18 Paranojos Pilis
1438 m. balandis, Trakų pusiasalio pilis
Žygimantas kiekvieną rytą pradėdavo nuo durų.
Pilyje jų buvo keturiasdešimt septynios — nuo didžiosios menės vartų iki spintos virš virtuvės, — ir Žygimantas atmintinai žinojo, kuri girgžda, kuri pabrinksta darganotą dieną, o kuri prasiveria pati, vos kam nors prisišliejus. Tokį budrumą laikė ne pamišimu, o pamoka: aštuoneri Ordino pilyse praleisti metai išmokė, kad mūrai saugo žmonių pėdsakus ir kad mokantis skaityti sienas išgyvena ilgiau. Ten skambėdavo sargybos keitimo varpelis, o greta jo — kitas, tylesnis, kai būdavo keičiami įsakymai; įgudusi ausis greitai išmoko juos atskirti.
Miegojo jis ne brolio kambaryje saloje. Čia, pusiasalio pilyje, kėdė, į kurią Vytautas posėdžiuose atsirėmė nugara, stovėjo nenaudojamame aukštutiniame kambaryje, ir Žygimantas ten užeidavo tik pasitikrinti, ar niekas jos nepajudino. Sėdėti toje kėdėje jis negalėjo. Ji buvo kaip dantis, prie kurio nesinori liesti kieto kąsnio. Jo paties lova stovėjo mažame kambaryje antrame aukšte, prie medinio stulpo, ir kartą per mėnesį jis liepdavo ją perkelti prie kitos sienos, nesakydamas kodėl. Tarnai priprato.
Valgė tik iš bendro dubens su virėju. Taip jį jaunystėje išmokė Ordino pilyse, ir šią taisyklę jis laikė vienintele, kurios niekas nesugebėjo atimti: jei kas nors atneša tau atskirą dubenį, už jį kažkas sumokėjo. Virėjas nuo to pavasario gyveno pilyje be teisės išeiti, ir jo žmona kartą per savaitę ateidavo prie vartų pasižiūrėti, ar jis dar gyvas.
Skirmantą Gaidį jie atvedė saulei tekant.
Virš kiemo esančioje galerijoje Žygimantas stovėjo apsisiautęs paprastu apsiaustu, be grandinės ir be valdžios ženklų — lyg pašalinis stebėtojas. Apačioje, tarp senų plytų, kur dar žaliavo praėjusio rudens samanos, buvo pastatytas rąstas. Kunigaikštis nenorėjo, kad tai vyktų aikštėje. Jis norėjo, kad tai vyktų čia, jo paties pilyje, kur kiekvienas langas turi matyti.
Skirmantas buvo Ašmenos bajoras, apie penkiasdešimt, anksti pražilęs, ir Žygimantas jį pažinojo. Jis buvo vienas tų, kurie prieš šešerius metus tą naktį laikė atvertus užeigos vartus, kai Švitrigaila bėgo pusnuogis. Tada Žygimantas jam padėkojo. Dabar stebėjo, kaip jis eina per kiemą be diržo, tiesiai, žiūrėdamas ne į rąstą, o į kampą, kur turėtų pasirodyti sargyba ir pasakyti, kad tai klaida.
— Aš jo neskaičiau, kunigaikšti, — išvydęs viršuje šešėlį, lygiu, be jokio maldavimo balsu pratarė pasmerktasis, tarsi kartotų tuos pačius žodžius jau trečią savaitę. — Net antspaudo neatplėšiau.
Žygimantas žiūrėjo į jį. Tai buvo tiesa. Jis tai žinojo kaip skaičių. Laiškas, kurį praėjusią naktį jam atnešė, buvo užantspauduotas raudonu Lucko vašku, ir antspaudas nebuvo sulaužytas.
Neatplėštas laiškas, buvo pasakęs Henė, padėdamas jį ant stalo. Juokdarys sėdėjo ant lovos kojūgalio, kaip sėdėdavo kiekvieną kartą, kai kas nors turėdavo išsispręsti per vieną naktį. Žmogus, kuris saugo, nes bijo. Arba žmogus, kuris žino turinį ir nenori palikti pėdsakų.
Kur radai?
Aš nieko neradau. Aš tik užkliuvau. Henė pasuko galvą. Jo kepurės varpeliai nesuskambo: kažkas buvo prikišęs vilnos jiems į vidų, taip tankiai, kad kai jis judėjo, girdėjosi tik audeklo šlamesys. Jo kambarėlyje, tarp grūdų sąskaitų. Tarp dviejų lapų, kur žmogus deda tai, ko neturi laiko perskaityti. Arba tai, ko neišdrįsta sudeginti.
Ir nesudegino.
Sudeginti reikia drąsos, kunigaikšti. Daugeliui jos trūksta.
Tą naktį Žygimantas ilgai prasėdėjo su pergamentu delne. Kvailas nebuvo: puikiai žinojo, kad juokdarys anksčiau sukiojosi prie brolio, prie pusbrolių ir dar senesnių valdovų, kad niekada nemeluoja ir būtent todėl apdairiai pasveria kiekvieną žodį. Aš tik užkliuvau. Nesakiau, kad perskaitė. Kas šnabžda į ausį vien gryną tiesą, daro tai ne iš meilės. Ir vis dėlto bajoras, neatplėšęs laiško iš Lucko, tebelaiko atvirą tiltą į Lucką. Šito pakako — visada pakakdavo.
Dabar jis stovėjo galerijoje ir stebėjo.
Ant rąsto Skirmantas atsiklaupė. Nesipriešino. Kai budelis pasilenkė, jis dar kartą pakėlė akis, ne į kunigaikštį, o aukščiau, į dangų, kuriame buvo pusė saulės ir nė vieno debesėlio, ir pasakė aiškiai, ne šaukdamas, bet tiek, kad girdėtų kiemas:
— Aš laikiau tau vartus.
Kirvis nuskambėjo vieną kartą. Žygimantas žinojo, kad tai tiesa, ir tai jį erzino ilgiau nei pati mirtis.
Apačioje budelio pagalbininkas jau pylė smėlį ant akmenų.
— Tau reikia, kad kiti matytų, — tarė Henė už jo nugaros.
— Man nieko nereikia.
— Tai ir yra tiesa, kunigaikšti. Tau nieko nereikia. Todėl tau reikia visko.
Žygimantas atsisuko. Juokdario nebuvo. Ant baliustrados, kur jis ką tik buvo atsirėmęs, drėgnuose rąstuose liko plokščias, šaltas pėdsakas, lyg kažkas čia ilgai būtų laikęs ranką.
Po pietų jis diktavo laišką.
Kapelionas buvo trapus, išsigandęs vyras vardu Mikalojus ir rašė lėtai, nes bijojo suklysti. Žygimantas ėjo palei langą ir kalbėjo lotyniškai, atsargiai dėliodamas žodžius lyg žingsnius ant plono ledo: neskubėdamas, nesilaikydamas vieno krašto. Laiškas buvo skirtas Romos karaliui iš Habsburgų namų, kuris šį pavasarį buvo išrinktas po Zigmanto Liuksemburgiečio mirties. Jame nebuvo prašymo. Buvo pagarba, užuomina į senus Liuksemburgiečio pažadus ir pastaba, kad didysis Lietuvos kunigaikštis, kaip krikščionių valdovas, norėtų žinoti, ar jo broliai Romos imperijoje jį prisimintų, jei kaimynai kada nors pamirštų, jog jis nėra dovana, kurią galima atsiimti.
Kaimynai buvo Krokuva. Gardino sutartis, kurią jis pasirašė prieš šešerius metus, davė jam sostą ir vėl surišo Vilnių su Radomu viena virvele, o virvelės galas liko Krokuvoje. Kancleris rašė mandagiai. Vyskupas Olesnickis rašė dar mandagiau. Abu vadino jį brangiu giminaičiu ir kiekviename laiške priminė, kad Jogaila jį palaikė. Jogaila jau ketverius metus gulėjo karste Vavelyje.
— Ar… ar nurodysime, jog Švitrigaila vis dar… — pradėjo Mikalojus.
— Nenurodysime niekada.
— Kunigaikšti, aš tik…
— Mikalojau. — Žygimantas sustojo. — Kai šitas laiškas bus parašytas, kiek žmonių jį perskaitys, kol jis pasieks Vieną?
— Keturi. Gal penki.
— Vadinasi, penki žinos, kad ieškau gynėjo, ir pasakys apie tai savo žmonoms. — Jis lėtai nusišypsojo, ir kunigas atsilošė. — Žinau. Ir vis tiek siunčiu. Nes jei nieko nesiųsčiau, apie tai sužinotų šimtas.
Kunigas nieko neatsakė. Jis užantspaudavo laišką rankomis, kurios drebėjo taip, kad vaškas išsitepė.
Kai Mikalojus išėjo, Žygimantas dar ilgai stovėjo prie lango. Jis nebuvo naivus: kas siūlo apsaugą, siūlo ir vadeles. Ordino pilyse jam siūlė apsaugą kiekvieną dieną. Bet žmogus, kuris visą gyvenimą ėmė apsaugą iš svetimų rankų, išmoksta bent rinktis, iš kurios.
Kambarinis atnešė žvakę, kai jau temo.
Vaitiekus buvo vyresnysis kambarinis ir tarnavo jam nuo Ašmenos, aukštas, apvaliais nuolankiais pečiais, ir jo ranka niekada neliesdavo daikto, kol jis nesusižvalgydavo su šeimininku. Jis padėjo žvakidę ant stalo ir ketino išeiti. Žygimantas jį sustabdė.
Ant stalo gulėjo sąrašas. Jis buvo ilgas, sulankstytas iš trijų lapų, ir jame buvo vardai. Ne visi priešai. Daugelis buvo tiesiog tie, kurie šį pavasarį kuo nors pasikeitė: pradėjo valgyti vėliau, pradėjo važinėti į Lenkiją, nustojo žiūrėti į akis. Žygimantas to nelaikė nuosprendžiu. Jis laikė tai atmintine žmogaus, kuris visą pilį nešioja galvoje.
— Petras, — tarė jis, bakstelėjęs pirštu. — Raštininkas. Tavo sūnus?
Vaitiekaus lūpos išsitempė į siaurą šypseną, ir po daugybės ramios tarnybos metų jos kampučiai virptelėjo.
— Taip, kunigaikšti. Jis moka lotynų ir rusėnų. Aš maniau…
— Jis perrašinėjo Lucko korespondenciją, kol dirbo Gardine.
— Pagal jūsų paties įsakymą.
— Taip, prisimenu. — Žygimantas pakreipė lapą prieš žvakę. — Įtraukiau jį ne prie priešų, Vaitiekau, o prie žinančiųjų. Kartais tai dar blogiau.
Tarnas neprieštaravo — liko stovėti vietoje, tik pečiai susigūžė, o krumpliai pabalo. Kunigaikštis galėjo ištarti nesibaimink, galėjo čia pat nubraukti eilutę, tačiau abu puikiai suprato: išbraukus vieną vardą, rytoj sąraše išdygs kitas.
— Pamatysime, — tarė jis.
— Taip, kunigaikšti.
Vaitiekus žemai nulenkė galvą, nebedrįsdamas pakelti akių, ir išslinko pro duris. Žygimantas klausėsi laiptais tolstančių žingsnių, skaičiuodamas kiekvieną, ir tų žingsnių pasirodė per daug.
Mykolas atėjo vakarieniauti pats.
Jis buvo vienintelis žmogus pilyje, kurio Žygimantas nebuvo išmokęs bijoti, ir tai gąsdino labiausiai. Sūnus buvo aukštas, plačiapetis, su Gediminaičių akimis, bet turėjo ir kažką iš motinos: dėmesį mažiems dalykams, pavyzdžiui, tam, kad virėjas šiandien buvo įsipjovęs pirštą. Pabaiske jis laimėjo mūšį, ir šis pavadinimas tarp kareivių sklido kaip taurė, perduodama iš rankų į rankas. Jie šaukė jo vardą. Ne tėvo.
Valgė iš vieno dubens. Mykolas niekada nieko nesakė apie šį paprotį, ir Žygimantas nuo to pamilo jį dar labiau.
— Tėve, — tarė sūnus, padėjęs šaukštą. — Norėčiau Velykoms nuvažiuoti į Vilnių. Tik savaitei.
— Ne.
— Ten laukia…
— Žinau, kas ten laukia.
Mykolas tylomis tyrinėjo tėvo veidą — be nuoskaudos ir be pykčio, vien su ta liūdna kantrybe, kuria vaikai stebi su sienomis šnekantį senį.
— Aš nesu Švitrigaila, — pasakė jis tyliai.
— Žinau.
— Tada kodėl…
— Nes niekas nepriklauso nuo to, kuo tu esi. Svarbu, kuo tave laiko kiti.
Mykolas pakilo, deramai nusilenkė ir išėjo, o Žygimantas palydėjo akimis sūnaus nugarą, prisimindamas trečiojo sąrašo lapo apačioje kas vakarą paliekamą tuščią eilutę. Užrašyti vardo ten nesiruošė — tiesiog neįstengė tos vietos užbraukti.
Vilką jis pasišaukė naktį.
Pilyje buvo uždrausta kalbėti apie vilkus. Žygimantas tai uždraudė pats, vos persikėlęs, nes nenorėjo girdėti, kaip tarnų lūpose jie vadinami: pelkių šunys, Vytauto našlaičiai, kailiai, kurie neša ligas. Bet kai prireikdavo, jis vis tiek siųsdavo Karaimų sargybinį į ežero pakrantę, prie senos valčių pašiūrės, ir liepdavo pasakyti vieną žodį.
Pašiūrė stovėjo už vandens pylimo, pietiniame pusiasalio krante, matoma nuo pilies sienų tik iš vienos aikštelės. Vilkatas jau laukė. Jis stovėjo ant lentų prie vandens, užsisegęs apsiaustą iki smakro, su ragų žibintu, uždengtu skuduru taip, kad prasiskverbdavo tik siaura balta juostelė. Žygimantas niekada nebuvo matęs jo sėdinčio šiltoje patalpoje. Nuo jo per vandenį sklido šaltis.
— Jūs kvietėte, kunigaikšti.
— Tu atėjai.
— Atėjau, nes jūs kvietėte. — Žiežirba nepasisuko. — Tai ne tas pats, kaip ateiti kiekvieną kartą.
Jis buvo liesas ir pilkas. Žygimantas žinojo, kad jam keturiasdešimt septyneri, bet atrodė, kad jam šimtas, o kažkas jame vis dar buvo dvidešimtmetis. Per Vytauto laidotuves jis stovėjo prie katedros laiptų ir paklausė šito vyro, ar brolis kentėjo, ir tas atsakė vienu žodžiu. Tada Žygimantas manė, kad turi žmogų, kuris nemeluos.
— Aš turiu sąrašą, — tarė jis. — Dvylika vardų. Kaimai ir dvarai prie Ašmenos, Trakų, prie Vilnios. Jūsų žmonės ateina ten, kur jų nekviečia. Jums nereikia kalbėti su niekuo. Reikia praeiti. Kas meluoja, tam turi kvepėti.
Žiežirba ilgai tylėjo. Vanduo prie pakrantės laižė lentas.
— Mes užuodžiame alkį, kunigaikšti. Ne melą.
— Alkis ir melas atsiduoda vienodai: bijantis įkliūti dvokia tuo pačiu nepasotinamu troškimu.
— Ne.
— Ar tu tai žinai? Ar bandei?
— Aš žinau, kaip kvepia išduotas. To jūs nenorėtumėte užuosti.
Žygimantas nusijuokė. Juokas buvo trumpas, sausas ir iš karto virto kosuliu. Vilkatas nepajudėjo.
— Aš prašiau tavo ugnies, — tarė kunigaikštis, kai atgavo kvapą. — Prieš šešerius metus. Tu atsisakei. Aš nepasipiktinau. Pasakiau sau: žmogus, nešiojantis ugnį, kuri nešildo, turi teisę atsisakyti. Dabar prašau tavo nosies. Tai nedaug.
— Tai ne nosis.
— Tai viskas, ką sakau.
Žiežirba pagaliau atsigręžė. Skuduras ant žibinto sušlamėjo, ir ties kraštu blykstelėjo balta liepsna, tokia pat nejudri kaip jo akys. Žygimantas pajuto ją ne šiluma, o priešingai, tarsi pro atvertas duris įžengtų žiemos oras.
— Aš tikrai turėsiu atsakyti, — tarė vilkatas. — Ne šiandien.
— Kada?
— Kai suprasiu, ko jūs iš tikrųjų norite iš mūsų užuosti.
Žygimantas nieko neatsakė, nes staiga suprato, ir tai, ką suprato, nebuvo sąrašas. Žodžius jis niekada nebuvo ištaręs garsiai, bet jie seniai gyveno jo galvoje kaip kūdikis, laukiantis, kol bus pamaitintas: išdavystė yra paveldima. Ordino pilyse jis matė, kad sargybinis neišduoda iš nuojautos. Jis išduoda, nes jo tėvas išdavė, o sūnus namuose girdėjo, kaip tai daroma. Prieš penkiasdešimt šešerius metus kažkas Trakuose atvėrė vartus, kažkas pranešė apie Kęstučio žingsnius, kažkas jį pardavė. Tų žmonių sūnūs dabar sėdėjo taryboje ir valgė iš jo rankų.
— Krėva, — pasakė jis.
Vilkatas nejudėjo.
— Rugpjūčio keturioliktą. Aš ten būsiu. Tu važiuosi su manimi.
— Kodėl?
— Nes ten yra akmuo, kuris pamena. — Žygimantas įkvėpė šalto oro. — Jei mano tėvą kas nors pardavė, jie ten paliko ženklą. O tu užuodi tai, kas atmenama. Taip apie jus kalba visi.
— Visi mano, kad žino.
— Man nerūpi, ką jie mano. Noriu, kad atvyktum.
Žiežirba nukreipė žvilgsnį į ežerą: anapus įlankos ant pylimo budintis karaimų sargybinis apdairiai žiūrėjo į priešingą pusę. Vilkatas dar valandėlę įsiklausė į garsus, kurių Žygimantas negirdėjo.
— Atvyksiu, — tarė jis galiausiai. — Ne dėl jūsų sąrašo.
— Man pakanka, kad atvyksi.
Įprastu vakaro keliu kopdamas bokšto laiptais į viršų, ties posūkiu kunigaikštis stabtelėjo — įpratęs kaip ir brolis saugotis svetimų akių. Ausis netikėtai užgulė kurtumas, lyg už nugaros nematomos rankos akimirkai būtų užspaudusios visą pilį, tačiau atsigręžęs išvydo tik tuščias pakopas.
Jis suskaičiavo pakopas iki viršaus — lygiai tiek pat, kiek ir kas vakarą, nė viena daugiau ar mažiau. Tai jį nuramino. Jis dar nežinojo, kad ramybė, kurią duoda skaičiai, yra viena iš tų, kurias pardavinėja kiti.