13 Pabaisko Laukas
1435 m. rugsėjo 1 d., Pabaiskas prie Žirnajos, ištekančios iš Žirnajų ežero
Abiejose pusėse buvo ta pati vėliava.
Žiežirba pastebėjo tai ryte, kai rūkas nuo upės dar nebuvo pakilęs, ir iš pušyno kalvelės, kurioje stovėjo vilkai, žemai pūsdamos ragų gargaliavo dvi kariuomenės. Kairėje, už brastos, raudoname lauke stovėjo raitelis baltu žirgu, su iškeltu kalaviju ir dvigubo kryžiaus skydu. Dešinėje, prie Ukmergės kelio, raudonoje ir baltoje, jojo tas pats raitelis, atvirkščiai, tuo pačiu gestu, ant tos pačios drobės. Vienas buvo Žygimanto sūnaus Mykolo, kurį lydėjo lenkų pulkas. Kitas buvo Švitrigailos. Abu laikė Vytį savo, ir abu buvo teisūs.
— Mes nieko negalime, — pasakė Pilkoji.
Su pelenų maišeliu įsitaisiusi ant išvirtusio kamieno, ji žvelgė į slėnį ramiu svetimą gimdymą priimančios pribuvėjos žvilgsniu. Jai buvo septyniasdešimt. Aplink ją, tarp pušų, sėdėjo vilkai. Dvylika jų, kaip buvo, neskaitant jos pačios ir Žiežirbos: Uosis su baltu snukiu, Kirmėlė, kuriam šiemet pirmą kartą trūko kvapo lipant į kalvą, Spyglys, Šiurpas ir kiti, kuriuos jis pažinojo ne mažiau. Gerklių ženklai blyško jų kaklų odoje kaip siūlės. Jie nešėsi kirvius ir lenktus kalavijus, nes kitaip nemokėjo ateiti į vietą, kur kas nors mirs. Tačiau žinojo, ką reiškia ta dviguba vėliava.
Vilkas nepralies Gediminaičio kraujo. Šis priesakas siekė laikus, kai ugnis dar saugojo vardus: nė vienas Šventaragiui prisiekęs brolis nebūtų išgyvenęs jį sulaužęs. Viduje, kur kitų žmonių yra širdis, jie turėjo tą taisyklę. Ir šiandien jos reikės visiems: Mykolas Žygimantaitis, jo tėvas, Švitrigaila, Kaributaitis, kiti Gediminaičių sūnūs, anūkai ir proanūkiai, vienų kraujas, abejose kariuomenėse. Visi lauke buvo kažkieno vaikai.
— Tai kodėl atėjome? — paklausė Žiežirba, nors žinojo.
— Ne dėl kalavijų. Dėl to, kas po jais.
Pilkoji mostelėjo į slėnį: apatiniame šlaite po žemesne, pageltusia žole dunksojo duobės. Žiežirba atpažino jas iš nuojautos: šimtmetį trukusių reizų kapavietės, kur skubantys kareiviai be atodairos suversdavo ir kryžiuočius, ir virvėmis surištus belaisvius. Vilkmergės žemė buvo daug kartų degusi, ir niekas nepasakė, kur dar guli tie, kurie nebuvo sudeginti.
Žibintas ant jo dilbio dega įtemptai, siaura balta liepsna, pakrypusi į lauką.
Mūšis prasidėjo be ženklo. Vieną akimirką rūkas gulėjo ant brastos, ir kitą kažkas jame prašvito, kaip prašviečia lakštas, kai pro jį žiūri į saulę, ir iš baltumos išjojo ordinas.
Pirmiausia jis pamatė juos: ilgą baltų apsiaustų eilę su juodais kryžiais, tvarkingą, lėtą, kaip šventinę procesiją. Jie nešė iškeltus kalavijus ir negiedojo. Pilkoji sakė, kad Livonijos meistras Kerskorfas atvedė jų apie keturis šimtus, ir kad Ordinas jau nebeturi vyrų, kurie nebūtų seni arba labai jauni. Bet jie jojo taip, tarsi būtų turėję dar šimtą metų.
Kas dėjosi toliau už upės, nuo kalvos nesimatė — tik šlaite žygiuojančios gretos, šaudantys lankininkai, virstantys žirgai ir svyrančios, bet tuoj pat vėl iškeliamos vėliavos. Trenksmas atvilnijo vėliau, kaip griaustinis po žaibo, suliedamas visus riksmus į vieną kurtų gaudesį.
Netrukus pamatė kitką.
Tarp besikaunančių gretų ėmė ryškėti figūros, kurių ten neturėjo būti — tyliai ir tolygiai, keliose vietose išsyk, lyg ant lango besitraukiantis šerkšnas. Kilo iš žemų šlaitų, nuo senųjų duobių krašto, traukiamos ne kautynių, o gyvųjų šilumos. Dumblu apnešti senoviški šarvai, plunksnos už diržų, seniai iš mados išėję vokiški marškiniai; ginklai kabojo rankose nepaliesti, o akys ieškojo ne savų ar svetimų, tik gyvų kūnų.
Žiežirba pajuto tai tada, kai lauke vienas žmogus nustojo kovoti. Raitelis su vyšniniu apsiaustu, Mykolo pusėje, susmigo ant žemės su kalaviju ant kelių, įbedęs žvilgsnį į sustingusius delnus. Aplink jį sukosi kova, ir niekas jo nekirto. Atsisėdo kitas. Trečias. Jie sėdėjo kaip pavargę darbininkai, ir jų veidai pamėlynavo, ir virš jų stovėjo, nuleidę rankas, žmonės su dumblu apipintais šarvais.
— Jie nežudo, — prislopintu, skaičiuojančiu balsu pratarė Pilkoji. — Jie traukia šilumą. Nežiūrėk į veidus — stebėk, kaip jie semia.
Taip tardama senolė priglaudė delną prie velėnos ir visa įsitempė — ne iš baimės, o įdėmiai klausydamasi žemės alsavimo.
— Ji išeina, — tarė Pilkoji.
— Kas?
— Ji. — Pilkoji nepakėlė galvos. — Visą dieną laikė pelkę. Visą savaitę. Mykolo žirgai prie brastos būtų paskendę, ir ji juos laikė už kojų. Dabar paleidžia.
Žiežirba pažiūrėjo į brastą. Ten, kur ryte buvo juoda, žvilganti žemė su nuvirtusiais alksniais, dabar pilkavo sausas lyguma, ir per ją, be vargo, plakdami kanopomis, jau lėkė Mykolo sunkieji raiteliai. Alksniai stovėjo kaip stovi mirusieji, ir niekas jų nebejudino. Vėjas, kuris iki šiol pūtė iš šiaurės, tarsi būtų pasukęs. Viršūnėse, tarp Švitrigailos pusėje esančių eglių, kažkas atsiduso, ir tas atodūsis buvo ne žmogaus: ilgas, tuščias, kaip išeinanti iš kambario moteris.
— Kodėl? — paklausė jis.
— Nes išvydo, ką kunigaikštis atsivedė į pagalbą. — Pilkoji ištraukė pirštus iš samanų. — Su Švitrigaila ji tarėsi dėl senosios karalystės, o šis atvedė kryžiuočių pulkus. Raštų Šaknų Motina neskaito, tačiau puikiai pažįsta tuos, kurie du šimtmečius čia kapojo ir degino girias.
Ji nusišypsojo, plonai ir šaltai.
— Ji visada pasirenka tai, kas daugiau miško. Ordinas nėra miškas.
Prasidėjo antra mūšio dalis, ta, kurios jis niekam nebūtų papasakojęs.
Ties brasta Ordino rikiuotė ėmė eižėti. Kaip tai nutiko, Žiežirba nė nepastebėjo: raiteliai ten smigo ne nuo kalavijų, o tiesiog sustingę vietoje, ir gretos skilo išilgai it pavasario ledas. Vieni puolė į vandenį, kiti, niekada gyvenime nemokėję trauktis, stovėjo vietoje ir krito po kirčiais. Jis girdėjo vokiškus riksmus, žemus, vienodus, paskui kitą, aukštą, gyvulišką garsą, kuris sklido iš visų pusių, ir pirmą kartą suprato, kad kareiviai šaukė ne ginklu, o tuo, kas buvo už jo.
Dar vėliau, vidurdienį, kalvos papėdėje pasirodė pirmieji mirusieji, kuriuos jis galėjo paliesti.
Šmėklos kilo į pušyną — tiesiai prie vienintelės lauko ugnies, galinčios jas išlaisvinti. Šaltoje jos šviesoje pakilusieji atpažino išėjimą iš po velėnos, nors pati liepsna savo vardo nežinojo. Iš visų šlaitų pamažu supo kalvą ratu — dumblini, su plunksnomis ir kryžiais, su senomis žaizdomis, lietuviai greta vokiečių, kaip gulėję bendroje duobėje. Be pykčio — vien išsekusiais pečiais ir nusvirusiomis rankomis.
Vilkai atsistojo, nė žodžio nepasakę. Uosis nuėjo pirmas.
Žiežirba paėmė žibintą nuo dilbio ir atvėrė dureles.
Kai tai darė pirmą kartą, praėjusį pavasarį, ugnis perėjo per mirusiojo krūtinę be garso, kaip pereina šviesa per langą: balta, siaura, lygi. Žmogus nenukrito. Jis tiesiog nustojo būti. Likusioje vietoje, kur stovėjo, pasiliko dūmų juosta ir kvapas, nepaprastai švarus, panašus į tą, kuris lieka po audros. Dabar jis darė tai vėl ir vėl: jis ėjo prie kiekvieno, kuris artėjo, atvertu žibintu priešais save, ir kiekvienas, kuriam ugnis pasiekė, išnykdavo be vardo. Ši ugnis neprašė vardų. Ji neturėjo, ką pasiūlyti mainais.
Kainos liepsna pareikalavo nuo pat pradžių: šalta žaibo ugnis traukė šilumą tiesiai iš nešėjo. Pirmųjų šešių ar septynių Žiežirba nė nepajuto, tačiau prie dvidešimtojo kairė ranka iki alkūnės ėmė stingti akmens šalčiu, o prie trisdešimtojo pirštai nebejautė žibinto lanko. Perėmė žibintą į dešinę, bet netrukus grumstais ėmė virsti ir ši. Iš kairės ramiu žingsniu žengė Pilkoji, saugodama jam užnugarį pelenų juosta. Kirmėlė sugriuvo, ir Spyglys jį apvertė, kad iš jo nesiimtų šilumos.
Tada pradėjo kristi ir vilkai.
Tikrąjį pavojų Žiežirba pastebėjo tik tada, kai jaunas vilkas, vardu Lazdynas, sustojo rato viduryje ir tuščiu žvilgsniu įsistebeilijo į savus delnus. Geležies valandoje jis grūmėsi nejausdamas nei skausmo, nei baimės, o už tą valandą teko sumokėti atmintimi. Lazdynas atsisuko į Pilkąją ir paklausė:
— Kas aš? Kokia mano gauja?
Pilkoji ištarė jo vardą, tačiau jaunuolis nebeatpažino savęs — nusigręžęs patraukė į tankmę pirma dviem kojomis, paskui keturiomis, ir daugiau nebegrįžo. Alksnis, kuris vis liesdavo savo randą, kai manydavo, kad niekas nemato, atsisėdo ant žemės prie ugnies ir žiūrėjo į savo ranką, ir kai Pilkoji jį palietė, jis jau buvo šaltas. Prieš vakaro sutemas taip pat atsisėdo Ąžuolas, nieko nepasakęs. Kirmėlė nebepasikėlė iš ten, kur Spyglys jį paguldė. Pilkoji priklaupė šalia jo, ir jis pritraukė ją pakankamai arti, kad pašnibždėtų vardus, kuriuos nešiojo. Kai jis nutilo, ji suvyniojo jį į kailį.
Jie paguldė jį į durpes už kalvos, šalia Alksnio ir Ąžuolo. Lazdynas buvo nuėjęs ten, kur nė vienas iš jų negalėjo sekti.
Vakare lauko likučiai buvo tokie, kokių gyvi neturėtų matyti: akys mirusiųjų, atmerktos į dangų, ir nė viena nenuėjo anksčiau už kitą. Žygimanto raiteliai, nešdami savo sužeistuosius, nusileido į Ukmergę, nes sutemo ir šaltis lipo iš žemės. Švitrigaila, sakė žmonės, jau seniai buvo išjojęs su trisdešimčia Polocko raitelių, vienmarškinis, be skydo, ir niekas nesidžiaugė jo pabėgimu.
Pro kalvą pravedė sužeistą Žygimantą Kaributaitį. Surištomis rankomis tarp dviejų sargybinių jis žengė pats, nesistengdamas atrodyti nei išdidus, nei palūžęs. Nebejaunas kunigaikštis, kadaise stovėjęs prie Vytauto sosto Vilniuje, o vėliau Prahos sūkuryje išgirdęs dūžtančios taurės skambesį, dabar kilstelėjo akis į pušyną ir be nuostabos įsižiūrėjo į vilkatus — lyg į seną kryžkelę, kurioje kažkada nuskambėjo laiku nesuprastas ženklas. Paskui nusuko galvą.
Tada pakilo mirusieji, kurių nebebuvo galima sulaikyti.
Iš visų duobių dabar plūdo jau nebe šimtai, o tūkstančiai: seniai ir ką tik kritę lietuviai, rusėnų kariai, vokiečiai, lenkai — tiek šiandienos mūšio aukos, tiek prieš šimtmetį užverstieji. Jokio įniršio jų judesiuose nebuvo. Minia tylomis traukė prie vienintelės liepsnos, galinčios juos paleisti iš po velėnos, mat Ukmergė jau buvo aklinai užsklendusi miesto vartus, o aplinkiniai kaimai užsirėmę kuolais. Šmėklos apsupo pušyną glaudžiu žiedu, ir vilkams beliko glaustis šviesos rato viduryje, nebeturint kur trauktis. Netikėtas vasaros pabaigos šerkšnas apniko žolės stiebus trapiu stiklu.
Ant kalvos Pilkoji laikė paskutinį pelenų ratą. Kai pelenai pasibaigė, ji nuėjo prie ugnies, atsisėdo ir pažvelgė į savo rankas.
— Aš nebegaliu, — tarė ji. — Ne šiąnakt.
— Nereikia, — atsakė Žiežirba. — Jie nesiartina.
— Ne. — Pilkoji nužvelgė tamsų žiedą. — Laukia. Žino, kad rytoj ateis kita diena, paskui dar viena. Šimtmetį išlaukę, palauks ir dar.
Prisėdęs greta, Žiežirba priglaudė žibintą prie sustingusių pirštų ir įbedė akis į liepsną. Degė ji tyliai — visai kitaip negu senoji Trakų ugnis, saugojusi žmonių vardus. Jis atsiminė žynio žodžius iš Šiluvos: pirmiausia vardas, paskui kraujas, paskui, ką duodi. Jei tai būtų jį laikiusi, jei ta ugnis būtų degusi, jei jis būtų turėjęs Pušį, ir Kalvį, ir paskutinį atodūsį prie Vytauto, jie nebūtų kilę. Tūkstantis mirusiųjų ratu aplink jį laukė, kad kas nors prisimintų jų vardus, ir niekas neprisimena.
Jis nežiūrėjo į jų veidus, kaip sakė Pilkoji. Bet jis pažiūrėjo į jų rankas.
Delnai buvo atverti į viršų — be grasinimo ir be maldavimo, tiesiog šildantis prie laužo.
Ryte jie dar stovėjo. Rūkas pakilo nuo upės ir vėl lėtai nusileido, ir iš dvylikos vilkų, atėjusių su Pilkąja ir Žiežirba, liko aštuoni. Žiežirba nebejautė kairiosios rankos dviejų pirštų, ir ugnis žibinte, kuri visą naktį degė už jį, nebuvo mažesnė. Degė tokia pat siaura ir balta, palinkusi į slėnį ir pasirengusi tolesniam keliui.