4 Užgesusios Krosnys
1430 m. lapkritis – gruodis, Trakai
Mėlynas taškelis pelenuose buvo ne didesnis už žirnį.
Zacharijas pastebėjo jį tik trečią vakarą. Iš pradžių krosnis tiesiog išblėso, tarsi šeimininkė būtų pamiršusi įmesti malkų; pakilęs iš patalo, šeimininkas išpūtė žarijas, įžiebė naują skiedrą ir vėl atsigulė. Kitą vidurnaktį speigas įslinko dar anksčiau. Trečiąjį Zacharijas jau nebemiegojo — budėjo ant suolo su žibintu delne. Kai vakare buvusi gyva liepsna ėmė slūgti iš apačios, lyg kažkas po rąstais siurbtų orą, ties pat pelenais žybtelėjo mėlynas taškelis. Netrukus — antras. Ne žarijos: veikiau šalti skolininkai, susirinkę atsiimti savo dalies.
Žarija pabalo ir užgeso. Taškeliai dar akimirką sumirgėjo ir pradingo.
— Zacharijau? — paklausė Sara iš lovos.
— Miegok.
— Tu ten sėdi.
— Miegok, — pakartojo jis. — Aš žiūriu.
Karaimų gatvėje, kuri baigėsi prie ežero, stovėjo trylika namų su trimis langais į gatvę, ir iki Šv. Mikalojaus visuose juose užgeso židiniai. Ne visi iš karto: kiekvieną naktį vis kiti. Prie kenesos vyrai aptarinėjo tai prislopintais balsais, vengdami pripažinti, kad ta pati neganda įsimetė į kiekvieną kiemą. Vieni kaltino mūrininkus, pernai sudėjusius kaminus. Kiti kaltino orą. Jo vyresnysis brolis Samuelis, kuris vadovavo maldoms ir buvo išmintingesnis, nei sakė, tik pažiūrėjo į jį ir paklausė: Kur tavo tėvas sėdėdavo?
Elijas sėdėdavo prie rūsio durų. Trisdešimt trejus metus, nuo tada, kai Vytautas atvedė juos iš Krymo, iki pat savo mirties. Jis nesaugojo nieko, ką matė, ir nieko nepasakojo. Zacharijas žinojo tik tai, ką žinojo bet kuris sargybinis, naktį stovėjęs ant Trakų salos pilies laiptų: kad pilyje niekada nebūdavo šalta. Net sausio pabaigoje, kai ežeras kaukdavo ledu, o Karaimų gatvėje vanduo ąsotyje sustingdavo iki ryto, apatinėje salės dalyje, prie laiptų į rūsį, grindys būdavo drungnos kaip ką tik iš krosnies ištrauktas kepalas. Jaunesni sargybiniai ginčydavosi dėl sargybos prie tų durų. Jis niekada neklausė kodėl. Tėvas pasakė jam vieną kartą: Mes saugome duris. Mes neklausiame.
Kai spalio dvidešimt septintą vakarą grindys atvėso, jis suprato, kad žino atsakymą, nors klausimo niekada nebuvo uždavęs.
Pilyje šaltis atėjo vėliau nei į gatvę, bet liko ilgiau.
Sargybos kambarys, kuriame jis laikė dvidešimt du vyrus, užgeso pirmą savaitę po laidotuvių. Menėje, kur Julijona dar sėdėjo, kol Vilniuje buvo sprendžiama, kur jai gyventi, laužai užgeso tą pačią naktį, kai ji išvyko. Kunigaikščio kambarys, kuriame mirė Vytautas, liko tuščias ir šaltas, ir joks sargybinis nenorėjo stovėti prie jo durų. Ne dėl šmėklų: apie šmėklas ten niekas nekalbėjo. Dėl grindų, kurios nustojo būti šiltos.
Pirmieji mirė vaikai.
Ne daug. Du Karaimų gatvėje, keturi žvejų trobose prie ežero ir tie, apie kuriuos niekas nepranešė, nes šaltis buvo toks, kokį žmonės priima kaip kasmetinį mokestį. Dovydo kūdikis, penkių savaičių, paliktas lopšyje prie užgesusios krosnies, per naktį išblyško ir nebepabudo. Zacharijas palaidojo jį kapinėse už Trakų, veidu į pietus, ir žiūrėjo, kaip Dovydas stovi prie duobės, nė žodžio netardamas. Tada jis suprato, kad kito būdo nėra.
Jis sėdėjo prie savo žibinto.
Senas varinis Elijo žibintas su triguba dagtimi, parsigabentas dar iš Krymo ir anksčiau žiebtas tik per šventes, dabar švietė kiaurą parą. Zacharijas saugojo liepsnelę it karys vienui vienas ginamą tiltą: kas valandą įpildavo aliejaus, kas dvi — apkirpdavo dagtį. Netrukus perprato ir užgesėlių būdą: visos šviesos vienu ypu jos neprarydavo, tik glemžė po smulkų kąsnelį, tad nuolat papildant indą ugnelė likdavo rusenti — plona, pasvirusi, bet gyva. Tokia sargyba ryte rijo menkas aliejaus atsargas ir atėmė paskutinį miegą.
Sara pasėdėjo šalia. Rankose ji laikė jų mažąją Rachelę, įvyniotą į du kailius, ir žiūrėjo, kaip jis pila aliejų.
— Tu tai darai ne dėl mūsų, — pasakė ji.
— Dėl ko?
— Dėl to, kas liko be priežiūros.
— Aš pats nežinau, kas čia vyksta.
— Žinai, — atsakė ji ramiai. — Žinai nuo tada, kai pasakei broliui, kad nori nueiti į rūsį.
Jis nenorėjo eiti į rūsį. Buvo nuėjęs pirmą dieną po laidotuvių, ir radęs ten tik tuštumą, užlipo atgal pasižadėjęs, kad daugiau neis. Dabar žinojo, kad turės. Vis delsė, bijodamas išvysti tai, ką jau nujautė.
Jie atėjo prie vandens vartų Šv. Mikalojaus naktį, kai ledas ant ežero dar buvo ploniausias.
Du vyrai ant ežero ledo, labai tamsūs, atėję iš pietų pusės, kur niekas nevaikščiojo, nes ledas ten plonas. Zacharijas stovėjo vartų kampe su dviem sargybiniais ir matė juos iš tolo kaip dvi juodas siūles ant balto audeklo. Vyresnysis buvo žemas, su sniego spalvos barzda ir paprastu kailiu. Jaunesnis ėjo atsilikęs per žingsnį ir nešė ant nugaros du molinius ąsočius, apvyniotus audeklu.
Sargybiniai paėmė ietis.
— Palikite, — pasakė Zacharijas.
Jis nusileido pats, be ginklo, laikydamas žibintą prie veido, kad matytų. Vyresnysis sustojo prieš jį ir pažiūrėjo ne į veidą, o į žibintą, ir kažkas jo veide atsileido, kaip atsileidžia diržas.
— Duona už duoną, — prabilo ateivis senu, kimiu balsu su žemaitiška gaida, atsargiai tardamas slaptažodį, tarsi abejodamas, ar šis dar atrakins kokias duris. — Aš Uosis, pelenininkas, iš Žemaitijos. Su manimi Alksnis. Mes atėjome pelenų.
Zacharijas neįstengė iš karto atsakyti. Apie vilkus jis žinojo tiek, kad jie ateidavo kartą ar du per žiemą pro vandens angą pietuose, naktį, ir kad tėvas atidarydavo jiems duris ir nieko neklausdavo. Pats jų niekada nebuvo pasitikęs. Jam atrodė, kad dabar jau per vėlu.
— Nėra, — pasakė jis.
— Ko nėra?
— Pelenų.
Uosis ilgai tylėjo. Jaunasis už jo nepajudėjo, tik suspaudė ąsočių dirželius.
— Mano kaimas, — tarė Uosis pagaliau, į nieką nesikreipdamas. — Žiemą krosnys suryja visas malkas. Septyni vaikai. Septyni, aš neskaičiavau toliau. Visi su mėlynomis lūpomis.
— Jos čia nebėra. To, ko jūs ieškote, nebėra.
— Kur ji?
Zacharijas pažvelgė į juos abu. Žiūrėjo ilgai ir pirmą kartą suprato, ką mato: du pavargusius žmones su mėlynomis rankomis, atėjusius per ledą tris dienas su tuščiais ąsočiais, kuriuos reikėjo grąžinti pilnus. Tokį veidą jis jau buvo matęs: Dovydo prie duobės.
— Ateikite, — pasakė jis. — Aš parodysiu.
Šešiasdešimt viena pakopa. Jis suskaičiavo jas iš naujo, nes niekada nebuvo jomis lipęs su svetimais.
Žibintas gerai švietė laiptams, bet rūsyje, giliau, jo ugnis pasidarė kitokia. Ne silpnesnė. Skaidresnė. Joje nebuvo to mėlyno blyksnio, kuris paskutines savaites gulė prie kiekvienos liepsnos. Zacharijas nustebo ir to nepasakė. Pirmas įėjo pro duris. Paskui Uosis, paskui Alksnis.
Rūsys buvo mažas. Jis prisiminė jį iš vienintelio apsilankymo: laiptai baigėsi ant sausų akmenų, kairėje stovėjo suolas, dešinėje tuščia lentyna, viduryje juodas ratas ant grindų. Prie jo krašto gulėjo maža varinė sagtis. Daugiau nieko nebuvo: nė pelenų krūvos, nė kvapo. Pirmą kartą ši vieta kvepėjo kaip bet kuri kita: drėgnu akmeniu.
Uosis atsiklaupė. Jis ištiesė ranką prie rato ir palietė jį, kaip paliečiama ligonio kakta, kai nori sužinoti, ar jis dar gyvas.
— Kas čia sėdėjo? — paklausė jis.
— Žiežirba.
— Dabar kur?
— Išėjo dar prieš laidotuves, su ąsočiu. — Zacharijas stabtelėjo, nežinodamas, kaip nusakyti, ką vėliau regėjo Vilniuje. — Po mišių, kai žaibas perskrodė ąžuolą ant kalno, mačiau jį praeinant: nešėsi jau ne šitą ugnį, o baltą, ir nuo jos sklido vien šaltis.
Uosis neatsakė. Iš savo ąsočio jis paėmė žiupsnį pelenų, atsineštų iš Žemaitijos nuo praeito karto, jau senų ir pilkų, ir paleido ant rato. Jie nenušvito. Alksnis prisišliejo prie sienos, spausdamas prie krūtinės tuščius ąsočius, ir nemirksėdamas įsispitrėjo į juodą ratą ant akmens. Zacharijas pamanė, kad berniukas sulaiko ašaras, ir tik vėliau sužinojo, kad vilkai jų neturi.
— Ar galiu čia atsigulti? — paklausė Uosis.
Zacharijas nesuprato.
— Mes turime taisyklę. Negulti po stogu, kur dega mūsų vardas. Trisdešimt metų aš miegojau tvartuose, po liepomis, ant pelkės. Čia ugnis nebedega. Noriu pabandyti.
— Ar nepavojinga?
— Pavojingiausia jau atsitiko.
Zacharijas pasitraukė į šalį. Uosis išsitiesė ant akmens pasienyje, susisupo į kailį ir dar ilgai nemirksėdamas spoksojo į skliautą. Alksnis įsitaisė greta, atsirėmęs į senio nugarą. Netrukus rūsyje pasigirdo lėtas, gilus ir tolygus alsavimas. Po trisdešimties klajonių metų senasis pelenininkas pagaliau miegojo po stogu, o jo miegą su variniu žibintu saugojo karaimas, nes nieko kito saugoti čia nebeliko.
Zacharijas atsisėdo ant apatinės laiptų pakopos.
Čia sėdėdavo jo tėvas, prie durų, o ne prie rato. Dabar jis suprato, ką tas žmogus daro. Elijas nesaugojo nei durų, nei to, kas už jų. Jis sėdėjo ten, kur buvo šilta, ir žinojo, kad tai nėra savaime suprantama. Šiluma po akmeniu ruseno gyva, o gyvi daiktai saugomi tiesiog buvimu, be jokio ginklo. Ir kai buvimas baigėsi, tėvo kėdė prie durų nebuvo nuimta, tik pasidarė tuščia vieta, kurią galėjo saugoti tik tas, kuris pats žinojo, kad jos saugoti nebereikia.
Jis laikė žibintą abiem rankomis. Ugnis jame buvo maža, siaura, pakrypusi į šoną, ir jis nežinojo, ar jis ją saugo, ar ji jį. Mėgino prisiminti eilutę iš psalmės apie žibintą ir tamsą, kurią Dievas pašviesina. Eilutė neatėjo.
Atėjo kita mintis: ką jis pasakys, kai Uosis atsikels?
Šešiasdešimt viena pakopa aukščiau pilis tyliai stingo. Jis girdėjo, kaip kažkur sienoje sutrinka plyta nuo šalčio. Karaimų gatvėje, ties trečiu namu, ta pati mėlyna žiežirba, tikriausiai, ką tik nusileido ant kažkieno pelenų. Jis atsistojo, pridėjo aliejaus ir, žinodamas, kad iki ryto nepakaks, vis tiek pridėjo dar.
Uosis pabudo prieš aušrą.
Senis atsimerkė, tačiau dar ilgai gulėjo nekrustelėdamas, tarsi bijotų išbaidyti ką tik patirtą ramybę. Alksnis tebemiegojo, atrėmęs galvą jam į nugarą. Ant apatinės pakopos tebesėdėjo Zacharijas su variniu žibintu delne, kurio siaura, pasvirusi liepsnelė vis dar ruseno.
— Aš pamiršau, kaip tai, — tarė Uosis tyliai. — Ne miegas. Tai, kad niekas nežiūri. Trisdešimt metų visada kažkas žiūrėjo.
— Ugnis?
— Mano vardas. Jis buvo laikomas, o aš žinojau, kad jis laikomas. — Jis atsisėdo, ištiesė sąnarius ir pažvelgė į ratą. — Dabar niekas jo nelaiko.
— Kur jį nešate?
— Į pelkę. Pas Pilkąją, jei tik ją surasime — pas tuos, kurie dar išmano, ko griebtis, kai nieko nebelieka. — Uosis kreivai šyptelėjo vienu lūpų kampučiu. — Tavo paties ugnis dega ten, kur sėdi, karaime. Kiek dar turi aliejaus?
— Dar dviem savaitėms.
— Žiema ilgesnė.
— Žinau.
Uosis pasilenkė prie savo ąsočio, atrišo audeklą ir išėmė iš dugno žiupsnį pilkų pelenų: sausų, nešvarių, su geležies atspalviu. Ne daugiau, nei telpa tarp trijų pirštų.
— Tai paskutiniai, — pasakė jis. — Iš senųjų. Gyvi jie nebe. Bet jie dar prisimena, kaip jais buvo maitinama gyva ugnis, ir užgesėlės tai užuodžia. Pabarstyk ant dagties. Užteks trims naktims.
— O paskui?
— Paskui prisimins, kad yra alkanos.
Zacharijas subėrė pelenus į saują — lengvus it dulkės, bet šiltus lyg saulėje įkaitęs akmuo. Nieko nesakydamas užbarstė ant žibinto dagties: liepsna iškart šovė tiesiai ir aukštai, be jokio mėlyno apvado, ir ilgai šildė jam veidą.
Tris naktis Karaimų gatvėje vaikai miegojo šiltai. Jis tą žinojo, nes ėjo iš trobos į trobą su savo žibintu ir uždegdavo kitus nuo jo, ir kiekvienas dar kurį laiką degė. Ketvirtą naktį žiežirbos sugrįžo. Sara jau ruošė aliejų, ir pirmą kartą nė vienas iš jų neklausė, kodėl.