29 Vardas prie Ugnies
1450 m., Palangos krantas · 1449 m. gruodis – 1450 m. kovas, Palanga
Vanduo pasiekė pečius, kaip žadėjau.
Jis šaltas, nes kovas dar tik prasideda, o ledas, kuris visą žiemą stovėjo prie kranto kaip nušluota lenta, jau lūžinėja ir ima suktis aplink mane. Šalčio aš nejaučiu. Gintaras jaučia tik tai, ką prisimena, o prisimena jis daug.
Dar nepasakiau jums, kaip jis baigė. Sakiau, kad pasakysiu paskutinį dalyką, bet jis neturi prasmės be to, kas buvo prieš jį. Anksčiau pasakojau iš apačios. Dabar pasakosiu iš kranto, kur klūpau, nes viską, kas atsitiko tą žiemą, mačiau akimis, kurių neturiu.
Vieną vardą aš pasilikau. Štai kam.
Jis niekada nebuvo matęs jūros.
Žiežirba išėjo iš Dykros lapkričio pradžioje ir penkias savaites ėjo į vakarus, per atviras vietas, kuriomis nebuvo mokėjęs vaikščioti: per ūkių laukus, kur šunys loja iš tolo ir paskui nutyla. Prie Dubysos kaimo šuo priėjo iki pat jo kojų, pauostė delną ir nuėjo. Anksčiau šunų plaukai pasišiaušdavo. Jis nesuprato, ar tai ženklas, ar tik tai, kad pats tapo pilkas ir pavargęs kaip jų šeimininkai. Nakvojo kluonuose, ne po stogu, kuriame dega ugnis. Nė vienas balsas jo nešaukė. Kartais jis atsisukdavo, tarsi ką nors pamiršęs, ir prisimindavo, kad nepamiršo nieko, kas dar yra.
Jūrą pirma užuodė: sūrus, ramus dvelksmas priminė dūmą be liepsnos. Užkopęs ant kopos keteros, apačioje išvydo beribę pilką lygumą — nejudrią, amžiną, regėjusią visus ir viską čia pat priglaudusią.
Buvo gruodžio dvylikta. Žvejai šią naktį vadino ilgiausia, nors kunigas jiems aiškino, kad Kūčios bus tik po dvylikos dienų: kalendorius jau seniai išsiskyrė su dangumi. Žvaigždės virš kranto buvo tokios tankios, lyg įsikibusios viena į kitą. Kaimas stovėjo tamsus. Dūmų nekilo, šunys nelojo.
Klūpanti moteris stovėjo ten, kur ją paliko jūra.
Jis pažino ją iš pasakojimų ir iš Vytauto. Pilka kaip sukietėję sakai, nuleista galva, suglaustos rankos, ir ant plokščio akmens prie jos kelių apledijusi duonos plutelė, kažkieno padėta vakar. Šalia gulėjo išdegusi žvakė. Jis atsiklaupė ten, kur kadaise atsiklaupė kunigaikštis be jokio sąrašo, nes nebuvo ką kita daryti.
Ir tada po keturiasdešimt ketverių metų nusprendė pats susikurti laužą.
Ne gindamasis speigo, kurio nejautė, ir ne dėl tamsos — tiesiog norėjo, kad gintarinė moteris pamatytų, kas atėjo. Pakrantėje mėtėsi gausybė bangų išplautų, nugludintų, kaip kaulai sūrių nuolaužų; pririnkęs glėbį, iš kapšo išsitraukė skiltuvą. Liepsna įsikibo ne iš karto: sukosi, spragsėjo, kol galop plykstelėjo žaliais ir mėlynais liežuviais, mat druska medienoje degė jūros atšvaitais. Šitoji ugnis nebuvo nei balta, nei suklususiai pasvirusi — degė paprasta, kaitri, dūmijanti ir nieko neatsimenanti.
Tai buvo pirmoji ugnis, kuri priklausė tik jam.
— Atnešiau, — tarė jis ir ištraukė iš po marškinių gintarą. Jis kabojo ant dirželio, nusitrynęs, įskilęs, drumstas kaip senas medus, ir ugnyje atrodė beveik gyvas. — Tavo akmenuką. Ir vardus.
Jūra atsitraukė per žingsnį ir grįžo. Gintaras delne buvo šaltas, bet vieną akimirką Žiežirbai pasirodė, kad jis kvėpuoja.
Atėjai.
Balsas nebuvo ausyse. Jis buvo ten, kur gintaras daug metų gulėjo prie krūtinės, ir iš ten pasklido: ne šauksmas, o šnabždesys, silpnas kaip gyslelė po sniegu. Moteriškas, senas, pavargęs ir visas pilnas vandens.
— Atėjau, — atsakė jis. Burna buvo sausa. — Nešu tai, ką man davė Pilkoji. Ji prašė, kad išlaikytum.
Aš juos turiu. Jie dar šilti. Šnabždesys nutilo, lyg renkantis žodžius, kurių dar buvo likę. Ji buvo gera mergaitė. Aš ją prisimenu iš pelkės, kai ji dar nežinojo, kad bus Motina. Dabar ji su Geležiniu Vilku. Jam reikėjo, kad kas nors atsigultų šalia.
— Ar ji…
Ten, kur norėjo. Neklausk, kaip tai atrodo. Ji tau to neprašė.
Žiežirba spaudė gintarą abiem delnais. Laužas spragsėjo, žerdamas žalsvas kibirkštis į tamsą, o už nugaros naktyje kažkas sunkiai pasistūmėjo, atsiduso ir vėl nuščiuvo.
Aš tave šaukiau, tarė balsas. Jūs, vilkai, to nesuprantate. Joks iš jūsų neatsiliepia, kol kas nors neleidžia. Aš paleidau, kai Pilkoji atsigulė. Dvidešimt metų laukiau, kol bus kam atiduoti.
— Ką atiduoti?
Vieną vardą aš pasilikau, vilke. Tą naktį, kai užgeso ugnis ir visi jūsų vardai pakilo su dūmu, jūra nešė juos pas mane kaip vandens lašus. Kiekvieną vakarą aš išrinkdavau po vieną, laikydavau, kiek galėjau, ir paleisdavau, nes turėjau paleisti. Vieno nepaleidau. Jį palietė mano sūnus, kai tu jį ištarei. Jis pakėlė ranką prie krūtinės. Aš tada buvau ten.
Žiežirba sustingo: suvokimas, ką jam siūlo, vietoj džiaugsmo persmelkė krūtinę plonu lediniu dūriu, nes puikiai žinojo tokių dovanų kainą. Šešiapirštis, Kalvis ir Kirmėlė pasakodavo jam tai kaip nelabai tikėtiną pasaką: kad vienas iš šimto grįžta, ir kad grįždamas sumoka viską.
Nemeluosiu tau, tarė balsas, ir kiekvienas žodis kainavo. Prarasi viską, ką turi. Naktį, kurią matai. Šaltį, kuris tavęs neima. Pelkės regą. Dalis tavęs liko dumble ir liks. O tuos keturiasdešimt ketverius metus, kuriuos Šaknų Motina laikė tau ant pečių, atiduosi per vieną žiemą. Tai ne bausmė. Tai skola.
— Mirsiu.
Mirsi. Paprasta žmonių mirtimi.
Vilkatas ilgai tylėjo. Laužo liepsna stiebėsi aukštyn, o iš tamsos plūstelėjęs sūrus jūros vėjas prilenkė ugnies liežuvius prie pat šlapio smėlio. Gerklės rande vėl pabudo gyva šiluma — sklindanti jau ne iš krosnies, kurios jis netroško, o iš paties vidaus, kokia užlieja krūtinę sugrįžus namo.
— Mano motina mane šaukė, — pasakė jis, ne klausimu ir ne prašymu. — Aš nebeprisimenu kaip.
Žinau.
Daugiau jis neturėjo ką pasakyti.
Kada moteris prisiartino, Žiežirba nė nepastebėjo. Stovėjo atokiau, paties laužo šviesos rato pakraštyje, kad atšvaitai vos siekė pražilusį, skara apgaubtą veidą; rankoje laikė nedidelį peilį, o po pažastimi spaudė duonos kepalą. Žvejo žmona Rimgailė: išėjusi iš trobos pažiūrėti, kas sukūrė laužą prie klūpančios moters, išvydo ateivį su plonu baltu rando siūlu ant kaklo, grįžo į vidų ir atsinešė tai, ko reikalauja senosios sakmės.
Ji ištiesė peilį. Ant jo smaigalio buvo duonos gabalas, pabarstytas druska.
— Mano motina sakė, — tarė ji tyliai, ir balsas nedrebėjo, — kad per ilgiausią naktį prie jūros kartais ateina pilkas žmogus, be vardo. Ir kad jam reikia duonos ant peilio. Aš nežinau, ar tai tiesa. Nežinau, ką tai reiškia. Jei nenori, paimsiu atgal.
Žiežirba pažiūrėjo į ją. Peilis buvo kalvio geležies, virtuvinis, su juodu rankenos medžiu, kokį turi visos žvejų moterys. Kalvio geležis, pagalvojo jis. Ta, kuri vilkams degina. Jis jautė ją iš tolo, kaip jaučiamas atvirų durų šaltis. Rimgailė nežinojo. Ji laikė tai, ką mokėjo.
Žiežirba žengė arčiau. Pirštai apsivijo Rimgailės riešą virš peilį laikančios plaštakos ir ją sutvirtino. Geležies šaltis siekė burną dar jos nepalietus. Jos rankos jis neatstūmė.
Dabar, tarė balsas.
Ir ji ištarė jo vardą.
Tyliai — nei jūros bangos, nei šalia stovinti Rimgailė nieko neišgirdo, tik pats Žiežirba. Nuskambėjo trumpas, žemas skiemuo: tarsi pirmas atodūsis sugrįžus iš speigo, tarsi iš aukštai ant nugludinto akmens nukritęs vienišas vandens lašas. Atpažino tą garsą visu kūnu — karštai plykstelėjusiu gerklės randu, krūtine, pirštų galiukais ir ta atminties giluma, kur dešimtmečius glūdėjo moters burna virš molio šukės. Dabar pusiau užmirštas paveikslas pagaliau prasivėrė iki galo ir įgavo gyvus bruožus: apvalų, kaulėtą skruostą, smulkų seno įbrėžimo pėdsaką ant smakro, pilkas it žarijų pelenai akis. Jauna, gyva motina šypsojosi savo vaikui, ir tardamas vardą jos kvėpavimas ant skruosto tebedvelkė gyva šiluma.
Jis pasilenkė ir paėmė duoną nuo peilio lūpomis.
Geležis nudegino jam lūpą kaip žiežirba. Kraujas, nutekėjęs ant smakro, buvo raudonas.
Už jo sumokėjau viską, ką dar turėjau.
Žvaigždės tą naktį buvo mano pusėje: Praurimė švietė aukščiausiai, ir kaina buvo perpus mažesnė. Perpus. Vis tiek viskas. Pajutau, kaip gintaras jo saujoje sušilo, paskui pamažu atvėso ir galiausiai tapo paprastu jūros akmenėliu. Nuo tos akimirkos aš nebegalėjau kalbėti per jį. Pasilikau tik ten, kur klūpau.
Jis pargriuvo ant smėlio. Rimgailė sugriebė jį už pečių ir pašaukė vyrą. Dargis atbėgo be kepurės, žiūrėdamas į ugnį ir į nepažįstamą žmogų, kurio plaukai ant jų akių pilkėjo, kaip pilkėja anglis ugnies pakraštyje.
Pirma jis pajuto ugnį.
Svetimoms rankoms suėmus jį už pažastų ir pakėlus nuo smėlio, veidą tarsi delnas paglostė paprasta, gera laužo atokaita — jaukumas, kurio nepažino keturiasdešimt ketverius metus. Iki tol skaidri pajūrio naktis pamažu apsiblausė, tarsi vožiant puodynę ant žiburio; pasukęs galvą Žiežirba regėjo vien gelsvą ugnies apšviestą ratą su dviem žmonėmis, o ten, kur ošė bangos, nusileido tamsa. Trumpam krūptelėjęs, supyko ant savęs už išgąstį: juk ne apako — tiesiog žiūrėjo į naktį paprastomis žmogaus akimis.
Jį įnešė į trobą. Ten degė židinys. Kitados jo kūnas būtų priešinęsis, nes ugnis, kurioje buvo jo vardas, nepriimdavo jo po stogu, ir jis būtų pabudęs užspaustas slogučio. Dabar ugnis nebeturėjo jo vardo, ir vienintelis dalykas, kurį jis pajuto, kai jį paguldė ant suolo ir užklojo avikailiu, buvo tai, ko niekada nebuvo patyręs po tokiu stogu: jis užmigo.
Miegojo parą. Rimgailė sėdėjo prie jo ir žiūrėjo, kaip jis sensta.
Metai užgriuvo per kelias dienas. Plieno spalvos plaukai pabalo it šerkšno pakąsta žolė, skruostai įdubo, veidas išsimargino giliomis raukšlėmis, o žibintą nešiojusios rankos suplonėjo ir apaugo gyslomis lyg seno žvejo, visą amžių traukusio tinklus. Valgė jis mažai, o skundėsi šalčiu daug. Susirgo, kaip serga žmonės. Po savaitės nebegalėjo pakilti nuo suolo be Dargio rankos. Lūpos žaizda užgijo kaip žmogaus: paliko baltą liniją.
— Man šalta, — tarė jis vieną vakarą, atsisėdęs prie krosnies su dviem avikailiais.
— Taip, — atsakė Rimgailė.
— Aš nežinojau, kaip tai jaučiasi.
Ji pažiūrėjo į jį ilgai.
— Kaip?
— Kaip kad kažkas prisimena, jog tu esi.
Mažoji Gedvilė, Rimgailės anūkė, aštuonerių metų, ilgakojė, su subjaurotu keliu nuo kopimo ant valčių, sėdėjo ant slenksčio ir žiūrėjo į jį taip, kaip vaikai žiūri į šunį, kurį leista paglostyti. Per pirmą savaitę ji tepasakė vieną sakinį, ir tai buvo klausimas:
— Ar tu tas, apie kurį sakė močiutė?
— Ne, — atsakė jis. — Aš tik tas, kuris atėjo.
Kūčių vakarą Rimgailė paklojo stalą dvylikai patiekalų, kaip daro visi, kas tuo metu dar atsimena kodėl. Po staltiese pakišo šieno kuokštelį. Jie valgė pasninkišką vakarienę be mėsos ir be alaus: kisielių, silkę, grybus, aguonų pieną, kūčiukus, išmirkytus saldžiame vandenyje. Dargio pasodintas galulaukėje, po keturiasdešimt ketverių metų Žiežirba pagaliau sėdėjo prie šeimos stalo.
Rimgailė paklojo vieną vietą daugiau, nei turėjo būti. Tuščia lėkštė, šaukštas, mažas peiliukas su sulenkta rankena.
— Mūsų sūnui, — pasakė ji nė vienam, ir Dargis nuleido akis. — Ir Dargio tėvams. Ir mano motinai. — Ji pažiūrėjo į Žiežirbą. — Jei turi ką nors pakviesti, pakviesk. Vėlės šią naktį eina, ir ne visos randa vietą.
Jis nemokėjo. Niekada nebuvo pakvietęs nė vieno ten, kur būtų galima atsisėsti. Vilkai kviesdavo kitaip: pelenais, per Vėlines, prie pelkės. Jis pažiūrėjo į savo delnus, pražilusius, dėmėtus, ir tarė:
— Pušis. Šešiapirštis. Kalvis. Jonas, Kęstučio šarvanešys. Kirmėlė. Rūdis. Spyglys, Šiurpas, Šermukšnis, Dobilas. Uosis. — Jis nutilo. — Pilkoji.
Rimgailė išrikiavo ant staltiesės dubenėlius. Dargis ant kiekvieno padėjo duonos. Mažoji Gedvilė sėdėjo nejudėdama ir klausėsi, ir jos lūpos judėjo kartu su jo, kaip mokosi vaikai poterių.
Žiežirba siektelėjo duonos ant Šermukšnio dubenėlio ir nuo kepalo atlaužė didesnį gabalą. Prisiminė rąstus ant to vyro peties ir du žmones, kurių reikėjo jo paliktajam nunešti. Ties Dobilo vieta nejučiomis ieškojo nulinkusios galvos.
— Ir Vilkų kunigaikščio, — pasakė Žiežirba. — Vytauto. Jis jūsų kunigaikštis, o ten, ant akmens, jo motina. Jam niekas nepaklojo.
— Mano motina žinojo, — tyliai tarė Rimgailė.
— Žinau.
Dar vienas dubuo. Dar vienas duonos gabalas. Prie stalo sėdėjo be galo daug tuščių vietų, ir Žiežirba matė jas visas, nes tą vakarą jame dar buvo likę kažko, kas matė daugiau, nei turėjo. Tą vakarą jis nesėdėjo vienas prie stalo, kuriame nėra ko valgyti.
Tada pastebėjo, kad vienos vietos vis tiek trūksta. Tuščios, kaip kitos, bet jo.
— Dar vieną, — pasakė jis.
— Kam? — paklausė Rimgailė.
— Motinai. Jos vardo nežinau. Žinau tik, kaip ji mane šaukė.
— Kaip?
— Žiežirba.
Pakartojo pravardę pusbalsiu ir pajuto dar niekada netaręs jos taip, kaip tąsyk skambėjo motinos lūpose — lengvai, žaismingai, lyg iš didelio laužo išlėkusi kibirkštėlė. Atmintyje suskambo jos juokas: penkerių metų vaikui ant molinės šukės ji uždėjo rusenančią žariją ir tarė: štai tau žiežirba, globok. Ir jis išsaugojo ją visą amžių.
Rimgailė paklojo dar vieną vietą. Ir kai padėjo ant jos duonos gabalą, kažkas nuriedėjo jam per veidą, karšta, sūru, ir pakibo ant lūpos.
Jis nesuprato, kas tai, ir paėmė ranka.
Pirštai buvo šlapi.
— Ak, — pasakė jis.
Gedvilė įsistebeilijo į senį išplėstomis akimis ir per visas tas dienas pirmąsyk prabilo neklausdama:
— Tau tekėjo vanduo.
— Taip, — tarė jis. — Pirmą kartą. — Ir paskui, nes nežinojo, ką dar galima pasakyti: — Aš išmokau.
Verkė ilgai, tyliai ir nemokšiškai — nuo pat vaikystės nepažinęs ašarų. Niekas jo nepertraukė ir niekas nesakė, kad viskas gerai. Kai baigė, Dargis padavė jam duonos riekę. Jis ją suvalgė.
Vakarais, kai užtekdavo jėgų, Žiežirba sekdavo sakmes. Gedvilei prasitarus kiemo draugams apie senolio istorijas, prie Dargio krosnies ėmė rinktis žvejų vaikai, o netrukus ir suaugusieji: klausėsi apie berniuką su molio šuke, apie mirusiųjų vardus nešiojusią pilką senolę, apie du brolius slėnyje bei vilkatus, valgiusius šaltą maistą, kad dūmas neišduotų pėdsako. Pasakojo netiksliai, kaip dainuojama sena giesmė — šį tą pridėdamas, šį tą praleisdamas, sukeisdamas vietomis. Aš sėdėjau prie jų, kiek galėjau, per akmenį, ir klausiausi.
Statula, kuri ketverius metus buvo pilka, vieną vakarą ėmė švytėti. Ne stipriai: tik šilta, silpna šviesa, kokia lieka lovoje, iš kurios ką tik išėjo žmogus. Dargis pirmas pastebėjo, nes jis kiekvieną vakarą užsidegdavo žvakę, nieko nesitikėdamas. Tą vakarą jis grįžo be žvakės ir pasakė, kad jai tiesiog nereikia.
Žiežirba paprašė, kad jį sudegintų.
— Kunigas, — tarė Rimgailė.
— Kunigas toli, — atsakė Dargis. — Sugrįš tik po Velykų.
— Aš dar niekada nebuvau sudegintas, — pratarė Žiežirba, gulėdamas ant suolo po šiltais avikailiais ir kalbėdamas lengvai, be jokių abejonių. — Nė vienas iš mūsų. Mus guldė į pelkę. Pilkoji ten. Aš nenoriu. Noriu, kad pakiltų aukštyn. Visas. — Jis pažvelgė į Rimgailę. — Mano vardas gali eiti kartu.
Kas eis kartu, Rimgailė nepaklausė — tik tyliai linktelėjo.
Sidabrinį vilką jis padavė jai pats, vyniotą į audeklą.
— Duona už duoną, — pasakė jis. — Žiemą.
— Neimsiu, — atsakė Rimgailė.
— Imsi. Taip vilkai moka.
Ji paėmė. Pasimaudė tame sidabre nuo pirštų, kaip jis sakė, ir padėjo po slenksčiu, kaip žmonės padeda daiktus, kurių nesuprato.
Jis mirė kovo pradžioje, prieš aušrą, kai ant jūros trūkinėjo ledas. Paskutinis jo garsas nebuvo žodis. Rimgailė, laikydama jo šiltą ranką, išgirdo tik trumpą, žemą iškvėpimą, panašų į kvėpavimą po šalčio, ir tik tada suprato, kad žiūri į žmogų, kuris nebekvėpuoja.
Aš jį išgirdau. Jis pats pasakė savo vardą paskutiniu atodūsiu. Ne ausimis, kurių neturiu, o ten, kur klūpau. Jūs jo neišgirsite: žmonių ausys, kurios girdi žodžius, jo nesugauna. Bet jis buvo toks pat, koks buvo prie ugnies, ir aš jį laikau.
Dargis su dviem kaimynais ant smėlio prie klūpančios moters, atokiau nuo bangų, iš jūros išplautų rąstų sukrovė laužą. Visas kaimas stovėjo toliau, rankos sudėtos, ir niekas nekalbėjo. Gedvilė laikė šluotą, nes tai buvo jos darbas, ir tą rytą smėlio nešlavė. Jie paguldė jį ant laužo su gintaro dirželiu ant krūtinės, ir laužas užsidegė žalia ir mėlyna liepsna, ir ėmė kvepėti pušų sakais, kaip kvepėjo Šventaragio giraitė tą naktį, kai Eglė paliko paskutinį slėnio aukurą.
Tiesi, plona dūmo gija šįkart neatsimušė į jokius skliautus — be dvejonių stiebėsi į patį dangų, nešdama aukštyn ir vilką, ir sugrąžintą jo vardą drauge, nebe išskirtus kaip aną naktį Trakuose. Taip į padangę protėviai kildavo prieš šimtmečius, kai ant laužų dar turėjo kas juos palydėti.
Aš nežinau, kur jis nuėjo. Dausos nėra mano. Bet jis nenuėjo į pelkę, kaip visi jo pirmtakai. Jis paliko tai, ko vilkai niekada nepalikdavo: kelią. Nuo to ryto žmonės pradėjo sakyti, kad kelias yra.
Ledas lūžo prieš saulėlydį.
Šešiasdešimt šešerius metus mane nešti besimokiusi jūra pakilo ir užliejo kopas. Žvejai atsitraukė. Ilgos, ramios bangos ritosi vis arčiau, žinodamos, kad jų laukiama. Jis pasiekė kelius, kaip sakiau jums. Dabar pasiekė pečius.
Vilniaus katedroje, ant Vytauto kapo, guli antras karolis, kurį prieš dvidešimt metų padėjo dukters pasiuntinys. Jo negirdžiu: akmuo ten kurčias. Girdžiu pirmąjį, kuris liko Maskvoje, ir jis šilčiausias iš visų. Ten aklas mano proanūkis sėdi soste, kurio nebegali matyti, ir jo motina, Vytauto duktė, jau sena.
Henė neatėjo. Neturėjo ko atnešti. Žinau, kur jis dabar: ten, kur dar kas nors skaičiuoja, ką praradome, ir negali pasiūlyti už tai nieko.
Už manęs prie pat putų stovi Rimgailė, nedrįsdama žengti arčiau, o anūkė Gedvilė spaudžia rankose šluotą. Abi supranta: žmonės visada pajunta, kada ateina metas iškeliauti. Žinau ir ką padarys Gedvilė, kai vanduo nuslūgs: nušluos akmenį. Ji darys tai ir po penkiasdešimties metų, ir jos vaikai, ir niekas nesužinos kodėl.
Pasakiau jums viską. Dabar žemės mažiau, o vandens daugiau, ir mano atmintis krypsta į vandenį, kaip krypsta medis, augęs prie upės.
Vanduo siekia smakrą.
Tai paskutinis dalykas, kurį atsimenu.