15 Švitrigailos Žlugimas
1435 m. ruduo – 1437 m. žiema, Polockas ir Luckas
Žmonės pasakojo, kad jis pabėgo vienmarškinis.
Šitą istoriją Švitrigaila išgirdo Polocke, trečią savaitę po mūšio, iš kepėjo, kuris pardavinėjo bandeles ir nežinojo, kas stovi priešais. Vienmarškinis, be skydo, be batų, su trisdešimčia raitelių, kurių žirgai klupo iš baimės. Kepėjas pasakojo tai su pasimėgavimu, kaip pasakojami dalykai, nutikę kitiems. Švitrigaila nusipirko bandelę, suvalgė ją ir nieko nepataisė. Ant jo buvo šarvai. Nusivilko juos tik ketvirtą dieną, nes jie dvokė, ir ne nuo jo prakaito.
Jam buvo šešiasdešimt penkeri. Jis tebebuvo aukštas, lieknas, tik plaukai iš juodų tapo plieniniai, ir rankos vis dar nenustygo, net kai jis laikė jas už nugaros. Visą gyvenimą jis skubėjo, ir visą gyvenimą kažkas jį pralenkdavo: Vytautas, Jogaila, Skirgaila, netgi tie, kurie buvo jaunesni už jį. Dabar skubėti nebuvo kur, ir jis sėdėjo Polocko pilies menėje prie lango ir mokėsi nejudėti.
Mūšio jis beveik neprisiminė, o kas liko, nebuvo tai, ko būtum laukęs. Ne vėliava, kurią priešas iškėlė tokią pačią kaip jo paties. Ne baltų apsiaustų eilė, žengianti į vandenį. Atmintyje įstrigo viena: kaip vidury lauko ant žemės sėdo kariai. Mykolo vyrai, su vyšniniais apsiaustais, atsisėdo ant žemės su kalavijais ant kelių, ir niekas jų nekirto, o jis stovėjo kalvelėje prie Ukmergės kelio, žiūrėjo ir nebebuvo tikras, ką įsakyti. Jo raiteliai apie tai nekalbėjo. Septyni jų per tas dienas nuėjo savais keliais, o likusieji valgė žiūrėdami į dubenį.
Dar vieną dalyką jis suprato tik rudenį, kai kažkas už sienos užtrenkė duris ir pasidarė aišku, kad ko nors trūksta.
Jis nebesapnavo.
Nuo 1432-ųjų rudens kiekvieną naktį, kur bemiegotų, Švitrigaila matydavo tą patį kelią. Ilgą, per mišką, tokį seną, kad šonuose medžiai susiliejo į vieną sieną ir į vieną kvapą, samanų ir šlapios žievės, ir kelio gale kažkas jo laukė. Jis niekada nepasiekdavo. Niekada nepamatydavo. Bet žinojo, kad ten jį pažįsta, kad žino jo vardą, ne kunigaikščio ir ne Algirdo sūnaus, o tą, kuriuo šaukia vaiką iš sodo, ir pabusdavo minkštas ir nusiminęs, tarsi būtų palikęs ką nors neužbaigto. Jis nepasakojo nieko. Nei kunigams, nei raštininkams, nei vyskupui, kuris Šv. Sofijos soboro altoriuje meldė jam pergalės. Iš gėdos: žmogus, kuris sapnuoja moters balsą miške, kai jo kariuomenei trūksta žmonių.
Po mūšio kelias dingo. Jis gulėjo ant lovos, žiūrėjo į sijas ir atrado, kad buvo mylimas, tik kai viskas baigėsi. Kas ją pašaukė kitur, nesvarbu. Svarbu buvo tai, kad kitą kartą ji jo nebesirinks.
Laiškas atėjo sausio gale, per ledą, su dviem pasiuntiniais, tokiais nusikamavusiais, kad nė vienas neprašė pamatyti kunigaikščio, kol nepavalgė.
Jis perskaitė jį stovėdamas. Rygos raštininkas parašė gražiai, lotyniškai, su pagarba, kuri prasideda kaip pagarba ir baigiasi kaip kvitas. Praėjusių metų paskutinę dieną, Breste Kujavijoje, Prūsijos magistras ir Lenkijos karūna sudarė taiką. Ordinas pasižadėjo daugiau neremti kunigaikščio Švitrigailos. Livonijos meistras žuvo prie Pabaisko, kapitula rinksis, kai bus iš ko rinktis, ir iki tol nė viena Livonijos kuopa nesijudins nuo Dauguvos. Ordinas apgailestauja. Ordinas meldžiasi. Ordinas pasirašo.
Tarp eilučių aiškiai matėsi, kaip menkai Livonijoje beliko vyrų, pajėgiančių išlaikyti kalaviją. Keturi šimtai į pagalbą atsiųstų raitelių sugulė prie Žirnajos brastos — ne atimti, o dovanoti jo valiai, tad niekas negalėjo Švitrigailos apkaltinti, ir nuo to darėsi tik karčiau.
Jis susiglamžė pergamentą ir įmetė į ugnį. Rankos nustojo drebėti.
Prisiminė Marienburgo menę — ilgą stalą, vašką, šlapios vilnos tvaiką, pergamentą su trimis antspaudais ir magistrą, įbedusį matuojantį žvilgsnį į patį raštą. Mes nenorime jums sosto, kunigaikšti. Mes norime, kad jūsų pusbrolis turėtų su kuo kalbėtis. Tada Švitrigaila atšovė esąs tik vežimas, o didysis magistras be menkiausios pašaipos atsakė, kad prieš jį sėdi kunigaikštis. Pirmą kartą gyvenime kažkas kalbėjo su juo kantriai, ir trisdešimt metų Švitrigaila laikė tą kantrybę pagarba.
Vežimas lieka ten, kur lūžta ratas. Be pykčio. Tiesiog nebeveža.
Polocko vaivada, stovėjęs prie židinio, paklausė, ar nereikia vyno. Švitrigaila pasakė, kad nereikia. Vaivada dar valandėlę nejudėjo, laukdamas, ir Švitrigaila pamatė jo veide tą patį, ką matė kepėjo, tik švelnesnį: žmogus laukė, kada kunigaikštis pasakys, kad viskas bus gerai. To jis mokėjo geriau už kitus. Pasakyti kitam, kad viskas bus gerai, taip, kad tas patikėtų.
— Viskas bus gerai, — tarė jis.
Vaivada nusilenkė ir išėjo. Jis išėjo ne tokiu žingsniu, kokiu išeina patikėjęs.
Balandį jis nuvažiavo į Vitebską, nes ten stovėjo motinos įkurtas Šventosios Dvasios vienuolynas.
Uliana Tverietė mirė, kai jis dar buvo jaunas, ir iš jos liko dalykai, kurių kunigaikštis nebūtų išsaugojęs: rankų kvapas, kai ji šukavo jam plaukus, balsas, kuriuo skaitė psalmę ne iš knygos, o iš atminties, ir tai, kad ji visada išklausydavo, ką jis sako, kol jis baigdavo. Bažnyčia buvo maža, mūrinė, su freskomis, kurias atnaujindavo kas penkerius metus, ir vaikystėje jis tarp apaštalų ieškojo savo veido. Dabar jis atėjo be sargybos, užsiklojęs galvą, ir atsiklaupė prie jos kapo.
Lempelė prie ikonos nebedegė. Kunigas, senas, išsekusiu veidu, užkūrė ją trečią kartą, kol Švitrigaila klūpėjo, ir trečią kartą ji sumirksėjo ir užgeso, nors aliejus buvo švarus, o dega ji nuo Velykų. Berniukas išbėgo atnešti ugnies iš gretimos trobos ir sugrįžo tuščiomis rankomis.
— Ir ten nėra, kunigaikšti, — tarė jis. — Visoje gatvėje. Moterys eina į bažnyčią šildytis, o čia šalčiau nei lauke.
Šventikas nežinojo priežasties — tik meldėsi Dievui, nes nieko kito nemokėjo. Švitrigaila stebėjo, kaip senis bučiuoja ikoną ir žiūri į pajuodusią dagtį, ištikimiau už bet kurį kunigaikščio dvariškį tarnaudamas tam, ko negali perprasti.
— Kas čia darosi, tėve?
— Žmonės šneka, jog mirusieji pyksta, — vos girdimai, lyg tardamas bažnyčiai nederamą nuodėmę, pratarė šventikas. — Kad per daug kritusiųjų nepalaidotų. Aš sakau jiems, kad tai Dievo bausmė. Jie linksi, bet netiki.
— Aš irgi netikiu, — tarė Švitrigaila.
Ištarė tai žiūrėdamas į grindis ir staiga pajuto, kaip seniai niekam neprisipažino žinąs mažiau, negu derėtų valdovui. Šventikas kantriai tylėjo — be įprasto vaivados pataikavimo, tiesiog nuoširdžiai pasukęs galvą, — ir Švitrigaila, pykdamas ant savęs, prabilo vėl.
— Aš nebesapnuoju, — tarė jis kapui, ne kunigui. — Mama, aš nebesapnuoju.
Nieko neatsakė nei jis, nei ji. Bet kunigas, kuris klausė, neprašė paaiškinti. Jis tik linktelėjo, lyg tai būtų kuo paprasčiausia, kas gali atsitikti žmogui, ir išėjo ieškoti naujo dagčio, nes nežinojo, ką dar galima daryti.
Tą pavasarį Švitrigaila įsakė pasiųsti į Vitebską dešimt vežimų malkų ir tris statines degutinio aliejaus. Vienintelis jo įsakymas, kurį kas nors įvykdė iki galo.
Žemė ėjo po vieną.
Šių žemių ištikimybę jis prarado be mūšio, ir to Švitrigaila negalėjo atleisti niekam. Kitur kovos tęsis iki 1438-ųjų, bet čia Žygimantas Kęstutaitis, kuris niekada neskubėjo, vietoj kariuomenių siuntė raštus. Pirmasis pasiekė Polocką pavasarį: Didysis Lietuvos kunigaikštis, remdamasis privilegijomis, stačiatikių kunigaikščiams ir bajorams patvirtina tokią pačią asmens ir turto apsaugą, kokią turi katalikai. Perskaitęs nuorašą, po daugybės niūrių mėnesių Švitrigaila pagaliau nusijuokė. Visą gyvenimą jis žadėjo rytams tai, ko Vilnius jiems nedavė, ir dabar Vilnius, kuris žadėjo mažai, užrašė tai juodu ant balto ir paslėpė skrynioje, nė vieno pažado nepridėjęs. Žmonės nenorėjo pažadų. Žmonės norėjo raštų.
Paskui atėjo antras raštas. Paskui trečias. Miestai ir bajorai, kurie prieš dvejus metus iškėlė jo vėliavą, iškėlė kitą, ir nė vienas nenorėjo vadintis išdaviku. Jie rašė, kad suprato, jog prisiekė kunigaikščiui, kurio sargybiniams jau nebėra kuo mokėti. Vieną naktį jis pagavo save prie žemėlapio skaičiuojantį, kiek dienų raitelis jojo iki vietos, kur kitas raitelis kadaise pasitiko jį su duona ir druska. Dvi žiemos, du pavasariai. Polockas išslydo iš rankų pamažu — kaip bičiulis, kelis sykius žadėjęs išeiti ir vieną rytą nebegrįžęs.
Jo viduje dalykai taip pat skaldėsi. Stipri, godi, nekantri dinastijos pusė, kuri troško pasaulio, kuri viską norėjo dabar, kuri sėdo ant žirgo prieš išgirsdama, kur jis eina, tebegyveno jame, kaip nagai ant numirėlio rankos. Kita pusė, tylesnė, dėl kurios Kęstutis, nugalėtas, vis tiek buvo Kęstutis, jau seniai buvo išėjusi su Vytautu, ir niekas, nė pats Švitrigaila, neklausė, ar ji kada nors grįš.
Žiemą, kai ežerai užšalo, jis išjojo į pietus.
Lucke vis dar stovėjo trys bokštai, kuriuos pastatė Lubartas, ir vis dar buvo ta menė.
Skliautai pasirodė ankštesni, negu buvo įstrigę atmintyje. Prieš aštuonerius metus čia puotavo karaliai, tik paties Švitrigailos Vytautas nepakvietė; apie aną suvažiavimą kunigaikštis žinojo tik iš senojo tarno, dabar kurstančio židinį. Pasak senio, Jogaila tąsyk sėdėjęs žemai, jausdamasis čia svetimas, Vytautas stalo viduryje, nenuleidžiantis akių nuo juodos duonos, Vengrijos karalius Zigmantas, kuris žadėjo karūną ir jos neatvežė. Ir juokdarys. Juokdarys sėdėjo prie karaliaus kėdės, sukinėdamas ką nors rankoje, ir Švitrigaila, klausydamasis, pagalvojo, kad Vytautas turėjo būti per daug užsiėmęs pasauliu, kad pastebėtų, jog jo ausyje šnabžda žmogus, kuriam nė vienas neatsakė.
Dabar jis sėdėjo prie to paties stalo, nors tada prie jo nebuvo pakviestas. Aplink buvo trys šimtai vyrų, kurie liko, ir daug tuščių suolų. Židinyje blėso žarijos, ir tarnas vis kūrė jas iš naujo, kaip kūrenama visur. Prieš šešerius metus jis stovėjo ant šios sienos ir stebėjosi, kad Lucke ugnis tiesiog dega. Pro langą matėsi pilkas Styrio krantas ir žemas dangus. Nudelbęs akis į delnus, kunigaikštis mokėsi paskutinės pamokos: niekas daugiau nepaklaus, ko jis nori.
Henės nesimatė. Švitrigaila nė pats nežinojo, ar dėl to gailisi — tik vis prisimindavo juokdarį it vėluojantį svečią, dar nenutuokiantį, kad vartai jau atkelti.
Čia irgi anksčiau ateidavo vilkai. Pirmąją žiemą Lucke prie vartų kas rytą rasdavo pėdų, ir jis galvojo, kad miškas jį dar pažįsta, kad kelias kažkur dar eina. Dabar pėdų nebebuvo. Šuo nesulojo. Naktį tvarte kumelės nekrutėjo. Tokia tyla, žinojo jis, atsiranda, kai namus palieka tas, kuris juose gyveno, ir tik tada pajunti, kokį triukšmą jis kėlė.
Jis nusišypsojo. Šypsena buvo greita, nes kitokios jis nemokėjo. Sau pasakė, kad čia jis bent turės Luckus. Dar penkiolika metų, iki mirties, jis juos prarasinės ir susigrąžinės, ir mirs juose, ir išgyvens Žygimantą, išgyvens lenkų karalių, išgyvens beveik visus, kurie jį nugalėjo. To jis dar nežinojo. Žinojo tik, kad žiema ilga, kad ugnis mažėja ir kad kažkas jo laukia kelio gale, kurio jis niekada nepasieks.
Jis pakilo, priėjo prie lango ir atidarė langines. Vėjas atnešė pirmą sniego saują ir šiek tiek lauko kvapo. Švitrigaila stovėjo ir kvėpavo ilgai, tol, kol pasirodė, kad už sienų kažkas atsiliepė.
Nieko nebuvo. Tik snigo.