20 Katedros Kripta
1439 m. lapkričio 1–2 d., Vėlinių naktis, Vilnius
Yra vietų, į kurias aš nematau.
Pašventinto akmens skliautai nepraleidžia nei vandens, nei atminties. Jaučiu juos lyg žvejys seklumą: kur baigiasi jūra, ten žemė apkursta. Vilniaus katedra stovi ant tokios vietos. Ją statė pusę amžiaus ant buvusios Šventaragio ugnies, ir kiekviena jos plyta buvo pašventinta, kad niekas neprisimintų, kas čia degė.
Todėl tos Vėlinių nakties aš neregėjau — girdėjau tik įžengiančius ir vėl išeinančius žingsnius. Visą vidurį akmenėlis tylėjo, sustingęs šulinio gelmės vėsa. Kas dėjosi po skliautais, sužinojau vėliau, kai vilkatui nebeliko ko nuo manęs slėpti: sakingas grūdelis išsaugo atmintį net ir nebylus, tad perskaičiau ją lyg ilgai sugniaužto delno raukšles.
Vėlinių vakarą Vilnius skambėjo visais varpais. Lotynų bažnyčios šaukė už mirusiuosius, garsas ėjo nuo Žemutinės pilies iki Rusų gatvės, o žmonės, apsirengę juodai, nešini žvakėmis stikliniuose, plaukė į katedrą kaip upeliai į ežerą. Žiežirba ėjo prieš srovę. Jis ėjo Pilies gatve, apsisiautęs kailiniu, su žibintu po apsiaustu, ir žiūrėjo į kiekvieną slenkstį kaip į laišką, kurį reikia perskaityti.
Ant slenksčių beveik nieko nebuvo. Prie vienos amatininko durų stovėjo dubenėlis su pienu ir duonos riekė, ir tarnaitė, ją padėjusi, žvilgtelėjo per petį. Vos ji nuėjo, iš už kampo išlindo bažnyčios tarnas su lazda ir kojos spyriu išvertė dubenėlį į purvą. Pienas pasidarė pilkas. Niekas nepasakė nė žodžio.
Jis suskaičiavo septynis dubenėlius, nuo Aukštutinės pilies papėdės iki Rusų gatvės. Gintare, prieš septynerius metus, jis buvo matęs tūkstantį.
Rusėnų kvartale triukšmas buvo kitoks. Prie bažnyčios laiptų stovėjo du kunigai, abu pražilę, abu su ilgomis juodomis barzdomis, vienas laikė rankoje laišką, kitas žiūrėjo į jį kaip į dėmę. Aplink tvyrojo minia. Florencija, šaukė pirmasis. Metropolitas pasirašė. Rytų Bažnyčia ir Roma yra viena. — Jis pardavė, atsakė antrasis. Pardavė už pažadą, kad lotynai mus apgins nuo turkų. Jie nesutarė, ar šį vakarą melstis už popiežių, ar ne, o aplinkui stovėjo vyrai ir moterys ir žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą, kaip žiūri vaikai, kai tėvai pradeda ginčytis, kam priklauso namas. Ant palangės kažkas paliko žvakę už mirusius, ir ji degė viena, nežinodama, kuriai bažnyčiai priklauso.
Žiežirba stovėjo minioje ir klausėsi. Jie ginčijosi, kuriam Dievui maitinti savo mirusiuosius. Niekas nesvarstė, ar užteks ko maitinti.
Katedros aikštėje, tarp kapų ir pastatų, vis dar stovėjo vienas ąžuolo kelmas, aukštas kaip stalas, juodas ir kietas kaip geležis. Prieš penkiasdešimt dvejus metus čia buvo iškirstas visas giraitės ratas, ir šio kelmo niekas neišrovė, nes niekas nenorėjo jo liesti. Apsigobusi skara, ant jo sėdėjo Pilkoji ir žvelgė į katedros portalą lyg į patvinusią upę, kurios neužtenka jėgų perbristi.
— Toliau mano kojos neis, — pasakė ji. — Akmuo.
— Žinau.
— Aš lauksiu čia.
Ji išsivyniojo iš skarelės duonos gabalėlį ir padėjo ant kelmo, šalia savo kelio. Nieko nepasakė. Žiežirba pažiūrėjo į duoną, paskui į ją, ir tik dabar pastebėjo, kokios mažos jos rankos.
— Pilkoji.
— Eik, — tarė ji. — Aš nesu tikra, ir tu nesi tikras. To užteks.
Šventovė buvo šviesi ir šalta. Šimtai žvakių degė prie sienų, tvyrojo vaško ir smilkalų kvapas, o lotyniškas giedojimas ėjo per skliautus kaip vanduo per akmenį, nepalikdamas žymės. Žiežirba atsistojo prie durų tarp moterų su juodomis skaromis ir vos peržengęs slenkstį pajuto, kaip jo dovanos užsiveria kaip akys. Naktinis matymas, kvapai, tolimi garsai, vėjas po kaulais: viskas susitraukė į plokščią, kurčią, vienišą pasaulį. Skrandis pakilo į gerklę. Kojos šalo per batus. Jis laikėsi už kolonos ir nesuprato, ar jam pasidarė silpna, ar tiesiog vėl atsidūrė pastate, kuris jo nenori.
Jis ėjo palei sieną, nepastebimas, nes gyvi nežiūri į vyrą, kuris kvepia durpėmis, o dar mažiau, kai gieda. Šiuos laiptus į kriptą jis jau buvo mynęs, prieš devynerius metus, ir žinojo, kas ten jo laukia: plokštė, po kuria gulėjo Vytautas, ir ant jos gintaro karolis, kurį Maskvos bojaras paliko ir kurio niekas nepaėmė.
Zakristijonas laukė už šoninių durų. Jis buvo žemas ir apkūnus, plaukai sušukuoti į skiauterę, ir ant kaklo, po šaliku, Žiežirba pastebėjo ploną baltą liniją: žymę, įrėžtą ir niekada neįvardytą. Pusvilkis, vilko sūnus, vienas tų, kuriuos Brolija paliko už savęs, kaip upė palieka akmenis.
— Tėvas buvo gaujoje, — pasakė zakristijonas. — Man vardo nedavė. Aš tik raktus laikau. — Jis nepatikrino, ar kas nors girdi. — Iki aušros. Aušros mišių varpai nelauks.
Jis atrakino geležinę grotelę po sakyklos laiptais ir paleido Žiežirbą pro šoną.
Laiptai ėjo žemyn siaurais posūkiais, ir kuo giliau, tuo senesnės darėsi plytos: raudonos, mažos, mūrytos ranka, kokių niekas nebedaro. Žiežirba nusileido į kriptą. Vytauto plokštė stovėjo kairėje, po arka, ir karolis ant jos dar gulėjo, mažas, nereikalingas. Jis nežiūrėjo į tą pusę. Skliautai čia gulėjo žemai, oras buvo drėgnas ir šaltas, kaip būna ten, kur seniai niekas nekūrena. Gyvo giedojimo nesigirdėjo, tik silpnas dūžis iš viršaus, lyg kažkas labai toli skaičiuotų žingsnius. Jis atidengė ragų žibintą ir pastatė jį ant grindų.
Balta ugnis kilo ramiai, lygiai, siaura, tarsi nesuprastų, kur atsidūrė.
Skliauto raktus puošė iškaltos saulutės. Pradžioje Žiežirba išvydo jas lyg žvaigždes pro dūmus — aštuonias, po vieną ties kiekviena nerviūrų sankirta, delno dydžio. Iš apačios bareljefai panėšėjo į paprastus pagražinimus, tačiau žvelgiant iš šono ryškėjo tikroji prasmė: spinduliuojanti saulė, iškalta žinančios rankos. Akmenskaliai, Vytauto atvesti statyti šventovės, vyskupui nieko nesakė — tiesiog paliko šią paskutinę užtvarą, ir akmeniniai ženklai vis dar blausiai švytėjo gyva atmintimi. Visoje šventovėje vien į juos dar galėjo atsiverti vilkato pojūčiai: pusė galios — tiek pat, kiek jos beliko ir pačiame Vilniuje.
Kriptos viduryje grindys buvo išklotos plytomis, tik vienoje vietoje, po aštuntąja saule, mūrininkai paliko skritulį, vieno žmogaus ūgio, kuriame vietoj plytų gulėjo upelio akmenys, sudėti be skiedinio, nulyginti ne vandens, o delnų. Po jais buvo žemė, kurią niekas nebuvo įsakęs užmūryti. Čia 1345-aisiais stovėjo ugnis, augusi be malkų.
Jis pastatė žibintą į rato vidurį ir atsiklaupė.
Ilgai nesikėlė, nes pykino. Stengėsi nežiūrėti nei į plytas, nei į savo rankas, kad nesuvirptų. Paskui ištraukė iš apsiausto tris daiktus ir padėjo juos ant žemės prieš save, vieną šalia kito: peilį iš pelkių geležies, sidabrinį vilką ir gintarą ant odinio dirželio.
— Padėkite geležį ant akmens, — pasakė jis.
Prabilo svetimu balsu — lygiai, monotoniškai kartojo Šiluvos bitininko perduotą priesaiką, kadaise čia pat ištartą neregėtojo Krivio. Ant vieno iš septynių riedulių paguldyti geležiniai ašmenys vos girdimai suinkštė.
— Ji girdi, ir daug ko jai nepatinka.
Liepsna nenusilenkė. Ji stovėjo, kaip stovėjo.
— Pirmiausia vardas. Ne man. Aš nenoriu jo girdėti.
Jis pasislinko keliais arčiau. Savo vardo jis nežinojo. Jį buvo ištaręs prieš trisdešimt ketverius metus, Kūčių vidurnaktį, prieš panašią ugnį, tik gyvesnę, ir tuoj pamiršo, kaip pamiršta kiekvienas, ir ugnis išnešė jį su kitais paskutiniu dūmu. Gerklės randas ten, kur jį buvo pašaukę, dabar tebuvo šaltas.
— Aš neturiu to vardo, — tarė jis. — Aš jį atidaviau. Turiu tik tą, kurį man davė pelkė. — Ir ištarė: — Žiežirba.
Liepsna nepasviro į jį. Tai buvo kailio vardas, žmonių duota pravardė, skirta žmonėms, ne ugniai.
— Dabar kraujas.
Pelkių geležimi jis perbraukė kairės rankos delną. Ta ranka nuo Nedegintųjų žiemos buvo negyva iki alkūnės, todėl peilis neskaudėjo, ir kraujas tekėjo lėtai, tamsus. Jis nuspaudė jį ant įskilusio gintaro, ten, kur plyšys ėjo per vidurį kaip plonas ledas, ir pamatė, kaip kraujas įsigėrė į plyšį ir sustojo.
Gintaras liko šaltas.
Vienu judesiu, atsargiai atgniauždamas sustingusius pirštus kaip kadaise senasis Krivis, paguldė kruviną grūdelį tiesiai į atvirą žibintą. Gintaras neįsidegė ir nenukrito — liko gulėti ant balto liepsnos pamato, šaltos ugnies nė nepalytėtas. Nei šildė delno, nei gėrė užlašintą kraują; nepasirodė nė mėlynas audringos jūros švytėjimas.
Jis išėmė gintarą atgal ir laikė delne, kol šaltis ėmė skausmingai skverbtis į kaulus.
— Dabar pasakykite, ką duosite, — tarė jis. — Vyresnysis pirmas.
Tada suprato, kad nežino, kurį iš dviejų brolių vaidina.
Pasitiesęs ant šaltų kriptos akmenų, Žiežirba ramiai ištiesė atvirą delną virš baltos ugnies — lygiai kaip gintaro išsaugotoje atmintyje kadaise ranką virš aukuro tiesė Algirdas.
— Aš duodu ugnį, — pasakė jis. — Šitą. Kitos neturiu. Duodu ją Vilniui, Palangai, giraitėms, kurių nebeliko. Kol vienas mano kraujo vaikščios šia žeme…
Žodžiai užstrigo sausame gomuryje: savos giminės kraujo vilkatas neturėjo — klūpojo čia paskutinis iš visos senosios Brolijos.
— …kol vienas pasiliks, — ištarė jis, — niekas jos neužgesins.
Paskui antrąją dalį, jaunesniojo.
— Aš duodu kraują. Jis jau ant gintaro. Aš nesu Gediminaitis ir negaliu duoti už juos. Duodu savo.
Jis laukė.
Dabar turėjo užgriūti gintare regėtas sunkumas — kai dar prieš nuskambant balsui visas kūnas tarsi žirgas po sunkiu raiteliu pajunta artėjantį paliepimą. Žaibo ugnis nieko nežadėjo, tačiau Žiežirba vis tiek klūpojo ant akmenų nekrustelėdamas. Viršuje, katedros navoje, pamažu tirpo vaškinės žvakės, po žemu skliautu aštuonių iškaltų saulučių šviesoje sustingo vienišas vandens lašas, o ant kelių nuleistos plaštakos liovėsi virpėjusios ir netrukus sudrebėjo iš naujo.
Nieko.
Nei pykčio, nei žvilgsnio, nei ginčo. Jis būtų pasitenkinęs atsisakymu, nes atsisakymas yra atsakymas. Čia nebuvo nė atsisakymo.
Jis pažvelgė aukštyn, į saulutes, į tai, kas dar liko iš jo matymo, ieškodamas tų, kurie žiūri. Gintare jis buvo matęs slėnį, pilną šešėlių: kiekvieną šulinį, kiekvieną slenkstį, kiekvieną upės vingį, kuris kada nors tekėjo pro šią vietą, susirinkusius pažiūrėti, ar du žmonės prie ugnies verti sutarties. Dabar jis nebeturėjo jų regėjimo, bet jautė, kaip jaučia kiekvienas, įėjęs į kambarį, ar jame yra kas nors, ar ne. Kriptoje nieko nebuvo. Ne tyla. Tuštuma, kokia būna lizde, iš kurio ką tik išskrido paukščiai.
Ar jie paliko šią vietą? Ar akmuo neleidžia jų jausti? To jis nežinojo ir niekada nesužinos. Bet suprato dar ką nors, ne mintimi, o kūnu, kaip suprantama, kad šaltis lenda į kaulus: du žmonės kadaise padėjo ant ugnies tai, kas priklausė visiems, ir niekas nebuvo paklaustas. Dabar vienas žmogus bandė padėti tą patį. Nebuvo kam atsakyti, nes nebuvo kam sakyti taip. Tie, kuriems tai priklausė, vaikščiojo virš jo galvos, giedojo lotyniškai ir ginčijosi rusėniškai, ir nė vienas nežinojo, kad čia kažkas jiems skolinga.
— Ugnis girdi, — pasakė jis.
Paskutinė Krivio eilutė. Jis neturėjo teisės jos tarti, bet pasakė, nes taip turėjo būti ir nes nežinojo, ką kita sakoma, kai viskas pasakyta. Skliautas grąžino jam žodį be jokio pakeitimo, kaip šulinys grąžina akmenį: girdi.
Liepsna teberuseno tarp upelio riedulių. Žiežirba sėdėjo prie jos tol, kol aukštai virš skliautų nutilo bažnyčios varpai ir lauke išaušo pilkas rytas, žvelgdamas į baltą žaibo ugnį ant senosios Šventaragio žemės — svetimą šiems mūrams, bet niekur nesiruošiančią trauktis.
Žiežirba išėjo pro šonines duris, atsirėmęs į sieną. Rytas buvo pilkas, šaltas, su pirmu šerkšnu ant kapų. Pilkoji tebesėdėjo ant kelmo ir laukė; duonos riekės, kurią vakare padėjo, nebebuvo, ir jis nesuprato, ar ją nunešė varnos, ar tas, kam ji skirta.
Dešinė jo ranka, ta, kuri laikė žibintą, buvo balta iki riešo ir nieko nejautė: žaibo ugnis pasiėmė rankos šilumą, ir tą kainą jis išvydo tik dabar, dienos šviesoje. Ji grįš po savaitės. Kairę ranką jis prispaudė prie krūtinės, ten, kur gulėjo gintaras, ir kraujas ant delno jau buvo apsitraukęs plutele.
Kaip sekėsi po žeme, Pilkoji neklausė: tik pakilo nuo kelmo, Žiežirba prisiartino, ir jiedu valandėlę pastovėjo petys į petį be žodžių.
— Degė, — pasakė jis.
— Ir?
— Degė.
Ji linktelėjo. Nežiūrėjo į jį. Žiūrėjo į ąžuolo kelmą, kuris ją išlaikė visą naktį, ir paliko ranką ant jo, tarsi atsisveikindama.
— Reikėtų paklausti visų, — tarė jis.
— Visų nepaklausi.
— Ne.
Lauke jo dovanos grįžo vienu smūgiu, kaip garsas, kai ištraukiami pirštai iš ausų, ir po plytomis, iš kalno gelmių, jis vėl išgirdo tą patį šnabždesį, kokį girdėjo prieš devynerius metus: tūkstantį mažų, šaltų, mėlynų žiežirbų, užgesėlių, trokštančių ugnies. Visą naktį ugnis degė tiesiai virš jų. Nė viena neatėjo.
Jie ėjo per aikštę tarp kapų. Rusėnų bažnyčioje vis dar buvo girdėti balsai: ginčas nesibaigė, tik pasikeitė, iš šauksmo į užsispyrusį, vienodą kartojimą. Žiežirba žiūrėjo į slenksčius. Daugelis dubenėlių buvo išversti. Vienas stovėjo sveikas, su pienu, ir pienas buvo nepaliestas.
Jis neieškojo daugiau.
Žmonės mano, kad ieškojimą galima nutraukti vienu sprendimu. Ne: jis baigiasi lėtai, kaip baigiasi ledas, ir tik vieną rytą žmogus suvokia, kad eina vandeniu. Žiežirba nuo tos nakties nebesėdėjo ant šulinių kraštų, nebeklausinėjo senių ir nebeklausė, ar yra dar viena vieta. Ieškotojas liko kriptoje. Į rytą išėjo tas, kuris nešė.
Aš nieko jam nepasakiau, nes nieko nežinojau. Net jūra nežino, ką žemė prisiekė. Aš prisimenu, o prisiminimas nėra atsakymas, ir už tuos, kurie nežino, kad turi atsakyti, atsakyti negaliu. Atsakyti turėjo gyvi. Jie ginčijosi virš jo galvos apie Florenciją.
Gintaras liko šaltas — iki šiol nežinau, ar dėl šventinto mūro, ar dėl ištartų žodžių. Baltas siauras liežuvėlis toliau degė nieko neprašydamas ir nieko nežadėdamas, tad vilkatas išnešė žibintą pro duris ir patraukė keliu žmogaus, kuriam nebeliko ko laukti.