2 Perkūno Laidotuvės
1430 m. lapkritis, Vilnius
Pirmiausia katedra atėmė jam ausis.
Ne tikrąsias: jos girdėjo kunigų giedojimą, šimtų kojų šlamėjimą ant plytų ir šaltą lietaus barbenimą į stogą. Atėmė kitas, tas, kurios dvidešimt penkerius metus sakė, kas gyvena sienose. Žengdamas pro šiaurinį portalą Žiežirba pajuto tuštumą, kokia lieka, kai iš burnos ištraukiamas dantis: vieta, kur kažkas turėjo būti ir kur jo nebėra. Šventintas akmuo suspaudė smilkinius. Burnoje atsirado geležies skonis. Pažvelgęs į aukštus skliautus, jis matė tik skliautus, žvakių šviesą ir tamsias dėmes, kurias žmonės laikė dūmais.
Po dvidešimt penkerių metų Žiežirba vėl tapo toks kaip visi kiti.
Atsistojo prie šaltos kolonos, kuo arčiau durų, su ąsočiu po apsiaustu. Pelenų ąsotį nešiojosi nuo tos nakties, nes nežinojo, kur jį padėti. Trečią dieną, kai pagaliau užlipo šešiasdešimt viena pakopa, Julijona, išbalusi ir suakmenėjusi po ilgų vienatvės valandų, pasakė, kur gulės kunigaikštis. Vilniuje, katedroje, prie Šv. Mykolo altoriaus, šalia Onos. Ten, kur kadaise degė ugnis. Jis nepasakė, kad žino, kas po tomis grindimis. Spyglys jam seniai papasakojo: ši katedra, kurią pastatė po Jogailos krikšto, stovi ant Šventaragio židinio. Ugnis buvo užgesinta, o vieta užversta akmeniu, ir žmonės čia keturias dešimtis metų kasdien vaikščiojo viršum jos, nežinodami, ką tryps.
Dabar jis girdėjo tik mišias.
Priekyje, prie didžiojo altoriaus, ant katafalko stovėjo karstas. Ąžuolinis, uždengtas juodu aksomu, su kunigaikščio ženklu: raitelis, kurį žmonės vadino Vyčiu. Aplink žvakių buvo tiek, kad oras tirštėjo. Vilniaus vyskupas Motiejus skaitė laidojimo žodžius lotyniškai, ir Žiežirba suprato iš jų tik tiek, kiek pagavo iš ritmo: ramybė, amžina šviesa, atleisk.
Pirmoje eilėje stovėjo tie, kuriems visa tai buvo skirta. Julijona, apsigaubusi juodu šydu, nesilankstė. Šalia jos stovėjo senas žmogus su akiniais rankoje, sudžiūvęs, pasirėmęs lazda: karalius Jogaila. Jis nežiūrėjo į karstą. Žiūrėjo į grindis prieš savo kojas, ir kai vyskupas pakėlė balsą, Žiežirba pamatė, kaip senis ištiesė ranką, lyg ketindamas kažką paliesti, ir nuleido. Atokiau tylėjo Žygimantas Kęstutaitis — atviru, neapsaugotu veidu, geriau už visus čia susirinkusius žinodamas, ką šiandien užkasa po akmeniu. Už jo mindžikavo kitas — aukštas, juodaplaukis, vis perimdamas svorį nuo vienos kojos ant kitos ir už nugaros gniaužydamas pirštus.
Švitrigaila.
Ponai iškėlė jį vos prieš kelias dienas; prie durų žmonės jau šnibždėjosi, kad naujasis valdovas spėjo atsisėsti į Vytauto kėdę ir pakeisti pusę raštininkų. Jogaila linktelėjo, ir reikalą sutvarkė skubomis, vienu ypu. Žiežirba įsižiūrėjo į naująjį kunigaikštį: Švitrigaila dairėsi po šventovę lyg vaikas, viską pastebintis ir nieko nesibaiminantis, tik niekaip nerandantis kur dėti rankų.
Jis nesuprato, kada baigėsi mišios. Aštuoni vyrai pakėlė karstą ir nešė žemyn, į kriptą, kur laukė duobė, išklota plytomis. Minia pasislinko. Žiežirba nusekė paskui, laikydamasis už kolonų, ir sustojo laiptų viršuje, kai kunigaikštį nunešė ten, kur nebesimatė. Garsas, kurį išgirdo, buvo paprastas: lenta, paliesta lentos, paskui sunkus akmuo, užstumiamas ant kito. Nei aido, nei dvelksmo. Tai buvo tik plokštė.
Apačioje stovėjo žmonės su žibintais. Vienas jaunas klierikas pakėlė žvakę per aukštai, ir Žiežirba pamatė, kad liepsna nepaisydama skersvėjo palinko tiesiai žemyn, tarsi norėtų įlįsti į grindis. Klierikas nesuprato ir patraukė ranką. Vilkatas suprato tik tiek, kad kažkas po plokšte, po akmenimis, giliau už karstą, vis dar prisiminė, kaip atrodo ugnis.
Jis nenusileido iš karto. Nebuvo kam.
Žmonės skirstėsi lėtai. Vyskupas su kunigais, ponai su šeimomis, pirmiausia tie, kurie turėjo kur skubėti. Švitrigaila išėjo greitai, su kunigaikščiais iš rytų, kurių drabužiai buvo kitokie, ilgi, apsiūti kailiu. Žygimantas nusekė iki durų, tada grįžo prie kriptos laiptų. Jogaila ėjo paskutinis iš didžiųjų, vedamas už rankos. Pro Žiežirbą praėjo nepakėlęs akių, ir tik praėjęs sustojo, lyg užuodęs kažką seno ir pažįstamo: pelenų, dūmų, drėgno kailio. Atsisuko. Žiūrėjo į vilkatą ilgai, išblukusiomis, vandeningomis akimis, kurios nė kiek neišsiplėtė.
— Ar tai tu? — paklausė jis tyliai, kad niekas negirdėtų.
— Ne, karaliau, — atsakė Žiežirba. — Aš tik žiūriu.
Jogaila linktelėjo, lyg tas atsakymas jam kažką paaiškintų, ir nuėjo.
Žygimantas priėjo prie laiptų, kur stovėjo Žiežirba. Jis pažvelgė žemyn į uždengtą plokštę.
— Ar mano brolis kentėjo? — paklausė jis.
— Taip.
Senis neatitraukė akių nuo akmens. Jo pirštai suspaudė apsiausto kraštą.
— Ir ar tai galima panaudoti?
Žiežirba pažvelgė į jį. Jis nežinojo, ką atsakyti: ar šis žmogus klausia, kaip pakelti netektį, ar kaip priversti ją pakelti kitus. Žygimantas palaukė, tada paleido apsiaustą ir nuėjo.
Navoje liko tik sakristonai ir moteris su šluota. Bet prie laiptų į kriptą dar stovėjo vienas žmogus: platus, rusvabarzdis, su kailine kepure, kurios nenusiėmė, nes nežinojo, ar to prašoma. Jis buvo ne iš čia. Žiežirba pažino jį iš batų, per ilgų ir per aukštų, kokių nenešioja nei lietuviai, nei lenkai.
Vyras nusileido tris pakopas, užsimerkė, tarė kažką rusėniškai ir iš apykaklės ištraukė mažą daiktą.
— Bojarine, — pasakė sakristonas ir žengė artyn, — čia negalima…
— Žinau, — atsakė vyras lietuviškai, blogai tardamas, bet aiškiai. — Aš tik padėsiu.
Jis paguldė daiktą ant šviežiai užstumtos plokštės ir užlipo atgal. Sakristonas pažiūrėjo į jį, į kriptą, į Žiežirbą ir nusprendė nieko nesakyti.
— Kunigaikštienė Sofija siunčia iš Maskvos, — pasakė bojaras, nei sakristonui, nei Žiežirbai, nei niekam. — Antrą karolį, iš to paties kranto. Pirmąjį ji atidavė sūnui. Daugiau nieko. Tegul gulės šalia tėvo.
Jis išėjo.
Žiežirba nužengė paskutinę pakopą. Ant plokštės gulėjo žirnio dydžio gintaro grūdelis — šviesiai gelsvas, negludintas, bangų išmestas po audros. Po juo plytėjo ledinis akmuo: nei švystelėjimo, nei atilsio šilumos. Katedros mūras slėgė viską po savimi, o gintaras glūdėjo ant kapo it vienišas rasos lašas — smulkus, bevertis, ištikimas. Žiežirba suklupo, žemai nulenkė galvą kaip prie aukuro ir sušnibždėjo vienintelį žodį, kurį mokėjo:
— Ugnele.
Atsakymo nebuvo. Jis atsistojo ir užlipo laiptais, nes šitame akmenyje daugiau nebuvo ką veikti.
Lauke jį pasitiko vėjas.
Gūsiai plūdo iš vakarų per aikštę, nešdami sniego ir pelenų sieną, ir viskas, ką katedra buvo atėmusi, grįžo iš karto lyg kraujas į nutirpusią ranką. Pasaulis prisipildė. Atsirėmęs į portalo kampą, Žiežirba kelias akimirkas tik giliai kvėpavo. Ausis pasiekė kiekvienas miesto šulinys ir kiekvienas slenkstis su vis dar stovinčiais Vėlinių alaus dubenėliais, o po visu tuo — žemesnis, nuolatinis šnabždesys iš po Pilies kalno plytų: tūkstantis mažų šaltų mėlynų žiežirbų, alkstančių liepsnos it užmiršto mirusiojo vardo. Užgesėlės čia tūnojo nuo Jogailos laikų, tačiau dabar girdėjosi aiškiau nei bet kada.
Žmonės aikštėje žiūrėjo į dangų.
Virš Pilies kalno tamsia siena kilo debesų masyvas: juodas, sunkus, susibūręs iš visų pusių iš karto, nors prieš valandą skliautas buvo pilkas ir tuščias. Lapkritis ne metas griaustiniui. Moterys pradėjo žegnotis, arklys užsistojo piestu, ir kažkas, vaikas gal, garsiai pasakė, kad tai kaip vasarą.
Niekas dar nebuvo išgirdęs, bet Žiežirba suprato iš anksto. Tą naktį prie Trakų žemė laikė kvėpavimą. Dabar iškvėpė.
Žaibas smogė vieną kartą.
Ne plona šakota rykštė, kokias braižo vaikai: nuo debesų iki pat kalno krito baltas ugnies stulpas ir rėžėsi į seną ąžuolą ant šlaito žemiau pilies. Medis suskilo per pusę, nuo viršūnės iki šaknų, taip švariai, tarsi to buvo prašyta. Dvi pusės ilgai kilo į šalis, ir skeveldros, didesnės už žmogų, nuskriejo žemyn per sniegą.
Ir tada pasigirdo griaustinis.
Dundesys ritosi per visą Vilnių nuo Neries iki Vilnios, nuo Aukštutinės pilies iki Rusų gatvės; tarškėjo langai, niekieno neliečiami varpai gaudė bokštuose. Minia krito ant kelių. Tačiau portalo šešėlyje stovintis Žiežirba, girdėdamas tai, kas kitiems liko uždara, išgirdo dundesyje gyvą balsą. Ne žmonių šneką: griausmas skilo į atskirus skiemenis — lėtus, sunkius, įsirėžiančius tiesiai į kaulus.
Iš-te-sė-jo.
Vienas žodis. Šimtai žmonių parpuolė ant akmenų aikštėje, ir niekas jo nesuprato. Griaustinis nutilo, ir lietus nepasipylė. Dangus pamažu šviesėjo, tarsi nuo jo būtų nuimta ranka.
Žiežirba ilgai nekrustelėjo. Galvoje stovėjo senis, ištaręs neužgeso ir iki paskutinio atodūsio laukęs šio dundesio. Nesulaukė. Tą naktį Perkūnas tylėjo, kad ištartas žodis nenuskęstų tamsoje, ir prabilo tik dabar, kai kunigaikštis jau gulėjo po akmeniu ir nebegirdėjo — nes priesaikos patvirtinimas nuskambėjo visiems likusiems gyviems. Jis ištesėjo. To žodžio svoris persmelkė pečius, nuslinko per ąsotį po apsiaustu, per stuburą, ir Žiežirba nešė jį tarsi svetimą kūdikį — nekvietęs, bet nebedrįsdamas paleisti.
Medis degė.
Per sniegą ir atplaišas užkopęs į Pilies kalną, praskeltame kamiene Žiežirba išvydo liepsną. Ne geltoną ir nešokančią viršun: balta, siaura, lyg iš grynos šviesos nuliedinta gija stovėjo medžio šerdyje it sustingęs vanduo. Jokio karščio nuo jos nesklido — tik tyras, plieninis ašmenų šaltis, visai nepanašus į tvankią Henės tylą.
Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Pilies sargybiniai žiūrėjo nuo sienos ir nesiryžo nulipti.
Jis atsiklaupė. Atidengė ąsotį, kurį nešiojosi visas savaites. Pelenai jame buvo pilki ir sausi, Vytauto ugnies pelenai, paskutiniai, kuriuos jis kasdien žarstė į liepsną kaip duoną. Jis nežinojo, kodėl nešė juos į laidotuves. Dabar suprato: nes nebuvo kito daikto, kuris tiktų ugniai.
Nežinojo, ar tai šventvagystė. Jis prilaikė ąsotį prie plyšio.
Liepsna krustelėjo — nei sugraiboma it žarija, nei nuraškoma lyg medis, ji švystelėjo tiesiai į ąsočio angą tarsi pro langą įskridęs paukštis ir susirietė ant pelenų lengvu baltu kamuoliuku. Indas neįkaito, molis nesuskilo, tačiau dugną prilaikiusi kairioji Žiežirbos plaštaka tuojau pat sustiro iki pat riešo, lyg panardinta į eketę, o pirštų galiukai pamėlo.
— Taip, — pasakė jis tyliai. — Žinau.
Prisėdęs ant aštrios ąžuolo atplaišos, Žiežirba įdėmiai įsižiūrėjo į molinio ąsočio liepsną. Svetima — lyg po ilgo išsiskyrimo kelyje sutiktas brolis pasikeitusiu veidu. Anoji, senoji Trakų rūsio ugnis, glaudėsi prie juodo akmens nedidelė, gelsva, mėlynu pakraščiu prie pat žemės, pilna žmonių vardų kaip gyvas namas. Šitoji degė vienui viena: tiesi, siaura, palinkusi į vakarus paskui kažkokį tolimą šauksmą, ledinė ir kurčia bet kokiai sutarčiai.
Iš seno įpročio pasilenkęs prie angos, Žiežirba sušnibždėjo prieš dvidešimt penkerius metus išmoktus žodžius: Ugnele, aš čia.
Vardo liepsna nepaklausė. Žiežirba veltui laukė — balta gija tik degė, žvelgdama kiaurai pro jį.
Tada paėmė iš ąsočio dugno žiupsnį pelenų, senų ir vėsių, ir paleido ant baltos liepsnos. Pelenai nenušvito. Ugnis nepakeitė spalvos. Jie nukrito per ją, kaip krinta per šviesą dulkės, ir pasiliko apačioje, ir niekas neatsiliepė. Ta ugnis, kuri valgė juos kaip duoną, jų net nepastebėjo.
Žiežirba kurį laiką tylėjo. Paskui uždengė ąsotį skuduru ir atsistojo, laikydamas jį dešine ranka, nes kairės nebejautė.
Griaustinis buvo tik vienas, ir jis nežinojo, ar to pakaks.
Naktį jis perėjo Neries tiltą, nes miestas jam buvo per tankus ir per šaltas, ir kiekvienas slenksčio dubenėlis kartojo tą pačią žinią, kad čia nėra namų. Atrodė, kad kiekviename lange, pro kurį eina, židinio ugnis mirga silpniau nei vakar. Ant kalno stovėjo suskilęs ąžuolas, ir sargybiniai nebuvo tikri, ar nusileisti prie jo ryte.
Pilkoji laukė už tilto, ant akmens, toje pačioje mėlynoje tamsoje. Ji nepasakė nieko. Pažvelgė į ąsotį, į uždengtą burną, į kairę ranką, kuri vis dar nejudėjo, ir atsistojo.
— Kokia ji? — paklausė.
— Ne ta.
— Ar ji neša vardus?
— Ji nieko nenešasi.
Jie ėjo į šiaurę pro tamsius miškus. Kairės rankos jausmas sugrįžo tik prieš aušrą, skausmu, ir pirštų galai dar savaitę liko mėlyni. Už jų, Vilniuje, katedros kriptoje, užgeso žvakė, kurios niekas neprižiūrėjo, ir ant plokštės liko tik gintaro karolis, mažas, šaltas. Žmonės pasakojo, kad kitą rytą jis buvo drėgnas, tarsi kažkas ant jo būtų verkęs, ir niekas nežinojo, kas.
Ąsotyje pakrypo balta liepsna. Ji žiūrėjo į vakarus.