5 Senieji Balsai
1345 m., Vėlinių naktis, Šventaragio slėnis
Šitos nakties aš pati neprisimenu. Vienuolikos metų mergaitė, stovėjau Palangoje prie trijų akmenų, įsikibusi į močiutės sijoną, nes ji be jokių paaiškinimų neleido man grįžti į trobą, o jūra tą vakarą baugiai nuščiuvo. Daugiau nieko nepamenu — viską išsaugojo gintaras.
Ne mano akmenukas, ne tas, kuris vėliau įskilo. Kitas, karolis, ne didesnis už žirnį, medaus spalvos, su baltu debesėliu viduryje, tarsi pieno lašas, įkritęs į vandenį. Mano močiutė pasiuntė jį į Vilnių su berniuku ir žodžiu, kad jūra liudys. Bangos jį išmetė į tą pačią pakrantę kaip ir mano akmenuką, iš tos pačios sakų gelmės, ir gintaras prisimena, ką girdėjo kitas gintaras, kaip upė prisimena, kur pasuko jos sesuo. Per plyšį ši atmintis ištekėjo.
Tai, ką jūs dabar pamatysite, jis pamatys vėliau. Per Kūčias Pilkoji įdės jam į delną įskilusį akmenuką ir paprašys nežiūrėti, kol neprireiks, ir pusantrų metų vilkas nedrįs į jį pažvelgti, vengdamas atverti dar kraujuojančią žaizdą. Dabar jis klajoja po šaltą žiemą su ąsočiu, kuriame dega ugnis, neatsakanti jam nė vienu vardu, ir nežino, kad ji niekada nebuvo vienintelė, kuri kalbėjo.
Tegu jūs tai pamatote pirmi.
Ugnis slėnyje stovėjo aukščiau už žmones, nors niekas nebuvo įmetęs į ją nė pagalio nuo vakar.
Aš kabojau Krivio juostoje, maišelyje, šalia sauso peilio ir bruknių šakelės, ir pro audinį jaučiau kelią: nuo kalno šlaito žemyn, ten, kur vaikščioja tik tie, kurie turi teisę. Gintaras nemato. Jis laiko, kaip žolė laiko rasą, ir viską, ką laiko, atiduoda vėliau, kai kas nors pasilenkia ir prisileidžia ausį. Todėl aš atsimenu šilumą pirmiau už veidus: šilumą, ėjusią iš slėnio dugno, tokią stiprią, kad nuo jos pradėjo tirpti šerkšnas ant žemaūgių krūmų, kurie niekada ten neaugo.
Per Vilnių, nuo Rusų gatvės iki Aukštutinės pilies, ant slenksčių stovėjo dubenėliai su alumi ir duona. Tūkstantis tamsių trobų, durys atviros, nė vienas šuo nelojo. Mirusieji šią naktį valgė, ir niekas negalėjo jų matyti, kad jie nesigėdytų.
Atėjo du vyrai.
Žengė ne greta — per žingsnį vienas nuo kito, įpratę visą dieną triūsti petys į petį be jokių tuščių kalbų. Priekyje ėjo aukštesnysis, tamsiaplaukis, sunkiu žvilgsniu; įkandin, nė sykio neatsigręždamas, sekė antrasis su pilku šerno kailiu ant pečių ir kalaviju prie diržo. Algirdas ir Kęstutis. Abu tebebuvo jauni, nors tą naktį nė vienas taip nemanė, ir iš apačios liepsnos apšviesti jų bruožai priminė vaikus, ilgam išplėštus iš namų.
Krivis stovėjo tarp jų ir ugnies. Jo krivulė, kreiva kaip upės vingis, atrodė kaip trečioji koja.
— Jūs atėjote, — tarė jis.
Senis išdėstė broliams viską, kas priklausė: kad pats stovįs čia tik liudytoju, ne dievų pasiuntiniu; kad dievai toli ir ne visi geidžia kištis į žmonių reikalus; kad ši sutartis rišama su pačia žeme — su viskuo, kas ant jos kvėpuoja ir kas po ja ilsisi. Jam pakėlus ranką, slėnis staiga prisipildė. Akimis to nemačiau, tačiau gintaras pajuto permainą lyg basos pėdos vėstančią girios žolę: iš visų pusių link aukuro palinko šešėliai, ir kiekvienas šulinys, slenkstis, šventas miškelis ar upės vingis, kada nors žmonių pašauktas vardu, susirinko liudyti. Be veidų — vien budrus dėmesys.
Brolių kalavijai gulėjo ant akmens, ir gintaras, užmuštas audinyje, išgirdo, kaip jie dejuoja.
— Dievai duoda štai ką, — pasakė Krivis. — Ši žemė nebus užkariauta. Ordinas gali deginti, gali vesti žmones virvėmis, gali statyti pilis ant krantų. Bet širdies žemės jis nelaikys. Ne todėl, kad silpnas. Todėl, kad žemė jo neįsileis. Kol jūs laikysitės savo žodžio.
— Ar žemė to nori? — paklausė Kęstutis.
Aš nežinau, ką jis tuo metu galvojo. Žinau, kad tuo klausimu kreipėsi tiesiai į žemę.
— Žemė nori, kad nustotų arti, kirsti ir degti, — atsakė Krivis. — Bet žemės niekas neklausia. Jos taip pat reikia paprašyti.
Niekas jos neprašė. Tai tiesa, ir tai pirmas dalykas, kurį žinau apie tą naktį, nors ji dar nė neprasidėjo.
Pirmiausia vardai.
Kiekvienas pasilenkė prie ugnies ir ištarė savo slaptąjį vardą, tą, kurį motina pašnibždėjo gimstant. Algirdas vis dar buvo toks, kokį jį prisimena senos dainos: pasilenkė greitai, tarsi į šulinį, ir lūpos sujudėjo. Kęstutis stovėjo ilgiau. Jis manė, kad nieko neturi. Motina mirė, ir jis tikėjo, kad vardas kartu su ja išblėso. Bet žodis jau gulėjo burnoje tarsi užantyje netikėtai užčiuoptas senas talismanas, ir jis ištarė jį ir pajuto ant skruosto tai, ko nesakysiu, nes tai jo.
Vardų aš neišgirdau. Gintaras jų nesako.
Tada Krivis išėmė mane iš maišelio. Jis laikė mane tarp dviejų pirštų, pakėlė prie ugnies, ir pirmą kartą pamačiau ją iš arti: tokią baltą viduryje, tokią geltoną pakraščiuose, nesiūbuojančią, nors vėjas ėjo nuo upės. Kaulo spalvos peilis perbraukė jo delną. Kraujas buvo tamsus. Jis prispaudė jį prie manęs, ir aš pajutau jo skonį, kurį gintaras žino geriau už žmones: geležies, sakų, laukimo. Prisiminiau savo močiutės delną, nes ir jos kraujas toks.
Krivis metė mane į liepsną.
Aš nenukritau. Aš pakilau, kaip kyla balsas, kai jį išgirsta, ir pasilikau kabėti pačioje ugnies širdyje, ten, kur neturėjo likti nieko. Ugnis aplink mane pasidarė mėlyna. Tokia, kokios ji būna tik prie jūros, per audrą, kai kiekviena banga ją pamena. Iš ten, iš vidaus, aš žiūrėjau į du vyrus, apšviestus iš apačios, kaip vaikai žiūri į suaugusius, pasilenkusius prie lopšio.
— Dabar pasakykite, ką duosite, — tarė Krivis. — Vyresnysis pirmas.
Algirdas ištiesė delną virš pat liepsnos. Oda nesvilo. Prabilo ramiai, iš anksto pasvertais žodžiais:
— Aš duodu ugnį. Vilniaus. Palangos. Žemaičių giraičių. Kol vienas mano kraujo vaikščios šia žeme, nė viena ranka jų neužgesins.
Ugnis nusilenkė. Oras pasidarė saldus.
Tada pakėlė ranką Kęstutis, ir aš pamačiau jo veidą iš arti pirmą ir paskutinį kartą, ir supratau, kad jis bijo. Ne ugnies. Kažko, kas buvo šalia ugnies ir kas dar nebuvo pasakyta.
— Aš duodu kraują. Joks Gediminaičių kraujo vyras nepralies Gediminaičių kraujo. Jei kuris pralies, tegul dievai eina laisvi, ir tegul žemė atitenka tam, kas ateis.
Pirma nenutiko nieko. Paskui ugnis pakilo dar aukščiau.
Liepsna stiebėsi tol, kol ant Kęstučio odos subyrėjo ten nepastebimai užaugęs šerkšnas. Šešėliai tarp ąžuolų atšlijo. Krivio kaktoje išbrinko gyslos, pečiai įsirėžė tarsi po nepakeliama, bet nenumetama našta.
Ir ugnis prabilo.
Ne garsu. Aš jaučiau tai kaip spaudimą visame savo kūne, nuo šerdies iki krašto, kaip jaučia žirgas, kai raitelis pakreipia svorį: žinojimą anksčiau, nei pasakoma. Žodžiai buvo ne jos. Jie ėjo per ją iš kažkur toli, iš giliau, iš pačios šaknų, ir visi trys, kurie girdėjo juos, vienodai suprato, kad tai ne prašymas.
Už kiekvieną vagą, kurią išars kryžius, karaliaus sūnaus kraujas. Kas sumokės?
Niekas to nepasakė garsiai. Krivio lūpos nejudėjo. Algirdas girdėjo, ir Kęstutis girdėjo, ir žalčiai ratu aplink akmenį pakėlė galvas, ir vaidilutės, stovėjusios eilėje su baltomis juostomis, nežiūrėjo į ugnį, nes žiūrėti buvo skaudu. Tai buvo trečia dalis sutarties. Dievai davė žemę, kunigaikščiai davė ugnį ir kraują, ir kažkas, kas buvo seniau už abu, paprašė mokesčio už tai, ko dar nebuvo prarasta.
Jie nusuko akis.
Tiek jiems beliko — žvelgti į liepsną ir kartu gręžti nuo jos akis. Mačiau Kęstučio veidą: mintimis kunigaikštis nuklydo pas du Trakuose miegančius berniukus, keturiolikmetį ir dešimtmetį, bei nieko nenutuokiančią jų motiną. Šią skolą teks apmokėti ne jo paties krauju. Tokios klastos nebūtų sugalvoję žmonės — reikalauti užmokesčio ne iš to, kuris skolinasi, o iš tų, kurie gims vėliau.
Tačiau Kęstutis žinojo ir kai ką kita — prisiminė kaimą, kuriam valdovas nepasakė duoklės dydžio ir kuris atidavė visus galvijus iš karto vietoj dešimtadalio. Neištartos skolos mokamos ne tuo, kuo reikia. Ištartą skolą bent galima suskaičiuoti.
— Už kiekvieną vagą, kurią išars kryžius, — žemu, kimiu balsu ištarė Kęstutis, — karaliaus sūnaus kraujas.
Algirdo ranka jau buvo pakilusi. Mačiau ją iš apačios: pirštai pusiau sugniaužti, delnas atsuktas į ugnį. Vyresnysis brolis ketino ištarti tuos žodžius pats ir pirmas, kad tai nebūtų Kęstučio balsas. Dabar plaštaka sustingo ore ir sudrebėjo; Algirdas įsižiūrėjo į savąją ranką lyg į svetimą. Svarstė vieną širdies dūžį, gal du — ilgiau, nei vyras turi teisę dvejoti laukiančios ugnies akivaizdoje, — ir nežinia, ką būtų ištaręs. Niekas nežino. Tai liko vienintelė paslaptis, kurią ta naktis nusinešė visiems laikams.
— Ugnis girdi, — tarė Krivis.
Ąžuolai sunkiai atsiduso. Visas slėnis atgniaužė kvapą, pagaliau nuskambėjus žodžiams, kurių niekas nedrįso ištarti. Liepsna susmigo iki žmogaus ūgio, paskui nuslūgo dar labiau — į paprastą kasnaktinį laužą, o dvasios atoslūgio banga susigėrė atgal į tamsą.
Algirdas nuleido ranką.
— Tu pasakei, — tyliai, be pykčio, lyg tardamas sausą skaičių, atsiliepė brolis.
— Ugnis jau pasakė. Aš nenorėjau, kad apsimestume, jog negirdime.
— Aš būčiau pasakęs.
— Kada? — paklausė Kęstutis.
Algirdas neatsakė. Ir aš, kabodama ugnies širdyje, mėlyna ir maža, supratau tai, ką Kęstutis suprato tuo pačiu metu: kad pasakė per daug. Ne todėl, kad klydo. Todėl, kad atėmė iš brolio dar vieną širdies dūžį, kurį šis būtų turėjęs pasirinkti. Nuo tos nakties Kęstutis visada žinos, kad Algirdas galėjo pasakyti ir kad jis pats jam to neleido. O Algirdas visada žinos, kad jam kažko neleido.
— Nė žodžio niekam, — pasakė Algirdas. — Nei žmonoms, nei sūnums, nei kapitonams. Skolą, kuri žinoma, pradeda skaičiuoti visi.
— Tai ir bus tylioji sutartis, — tarė Krivis.
— O kai ateis laikas mokėti, kas mokės? — paklausė Kęstutis.
— Tie, kurie tada bus.
— Jie nebus klausiami.
— Niekas nėra klausiamas, — pasakė Krivis. — Vaikai gimsta į skolas. Tai ir yra šeima.
Jie išėjo vienas paskui kitą, kiekvienas savo taku. Tarp jų atsirado erdvė, kurios dydžio nė vienas tada nežinojo.
Aš likau ugnyje. Ugnis nusileido iki žarijos, o žarija iki to, kas liko, ir mėlynas šydas aplink mane dar ilgai šildė slėnį. Šventaragio žalčiai sugrįžo į aptvarą. Vaidilutės išsiskirstė. Vilniuje atvirose trobose dubenėliai buvo tušti, ir niekas nežinojo, kas juos ištuštino.
Gintaras mato, ką mato. Jis nedaro išvadų. Išvadas darome mes, tie, kurie vėliau pasilenkia, o aš tą naktį nebuvau nė pasilenkusi, nė suaugusi: man buvo vienuolika metų, ir aš miegojau, sapnuodama jūrą. Bet vėliau, tapusi Šerno žmona ir Vilko motina, atėjau į šį slėnį ir klausiau akmens. Ir supratau tai, ko Krivis nepasakė.
Sutartis turėjo tris šalis. Dievus, kurie davė. Du brolius, kurie prisiekė. Ir žemę, su visu, kas ant jos gyvena ir kas po ja guli: su vaikais, kurie dar negimė, su žmonėmis, kurie arė, kirto ir degė, su dvasiomis, kurios nė karto nebuvo paklaustos. Pasirašė dviese. Visi kiti sutartyje buvo tik minimi, kaip minimas turtas.
Tai, ką aš vėliau pavadinsiu Gintaro Skola, sugalvojo ne dievai. Dievai davė, ką galėjo, pasakė, ko prašo, ir pasitraukė. Reikalavimą ištarė pati žemė, ta, kurios niekas neklausė, žodžiais, kuriuos žmonės girdėjo tik per ugnį. Algirdas to Kęstučiui niekada neatleido. Kęstutis niekada neprašė atleidimo. Vėliau žynys dainuos, kad niekas neištarė, nes taip dainuojama: ko nepasakė, to neišdainuosi.
Jis pamatys tai, ką matote jūs. Pamatys per plyšį, per tą trapią vietą, kur gintaras trakštelėjo, kai mano sūnus ištarė paskutinį žodį. Ir supras tą patį, ką supratau aš: abu prisiekę broliai vedė ne beprotybė ir ne piktumas. Kęstutis tik ištarė balsu tai, ko Algirdas nespėjo. O viskas, ką vėliau praradome, prapuolė todėl, kad priesaiką tąnakt girdėjo tik jiedu.
Tačiau vilkas pasidarys savą išvadą — pačią lengviausią ir kartu skaudžiausią. Pamąstys: du vyrai davė žodį, vadinasi, žodį gali duoti ir vienas. Tik po devynerių metų prie to paties pirmojo aukuro paaiškės, kaip rūsčiai jis apsiriko. O dabar, šią tamsią valandą, dar tiki.
Aš irgi kadaise maniau, kad užteks vienos. Todėl žinau, kaip atrodo ši klaida iš vidaus.