22 Kraujas ant Trakų Akmenų
1440 m. kovo 20 d., Verbų sekmadienis, Trakų pusiasalio pilis
Ledas dainavo.
Taip jis dainuoja kovo pabaigoje, kai viršus dar laiko žmogų, o apačioje jau juda vanduo. Žiežirba girdėjo jį nuo kranto, vidurnaktį artėdamas prie pusiasalio pilies, su ragų žibintu po apsiaustu. Mėnesiena gulėjo ant pilko ledo, ir kiekvienas plyšys siuntė ilgą, ploną gaidą iki kito kranto. Jis laikėsi sausumos. Anapus vandens stovėjo salos pilis, kur Vytautas laikė ugnį; šiąnakt jis atėjo į kitą pilį, kur miegojo Vytauto brolis.
Pilkajai apie savo išėjimą nieko nesakė — viską jiedu jau buvo išsišnekėję, ir per paskutinį pokalbį senolė palydėjo jį tyliu žvilgsniu, kokiu stebimas per lieptą sunkų nešulį nešantis keleivis.
Sausumos pusės vartai buvo praviri. Sargybinis pamatė uždengtą žibintą ir praleido jį neklausdamas. Žiežirba nusileido į šaltą rūsį po kiemu, kur galėjo laukti neužėjęs į kambarį su degančiu židiniu.
Skliautai dvelkė drėgnu akmeniu — čia, pusiasalyje, plytėjo visai kitoks rūsys negu Vytauto saloje, be juodo rato ir be seno pelenų lizdo. Žiežirba pasistatė žibintą greta ant plikų grindų: siaura balta žaibo ugnis stovėjo viduje svetima, bet niekur nesitraukianti.
Jis sėdėjo ir laukė. Sakė sau, kad atėjo klausytis.
Prasidėjo nuo laiptų. Ne nuo garsų, o nuo jų nebuvimo. Kaip kai kas nors, ilgai veikęs triukšme, staiga supranta, kad pamiršo jį girdėti: vanduo nustojo varvėti sienose, nustojo ūžti ugnis, nustojo kvėpuoti jis pats. Žiežirba pakėlė ranką prie gerklės ir pajuto kaklo gyslą, bet ne jos plakimą ausyse.
Atpažino tą kurtumą akimirksniu, nė nesvarstydamas. Vytautas kartą, ilgai, apie tai pasakojo: aksomo tyla, po kuria praeina viskas, ką nenori, kad girdėtum. Tuštumos Kvėpavimas. Henė stovėjo kažkur virš jo, šiame pastate, tą naktį, ir jo kvėpavimas ėjo per akmenį kaip šaltas oras per prasivėrusias duris.
Pakilęs su žibintu rankoje, Žiežirba nebesvarstė savo sprendimo — galvoje stovėjo vien laiptai viršum skliauto ir senis, vis dar besiklausantis artėjančių batų.
Jis lipo. Savo žingsnių negirdėjo.
Viršuje durys nebuvo užrakintos. Karaimų sargybos nebuvo. Jie buvo išsiųsti į Vilnių, su prašymu dėl malūnų ir mokesčio už vašką, tikriausiai dar miegojo vilniškėse užeigose ir keikė kunigaikštį. Žiežirba išėjo į kiemą. Mėnulis stovėjo žemai, už vakarinio bokšto, ir visa pilis gulėjo pilkoje, nejudančioje šviesoje, kaip nupiešta. Po galerija, paruošti rytiniam šventinimui, stovėjo krepšiai su gluosnio šakelėmis, kačiukų pūkas sidabrėjo ir buvo toks gyvas, kad atrodė, jog kiekvienas iš jų kvėpuoja.
Prie vartų bokšto, kur miegojo kunigaikštis, durų stovėjo du vyrai su ietimis. Jie pamatė jį iš tolo. Vienas persižegnojo, ir žegnodamasis jo lūpos judėjo be garso. Kitas nuleido ietį.
— Neturiu įsakymo dėl tavęs, — pasakė pirmasis, nors Žiežirba nieko negirdėjo; jis išskaitė žodžius iš lūpų, kaip Ona skaitė Vytauto. — Eik, jei eini. Man nė vienas nepasakė, ką daryti su vilku.
Jis praėjo pro juos.
Laiptai spirale vedė aukštyn bokšto viduje. Kiekvieną laiptelį jis jautė ne ausimis, o šaltu atšvaitu ant odos. Antrame aukšte, prie durų, kurias saugojo tamsa, jis sustojo. Nei atsiklausė, nei pasibeldė. Durys buvo praviros, ir pro plyšį sklido kaip tik tiek šviesos, kiek reikia, kad žmogus pamatytų, kas jam nebuvo skirta.
Miegamasis pasirodė stebėtinai ankštas — akis pirmiausia užkliuvo už menkos smulkmenos, vengdama to, kas svarbiausia. Prie sienos stovėjo patalas permirkusia, pajuodusia antklode, ant grindų mėtėsi išbarstyti pergamentai ir parblokšta taurė. Ties langu tamsiais drabužiais dunksojo žemas, kresnas vyras, nuleidęs kalaviją it nebereikalingą įnagį. Antrasis, aukštesnis, sėdėjo ant skrynios; tarp kelių sunertos jo plaštakos taip virpėjo, kad kraujas nuo pirštų sunkiais lašais tiško ant lentų. Jaunuolio lūpos skubriai ir karštligiškai krutėjo, bandydamos perrėkti spengiančią tylą, tačiau jokio garso nesklido. Veidų Žiežirba nepažinojo, bet iš Pilkosios pasakojimo iškart atskyrė abu: lėtasis prie lango, nekantrusis ant skrynios.
Prie lovos, nugara atremtas į stulpą, sėdėjo kunigaikštis.
Ištiesęs kojas ir pakreipęs galvą, senis atrodė tiesiog nuvargęs ir įsiklausęs. Marškiniai buvo juodi nuo krūtinės iki juosmens, ir viena ranka vis dar spaudė šoną, nors spausti jau nebuvo ko. Jis buvo žemas ir plonas, žilas, su ta pačia šeimos pilka akių spalva, tik be ugnies, kuri šeimoje likdavo tik prisiminimu. Ant kaklo, ant juodų marškinių, blizgėjo grandinė.
Ji buvo auksinė ir sunki, iš vienodų grandžių, tokių lygių, kad atrodė nulieta iš vieno gabalo. Žiežirba žiūrėjo į ją ir žinojo, kad žmogus, kuris nepasitiki nė vienu, tokio daikto nenešiotų be priežasties. Nuo jos sklido ta pati tyla, kuri užpildė pilį, kaip nuo žarijos sklinda šiluma.
Kunigaikštis pamatė jį. Akys pakilo lėtai, ir lūpos pajudėjo.
Atėjai gelbėti?
Žiežirba priėjo ir atsiklaupė prie jo, laikydamas žibintą taip, kad šviesa kristų ant jo veido ir nepaliestų žaizdų. Aleksandras prie lango atsisuko. Jis pažvelgė į vilką, o vilkas į jį, ir niekas iš jų nepasakė nė žodžio, nes šioje tyloje nė vienas negalėjo.
— Ne, — pratarė Žiežirba ir, neabejodamas, kad balsas nuskendo tyloje, lėtai bei aiškiai pakartojo vien lūpomis: — Aš atėjau pamatyti.
Žygimantas Kęstutaitis vos pastebimai, sausai šyptelėjo — išgirdęs teisingą, nors ir negailestingą atsakymą.
Bent nemeluoji.
— Aš nemeluoju, — pasakė jis. — Nežinojau, ar elgiuosi teisingai. Jei klydau, atleisk.
Nėra ko atleisti. Lūpos judėjo vis lėčiau. Tu bent paklausei savęs. Aš savęs nė karto neklausiau.
Jis niekada nesužinos, kiek iš to kunigaikštis tikrai pasakė ir kiek pridėjo pats, nes lūpų skaitytojas visada skaito ir save. Tik atsimins, kad tuo metu kunigaikščio akys nukrypo ne į jį, o į langą, ir kad jose buvo klausymo išraiška, tokia aiški, kad Žiežirba atsisuko ten pat. Lange nieko nebuvo, tik mėnulis ir juoda ežero siena.
Girdi? — paklausė kunigaikštis.
— Ne, — tarė Žiežirba.
Tėvas vis dar alsuoja, neblėstančia šypsena bylojo lūpos. Girdžiu jį nuo pat to vakaro Krėvoje, kai užsisegiau grandinę: kaip sunkiai traukia orą, kaip jam gelia krūtinę ir kad kameroje stovi ne vienas. Kunigaikštis nutilo, paskui vėl sukrutino burną: Tu nė nenutuoki, kaip ilgai trunka paskutinis atodūsis.
Jis nebe žiūrėjo į nieką. Krūtinė pakilo kartą, kaip kėlėsi daug kartų prieš tai, ir nenusileido.
Žiežirba pasilenkė ir uždarė jam akis.
Pirmiausia sujudėjo vėrinys. Auksas blėso pamažu it į gretimą menę išnešamos žvakės atšvaitas: žiedas po žiedo pajuodo, suanglėjo ir subyrėjo pelenais, kol ant kunigaikščio sprando liko tik plona raudona rėžė, tarsi įspausta įkaitintos vielos.
Paskui sugrįžo garsas, ir jis buvo ne tas, kurio Žiežirba tikėjosi.
Joks riksmas nepasigirdo. Mažą bokšto kambarį užliejo vienas ilgas, drebantis senio iškvėpimas — pernelyg išsekęs, kad vadintųsi atodūsiu, ir pernelyg atkaklus, kad reikštų nuolankų pasidavimą. Veržėsi jis iš grindų lentų, iš mūro sienų, iš medinio stulpo, kurio šešėlyje sėdėjo velionis, iš pačių pilies pamatų, ir tęsėsi tol, kol Žiežirbos ausys atpažino tą patį gęstančio amžiaus gaudesį, kurį prieš dešimtmetį jau girdėjo Trakų rūsio laiptų apačioje.
Ivanas Čartoriskis, sėdintis ant skrynios, užsidengė ausis krauju išterliotomis rankomis. Aleksandras prie lango stovėjo kietai, žiūrėdamas ne į jį, o pro jį. Kai iškvėpimas pagaliau sustojo, jis vienintelis pajudėjo.
— Vadinasi, tiesa, — tarė jis lėtai ir aiškiai, tuo ramiu, sąskaitą skaitančiu balsu, kurį Pilkoji buvo aprašiusi be klaidos. — Žmonės sakė, kad jis girdi tėvą. Aš nelaikiau to tiesa.
Žiežirba atsistojo. Jis nė nepažiūrėjo į kalaviją. Šie vyrai buvo Gediminaičiai, ir jis negalėjo pakelti rankos prieš jų kraują, o jie tai žinojo. Aleksandras tą žinojo geriau nei kas nors kitas, ir todėl nebijojo.
— Tu žinojai, — pasakė Aleksandras. — Visi jūs žinojote. Šunys pirmi užuodžia.
— Taip.
— Kodėl nepasakei?
— Nežinojau, ar teisingai darau.
Aleksandras patylėjo. Jo kalavijas pakilo ir nusileido, nepaliesdamas kūno.
— Aš irgi nežinau, — tarė jis. — Ir neišmoksiu. — Jis pažvelgė į brolį, drebantį ant skrynios. — Eime, Ivanai. Netrukus žmonės pradės keltis verbų šventinimui.
Žudikai pasišalino. Sargybinis prie durų praleido brolius nė nepakėlęs ieties, ir Žiežirba liko vienas su velioniu bei ramiai šviečiančiu žibintu. Žygimantas sėdėjo sustingęs, užmerktais vokais į lubas: iš veido dingo tiek įtūžis, tiek valdovo rūstybė — liko tik senis, pagaliau liovęsis klausytis žingsnių.
Krikščioniškų maldų vilkatas nemokėjo. Suklupęs greta, atsargiai uždėjo delną ant sustingusios kunigaikščio krūtinės ir ištarė vienintelius žodžius, kuriais Brolija palydėdavo savuosius ir kurių dar niekada nebuvo taręs svetimam:
— Duona už duoną. Tu sumokėjai.
Dar nespėjo atitraukti rankos, kai jis išgirdo staugimą.
Jis neprasidėjo, jis tiesiog atsirado, kaip atsiranda vanduo, kai atidarai šliuzą. Pirma, kaip žemas, platus garsas, einantis iš apačios, iš ežero, iš pačios gilumos, kur ledas ir vanduo susitinka; paskui jis kilo, ir su juo kilo kiti, balsai, balsai, balsai, ir Žiežirba suprato, kad jis nestaugia vienas. Tai buvo visi. Visi, kurie kada nors buvo sutikę ugnį ir pasakę jai savo vardą. Jono, Kęstučio šarvanešio, žemas balsas. Šešiapirščio sausas, kantrus orų ir kraujo skaičiavimas. Kalvio. Rūdžio, mirštančio svetimu apsiaustu. Šimtai kitų, kurių vardų jis nežinojo ir nežinos, ir visi jie šaukė viena gerkle, o jo paties gerklės randas karštai pulsavo, tarsi jį būtų pašaukę vardu.
Žiežirba išėjo į galeriją. Jis nežinojo, kaip.
Ežeras, visas, nuo kranto iki kranto, buvo apsisiautęs mėnesienos ir rūko, ir rūkas stovėjo anapus vandens, aplink salos pilį. Ne gulėjo, ne plaukė. Stovėjo apie tą salą kaip nuleisti bangų sparnai, ir ta stovinti siena pamažu virto pečiais, krūtine, kaklu, galva su atvertais nasrais. Iš jų ėjo staugimas.
Virš salos iškilęs žvėris lyginosi su pačia pilimi. Kontūrai virpėjo ir liejosi — matėsi, kad rūkas tuoj išsisklaidys ir kad kūno šmėklai prireikė tik šiai vienintelei valandai, paskutiniam šauksmui išplėšti. Rauda kilo ne dėl vieno Žygimanto: šis staugimas buvo senesnis už kunigaikštį, gimęs dar tais laikais, kai nebuvo nei Trakų, nei mūrų, tik slėnis, du broliai prie ugnies ir vilkai, grįžę namo ir nieko nepasakę savo vaikams. Geležinis Vilkas apraudojo tai, kas užgeso jau seniai, bet tik šiąnakt buvo garsiai ištarta.
Nė vienas šuo Trakuose nesulojo. Arkliai tvartuose sustingo. Vyrai, išėję nešti krepšių su gluosnio šakelėmis, sustojo kieme su rankomis pilnomis kačiukų, o vienas, jaunas, atsiklaupė ir pradėjo melstis, ir nė vienas iš jų nesuprato, kad klūpi prie mirusio kunigaikščio durų.
Iš labai toli, iš pietų, iš tų pelkių, kuriose Žiežirba nebuvo nuo praėjusio rudens, kažkas atsakė. Vienas balsas, žemas ir senas. Paskui antras. Paskui trečias, silpnesnis. Jis suskaičiavo juos, nes nieko daugiau nemokėjo, ir suskaičiavo keturis. Kartu su jo paties, kuris ištrūko iš gerklės prieš jam pačiam leidžiant, tai buvo penki.
Rauda tolygiai iškilo virš vandens ir pamažu nuslūgo. Paskutinį kartą ji išsitiesė virš ežero, aukšta ir plona kaip nupjautas žolės stiebas, ir nutilo. Tyla po jos nebuvo tokia, kokią atnešė Henė. Joje buvo ir garsų: vandens, vėjo, tolimo ledo traškesio. Tai buvo tyla, kuri žino, kad kažkas liko nepasakyta, ir nesiruošia pasakyti.
Aplink salą vienu ypu sutraškėjo ledas — lygiu ratu, lyg peilio rėžiu apibrėžęs pilies mūrus, ir pro atsivėrusias juodas properšas plūstelėjo tamsi gelmė. Rūkas nuslinko žemyn ir susigėrė į bangas.
Žiežirba įsikibo į galerijos turėklus šaltais, sausais pirštais. Kaip kaskart, kai kas nors baigdavosi, gerklę vėl suspaudė bergždžias ryžtas pravirkti, tačiau šįsyk vietoj graužiančios gėlos užgulė tik bukas, įprastas nuovargis — paprastas poreikis prisėsti.
Apačioje, kieme, jaunas vyras su gluosnio šakele rankose pakėlė akis ir pamatė jį. Nepersižegnojo. Tik žiūrėjo, ir jo veide buvo tai, ką Žiežirba matė daugelio žmonių veiduose per tuos metus: ne baimė, o supratimas, kad pasaulis pasikeitė ir niekas jam nepasakė kada.
Žiežirba nulipo laiptais, vis dar laikydamas žibintą ant dilbio, perėjo kiemą, nė vieno nepaliesdamas, ir išėjo pro sausumos pusės vartus. Jis ėjo pakrante. Anapus vandens salos pilį juosė juodi ledo plyšiai; balta ugnis jo rankoje nesvyravo.
Už jo, ant Trakų varpinės, pradėjo skambinti verbų varpai.