3 Švitrigailos Pakilimas
1430 m. spalis – 1431 m. rugsėjis, Vilnius, Christmemelis, Luckas
Švitrigaila pirmą savaitę mokėsi sėdėti.
Vytauto kėdė stovėjo ant pakylos Vilniaus pilies menėje, aukšta, ąžuolinė, išdrožta lapais ir vilkų snukiais, ir buvo pastatyta kampu, kurio jis iš pradžių nesuprato. Ne į salę, o šiek tiek į šoną, kad sėdintysis atsuktų žmonėms dešinę ausį. Ilgus metus ji buvo kunigaikščio kėdė. Švitrigaila pasuko ją tiesiai. Danila, senas raštininkas, pažiūrėjo į kėdę ir nieko nepasakė. Švitrigaila sėdo, atsistojo, sėdo vėl. Kėdė buvo per gili. Jis buvo aukštas, ilgakojis, ir kojos nerado vietos.
Devynerius metus jis sėdėjo Kremenece ant suolo, prie sienos, kurioje skaičiavo plyšius. Šimtas dvidešimt trys. Paskui atjojo žmonės su žirgais ir jį išlaisvino, ir nuo to laiko jis ėjo greitai, tarsi sienos vis dar galėjo sugrįžti.
— Ar skaitysime laišką? — paklausė Goštautas.
— Skaitykite.
Jonas Goštautas stovėjo pirmas iš ponų, stambus, pilnaveidis, su sunkia grandine, kurios svoris sakė daugiau nei jo žodžiai. Šalia jo stovėjo Kristinas Astikas, kaulėtas, pagarbus, atsisakantis būti pirmuoju ten, kur kiti jau stovėjo. Už jų susibūrė kiti: Kęsgailos, Daugirdas, vyskupo žmonės. Prie tolimesnio stalo tylėjo Žygimantas Kęstutaitis, ranką laikydamas ant kalavijo rankenos taip, tarsi tik joje buvo ramybė.
Raštas su karališkuoju antspaudu atėjo iš to paties pilies sparno, kuriame Jogaila vis dar glaudėsi svečio teisėmis: broliui jis patvirtino didžiojo kunigaikščio sostą lietuvių ponų prašymu, bet pridėjo įprastą atsargią išlygą. Kunigaikštystė lieka aukščiausioje vainiko valdžioje, kokia galiojo Vytauto laikais. Švitrigailai klausantis skaitomo pergamento, žodis viršenybė sunkiu akmeniu nusirito per menę. Danila perskaitė raštą dukart, nes po pirmojo karto niekas nepakėlė akių.
— Duokite plunksną, — pasakė jis.
— Kunigaikšti, gal reikėtų pirma…
— Duokite.
Jis pasirašė, nelaukdamas, kol Danila pabaigs barstyti smėlį. Jam buvo šešiasdešimt, ir jis žinojo, ką pasirašo. Ne tai, kad Lenkija valdys, o tai, kad pasirašęs jis liks gyvas ir sėdės šioje kėdėje. Vėliau galės plėšyti. Gyvam žmogui visada lieka vėliau.
Kai Goštautas su ponais išėjo, jis liepė atnešti vyno. Tarnas atnešė ir pasiskundė, kad židinys menėje vėl užgesęs, nors rytą jį kūrė du kartus, ir malkos sausos. Švitrigaila pažiūrėjo į juodą angą. Pelenuose sublizgo kažkas mėlyna, maža, ir dingo.
— Šlapia mediena, — pasakė jis. — Pasakyk, kad atneštų sausesnės.
Tarnas nusilenkė ir neatsakė, kad medis buvo sausas.
Žygimantas Kęstutaitis dar nebuvo išėjęs. Jis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į kiemą, kur arklininkai vedė žirgus prie vandens, ir nepasisuko, kai Švitrigaila prisiartino.
— Niekas tau nepasakė, kad Vytautas sėdėjo ausimi į salę, — tarė jis.
— Ką?
— Sostas stovėjo įstrižai, o tu pasukai jį tiesiai į menę. — Žygimantas pagaliau pakėlė ramų, bejausmį žvilgsnį, jau pasvėręs naująjį valdovą. — Sakau tik todėl, kad žinotum Vytauto būdą: atsukęs vieną ausį, jis klausėsi dvigubai.
— Ar tai patarimas?
— Tai kėdė, — atsakė Žygimantas ir išėjo.
Švitrigaila liko stovėti su nepaliestu vynu. Jis nuėjo prie kėdės ir pastūmė ją atgal į kampą, kuriame ji stovėjo, po to vėl pasuko tiesiai. Galiausiai paliko senoje vietoje, tačiau sėstis nebesinorėjo.
Pasiuntiniai iš Podolės atjojo lapkričio pabaigoje, kai keliai jau stingo.
Jie jojo dvylika dienų, vienas buvo susirgęs, o kitas kalbėjo greitai, nes laiko neturėjo. Lenkų ponai, pasakojo jis, įžengė į Podolę su raiteliais ir su karaliaus vardu, kurio niekas negalėjo patikrinti: paėmė Kamenecą, išvarė seniūnus iš kitų pilių ir paskelbė, kad žemė, kurią Vytautas laikė karaliaus vasalo teise, priklauso karaliui, nes Vytautas mirė be įpėdinio.
Švitrigaila klausėsi atsirėmęs į kėdės atlošą. Paskui atsistojo ir pats nežinojo, kada jo balsas pasidarė toks.
— Nes mirė? Prieš mėnesį? Jie stovėjo prie sienos, kol senis dar kvėpavo? — Jis ėjo per menę, ir žingsniai buvo per ilgi, ir salė per maža. — Dvidešimt metų Vytautas atiduodavo jiems vieną miestą po kito, kad tik nepultų, o jie vos…
— Kunigaikšti, — tarė Astikas.
— Ne. Leisk man.
Jis sustojo prie tuščio židinio. Švitrigaila nebuvo kvailas. Visi, kurie vadino jį skubančiu, užmiršdavo, kad skubėjimas — jokia yda, kai nuo mažens prieš nosį užtrenkiamos visos durys. Jis suprato, kad Podolė prarasta ir kad ją reikės atsiimti ne šiandien. Todėl tą pačią naktį jis nuėjo pas karalių, kuris tebegyveno Vilniaus pilyje kaip svečias, iš kurio durų niekas neįsakė išleisti, ir kalbėjo su juo pusę nakties, pusę meilės, pusę grasinimų. Jogaila išklausė ir parašė Podolės pilims, kad jos būtų atiduotos. Lenkijos ponai to rašto neskaitė.
Po trijų savaičių, jau pargrįžęs į Krokuvą, Jogaila atsiuntė šiltą laišką: Brolau, kaip tau sekasi, ar nešalta? Aš pats negaluoju; dėl Podolės įvyko klaida, ponai pernelyg įsidrąsino, tad būtinai pasidomėsiu. Švitrigaila perskaitė pergamentą triskart, ieškodamas klastos pėdsako, ir nieko neaptiko. Būtent tas nuoširdumas siutino labiausiai: karalius niekada nemeluodavo — tik delsė sudėjęs rankas, kol galiausiai paaiškėdavo, jog neveiklumas ir tapo nuosprendžiu.
Jis sudegino laišką prie tarno, kuris atnešė malkų, ir tarnas, pamatęs liepsną, tučtuojau pridėjo dar vieną rąstą, kad ji išsilaikytų.
Christmemelyje pasirašė birželio devynioliktą, ant Nemuno kranto, po medžiais, kurių lapai dar buvo nauji.
Vietoje mūro pilies čia stūksojo paprastas rąstų fortas, Ordino suręstas nakvynei per derybų keliones ir nuolatiniam priminimui Lietuvai, kaip arti teka jų Nemunas. Priešais Švitrigailą ant sulankstomo suolo sėdėjo trys: didžiojo magistro Rusdorfo įgaliotinis, komtūras iš Prūsijos, lieknas, sausas, su baltu apsiaustu ir juodu kryžiumi; jaunesnis, lėtas Livonijos magistro Zisės fon Rutenbergo pasiuntinys; ir raštininkas, laikęs pergamentą kaip vaiką. Švitrigaila atvyko su Goštautu ir Astiku, o už jų, nė karto nepakėlęs akių, jojo Žygimantas Kęstutaitis: visi jie pasirašys po juo, nes tai buvo kaina už gyvą galvą. Meilė seniai atiteko tiems keliems rusėnams, kurie jojo greta.
Sutartis buvo trumpa. Jis perskaitė ją iš karto. Sąjunga: kas užpuolamas, tą gina abu. Karas tik abiejų sutikimu. Grobis per pusę. Ordinas gauna, kas jam priklausė. Kunigaikštis gauna, kas jam priklauso. Kas kam priklauso, buvo išrašyta smulkiu raštu apačioje, kur akys neina. Jis ten nežiūrėjo.
— Jūs nesidžiaugiate, — pasakė komtūras. Lietuviškai kalbėjo blogai, bet švariai. — Mes siūlome kariuomenę.
— Jūs siūlote tą patį, ką siūlėte mano dėdei Kęstučiui.
— Kęstutis atsisakė.
— Kęstutis mirė Krėvoje, — pasakė Švitrigaila ir suprato, kad šaukia.
Pašoko šaukti vidury miško priešais Ordino brolį, o šis klausėsi ramiai it akmuo po lietumi, per visą pokalbį nė karto nepakeitęs veido. Švitrigailai teko matyti vyrų, išblyškusių ir dėl menkesnio žodžio, tačiau komtūras stovėjo abejingas bet kokiam pavojui — lyg jam jau seniai būtų nustoję rūpėti, kas nutiks jo paties kūnui. Kai baltasis apsiaustas palinko prie pergamento, vienintelės žvakės liepsna ant stalo kryptelėjo tarsi nuo šalto skersvėjo.
Švitrigaila pasirašė.
Jis ilgai nežiūrėjo į savo parašą. Kai pakėlė akis, komtūras jau lankstė pergamentą ir pirmą kartą nusišypsojo: trumpai, mandagiai, nepalikdamas veide nieko.
— Dievas laimina teisingą reikalą, — pasakė jis.
— Taip, — atsakė Švitrigaila. — Kuris iš jų?
Komtūras nesuprato, ir tai buvo laimė.
Lenkų kariuomenė įžengė į Voluinę po Šv. Jono, o liepos pabaigoje, sumušusi jo būrius prie Styro, jau apsupo Lucko pilį.
Per vasaros kaitrą ir Voluinės girias atjojęs iš Vilniaus su dviem šimtais raitelių, čia Švitrigaila pagaliau atsikvėpė. Trijų bokštų Lucko pilis kilo ant žemos kalvos virš pelkėto Styrio kranto, ir vietiniai sutiko jį kaip tikrą valdovą, ne kaip įrankį ar uzurpatorių. Čionykščiai rusėnų žmonės dar atminė Algirdą bei laikus, kai didžioji kunigaikštystė rėmėsi į Juodąją jūrą, ir meldėsi tais pačiais žodžiais.
Naktį ant sienos jis žiūrėjo į lenkų laužus. Jų buvo šimtai, išsibarstę per lauką, kaip žvaigždės, nukritusios ant žemės, ir iš jų kilo dūmai, tiesūs ir ramūs. Žemiau, pilies kieme, degė jo žmonių laužai. Jie degė ryškiai ir be dvejonių, ir niekas nesiskundė, kad židinys neužsidega. Čia nebuvo nė vienos mėlynos žiežirbos pelenuose, nė vieno nuolat šąlančio vaiko. Jis pastebėjo tai tik dabar. Vilniuje kiekvieną vakarą kažkas valė užgesusius židinius ir rado juos juodus. Čia ugnis tiesiog degė.
Rytų žemė, pagalvojo jis. Čia dar gyva.
Prie kuoro prisiartino žilabarzdis Voluinės kunigaikštis ir tylomis atsistojo greta, suprasdamas, kad šiąnakt tuščių kalbų nereikia.
— Sakė, kad atsivesi Ordiną, — pasakė jis pagaliau.
— Ordinas ateis.
— Ar tai gerai?
— Nežinau. — Švitrigaila atsirėmė į mūro kraštą. — Bet jis duos tai, ko Vytautas man niekada nedavė. Parodys, kad turiu su kuo derėtis.
— O senoji karalystė?
Jis nusijuokė. Juokas buvo greitas, nelygus, lyg kažkas rąstu stumtų jam iš krūtinės.
— Karalystę, kurią paliko Algirdas, aš pakelsiu. Aš pažadėjau.
— Kam?
— Jums. Visiems, kurie šaukia mane kunigaikščiu ir nė karto nepaklausė, ar tai teisinga.
Senis tylėjo. Pro sieną atsklido arklių žvengimas ir šūksnis lenkiškai, ir jis klausėsi to šūksnio ilgai. Švitrigaila galvojo apie kėdę Vilniuje, pastatytą taip, kad sėdintysis girdėtų viena ausimi, ir apie tai, kad jis pats girdi abiem. Jis galvojo, kad tai turėtų būti pranašumas.
— Vytautas apie tave kartą pasakė, — tarė volynietis, — kad sėdėsi tiek, kiek sėdės tavo kojos.
Švitrigaila dirstelėjo žemyn į savo ilgas, nerimstančias kojas — ant kuoro jos išlaikė jį dar tris valandas. Kremeneco kalėjimo sienos pagaliau išblėso iš galvos: prieš akis dabar mirgėjo nebe šimtas dvidešimt trys mūro plyšiai, o šimtas dvidešimt trys priešų laužai, ir iki aušros jis suskaičiavo kiekvieną.
Ryte atjojo pasiuntinys su baltu skuduru ir pasiūlymu derėtis. Švitrigaila pasakė, kad išklausys. Jis apsivilko švarius marškinius, nusiprausė šaltu vandeniu iš Styrio ir pamatė, kad rankos nebedreba, kaip drebėjo Vilniuje.
Jis dar nežinojo, kad paliaubos, kurias pasirašys rugsėjo pradžioje, bus pirmosios iš daugelio ir kad kiekviena bus trumpesnė už ankstesnę. Žinojo tik tai, kad turi laiko. Visą gyvenimą jis neturėjo nieko, o dabar turėjo pusę kunigaikštystės ir kėdę, kuri, jei apsisuks teisingai, gali tapti jo.
Į derybas Švitrigaila žengė tvirtu žingsniu, pagaliau patikėjęs, kad laiko jam užteks.