraštį: baltų apsiaustų virtinę, lėtai ir tvarkingai it per procesiją brendančią į upę. Žirgai įžengė į brastą iki kelių, paskui iki pilvų. Priešingame krante sugaudė svetimas ragas, vandeniui supliuškus po šimtais kanopų. Susidūrimas nuaidėjo lyg laiptais bildantis vežimas — plieno žvangėjimas, riksmai, spiegiančios kumelės. O paskui pasigirdo gausmas, kurį brolis prisimins ilgiausiai, nors tą akimirką nė nesuprato jo keistumo: Ordino vyrai šaukė visi išsyk, be žodžių ir be giesmės, viena aukšta, nenutrūkstama gaida, dūzgiančia kaip įkaitęs oras virš žarijų. Tas gaudesys veržėsi ne iš gerklių — kilo iš tos pačios jėgos, kuri kaitino ir Hermano krūtinę.
Iki tol gurgėjusi ir kanopas siurbusi pelkė prie brastos staiga ėmė trauktis. Hermanas suvokė permainą tik akies kraštu: juodas, blizgus dumblas papilkėjo, o svetimi raiteliai, dar prieš akimirką klampoję per tyrę, jau šuoliais lėkė per sukietėjusią plutą, prigludę prie žirgų karčių.
— Žemė juos paleido, — tarė šalia kalvis, kuris dvidešimt metų kaldino Ordino geležį ir niekada nieko nesakė. Sakinio jis nebaigė.
Hermanas pažiūrėjo ten, kur žiūrėjo kalvis. Žemame šlaite, tarp vežimo ir upės, kur žolė buvo geltonesnė ir žemesnė, žemė judėjo.
Pradžioje palaikė juos kylančiu rūku. Brolis žinojo, kaip atrodo pusmetį duobėje išgulėjęs lavonas, tačiau šitie iš žemės nekilo — tiesiog žengė priekyje visa siena, lėtai ir kartu, tarsi vėjo gūsio lenkiama žolė. Jų šarvai buvo aptemę, apipinti dumblu, ir pagal kirpimą jis skyrė šimtmečius: plunksnos už diržų, odiniai marškiniai, vokiški gambizonai, kokių niekas nebenešioja. Šiame šlaite prieš daugelį metų buvo supilti žmonės, kuriuos Ordino reizos nužudė, ir tie, kurie nužudė juos. Ordino vyrai, mirę pagonių žemėje, negalėjo būti nei parvežti, nei palaidoti šventintoje vietoje, ir jie gulėjo čia šalia tų, kuriuos nugalėjo, be bažnyčios, be kunigo, be vardų ant lentelių.
Pirmiausia Hermanas atpažino baltą apsiaustą — seno kirpimo, ilgomis rankovių skeltėmis, pažymėtą prieš šimtmetį nešiotu kryžiumi. Ateivis žengė ištiesęs į priekį delnus, lyg artindamasis prie ugnies pasišildyti.
Traukė ne prie Hermano — traukė prie šilumos.
Ir tada Hermanas suprato, kas iš viso lauko šilčiausia. Ne laužai ir ne gyvuliai. Keturi šimtai Ordino vyrų, kuriuos nuo jaunystės degino tas pats vidinis karštis, nepaliečiamas nei šalčio, nei baimės. Mirusieji ėjo prie jų kaip bitės prie liepžiedžių.
Tai neatrodė kaip kova. Vėliau jis taip pasakys, kam nors, kas paklaus, ir tas kas nors nesupras.
Šlaito mirusieji pasiekė pirmąsias eiles, ir Ordino raiteliai atsuko žirgus ir ėmė kapoti, ir kalavijai praėjo pro šarvų tuštumas nieko nepalietę, tik šaltį. Iš arti Hermanas matė, kaip iš jų išeina tai, kas juos laikė: ne kraujas ir ne gyvybė, o kažkas tarp jų ir drabužių, tarsi iš audinio būtų ištrauktas siūlas. Brolis Johanas iš Dorpato, vyras, kuris pernai išpjovė iš Hermano šono strėlės antgalį, vieną akimirką sėdėjo balne tiesiai kaip skydininkas. Kitą žiūrėjo į savo pirštus. Paskui nusileido žemyn. Ne krito, o tykiai nuslinko nuo balno it nuvargęs vaikas, prisėdo žolėje, o greta įsitaisęs mirusysis su plunksnomis už diržo abiem saujomis suėmė jo delną.
Eilės lūžo ne per vidurį, o išilgai. Hermanas nežinojo, kaip tai papasakoti. Vieni stovėjo tiesiai, nieko kito nemokėdami, ir juos kapojo, o jie nė nepridengė galvų. Kiti metėsi į upę. Dar kiti klupo ten, kur buvo, be jokios žaizdos, ir žiūrėjo į dangų. Tarp jų, iš kitos pusės, sėdo ir keli svetimi raiteliai, ir niekas neklausė, kieno jie.
Kalvis atsisėdo ant vežimo rato. Jis to nenorėjo, bet pasidarė per sunku stovėti.
— Aš nieko nejaučiu, — tarė jis, ir Hermanas, kuris irgi nieko nejautė, suprato, kad tai ne tas pats. Kalvis neturėjo nieko, net baimės, kurios nebuvimą būtų galėjęs pastebėti.
Tada už jų, aukštai, iš rūko išplaukė skambesys.
Ne varpo. Taip skamba kryžius, kai jį pakeltą į šviesą apkala kūjis. Hermanas buvo girdėjęs jį Livonijos keliuose, žiemą, kai reiza ėjo pro kaimą ir niekas kaime nežinojo, ar tai Ordino kuopa, ar kažkas kita. Dabar skambėjo visas laukas. Jie išjojo iš šiaurės, iš baltos rūko sienos, ilga gyva siena: šarvuoti raiteliai ant šarvuotų žirgų, su plačiais apsiaustais ir ietimis, su prancūziškų, anglų, bohemų ir prūsų giminių ženklais, tokiais senais, kad ant skydų beveik nieko nebuvo likę. Jų šarvai švytėjo kaip ką tik ištraukti iš krosnies. Nuo žirgų šnervių, nors buvo vasaros galas, kilo garai.
Reizų raiteliai. Apie juos Hermanas buvo girdėjęs tik senų brolių šnabždesiuose — esą Ordino keliais klajoja be jokios baimės kritę ir nė vieno žingsnio nepamiršę kariai. Niekada tuo netikėjęs, dabar brolis stovėjo vežimo šešėlyje, o šmėkliška rikiuotė praslinko taip arti, kad padvelkė užgesinta geležimi ir karšta vilna. Nė vienas raitelis į tą pusę nė nedirstelėjo: baimės neturintį vyrą šmėklos aplenkė tarsi nebylų stulpą.
Kolona traukė tiesiai į brastą. Priekyje, aukštas, su senu skydu, ant kurio dar buvo galima įžiūrėti tris kalavijus, jojo žmogumi jau seniai nebebuvęs vedlys; Hermanas matė, kaip raitelis pasiekia vandenį ir sustoja.
Žirgas nesuprato. Jis ėjo į vandenį kaip eina į sniegą, per šimtą metų pripratusiu žingsniu, ir sustojo prie kranto, kaip sustoja prie bedugnės. Žirnaja tekėjo juoda ir gyva tarp alksnių, rugsėjo vandeniu, ir nebuvo užšalusi. Nė viena reiza niekada nevyko nesulaukusi šalnų: joms reikėjo ledo ir kietos žemės, ir per šimtą metų žiemą jos kirsdavo kiekvieną upę, nė nepastebėdamos, kad tai upė.
Vedlys apsuko žirgą, vėl prijojo prie vandens ir vėl sustingo. Visa kolona — keli šimtai šmėkliškų raitelių — ėmė sukti ratus palei tėkmę; iš jų krūtinių kilo žemas, veriantis gaudesys, tas pats, kurį nuo ryto skleidė ir Hermano broliai, tik dabar skambantis pilna jėga.
Pirmasis raitelis neprašė, nespaudė. Jis tiesiog nulipo nuo žirgo, įžengė į upę pėsčias ir nuėjo iki juosmens.
Vanduo ėmė jį ir nedegino. Jis lėtai, be garso, pasidarė rudas: iš šarvų kilo dulkės, kaip iš sudegusio rąsto, ir plaukė pasroviui oranžiniais debesėliais, o galvos ir pečių nebeliko. Kitas nulipo po jo. Paskui dar vienas. Tie, kurie liko ant kranto, jojo pirmyn atgal ir šaukė, ir pagaliau Hermanas suprato, kad šauksmas yra ne jų. Tai ir buvo tas, kas laikė karštį jo krūtinėje, ir brolis staiga sukrečiančiai aiškiai išgirdo, kad ta jėga šaukiasi pagalbos.
Meistras Kerskorfas stovėjo brastos viduryje.
Brastą jis buvo kirtęs pirmasis, kol Ordino gretos dar laikėsi išvien, o dabar žirgas stovėjo vandenyje iki pilvo vidury pakrikusio skerdynių lauko. Šalmo jis neteko. Žilus, pūko plonumo plaukus taršė šiaurys, staiga — lyg atvėrus duris — pasisukęs į pietus.
Šauksmas nutrūko.
Staiga, tarsi perrėžta styga. Prie kranto sustingo paskutiniai du raiteliai ir subyrėjo į tai, kuo turėjo virsti prieš šimtmetį: į vėjo blaškomus rūdžių miltus. Nuo žirgų pažiro surūdiję žvynai, priekalais skambėję kryžiai susmuko į paprastą aprūdijusią geležį ir nukrito į žolę. Garai išsisklaidė; nuo upės padvelkė šaltu dumblu ir žuvimi.
Hermanas stovėjo ir suprato, kad jam šalta.
Iš pradžių nė nesuvokė, kas taip sukrėtė, kol žvilgsnis užkliuvo už paties delnų. Pirštai virpėjo — tie patys pirštai, nė sykio nesudrebėję pjaunant kaulus ar grandant kirmėlių apniktas žaizdas, dabar kratėsi lyg svetimi. Karštos kalvės krūtinėje nebeliko: atsivėrė plati, ledinė nešildomos bažnyčios tuštuma, ir joje pašėlusiai, gniauždama kvapą, daužėsi širdis.
Užgriuvo baimė. Po dvidešimt dvejų metų sugrįžęs siaubas taip pakirto kelius, kad Hermanas susmigo prie vežimo rato.
Aplinkui kautynės virto skerdynėmis. Į ratą įsikibęs kalvis sunkiai, trūkčiojamai šnopavo ir pravirko. Pievoje, kur ką tik stovėjo rikiuotė, vyrai šaukė — gyvais žmogiškais balsais, vaikystėje išmokta šneka tardami mama, Dieve, pas Dievą, ir Hermanas nebegalėjo suprasti, kodėl dar prieš akimirką tokia rauda atrodė neįmanoma.
Brastos viduryje meistras Kerskorfas atsigręžė. Niekieno nebevaldomas žirgas sunkiai, šlapiai šnopavo. Senis suglumęs įsistebeilijo į savo atkištą ranką, tarsi ką tik prabudęs svetimoje menėje, paskui pakėlė akis ir vežimo šešėlyje ant kranto surado Hermaną.
— Broli, — tarė meistras. Balsas atėjo aiškiai per vandenį, ir buvo labai tylus. — Man baisu.
Hermanas atsistojo. Jis nejautė kojų. Pamanė, kad reikia bėgti, kad vežime yra tvarsčių, kad dar ką nors galima padaryti, ir tuo metu į upę įjojo keli raiteliai su baltais ereliais ant skydų, ir pirmasis, nė nepasukęs žirgo, įsmeigė ietį meistrui į šoną.
Meistras nesukrito išsyk — dar spėjo nustebęs pažvelgti į Hermaną it vaikas, netikėtai išvydęs savo paties kraują, kol žirgas pasviro ir raitelis nuslydo į srovę. Žirnaja tekėjo ir nešė jį žemyn tarp alksnių, ir jos negalėjo kirsti nei jo mirusieji, nei jo dievas.
Hermanas puolė į brastą. Ledinis it vasario lietus vanduo siekė juosmenį; sugraibęs meistro galvą, brolis iškėlė ją virš srovės ir įsirėmęs keliais į dugną prilaikė glėbyje. Meistras kažką sakė, ir Hermanas nesuprato nė žodžio. Iš pradžių jam atrodė, kad tai Pater noster. Paskui, kad vardai. Vienas, du, trys, vokiški, trumpi, neužbaigti. Jis laikė jį, kol galva pasidarė sunki kaip akmuo.
Raiteliai praėjo pro jį be kalavijų. Vienas pažvelgė žemyn, į baltą apsiaustą, į kryžių, į ligonių brolio skarą, kurią Hermanas užsirišo ryte, kad nereikėtų žiūrėti į kraują, ir paleido žirgą toliau.
Jis neatsimins, kaip ištraukė meistrą į krantą. Atsimins tik tai, kad nenorėjo paleisti, ir kad galiausiai paleido, ir kad klūpėjo ant žolės šalia jo, nuleidęs rankas ant kelių, nes nežinojo, ką su jomis daryti.
Saulė pasislinko. Kažkas, jis nežinojo, kas, ilgam paliko jį vieną. Ant brastos kranto gulėjo šimtai vyrų, kurių veidai buvo atsukti į dangų ir daugelis be žaizdų, ir tarp jų vaikščiojo jauni ginklanešiai, rinkdami ginklus, ir niekas nesikreipė į jį. Kažkur vienas ginklanešys graudžiai it mažylis šaukė tėve, ir Hermanas nebesuprato, ar šaukiantysis dar gyvas.
Kai ėmė temti, mirusieji vėl pajudėjo.
Iš visų pusių per savų ir svetimų lavonus mirusieji lėtai plaukė pro Hermaną lyg srovė aplink akmenį — nebebuvo ko iš jo imti, nes visa šio žmogaus šiluma išblėso kartu su jo dievu. Seni vokiški apsiaustai, plunksnos, odiniai marškiniai slinko į šalį, į kalvą, kur pušyne, aukštai virš lauko, degė maža siaura balta liepsna. Žvelgdamas į ją pro šlapias blakstienas, brolis ilgai nesuvokė verkiąs: per visą amžių nepažintos ašaros gėlė tarsi atsigavimas po sunkios ligos.
Jo broliai guli ten, pagalvojo jis. Visi, kurie liko. Ir klūpėjo tol, kol pasidarė taip tamsu, kad nė vienas raitelis, einantis per brastą su žibintu, jo nebepastebėjo. Tik kitą rytą kažkas, žemo ūgio, su šiaudine kepure, pasilenkė virš jo ir paklausė lenkiškai, ar jis gyvas.
Hermanas nežinojo, ką atsakyti. Jis klūpėjo, jam buvo labai šalta, ir jis tai jautė.