26 Raštas prieš Burtus
1447 m. gegužė – birželis, Vilnius ir Krokuva
Raštininkas Mikalojus vedė pirštą išilgai eilutės ir pusbalsiu savais žodžiais aiškino nuostatą — įpratęs skaityti sau vienam, jau nebeprisimindamas, kada paskutinį sykį kas nors iš tikrųjų klausėsi.
— Joks bajoras ar kunigaikštis Lietuvos valstybėje be teismo nebus nei suimtas, nei nubaustas, nei turtas jo atimtas.
Sėdėdamas prie stalo Žemutinėje pilyje, devyniolikmetis Kazimieras sekė akimis ne raštininko pirštą, o į save atsuktą pergamentą. Lapo kraštas buvo kiek apdegęs nuo žvakių, pastatytų prie pat alkūnių — didikai nebuvo tikri, ar valdovas skaito be vargo, bet klausti nedrįso. Skaitė jis laisvai: lavinosi jau septynerius metus nuo pat tos vasaros, kai pasižadėjo daugiau nebeleisti, kad kas nors paimtų jam skirtą laišką su pažadu „rytoj“. Pirmiausia išmoko skaityti lėčiau, negu knietėjo; antra — žvelgti ne į pašnekovą, o šiek tiek pro jį, kur gyva šneka jau virsta sausomis eilutėmis.
— Čia, — pasakė jis. — „Be teismo.“ Ar tai reiškia ir tada, kai kunigaikštis laiko jį išdaviku?
— Jei kunigaikštis laiko jį išdaviku, jis turi tai įrodyti, — atsakė Jonas Goštautas. Jis stovėjo prie lango, atsirėmęs į rėmą. Per tuos septynerius metus Goštautas pasikeitė taip, kaip keičiasi tvirtai pastatyti pastatai: be pastebimų žymių, bet nebegrįžtamai. — Tai ir yra raštas, Šviesybe. Kad kunigaikščio pasitikėjimas ir nepasitikėjimas nebūtų vienintelė žemė, ant kurios stovime.
— Kitaip sakant, jūs manimi nepasitikite.
— Pasitikime. Todėl ir rašome. — Goštautas nusišypsojo kampuku lūpų, ir tai buvo jo pirmoji pastebėta šypsena per tą rytą. — Pasitikėjimas pasenta. Raštas pasenta lėčiau.
Kitoje stalo pusėje tylomis sėdėjo Kęsgaila su Daugirdu — jiems čia nebuvo nieko nauja, mat šią privilegiją straipsnis po straipsnio lipdė keturis mėnesius. Kai Lenkijos ponai pasiūlė Kazimierui karūną, lietuvių didikai be triukšmo sukluso ir ėmė slėpti delnus po stalu: baiminosi tiek valdovo išvykimo į Krokuvą, tiek atsisakymo ten vykti, trokšdami, kad kunigaikštis ir karūną paimtų, ir Vilniuje pasiliktų, o kadangi šito suderinti neįmanoma — griebėsi plunksnos.
Jis perskaitė toliau. Žemės, paveldėtos iš tėvų ir senelių, nebus atimamos. Valdžios, užimamos Taryboje, nebus skiriamos svetimiems. Teismo sprendimai bus vykdomi be kunigaikščio malonės ir be kunigaikščio įsakymo. Sakiniai buvo ilgi ir tvarkingi, ir už kiekvieno jautėsi žmogus, kuris kadaise jau buvo apgautas.
— Pone Mikalojau, — tarė jis. — Jūs rašėte tokius raštus ir anksčiau.
Senasis raštininkas pakėlė galvą. Jo akys buvo išblukusios kaip seni dažai, bet žvilgsnis buvo ramus.
— Mano senelis rašė Algirdui, Šviesybe, — pasakė jis. — Mano tėvas Vytautui. Aš ne rašau, aš perrašau tai, ką jie jau pasakė žodžiu.
— Ir kaip tai buvo anksčiau? Kai dar pakako žodžio?
— Prisiekdavo prie ugnies, — tarė raštininkas. — Taip man sakė senelis. Kunigaikštis laikydavo ranką virš židinio, ir ugnis žinodavo. Kas melavo, tas nudegdavo.
— Žinodavo, ar jis meluoja?
— Žinodavo, ar jis laikys. Kunigaikščiai, Šviesybe, retai meluoja, kai prisiekia. Jie tik apsigalvoja. — Raštininkas lėtai pakėlė pergamentą ir parodė jį prieš šviesą, kad matytųsi pro pergamentą tuščia vieta, kur žodžių nebuvo. — Dabar ugnis nebežino. Vaškas nežino. Pergamentas nežino. Žino tik tas, kuris paskui skaito.
Kazimieras pažiūrėjo į jį ilgai.
— Tai ir yra viskas, ką jūs tikitės iš manęs? Kad aš skaityčiau?
— Mes tikimės, kad skaitytų tas, kuris bus po jūsų.
Tada Kazimieras paėmė plunksną. Pasirašė lėtai, kaip dar buvo mokęs Krokuvos kapelionas, ir paskui pakėlė rankas, kad ponai pamatytų, jog jos nedreba. Goštautas atnešė antspaudą. Vaškas ant pergamento paraudo, lyg būtų kažkas atsivėręs, ir pasidarė tamsus ir kietas.
Po grindimis nieko nebuvo girdėti. Jis seniai nebesiklausė, nors pradžioje klausydavosi kiekvieną dieną, nes ten kažkas skaičiuodavo, ir vieną kartą, kai jam buvo dvylika, jis suprato, kad girdi savo metus. Dabar ta tyla jam buvo tapusi paprastu įpročiu.
Vakare, pergamentą sulanksčius ir užrakinus slaptoje skrynioje, Goštautas dar pasiliko menėje — sėdėjo prie lango atlikęs didįjį savo gyvenimo darbą ir dar nežinodamas, kur dabar dėti rankas. Už stiklo Vilnius leidosi į vakarą: kaminų dūmai, šlapi stogai, tolimas varpas.
— Taurė buvo vienuolika uncijų sidabro, — pasakė jis netikėtai. — Ta, kurią atidavėte virtuvės berniukui. Aš tada suskaičiavau.
— Nepamenu, kad prašiau.
— Aš ir negirdėjau jūsų prašant. Aš tiesiog skaičiavau. — Goštautas nenusuko žvilgsnio nuo lango. — Aš pats kadaise atidaviau vieną monetą, nežiūrėdamas, kokia ji. Žinau, ką tai daro kambariui. — Jis nutilo. — Žinote, Šviesybe, aš visą gyvenimą pasitikėjau tik tuo, kas užrašyta. Bet kartais pagalvoju, ar ne ta taurė jus išsaugojo. Aš nežinau kaip. Tik tą vakarą jūs pirmą kartą pasielgėte taip, kad niekas negalėjo pasakyti, kiek jums tai kainuoja.
— Tai buvo kvailystė.
— Taip, — pasakė Goštautas. — Ir aš vis dar nežinau, ar kvailystė nėra stipresnė už visus mūsų raštus.
Goštautas pakilo, nusilenkė ir išėjo. Kazimieras dar ilgai sėdėjo prie židinio: liepsna jame degė lygiai, nešokinėdama, kaip ir visos Vilniaus ugnys po Vytauto mirties, — vis dar regima akimis, bet nebeduodanti šilumos.
Karūna svėrė mažiau negu Vilniaus kunigaikščio kepurė prieš septynerius metus: birželio dvidešimt penktąją stovėdamas ant Vavelio pakopų ir laukdamas paskutinės vyskupų maldos pabaigos, Kazimieras jautė lanką ant smilkinių lyg seną pažįstamą — kad ir kiek įdėta aukso, metalas veržė tą patį tašką. Už nugaros suklupo tūkstantinė minia. Nesidairydamas karalius žiūrėjo į Vavelio katedros kolonos briauną ir galvojo, kaip švariai nutašytas akmuo.
Jis prisiekė lotyniškai, ant Evangelijos, ranka, kuri jam pačiam atrodė svetima. Žodžiai buvo seni, ir tūkstantis žmonių klausėsi jų lyg požeminio dundesio: nė vienas nesuprato iki galo, bet visi žinojo, kad jie turi būti tokie. Kai jis baigė, katedroje buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip kažkas viršuje, po skliautu, praskrido balandis. Tuo metu Kazimierui pirmą kartą šiandien atrodė, kad kažkas turi atsakyti, ir niekas neatsakė. Taip ir turėjo būti. Priesaika be atsako pasidarė taisykle.
Šventė prasidėjo vakare. Didžiojoje menėje stovėjo ilgi stalai, išdėstyti taip, kad niekas neturėtų pagrindo skųstis. Lietuviai sėdėjo vienoje pusėje, lenkai kitoje, ir kiekvienas lietuvis po apsiaustu slėpė Lietuvos privilegijos nuorašą, tarsi kūdikį. Lenkai tai matė ir apsimetė, kad nemato.
Dešinėje sėdėjo motina. Sonka laikė nugarą tiesiai, nuo mažens įpratusi prie svetimų, nepalankių žvilgsnių; prabildavo retai, tačiau vienu akių mirksniu pasakydavo daugiau, negu sūnus būtų išreiškęs žodžiais.
Iš kito šono taurę kilstelėjo vyskupas Zbignevas. Kadaise juodu vašku antspauduotas jo laiškas berniuką prie Trakų pasivijo per vėlai; dabar kardinolas šypsojosi pralaimėjusio, bet naujam ėjimui jau besiruošiančio žaidėjo veidu. Jis pasakė garsiai, kad visi girdėtų, jog Lenkija džiaugiasi turėdama karalių, kuris taip mielai skaito.
— Skaitau, — atsakė Kazimieras. — Kiekvieną eilutę.
Vyskupo šypsena nesujudėjo. Salė nusijuokė. Kazimieras suprato, kad kažkas pasakyta teisingai, nors nebuvo tikras, kas.
Tada atėjo juokdarys.
Kazimieras pastebėjo jį lyg menės koloną ar užuolaidą — žinojo esant, bet žvelgė kiaurai. Iš besistumdančios puotos minios išniro juokdarys juodai ir raudonai sukirptu apdaru, nebyliais kepurės varpeliais, ir sustojo priešais aukštąjį stalą. Nors lauke pliaupė lietus, prie batų nelipo nė purvo dėmelės, o tuščios plaštakos lengvai sukosi ties juosmeniu, tarsi mėtydamos nematomus rutuliukus.
Kazimieras pažvelgė ne į jį, o truputį už jo, ten, kur Jonas Goštautas, jau pasišokęs nuo suolo, ginčijosi su kažkuo iš Krokuvos vaivadų dėl vietos prie stalo, ir abu mojavo nuorašais, kaip kunigai mojuoja kryžiais. Kazimieras truputį nusišypsojo. Juokdarys kažką sakė.
Dalį šnabždesio Kazimieras nugirdo, o kitus žodžius nustelbė pokylio šurmulys, taurių dzingsėjimas, tolimas stygų virpesys ir motinos klausimas, ar ragausiąs pašteto su žuvimi. Brolis, atsklido nuotrupa. Parodysiu. Skambėjo tarsi svetimas pokalbis už uždarų durų: girdi balsą, atpažįsti priegaidę, tačiau žodžiai skirti kitam. O po jais dar tyliau, lyg nuo lauko drabužių padvelkęs šaltas vėjas, praslinko: kur jis guli. Aš žinau.
Jis atsisuko į mamą.
— Kažkas kalbėjo apie Vladislovą, — pasakė jis.
— Niekas nekalbėjo, brangusis. — Ji paėmė jo ranką ir paglostė pirštus, kaip kadaise, kai jam būdavo penkeri. — Zbignevas pakėlė taurę už tave. Pažiūrėk į jį.
Jis pažiūrėjo. Vyskupas laukė, pakėlęs taurę. Kazimieras linktelėjo ir pasakė, ką reikia pasakyti. Kai atsigręžė, juokdarys jau stoviniavo kiek atokiau, įbedęs žvilgsnį į tuščius delnus. Kazimieras nepažvelgė į jį. Bet pajuto, kaip žmogus pajunta, kad kambaryje kas nors nustojo kalbėti.
Brolis. Mama apie Vladislovą nekalbėdavo, ir jis žinojo kodėl. Praėjo treji metai nuo Varnos, ir niekas, nei popiežius, nei vengrai, nei turkų sultonas, neatidavė Lenkijai jo kūno, kad būtų galima palaidoti. Kazimieras kartais naktį klausdavo savęs, kiek jo sutikimo tapti karaliumi buvo noras, kad brolis kada nors sugrįžtų ir pasiimtų karūną atgal. Jis niekam to nesakė.
Kazimieras atsistojo. Salė nutilo.
— Ponai, — pasakė jis. — Prašau tęsti.
Ištarė tai lietuviškai, paskui lenkiškai — abiem kalbomis vienodai ramiai, — ir prie stalų nuvilnijus suglumusiam juokui vėl atsisėdo.
— Jei kas turi žinių apie mano brolį, — tarė jis, ir jo balsas dabar buvo ramus, ne garsus, skirtas tik tam, kas stovėjo aukšto stalo pakraštyje, jei kas nors ten stovėjo, — tegul parašo man laišką. Aš perskaitysiu.
Už nugaros kažkas lengvai, be pykčio atsiduso — kaip pirklys, atgabenęs visą savo prekę ir radęs užrakintas pirkėjo duris.
Jis nė nepažiūrėjo.
Šventė tęsėsi iki vėlumos. Kai ponai pagaliau išsiskirstė, Kazimieras grįžo į savo kambarį Vavelyje ir sėdėjo prie stalo, ant kurio gulėjo du pergamentai: Lietuvos privilegija ir Lenkijos, abu su raudonu vašku, abu pasirašyti per tuos du mėnesius. Jis skaitė juos paeiliui, žodis po žodžio, ir rado dvi vietas, kuriose jie prieštaravo vienas kitam. Pažymėjo jas plunksnos galu ir paliko kitam rytui.
Už durų kažkas lėtai nulipo laiptais. Žingsniai buvo lygūs, neskubantys, ir nė vienas varpelis nesuskambėjo.
Jis nepakėlė akių nuo raštų.