7 Pilkosios Dovana
1430 m. Kūčių naktis, Dykra
Ant plokščio akmens stovėjo penkiolika medinių dubenų, o vilkų tą naktį Dykroje buvo keturiolika.
Žiežirba sustojo kūlgrindos gale ir suskaičiavo dukart. Pelkė jau buvo užšalusi, ir kūlgrinda, kuri vasarą slėpėsi po vandeniu, dabar tebuvo tamsesnis ruožas sniege. Šaltis stovėjo toks sausas, kad medžiai spragsėjo be vėjo. Dangus buvo giedras. Aplink akmenį sniegas buvo suvaikščiotas, o vilkai telkėsi ratu, pasikišę delnus po pažastimis lyg šermenų dalyviai prie karsto, dar nedrįstantys sėstis. Laukė tiek jo, tiek vakarinės Kūčių žvaigždės, ir niekas nebūtų pasakęs, kurio laukimo valandos slinko lėčiau.
Žvaigždė pasirodė, kai jis peržengė paskutinį rąstą. Pilkoji sėdėjo ant kelmo, apsisiautusi senu vilko kailiu, vienintelė sėdinti, ir atrodė, kad ji nė karto nepakilo nuo to vakaro, kai jis matė ją paskutinį kartą už Neries tilto.
— Sėskime, — pasakė ji.
Susėdo ant kelmų, rąstų, įšalusios velėnos. Laužo Dykroje niekas nekūrė, kad dūmas neišduotų gyvųjų pėdsako svetimiems, todėl valgė šaltą maistą: kaip lenta sukietėjusią duoną, aguonų pieną, nuo kurio nutirpdavo burna, džiovintus grybus, kuriuos Uosis nešiojosi už marškinių, kad nesušaltų. Spanguolių kisielius, sutirštintas rudenį, buvo sustingęs dubenyje, ir jį teko laužyti peiliu. Niekas nesikalbėjo. Žiežirba žiūrėjo, kaip jie kramto, ir buvo ramu; taip ramu, kaip būna tik tarp tų, su kuriais nereikia aiškintis, kodėl nieko nesakai. Ant jo dilbio, užkištas po apsiaustu, degė ragų žibintas, tas pats senas, kuriuo Brolija kadaise nešė ugnį į žygius: į jį Žiežirba perkėlė žaibo ugnį iš molinio ąsočio, nes ąsotis, laikomas prie krūtinės, šaldė jam visą pusę kūno. Žaibo ugnis nešildė. Ji tik buvo čia, balta, siaura, ir klausėsi.
Penkioliktas dubuo stovėjo galvūgalyje, tuščias. Pilkoji prieš valgydama pasilenkė ir įdėjo į jį šaukštą aguonų pieno, paskui gabalėlį duonos.
— Vilkų kunigaikščiui, — pasakė ji.
Nė vienas nesujudėjo. Tai buvo pirmas kartas per visą Brolijos atmintį, kai vilkai paliko vietą prie savo stalo žmogui, kuris nebuvo vilkas, ir kuris prie jo niekada nesėdo. Žiežirba pajuto, kaip kažkas užsidaro jam gerklėje, ir ne nuo ašarų, nes ašarų jis neturėjo nuo vaikystės. Tai buvo tiesiog vieta, kur ašaros būtų buvusios.
Uosis, pelenininkas, ištraukė iš kapšo molinį ąsotį ir padėjo prie penkioliktojo dubens, nes nežinojo, kur jį dėti. Ąsotis buvo pilnas pelenų. Smulkių, pilkų, šaltų, tokių, kokie lieka po laužo, kuris užgeso prieš savaitę. Trisdešimt aštuonerius metus Brolijos ąsočiai buvo pildomi žarija iš Trakų rūsio, ir kiekvienas pelenininkas, ėjęs į salą jos atsinešti, grįždavo atsargiai it su sklidinu dubeniu vandens, nė lašo neišlaisčius. Dabar Uosis nešiojo pelenus, ir niekas nesakė jam, kad gali juos išpilti.
— Aš šiąnakt prabudau, — pasakė Uosis, nežiūrėdamas į nieką. — Du kartus. Ir negalėjau suprasti, ko man trūksta. Paskui supratau. Kažkas laikė virvės galą, ir paleido.
— Aš irgi, — atsakė Spyglys.
Kirmėlė sėdėjo nuošaliau nuo visų, kaip sėdėjo beveik penkiasdešimt metų, ir pasakė tik:
— Taip.
Pilkoji jų nepertraukė — tik nužvelgė susirinkusiuosius, tarsi pamaldoms suėjusius į ištuštėjusią šventovę.
Berniukas sėdėjo už rato, ant kelmo, kurį niekas jam neleido pasiimti: jis jį tiesiog rado ir atsisėdo. Aštuoniolikos, ne daugiau. Plonas, mėlynas nuo šalčio, apsijuosęs tik diržu, nes taip atvedami į krikštą, su pelkių geležies peiliu, kurio dar niekada nevartojo. Per šermenis, surengtas jam prieš tris savaites, motina pastatė prieš jį paskutinę lėkštę, ir nuo to laiko niekas jo kaime nebuvo ištaręs jo vardo. Čia jį atvedė vilktėvis Spyglys, ir jaunuolis tylėdamas įdėmiai stebėjo ratą iš nuošalės.
Dvylika naktų prasideda per Kūčias. Vidurnaktį atnešama gyva žarija, tada kuždama vardas ugniai, tada daromas pjūvis, tada prasideda devynios naktys be laužo. Visi tai žinojo, ir niekas nepakėlė akių į Pilkąją.
Ji atsistojo.
— Žiežirba, — tarė ji. — Eime pasivaikščioti.
Už plokščiojo akmens, kur kūlgrinda nėrė po pelkės ledu, senolė sustojo. Mėnulio nebuvo, bet danguje žvaigždės spietėsi taip tankiai, kad sniegas žvilgėjo sidabru. Pilkoji įdėmiai tyrinėjo Žiežirbos bruožus, mėgindama atgaminti, koks jis atrodė prieš didžiąją tylą.
— Vytautas liepė man tau kai ką duoti, — pasakė ji. — Ne iškart. Ne tą dieną, kai numirs. Per Kūčias, kai prasideda dvylika naktų. Tada, kai jis jau žinos, kad tu dar gyvas.
— Kodėl?
— Sakė, kad iš pradžių tau tik skaudės. O per Kūčias jau norėsi.
Žiežirba nieko neatsakė. Pilkoji išsitraukė iš po kailio du audeklo ryšulėlius, abu seni, abu nešvarūs nuo dviejų mėnesių šiltų delnų. Ryte po visko Julijona be žodžių atnešė juos prie vandens vartų ant mažos pagalvėlės it šventenybę. Ji jų neatvyniojo ir pasakė tik tiek, kad tai buvo sunkiausia, ką ji padarė per visus tuos metus.
Pirmasis ryšulėlis buvo lengvas. Jame gulėjo sidabrinis vilkas.
Jis buvo mažesnis, nei Žiežirba prisiminė. Nykščio ilgio, išgaubtas, su riesta uodega ir kailiu, nusitrynusiu nuo dešimtmečių, kai jį nešiojo ant krūtinės, po marškiniais. Vienas dantis buvo nulūžęs. Sidabras buvo pajuodęs išlinkimuose ir švytėjo tik ten, kur lietėsi oda. Jis buvo matęs jį ant Vytauto krūtinės tūkstantį kartų ir palietęs tik kartą, vaikystėje, kai kunigaikštis leido. Dabar vilkas gulėjo jo delne ir buvo sunkesnis, nei turėjo būti.
Antrasis ryšulėlis buvo mažesnis.
Pilkoji išvyniojo jį pati, nes jis nesiryžo. Gintaras buvo ne didesnis už žirnį ir drumstas, kaip senas medus, nušlifuotas ne ranka, o dešimtmečių nešiojimu. Per vidurį jį perskrodė skeltė, tokia plona, kad atrodė, jog ji matoma tik žiūrint iš vieno kampo. Žiežirba paėmė jį į delną. Jis buvo šaltas. Ne žiemos šalčiu, kurį galima sušildyti: kitokiu, kokį turi akmuo, kuris kadaise buvo gyvas, ir kurio gyvybė išėjo kartu su kitu daiktu.
— Jis skilo kartu su ugnimi, — tarė Pilkoji.
— Žinau.
— Nežiūrėk į jį, kol neprireiks.
Jis nesuprato, kodėl ji taip pasakė, ir nepaklausė. Priglaudė gintarą prie ausies, kaip vaikai daro su kriauklėmis, ir pirmą akimirką išgirdo tik savo paties kraują. Paskui, giliai, po juo, kažką lygaus, lėto, nuolatinio: ne bangas, o kvėpavimą, kokį girdi nakčia gulėdamas šalia miegančiojo. Jūra. Jis nežinojo, ar tai gintaro, ar jo paties atmintis. Atitraukė ranką.
— Ką jis liepė?
— Rodyti vilką Dykroje. — Pilkoji pažvelgė į ratą, kur sėdėjo kiti dvylika, tamsūs prieš sniegą. — Pasakė, kad nežino, kas atsakys. Bet kad jie pažins.
Į ratą Žiežirba grįžo atvirame delne it gyvą paukštį nešdamas sidabrinį ženklą. Broliai viską suprato pirma iš jo žingsnio, paskui — iš žvilgesio saujoje.
Niekas nepratarė nė žodžio. Pirmas, lėtai tiesdamas sustingusius kelius, pakilo Uosis. Dviem pirštais palietė plonytį balkšvą randą po smakru ir tuos pačius pirštus trumpam priglaudė prie sidabro lyg prie švento šaltinio. Įkandin priėjo Spyglys, po jo — Alksnis, jauniausias iš prisiekusiųjų, vis dar slapčiomis pasičiupinėjantis gerklę. Ratu ėjo ir likusieji, ir nuo jų pirštų metalas pamažu šilo. Paskutinis prisiartino Kirmėlė: kelias akimirkas mindžikavo, iškėlęs sustingusią ranką virš sidabrinio žvėries, priklausiusio žmonėms, kuriuos kadaise pats išdavė, tada greitai grybštelėjo pirštais it įkaitusią geležį, atšlijo ir nusigręžė.
Pilkoji nepasakė nieko. Kai Kirmėlė grįžo į savo vietą, ji pažvelgė į jį tiek, kiek reikėjo, kad jis suprastų, jog ji matė.
Stovėdamas rato viduryje su sidabru vienoje saujoje ir lediniu gintaru kitoje, Žiežirba netikėtai pajuto: broliai nebelaiko jo vyresniuoju. Visi žvilgsniai krypo už jo pečių, prie penkioliktojo dubens, o pats Žiežirba tebuvo pasiuntinys.
— Ar dabar? — paklausė berniukas.
Jis pasakė tai tyliai, tarsi pats nesitikėjo, kad pasakys. Visi atsisuko. Berniukas, išsigandęs savo paties balso, nuleido akis, bet nesėdo.
— Dvylika naktų, — tarė jis. — Jau prasidėjo. Spyglys sakė…
— Žinau, ką sakė Spyglys, — atsakė Pilkoji.
— Tai kada nešite ugnį?
Pilkoji neatsakė iš karto. Žiežirba matė, kaip ji žiūri į ąsotį su pelenais, stovintį prie tuščio dubens, ir kaip jos rankos, gulinčios ant kelių, sugniaužiamos į kumščius.
— Nėra ugnies, — pasakė ji.
— Aš turiu savo vardą, — greitai tarė berniukas. — Aš jį atnešiau. Išlaikiau. Niekam nesakiau…
— Žinau.
— Gal kas nors…
Berniukas nutilo. Visų akys pasisuko į ragų žibintą po Žiežirbos apsiaustu — kiekvienas žinojo, kas ten dega. Balta, pakrypusi liepsna, atėjusi su griaustiniu ir neprisimenanti jokių vardų.
Žiežirba atvėrė žibinto dureles, nė pats nežinodamas, ar ketino tai daryti. Nuo šalčio pamėlęs jaunuolio veidas kryptelėjo į šviesą; klusniai, kaip buvo mokytas, naujokas suklupo priešais liepsną ir jau pravėrė burną.
— Ne, — tarė Pilkoji.
Balso senolė nepakėlė. Vis dėlto jaunuolis sustingo, o žibinto liepsna iškart palinko į klūpantį berniuką — įsiklausė į kiekvieną balso virpesį, kaip visada linkdavo į kalbantįjį. Sukluso, pasiruošusi sugerti tariamą vardą. Tą vieną amatą žaibo ugnis išmanė: išklausyti, bet neišsaugoti — praryti garsą ir tuojau pat paleisti į nebūtį, kaip tvenkinio gelmė virš įmesto akmens vėl užlygina ratilus.
— Vardas, atiduotas ugniai, kuri jo nelaiko, išeina kaip vanduo į smėlį, — tarė Pilkoji. — Jis neturės nei šermenų, nei vilko vardo, nei savo. Žiežirba. Uždaryk.
Jis uždarė. Dureles užtrenkė švelniai, kaip uždaroma vaiko kambario durys.
— Dvylika naktų jis gali sėdėti prie šito akmens, — tarė Pilkoji berniukui, ir jos balsas buvo toks pat, kokiu ji kalbėtų apie šaltį. — Daugiau nieko neturime tau duoti. Paskui eisi namo.
— Namuose mane palaidojo, — pasakė berniukas.
— Žinau.
Jis sėdo atgal ant kelmo. Neverkė, nes verkti neišmoko, ir niekas Dykroje jam to nebūtų išmokęs. Spyglys atsistojo ir priėjo prie jo, ir pasidėjo ranką ant peties, ir pasėdėjo šalia nieko nesakydamas. Tai buvo viskas, ką vilktėvis galėjo padaryti, ir jis tai padarė.
Vėliau, kai visi išsiskirstė po šakų pastoges ir tik šalti žvaigždžių mirgėjimai liko virš pelkės, Žiežirba sėdėjo ant plokščio akmens vienas. Dubenys jau buvo surinkti, išskyrus penkioliktą. Jis jo nelietė. Aguonų pienas jame buvo pasidengęs ledo plėvele, ir joje atsispindėjo žvaigždė.
Jis laikė sidabrinį vilką vienoje rankoje, gintarą kitoje, ir žibintą tarp kelių. Trys daiktai. Trys dalykai, kuriuos jam paliko žmogus, prieš devyniolika metų pasakęs jam po to būsi tu ir niekada nepaaiškinęs, kas yra tas po to. Dabar mįslė išsisprendė: kunigaikštis paliko ne pasirinkimą, o priesaką, kokį patiki paskutiniam likusiam žmogui, žinodamas, kad daugiau nebėra kam jo užkrauti.
Iki šiol krūtinę varstė vien gėla, tačiau šiąnakt skausmas ėmė trauktis ledu — iš lėto, paskui vis tvirčiau, kol ryte jau galėtų išlaikyti žmogaus svorį. Už nugaros budriai alsavo nemiegantis jaunuolis. Penkiolika dubenų, keturiolika vilkų, šaltų pelenų ąsotis ir valdovas, išeidamas perdavęs jam paskutinį sprendimą.
— Aš ją uždegsiu iš naujo, — tarė jis garsiai, nė nepasisukdamas.
Už nugaros sušlamėjo kailis: netoliese ant rąsto tylomis sėdėjo Pilkoji, budriai gaudydama kiekvieną žodį.
— Žinau.
— Nežinau kaip.
— Žinau ir tai. — Ji nusišypsojo tarsi sau, plonai ir kaulėtai. — Todėl jis davė tau daiktus, o ne žodžius. Žodžius galima suklysti. Daiktas arba prisimena, arba ne.
Jis paslėpė gintarą po marškiniais, ant odinio dirželio, prie gerklės žymės, ir šaltis ten gulėjo kaip antra, tiesesnė linija. Sidabrinį vilką įkišo į apsiausto kišenę, prie širdies. Žibinte pasvirusi alsavo žaibo liepsna, ir po daugybės savaičių Žiežirba regėjo joje jau nebe aklą naštą, o naują pradžią.
Tiesiai virš raisto žvaigždynai ritosi į Kūčių vidurnaktį, kai riba tarp pasaulių suplonėja it pavasario ledas. Prie gerklės glūdėjo šaltas gintaras, tačiau vieną akimirką jo gelmėje kažkas suvirpėjo — lyg nurimus vėjui atslūgstanti banga, juntama tik įsiklausiusiam.