8 Sąmokslas Trakuose
1432 m. liepa, Trakų salos pilis
Valtimis jie atplaukdavo po vieną ar po du — vengdami svetimų akių, bet kartu stengdamiesi neatrodyti besislapstantys. Žygimantas skaičiavo svečius taip pat kruopščiai kaip ir viską: šeši per tris savaites. Goštautas su netinkančia žvejo skrybėle; vieną sykį pats Petras Mangirdaitis, vėliau siuntęs tik pusbrolį, mat vieno apsilankymo pakako parodyti, jog nepamiršo kelio; Astikas su dviem giminaičiais — santūrūs, iš anksto žinantys, ką išgirs. Visi atplaukdavo po vakarienės, kai pilies kiemas ištuštėdavo, ir visi ant kranto sakydavo tą patį sakinį: kad atvyko pažvejoti.
Ežere niekas neklausė, tik žuvys. Žygimantas tai išmoko Prūsijoje, kur sienos turėjo ausis, tarnai turėjo žmonų, o kiekvienas jo sakinys būdavo išverstas į vokiečių kalbą anksčiau, nei jis jį baigdavo. Tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos jis iš ten parsivežė kaip dovaną. Jei nori pasakyti, ko negalima pasakyti, pasakyk valtyje, prieš vėją, žiūrėdamas į plūdę.
Jie atvežė ne žuvį, o skundus. Švitrigaila prie savo stalo sodino rusėnų kunigaikščius, o Lietuvos ponų vietos iš eilės slinko žemyn, kol kai kurie atsidūrė prie durų. Jo laiškai ėjo į Prūsiją, o Krokuvos pasiuntiniai nebuvo laukiami. Vienam jis pažadėdavo vieną, kitam kita ir pamiršdavo abu. Goštautas tai išdėstė švelniai, kaip aprašoma liga, ir nė karto neištarė, ko iš tikrųjų nori. Mangirdaitis kalbėjo garsiau. Astikas tylėjo, nudelbęs akis į sunertus delnus, ir Žygimantas, įpratęs perprasti vyrus iš jų pirštų laikysenos, iškart suprato: iš visų atplaukusiųjų tvirtai apsisprendė tik šis.
Žygimantas neištarė nė vieno „taip“. Klausėsi nudelbęs žvilgsnį, kaip kadaise klausydavosi Ordino komtūrų, leisdamas svečiams kalbėti tol, kol patys prasitardavo daugiau, negu ketino. Visus juos čia atvedė vienintelis tėvo palikimas — vardas. Kęstutis buvo žmogus, apie kurį Lietuvoje niekas negirdėjo, kad jis būtų sulaužęs žodį, ir kurį už tai užmušė. Vytautas buvo kitoks, ir visi žinojo, kiek jam tai kainavo. Liko jauniausias, žilas, vokiškai kalbantis geriau nei lietuviškai, ir jo vardo pakako, kad ponai plauktų pas jį valtimis, apsimesdami žvejais.
Valgė jie ant kranto, iš vieno katilo, nes taip jis nusprendė. Tai buvo taisyklė, kurią jis kadaise pasakė Onai Luko pilyje ir kurios pats niekada nesulaužė: srėbk iš bendro dubens kartu su kitais. Pirmą kartą, kai Goštautas padavė jam sriubos šaukštą, Žygimantas palaukė, kol Goštautas pats nurys, ir tik tada pradėjo valgyti. Sūnus Mykolas žiūrėjo į tai kaip į seną, nepagydomą tėvo ligą. Vėliau, prie valties, jis pasakė: „Tėve, jeigu jie norėtų tave nunuodyti, tai padarytų ne sriuboje.“
— Žinau, — atsakė Žygimantas. — Todėl ir valgau.
Mykolas nusijuokė, trumpai, per nosį, ir Žygimantas pajuto tą keistą pasididžiavimo ir nuovargio mišinį, kurį jaučia tėvai, matydami, kad vaikas išmoko būtent to, nuo ko jie norėjo jį apsaugoti.
Trečią savaitę, vieną vakarą, kai Goštautas sėdėjo laivagalyje su meškere, o Mykolas, Žygimanto sūnus, irklavo tyliai, kaip daro viską, Žygimantas išgirdo jį.
Henė sėdėjo valties priekyje. Juodai ir raudonai, su kepure, kurios varpeliai tylėjo, ir tarp pirštų sukiojo vieną akmenį. Žygimantas prisiminė, kad pirmą kartą jį pastebėjo prie Vytauto stalo, kai juokdarys žongliravo dviem, ir kad tada suprato: žmogus, kurį kiti vadina juokdariu, nesijuokia. Dabar jis laikė vieną.
— Tu jau nusprendei, — pasakė Henė. Balsas buvo toks pat, koks visada: minkštas, tolimas, tarsi sakomas pro užuolaidą. — Kunigaikšti, tu nusprendei dar prieš pirmąją valtį.
Žygimantas nepasuko galvos. Jis žiūrėjo į plūdę. Prie krašto vanduo juodavo, o žemai, giliai, sukosi sidabrinė žuvelė, nežinanti, kad virš jos kažkas apsisprendžia.
— Ar tu kalbi? — paklausė Goštautas.
— Ne, — atsakė Žygimantas. — Žuvys.
Goštautas nusijuokė ir pakėlė meškerę. Henė šyptelėjo. Šypsena, kaip visada, buvo gera.
— Aš tau nieko nežadu, — tarė jis. — Aš tik sakau, kas yra. Jogaila Krokuvoje neišgyvens dvejų metų. Švitrigaila nėra blogas žmogus, jis tiesiog nesustoja, o šalis, kuri neturi kur sustoti, nuvargsta anksčiau už karalių. O tavo brolis paliko vieną dalyką, kurio niekas kitas nepaveldėjo. — Jis ištiesė ranką su akmeniu delne, kaip rodoma vaikui žuvis. — Vilkus.
Žygimantas pajuto, kaip jo kojos po suolu sustingsta.
— Jie ne mano.
— Jie atsako ugniai. — Henė pasuko akmenį. — Ne žmogui, ne vardui. Tai žinai, tu klausei apie tai savo brolio. O kas šiandien nešioja ugnį? Žmogus, kuris dar nesuprato, kad jo galima paprašyti.
— Ugnis užgeso.
— Užgeso viena. Yra kita.
Daugiau jis nieko nepasakė, nes Goštautas vėl kažką tarė apie šamus, ir kai Žygimantas pažvelgė į priekį, ten buvo tik juodas vanduo ir jo paties šešėlis, nusitempęs po valtimi.
Jis nežiūrėjo į tą vietą. Bet skaičiavo. Du, o dabar vienas. Jis nežinojo, ką kiekvienas jų reiškia, tačiau žinojo, kad kai žmogus, viską žinantis, atsineša į jūsų valtį vienintelį daiktą, tai nėra nuosprendis. Tai pasiūlymas.
Duoną jis paliko ant vandens vartų laiptų, tris naktis iš eilės.
Senas tėvo paprotys: žmonės pasakojo, kad prieš kiekvieną žygį Kęstutis savo ranka padalydavo vilkams duonos. Pats Žygimantas to niekada nebuvo regėjęs. Tik atsiminė, kaip vaikystėje tėvo pilyje ant pietinių laiptų vakare atsirasdavo pusė kepalo, o ryte akmuo likdavo tuščias. Per trisdešimt ketverius metus po sugrįžimo iš Prūsijos nė sykio neišvydo naktinių svečių šešėlių prie pakopų. Vis dėlto duona pradingdavo.
Pirmą rytą ji gulėjo nepaliesta. Antrą trūko tik pakraščio. Trečią ant akmens liko šlapias lapas ir nieko daugiau.
Į rūsį jis nusileido kitą vakarą, vienas, be žvakės. Prie durų sėdėjo karaimas su varine lempa; jis pakėlė akis, pamatė, kas ateina, ir vėl jas nuleido, nes karaimai šias duris saugojo ir nieko neklausė. Šešiasdešimt viena pakopa: jis suskaičiavo, nes nieko nedarė nesuskaičiavęs. Apačioje buvo šalta ir sausa, kaip būna kambaryje, kurį paliko gyvieji. Ant akmens grindų juodėjo rato žymė. Suolas. Tuščia lentyna. Žygimantas atsisėdo ir laukė, ir kažkur už sienos, tyliai, plakė vanduo.
Vilkatas atėjo nepastebėtas. Pirmiausia pasirodė šviesa: balta, siaura, pakrypusi, kokios nė viena žvakė neturi, ir žmogus, nešantis ją ant dilbio. Aukštas, sulysęs, užsisegęs apsiaustą iki smakro, ir tarp apykaklės bei žandikaulio tik kaip siūlas švietė plona balta linija.
— Vytautas vadino tave Žiežirba, — tarė Žygimantas. — Taip?
— Taip.
— Jis kartą pasakė, kad vilkai nesėdi prie stalo. Todėl palikau duoną ant laiptų.
— Ir tai buvo teisinga. — Žiežirba nepriėjo. Jis stovėjo ties arka, pro kurią atėjo, ir šviesa, krintanti iš jo žibinto, plonai dengė grindis. — Ko tu nori?
Žygimantas paprastai kalbėdavo tiek, kiek reikėjo. Šį kartą nusprendė pasakyti daugiau.
— Aš nesu mano brolis, — pasakė jis. — Jis valdė visą pasaulį ir paslėpė šį kambarį. Aš nenoriu pasaulio. Noriu to, ką turėjo mano tėvas: kad šalis žinotų, kas ją saugo, ir to nereikėtų aiškinti. — Jis atsargiai sudėjo rankas ant kelių. — Vilkai atsako ugniai. Tai Brolijos įstatymas, taip man pasakė Vytautas, kartą, per vyną, ir paskui apgailestavo. Ugnis užgeso. Tu nešioji kitą.
— Ji nežino vardų.
— Man nereikia, kad ji žinotų vardus. — Jis tai pasakė lėtai, kad nebūtų klaidos. — Man reikia, kad ji degtų, kai įjosiu į Vilnių. Ne po tavo apsiaustu, o ten, kur ją pamatys: Trakuose, ant juodo rato. Kad vilkai žinotų, kam atsakyti, o ponai, kurie vilkų bijo, žinotų, kad vilkai turi šeimininką.
Žiežirba žiūrėjo į jį.
— Tu prašai, kad aš apgaučiau ugnį.
— Prašau, kad paskolintum.
— Ugnis nepaskolinama.
— Tu gyveni tvartuose, miegi greta jaučių ir nešioji ugnį, kuri nešildo. — Žygimantas nenuleido akių. — Ar tai gyvenimas, kurį tau liepė gyventi?
Per visą pokalbį nejudėję vilkato bruožai pagaliau krustelėjo. Jokių pykčio žymių ten neatsirado — tik gilus, seniai pažįstamas nuovargis, tarsi šito priekaišto būtų laukta ištisus dešimtmečius, tačiau išgirsti jį balsu vis tiek nebūtų tapę lengviau.
— Aš nežinau, ar galiu ją uždegti, — tarė Žiežirba. — Bandysiu. Jei pavyks, tai nebus tau. Ne tau, ne tavo broliui, ne tiems, kurie sėstų prie jos. Tiems, kurie davė jai vardus.
— Jie mirę.
— Taip.
— Tai ko tu nori iš manęs?
— Nieko.
Žygimantas lėtai linktelėjo. Jis pajuto, kad nei supyko, nei nusivylė. Tai buvo kažkas, ką galėjo pavadinti pasitenkinimu: per tuos metus Ordino pilyse jis išmoko, kad vienintelis žmogus, kuriuo galima pasitikėti, yra tas, kuris atsisako to, ką gali gauti.
— Paskutinę rugpjūčio naktį, — pasakė jis, — Švitrigaila nakvos Ašmenoje, užeigoje prie brastos, kur nakvoja visi, vykstantys į rytus. Jis keliauja greitai, o greitai keliaujantys saugo tik save. Mes ten pasirodysime naktį. Vilkai tuos kelius žino geriau už kitus.
— Mes nepraliejame Gediminaičio kraujo, — pasakė Žiežirba.
— Aš irgi nenoriu jo kraujo. — Ištarė gryną tiesą ramiai ir sausai, kad žodžių nereikėtų niekuo ramstyti. — Noriu, kad jis negalėtų grįžti į Vilnių. Iš visų kelių jam paliksiu vieną.
— Tada tą kelią žymėsiu aš, — tarė Žiežirba. — Bet aš neprisiekiu.
— Aš ir neprašau. — Žygimantas pakilo nuo suolo, atgniauždamas visą vakarą ant kelių laikytas rankas. — Tais, kurie prisiekia, niekada nepasitikėjau.
Laiptais jis lipo lėtai, jausdamas kiekvieną iš šešiasdešimt vienos pakopos kelių sąnariuose. Ant paskutinės, prie pat durų, sėdėjo Henė, laikydamas akmenį ant kelio, kaip žmogus laiko mažą, bet neramų šunį.
— Jis nepasakė taip, — tarė juokdarys.
— Jis nepasakė ne.
— Žinoma. — Akmuo pasisuko. — Vilkai kantrūs, kunigaikšti. Pakanka palikti duonos.
Žygimantas sustojo.
— Tu mėgsti tuos, kurie neprisiekia, — pasakė jis.
— Čia ne meilė, o paprasta prekyba, — švelniu balsu, bet atšalusia šypsena atsiliepė Henė. — Prisiekiantieji pažada daugiau, negu išgali, o vengiantys priesaikos moka tik tuo, ką patys pasirinko. Tokius perprasti lengviausia.
Juokdarys pranyko nelaukdamas atsakymo. Už durų virš Trakų kabojo didelis geltonas liepos mėnulis, o ežeras po juo plytėjo lygus it niekada nesujudintas veidrodis. Žygimantas stabtelėjo ant slenksčio, leisdamas kūnui pamažu atvėsti, ir per kojinę pasitrynė maudžiantį kelį. Sprendimas jau subrendo — beliko parūpinti valtis, sukelti vyrus ir prispausti Mangirdaitį šįsyk joti pačiam. Dirstelėjęs į tuščią pakopą, kur ką tik sėdėjo Henė, po daugybės vienatvės metų senis nebesijautė vienišas ir dar valandėlę užtruko tarpduryje.