23 Vaikas Soste
1440 m. birželio 29 d., Vilnius
Gegužę jis išvyko iš Krokuvos, birželį pasiekė Vilnių, o paskutines dešimt dienų ponai vežiojo jį nuo vieno dvaro prie kito ir niekas nepaklausė Kazimiero, ko jis nori. Kelionės pabaigoje berniukas pastebėjo, kad ir pats nustojo savęs to klausti.
Dvylikametis karalaitis jojo ant jo ūgiui parinkto žirgelio, o iš abiejų šonų it du statūs upės krantai supo didikai: dešinėje — žilas, plačiapetis Jonas Goštautas, kairėje — Kristinas Astikas, už nugaros — dar tuzinas bajorų, kurių vardus berniukas jau įsidėmėjo, nors veidus vis dar painiojo. Tarpusavyje palydovai šnekėjosi rusėniškai arba lietuviškai. Rusėnų šneką Kazimieras suprato laisvai, o auklės įskiepytus lietuviškus žodžius — tik perpus; vos ponai imdavo tartis dėl paties berniuko, iškart pereidavo prie lietuviškos tarmės, ir būtent tai juos išduodavo.
— Mūsų kunigaikštis, — sakė jie. Žodžiai ridenosi jų burnose kaip saldainiai, ir Kazimieras dar nemokėjo pasakyti, ar tai gerai.
Raštas iš Krokuvos pasivijo juos prie Trakų. Pasiuntinys išlėkė jiems priešais ant nuvarytos kumelės ir pareiškė, kad jam įsakyta įteikti laišką jaunajam kunigaikščiui į rankas. Goštautas paėmė jį taip, kaip paima dubenį karštos sriubos iš vaiko: be priekaišto ir be paaiškinimų.
Kazimieras pažino antspaudą. Juodas vaškas, vyskupo Zbignevo ženklas, kurį jis buvo matęs po kiekvienu savo vaikystės draudimu, baigiamu žodžiais „taip nusprendė taryba“. Ką jame parašyta, jis žinojo. Mama pasakė tai pavasarį, užsegdama jam apsiaustą prie Florijono vartų, ne žodžiais, o rankos judesiu, kuriuo nustumiamas vaikas pro duris: eik, kol jie nesusigriebė. Krokuvos taryba norėjo, kad jis liktų prie brolio, kuris dabar vyko į Vengriją gauti kitos karūnos, o Vilnius būtų valdomas to, ką išrinktų ne Vilnius. Raštas buvo išsiųstas per vėlai, o gal, žiūrint iš mamos pusės, tiksliai laiku.
— Ar neverta perskaityti? — paklausė jis.
— Rytoj, Šviesybe.
— Jis man.
— Šis laiškas skirtas tam, kuris vakar dar nebuvo kunigaikštis. — Goštautas užkišo pergamentą už diržo be šypsenos, ir Kazimieras suprato gavęs pirmąją pamoką. — Perskaitysime rytoj. Kai atsakyti jau nebebus kam.
Jie jojo toliau. Ežeras blizgėjo už medžių kaip ką tik nukaltas sidabras, o pusiasalyje stovėjo raudonos pilies sienos su dviem kaminais, iš kurių kilo vienodi pilki dūmai. Niekas iš ponų nė karto į jas nepažiūrėjo, ir jis nusprendė, kad jie labai stengiasi nežiūrėti. Prieš tris mėnesius ir devynias dienas ten nužudė jo tėvo pusbrolį. Mama apie tai užsimindavo tik pašnibždomis, o kapelionas, tardamas jo vardą, nudelbdavo akis į sunertus pirštus.
Būryje jojo du broliai, Astiko pristatyti Čartoriskiais. Ilgšis, perimdamas iš arklininko pavadį, virpančiais pirštais ilgai negalėjo jo sugraibyti, o kresnesnysis žvelgė tiesiai priešais save ir karalaičiui tik šaltai, pareigingai nulenkė galvą. Kazimieras nusprendė, kad vyresnįjį krečia drugys.
Apie Mykolą Žygimantaitį niekas nekalbėjo, kol Goštautas pats nepradėjo, jau prie Vilniaus.
— Nužudytojo sūnus pabėgo, Šviesybe. Vieni sako, į Mozūriją. Kiti, kad pas Maskvos kunigaikštį. Trečiųjų žodžiais, jis dar slepiasi kur nors Žemaitijoje ir skaičiuoja, kiek ponų jį palaikytų.
— Kodėl jo nesiunčiate gaudyti?
Goštautas pažvelgė į jį, ir Kazimieras pirmą kartą pamatė, kad pono akys pilkos, kaip ir jo paties, ir kad jose nėra nė kruopelytės nuovargio, tik atidumas, panašus į ūkininko, matuojančio dangų.
— Todėl, Šviesybe, kad tie, kurie turėtų jį gaudyti, patys vieną dieną gali panorėti pabėgti.
Karalaitis patylėjo — per visas dešimt kelionės dienų šį sakinį jis pagaliau suprato iki galo.
Vilnius išniro iš už kalvos staiga lyg pro pravertas duris atsivėrusi menė: bažnyčių smailės, mediniai stogai, dūmų stulpai, o viršum visko ant kalno — mūrinis senelio pilies bokštas. Šv. Petro ir Povilo dieną minios užplūdo gatves. Miestelėnai spietėsi ant pylimų bei šventorių tvorų; karalaičiui jojant pro šalį, vieni žegnojosi, kiti traukė nuo galvų kepures, o kažkoks sukumpęs žilabarzdis garsiai ir aiškiai tarstelėjo į erdvę: „Dieve, koks mažas.“ Kazimieras nesuprato, ar čia nuskambėjo priekaištas, ar užuojauta.
Katedra buvo šalta. Birželio dieną grindų akmuo siuntė šaltį pro batų padus, ir berniukas, atsiklaupęs ant raudonos pagalvėlės, nusprendė, kad taip būna dideliuose senuose pastatuose: kad kažkur po jais saugoma kita metų laikų dalis. Vyskupas šventino vandenį ir sakė kalbą lotyniškai. Kazimieras kažką atsakydavo, kai reikėdavo atsakyti. Jam padavė kalaviją, kuris buvo per sunkus, ir jis laikė jį abiem rankomis, kaip nešasi sūrį. Jam uždėjo kunigaikščio kepurę, irgi per didelę, ir kažkas už nugaros greitai pakišo po ja audeklo gabalą, kad ji nenuslystų ant akių.
Tada didikai rikiavosi prisiekti. Jonas Goštautas suklupo ir ištarė priesaikos formulę, kurios prasmę Kazimieras pagavo tik iš dalies: ištikimybė, taryba, žemės, teisės — tvarkingai suguldyti, tarsi prieš daugelį metų iškalti ir savo valandos laukę sakiniai. Kristinas Astikas. Kęsgaila. Daugirdas. Paskutinis klūpėjo aukštasis Čartoriskis; jam pakėlus galvą, berniukas išvydo tuščias, išsemto šulinio tamsa dvelkiančias akis.
Kazimieras norėjo būti kitur. Ne mamos glėbyje ir ne Krokuvoje. Jis norėjo būti miške su sakalu ant kumščio, žiūrėti, kaip pakyla paukštis, ir nieko neskaičiuoti. Šią mintį jis padėjo kur nors giliai, ten, kur laikė viską, ko nereikia rodyti, ir pasistengė laikyti nugarą tiesiai.
Vakarienė buvo apatinėje pilyje, didžiojoje menėje, kurioje stalai sustatyti pasagos forma, o sienos nukabintos kilimais iš Kafos. Jį pasodino aukštoje kėdėje su išdrožtais vilkų galvomis ant porankių. Kojos nesiekė grindų. Ponai sėdėjo pagal tvarką, kurios jis nesuprato, bet pastebėjo, kad kiekvienas jų nuolat žiūrėjo ne į jį, o į kaimyną: kas kur pasodintas, kas arčiau, kas toliau, kam atnešė taurę pirma.
Goštautas pasilenkė prie jo ausies ir kalbėjo tyliai, nepaliesdamas lūpomis nė vieno žodžio, kuris galėtų būti išgirstas už kėdės.
— Šviesybe, štai Prūsijos miestų pasiuntiniai. Tas storasis iš Dancigo, tas plonas iš Torunės. Prieš tris mėnesius jų miestai ir bajorai susivienijo prieš Ordiną: Prūsijos sąjunga. Jie nebenori mokėti kryžiuočiams už kiekvieną jų klaidą. Ordinas, kuris dar neseniai skaitėsi galingiausias iš visų, šiandien neturi nė vieno miesto, kuriuo galėtų pasitikėti.
— Ir kam tai gerai?
— Tam, kas dar nepasakė, kad tai gerai. — Goštautas pasirėmė alkūne į stalą. — Vokiečių pirkliai prašys kontoros Kaune. Kitais metais, gal už dvejų. Aš jiems leisiu. Jie atneš sidabro. Ir ko nors dar, bet ką, sužinosime vėliau.
Berniukas linktelėjo. Jis nebuvo tikras, ar suprato.
Tada pradėjo skaičiuoti balsas.
Iš pradžių jis pamanė, kad tai iždininkas ar raštininkas, sėdintis po kokia nors pakyla, nes balsas sklido iš grindų, žemas ir lygus, be skubos, kaip skaičiuoja grūdus, pilamus į aruodą. Dvidešimt sabalų. Keturios dešimtys uolekčių audeklo. Šimtas dvidešimt sidabro grašių, penkiolika varinių. Jis pagalvojo, kad tai pasiuntinių dovanų sąrašas, ir susidomėjo, nes niekas nepasakė, kad bus dovanų. Paskui sąrašas pasidarė keistas. Kaimai, atiduoti už tylą: dvidešimt vienas. Vartai, atrakinti už tylą: du. Metai, kuriuos kam nors dar buvo likę: ir balsas be vardų rikiavo plikus skaičius, tarsi skaičiuodamas bandas.
Kažkas po grindimis suskaičiavo ir jį.
— Kazimieras, Jogailos sūnus: penkiasdešimt du.
Kazimieras nusprendė, kad klaidingai suprato. Tačiau balsas pakartojo, vienodai, be jokio noro įtikinti:
— Penkiasdešimt du.
Metai, pagalvojo jis. Ne sabalai, ne kaimai. Jis niekada nebuvo girdėjęs, kad kas nors taip kalbėtų. Pasiuntiniai kalbėjo apie kontorą Kaune. Ponai juokėsi. Kažkas ant stalo laužė duoną, o balsas ėjo toliau, nesidomėdamas niekuo, ir berniukui tai nepasirodė nekaltas žaidimas.
Netoli jo, pro menės duris, įėjo berniukas su dubeniu. Gal dešimties, gal vienuolikos, su suodžiais ant skruosto ir šlapiais marškiniais, jis nešė dubenį abiem rankomis ir žiūrėjo į savo kojas, nes bijojo ne taip pastatyti. Per dilbį jam driekėsi šviežia žaizda nuo bet ko, nuo žarstiklio, nuo puodo ąselės. Kazimieras pažiūrėjo į ją, paskui į sidabro taurę, kurią ką tik jam padavė storas dancigietis, su graviruotu laivu ant šono, sunkią kaip mažas akmuo.
— Ar galima? — paklausė jis, nė nežiūrėdamas į Goštautą.
— Kas, Šviesybe?
Jis jau buvo atsistojęs. Žmonės pažiūrėjo. Jis nuėjo iki berniuko, kuris sustingo su dubeniu, ir įdėjo taurę jam į rankas, virš sriubos. Dubuo pakrypo. Berniukas sugriebė abu daiktus ir žiūrėjo į jį, tarsi nežinotų, kuris iš jų jam bus mušamas.
— Tau, — pasakė Kazimieras. — Eik pas žaizdą. Ten, kur tave gydo.
Menė nuščiuvo. Po grindimis kažkas vidury skiemens užsikirto, lyg pametęs sąskaitą. Kazimieras įtempė ausis: skaičių nebesigirdėjo — tvyrojo vien tyla, kurioje pagaliau tapo girdimas gyvų žmonių alsavimas.
Goštautas pasilenkė prie jo, kai berniukas jau slinko pro duris su taure, žiūrėdamas į ją kaip į ką tik nušautą žvėrį.
— Šviesybe, — pasakė jis lėtai. — Taip nedaroma.
— Kodėl?
— Todėl, kad dovana yra ne taurė. Dovana yra tai, ką ja pasakai kitiems. Dancigas dabar žinos, kad jūs šiandien galite atiduoti jų sidabrą kitam, ir kiekvienas, kuris po to atneš jums ką nors, norės žinoti, kam jis atiteks.
— Aš nepagalvojau.
— Matau. — Goštautas įdėmiai nužvelgė karalaitį, ir pilkose didiko akyse šmėstelėjo sunkiai nusakomas palengvėjimas — tarsi ilgai gniaužtas atodūsis. — Gal ir gerai, kad nepagalvojote.
Jis grįžo į savo vietą. Prie stalo pasigirdo juokas, per garsus, ir kažkas pradėjo gerti už Didįjį kunigaikštį. Po grindimis balsas nepasikartojo.
Vėlai vakare, kai pasiuntiniai buvo išvežti, o ponai išsiskirstę į savo kambarius, Kazimieras sėdėjo vienas apatinėje pilyje, prie lango su vienu žibintu. Žemėje, kur kitas dieną nusileido saulė, tebebuvo žalsva juosta. Netoliese, kažkur tarp kaminų, riaumojo girtų ponų daina.
Jis dar nedrįso paprašyti laiško. Bet kai Goštautas, eidamas pro duris, sustojo, berniukas atsisuko.
— Rytoj, — pasakė jis. — Aš perskaitysiu jį pats.
Goštautas ilgai tylėjo.
— Taip, Šviesybe, — pasakė jis pagaliau. — Tik skaitykite kitus laiškus taip pat atidžiai. Skaitykite kiekvieną eilutę, net kai ponai pasakys, kad čia tik formalumas. Aš žinau, ką sakau. Aš pats juos rašau.
Jis nuėjo, ir pro duris liko tik jo žingsniai, svarūs ir lygūs, kaip ilgo gyvenimo.
Kazimieras atsisuko į langą ir pamatė savo veidą stikle. Jis atrodė dvylikos metų ir nepanašus į nieką. Per dešimt dienų jis atsakė beveik į visus klausimus, kuriuos jam uždavė, ir nė viename nebuvo savo paties noro. Jis dar nežinojo, ar tai silpnybė, ar jėga. Žinojo tik tai, kad kai kitą kartą kas nors pasiūlys jam kėdę, jis pirmiausia perskaitys, kas ant jos parašyta.