24  Šešėlių Pardavėjo Veidas

1441 m. sausis, Galvės ežeras

Ledas tylėjo.

Taip ežeras tylėjo visą žiemą, nuo pirmojo šalčio iki šios pilnaties, ir žvejai, kitais metais po Trijų Karalių eidavę gręžti properšų, šiemet gręžė arčiau kranto, į salos pusę nė nežiūrėdami. Žmonės šnekėjo, kad vanduo užsičiaupė Verbų sekmadienį ir nebeatsivėrė. Senos moterys Trakuose neleisdavo vaikams ant ledo, o kai kurios, praeidamos pro prieplauką, prisidengdavo delnu lūpas, tarsi nuo ežero žodžių būtų galima apsisaugoti. Žiežirba su niekuo apie tai nesikalbėjo — tiesiog budėjo ant kranto.

Įsitaisęs ten pat, kur ir kiekvieną pilnatį nuo pat kovo — už dviejų šimtų žingsnių nuo salos, ties pietiniu lanku, ant žvejų prie senos properšos paliktos kaladės, — vilkatas tylomis žvelgė į tamsą. Greta stovėjo raginis žibintas: balta žaibo ugnis viduje nešildė, bet ir vėjo nebijojo. Priešais ant ledo gulėjo duonos kriaukšlė — taip paliekama laukiant grįžtančiojo ir nieko neprašant. Iki šiol niekas nepasirodė; praėjusį mėnesį duoną nusinešė lapė.

Penkiasdešimtmetis vilkatas puikiai žinojo, kad Geležinis Vilkas daugiau nebesirodys, ir vis tiek ateidavo. Yra priedermių, kurių nebereikia atlikti, tačiau jas vykdydamas nesijauti visai vienas.

Henę jis pamatė iš tolo, nes buvo pilnatis, o ant ledo nėra daug vietų, kur galima pasislėpti. Žengė nuo Trakų kranto neskubėdamas, juodos ir raudonos gelumbės apdaru, ir ledas po jo padais nesuskambo nė viena gaida. Kepurės varpeliai buvo užsiūti, ir kiekvienas švietė mėnesienoje kaip mažas kaulas.

Žiežirba nepakilo.

Juokdarys sustojo priešais anapus žibinto šviesos rato — tuo pačiu siauru veidu, plačiomis akimis ir geraširdiška, kiek nuvargusia šypsena, skirta būsimiems pirkėjams. Tik plaštakos ties juosmeniu judėjo keistai: kilo ir leidosi, pirštai ritosi vienas per kitą, nors tuščiuose delnuose nieko nebebuvo — rankos vis dar mėtė nematomus akmenėlius.

— Nesveikini, — tarė Henė.

— Aš nesveikinu to, ko nepasikviečiau.

— Manęs niekas nepasikviečia. Pasikviečiama tai, ko trūksta, o aš ateinu į jo vietą. — Jis pažvelgė į duoną. — Šviežia. Aš nežinojau, kad vilkai dar deda.

— Vienas deda.

— Taip. — Henė neskubėdamas įsitaisė ant ledo sukryžiuotomis kojomis. — Vytauto rūsyje atėmiau tau garsą, o tu vis tiek maitinai ugnį pelenais. Už tai tave gerbiau.

Žiežirba neatsakė. Henė pakėlė delnus į mėnesieną, abu iš karto, ir pažiūrėjo į juos.

— Trys, — pasakė jis. — Trys žmonės, trys akmenys. Skirgailą aš surinkau, kaip rudenį renkami obuoliai. Jogaila numirė su mano akmeniu rankoje, ir šerkšnas ant lango išsilaikė iki vakaro. Vytautas pasakė ne. — Jis nusišypsojo. — Nė vienas jų nesuprato, kad aš pirkau ne juos. Jie man buvo pavidalai, į kuriuos galima įdėti troškimą. Dabar pavidalų nebėra. Kęstutaitis nužudytas, Jogaila palaidotas, Švitrigaila Lucke skaičiuoja medžiojamus miškus, o jaunasis Kazimieras dar nežino, ko nori.

— Tu čia dėl to?

— Aš čia todėl, kad kai nelieka pirkėjų, lieka prekė. — Jis nuleido rankas. — Parodysiu tau, ką aš pardavinėju. Vieną kartą. Tu neprašei, bet kito karto nebus.

— Tu ne žmogus, — tarė Žiežirba.

— Niekada nebuvau. — Henė atrodė beveik nustebęs, kad tai reikėjo sakyti. — Žmonės matė tai, ką galėjo pakelti. Tai ne melas. Tai drabužis.

Pakėlęs ranką prie smakro, juokdarys suėmė savo paties veidą tarsi vėjo suvirpintą atspindį vandenyje. Bruožai nesuplyšo ir nesubyrėjo — tiesiog švelniai nuslydo nuo galvos, atidengdami ne kaukolę ir ne tamsą.

Buvo tuštuma.

Žiežirba negalėjo pasakyti, kaip ją pažino. Ne iš išvaizdos: ji neturėjo išvaizdos, tik gylį, ir tas gylis nebuvo šaltas. Iš jo ėjo šiluma, tokia, kuri dvelkia iš krosnies, kai ugnis seniai užgesusi, o akmuo dar atiduoda dieną. Pro tą šilumą kaip pro garą kilo balsai. Ne žodžiai. Tik tai, ką žodžiai palieka, kai žmogus išeina: iškvėpimas, krebždesys, tolimas šlapių žirgų purkštavimas, daina, išmokta ne iki galo. Tuštumoje buvo viskas, kas kada nors įvyko, ir viskas stovėjo vienu metu, kaip stovi daiktai, į kuriuos žiūrima iš kalno viršaus: maži, toli, tvarkingai sudėti, nebesikeičiantys.

Gelmėje dunksojo stulpas su prie jo prigludusiu, vis dar besiklausančiu Žygimantu; toliau bolavo slėnis ir dvi figūros prie aukuro, vyresniajam žvelgiant į rytus. Ten pat stovėjo Pušis prie pirmojo nukirsto ąžuolo, Šešiapirštis, svetimu apsiaustu apsigobęs Rūdis ir berniukas su molio šuke delne, nė nenutuokiantis apie stebėtoją. Tuštuma nieko nešaukė ir nieko neprašė — tiesiog glūdėjo priešais, ir žengti į ją atrodė lengva kaip leistis nuo kalno.

— Štai, — pasakė Henė. — Štai kur jie guli. Ne Dausose ir ne po akmeniu. Pas mane. Kiekvienas, kuris buvo ir nebėra.

Balsas pasikeitė. Žiežirba pastebėjo tai ne iš karto, kaip nepastebimas kvapas, prie kurio seniai pripratai. Tai nebebuvo aksomas, nebebuvo ir sudužusios taurės aido. Tai buvo balsas, kurį jis girdėdavo tik tamsoje, kai nieko aplink nebūdavo: kiek jaunesnis už jį dabartinį, kiek labiau pavargęs, kiek švelnesnis, nei jis pats būtų pasakęs. Henė kalbėjo jo paties balsu.

— Tu nori ją uždegti, — tarė jis. — Tai ne kaltė. Tai tavo ranka, kuri kiekvieną vakarą sulenkia pirštus, kai užmiršta, kad pelenų nėra. Aš galiu.

— Aš mačiau Vilniuje, — pasakė Žiežirba. — Ugnis degė. Niekas neatsakė.

— Nes vienas žmogus negali prisiekti už tūkstančius. Teisingai. Tu mokaisi greitai, kai nuo to kas nors priklauso. — Tas pats balsas, jo paties, geras ir kantrus. — Bet čia jų ne tūkstančiai. Čia jų daugiau, negu kada nors buvo gyvų. Visi, kas sėdėjo prie ugnies. Visi, kas buvo palaidoti be jos. Sutartis nori daugelio sutikimo. Čia yra daugelis. Aš pastatysiu juos aplink liepsną, jie pasakys savo vardus, ir ji atsakys.

Jis nutilo, ir Žiežirba suprato, kad tyla tarp jų nėra Tuštumos Kvėpavimas. Tai buvo paprasta tyla, kurioje girdėjosi, kaip jo kraujas eina per kaklo randą. Henė neatėmė garso. Jam nebeliko nieko, ką reikėtų slėpti.

— Pilkoji vėl išgirstų savo vilkus, — tęsė balsas. — Ne tuos, kurie sudegė su nedegintaisiais, o kitus, tokius, kokie būtų buvę. Pabaisko lauko mirusieji, kuriuos tu paleidai, atgautų savo vardus. Sužinotum, ką pašaukei. Tau grįžtų vardas. Ir ne tau vienam. Kol dar yra kam mokyti: bitininkas Šiluvoje jau pamiršo pusę žodžių, ir kai jis nutils, niekas nebežinos, kaip tai dainuojama.

Kiekvienas žodis buvo gryna tiesa, ir būtent tas tikrumas žeidė skaudžiau už bet kokią klastą. Priešais atsivėrusi gelmė nesiūlė apgaulės — dėl savo prekės Henė niekada nesumeluodavo.

— Kaina, — tarė jis.

— Sutartis nebuvo parašyta ant vienos ugnies. — Balsas lėtai šypsojosi, vidine, nematoma šypsena. — Du broliai laikė ugnį ir kraują, o trečioji pusė neturėjo burnos. Kęstutis pasakė už ją, ir tu tai žinai, nes matei gintare. Gintaro skola. Už kiekvieną prarastą žemę karališkas kraujas.

Ant jo krūtinės, ant odinio dirželio, įskilęs gintaro akmenukas, nuo Vytauto mirties šaltas kaip žvyro grūdas, sudrebėjo kaip žuvis delne. Tik kartą, silpnai, bet pakankamai, kad jis suprastų: sūrus vėjas, tolimos bangos, balsas, kuris neištaria nė žodžio. Ji irgi mokėjo šią skolą. Sumokėjo jos dalį savo noru, vienu žingsniu į jūrą, ir niekas jos neprašė, nes ji pati žinojo, ką daro. Berniukas Vilniuje to nežinotų.

— Žygimantas, — tarė jis.

— Jis buvo pradžia. Jo nenužudė ugnis, todėl sutartis pasiėmė mažiau, negu galėjo. Liko dalis. — Tuštuma nesujudėjo, bet kažkas joje pasisuko kaip veidrodis. — Ir liko vienas, kurio kraujas tinka. Berniukas, Jogailos sūnus, Vilniaus menėje atidavęs sidabrinę taurę virtuvės vaikui ir pats suglumęs dėl savo poelgio. Jis net nesužinos. Tai pigiausia kaina, kokią kada nors siūliau.

Žiežirba nejudėjo. Liepsna žibinte šalia jo ėmė svirti į šalį, nuo Henės, tarsi norėtų išeiti.

— Vilkas nepralieja Gediminaičio kraujo, — pasakė jis.

— Tu ir nepraliesi. Tu tik atneši ugnį į vietą ir stovėsi. Kaip Verbų naktį. — Balsas nė kiek nepasikeitė. — Tu jau žinai, kaip tai daroma. Nueiti, nieko nesakyti. Tau tai pavyko.

Ant ledo ilgai tylėta. Žiežirba matė Žygimanto veidą, vis dar sėdintį ten, giliai, su tuo klausančiu žvilgsniu, ir jame atsakymą, kurio nieko nesužinos.

Žiežirba pasvėrė kainą — ne to svetimo karalaičio gyvybę, nes vaikas Vilniuje tebuvo tolimas vardas. Prieš akis iškilo septyniasdešimt šešerių metų Pilkoji, kasnakt vis dar glaudžianti ausį prie šaltos velėnos; trys paskutiniai broliai, niekada nepasiskųsiantys, ko jiems stinga; ir Pabaisko nedegintųjų žiedas su atvertais į ugnį delnais, tebestovintis akyse. Galop sugrįžo paties prarastasis vardas, kurį gimstant sušnibždėjo motina. Už menką mokestį Tuštuma tiesė tai, ko širdis geidė labiau už bet kokią liepsną: juk lengviausia mokėti svetima galva.

Mintis nustebino jį savo paprastumu. Ji buvo tokia lengva, kad iš jo išsiveržė juokas, trumpas, sausas, ir jis nutilo, nes juokas buvo ne jo. Ranka jau buvo sugniaužusi žibinto rankeną. Jis prisitraukė jį prie kelio, pasiruošęs keltis. Akimirką taip ir laikė, tuštumoje žiūrėdamas į Pušį prie nukirsto ąžuolo.

— Pasakyk, — tarė jis, — kas prisiekia už gyvuosius?

— Mirusieji.

— O kas klausia gyvųjų?

Tuštuma nutilo. Pirmą kartą ji nutilo nebūdama patenkinta.

— Aš jau kartą nusprendžiau nieko nedaryti, — pasakė Žiežirba. — Vasarį. Ir negaliu žinoti, ar teisingai. Gal tai ir buvo pirma tavo dalis. Antros nebus. — Jo balsas dabar skambėjo savaip, sausas ir kiek sulaužytas, ir jis klausėsi jo kaip seno pažįstamo. — Žygimantas paklausė manęs per Vytauto laidotuves, ar jo brolio kančią galima panaudoti. Tada nežinojau, ką atsakyti. Dabar žinau. Tavo pasiūlymas yra jo klausimas, tik vietoj brolio čia vaikas, o vietoj kančios ugnis. Ar tai galima panaudoti. Taip. Galima. Visada galima. Tai viskas, ką tu darai.

— Aš sumokėsiu už vardus, — tarė balsas, jau tylesnis. — Už tuos, kuriuos užmiršai.

Žiežirbos pirštai tvirčiau suspaudė rankeną. Jis dar kartą ieškojo berniuko tarp tolimų veidų. Berniukas tebebuvo Vilniuje.

— Ne, — pasakė jis.

Jis pakėlė žibintą. Balta ugnis nesvyravo.

— Ši neturi vardų, — pasakė jis. — Ji nieko neprisimena. Bet ją uždegė žaibas, ir niekas už ją nemokėjo. Ji nieko nežada, todėl nieko ir neskolinga. Tegu dega.

Beveidis gylis kryptelėjo į vilkatą. Šiluma bemat atslūgo, tolimi balsai traukėsi ir geso, o vėliausiai nutilo Žygimanto alsavimas — tarsi ilgame koridoriuje būtų uždarytos visos durys. Valandėlę akyse švietė vien raginis žibintas, kol krūtinėje grįžo paprastas žinojimas, kad sprendimas jau įvyko.

Balsas, kai sugrįžo, vėl buvo aksominis, su sudužusios taurės aidu.

Henės dešinė ranka pakilo; kairė per ilgai laukė po ja. Jis nuleido abi ant kelių.

— Aš žinojau, kad atsakysi ne, — pasakė Henė. — Ir vis tiek paklausiau, nes klausti yra mano sąžiningumas.

Plonas, nuvargęs, malonus veidas jau vėl dengė juokdario galvą — Žiežirba nė nepastebėjo, kada šis jį užsimaukšlino. Henė lėtai pakilo, nusibraukė nuo kelių sniegą, tik tušti pirštai vis dar nervingai virpėjo ore.

— Nepyk, — tarė jis. — Aš prašiau ne tavęs, o to, kas tavyje visada sutinka. Aš vaikščiosiu toliau. Dar yra žmonių. Dauguma nustebs, kaip lengvai pasakys taip. Niekas jiems nepasakė, kad galima kitaip.

— Eik, — pasakė Žiežirba.

— Aš eisiu pas tuos, kurie neturi kam pasakyti ne. Tai beveik visi. — Henė jau stovėjo ant kelio į Trakus. Jis nusilenkė, ir užsiūti varpeliai nesuskambėjo. — Sėkmės su duona.

Juokdarys patraukė kranto link. Žiežirba stebėjo mėnesienoje tolstančią juodą ir raudoną figūrą, o su kiekvienu jos žingsniu visą žiemą tylėjęs ežeras pamažu atgijo. Pirma toli prie meldų suskambo plonas, aukštas įskilimas; netrukus per visą ledo lauką iki pat salos ir atgal lėtu stygos virpesiu nuvilnijo žemas atodūsis. Be Geležinio Vilko staugimo ir be mirusiųjų raudos, gyvo vandens kilnojamas ledas vėl gaudė savo kasmetine žiemos giesme.

Žiežirba atsisėdo atgal ant kaladės ir ilgai klausėsi. Jis laukė, kad pasidarys baisu, kad pradės drebėti rankos, kad kas nors griūs. Nieko nebuvo. Jis tik sėdėjo ir klausėsi ežero, kuris pagaliau prabilo.

Duonos jis nelietė. Ryte ją nunešė lapė, ir žmonės Trakuose pasakojo, kad ežeras vėl traška, ir senos moterys vėl leido vaikams eiti ant ledo, bet tik prie pat kranto.