6 Paskutinis Akmuo
1431 m. gruodis, Krokuva, Vavelio pilis
Sapne juokdarys sėdėjo ant lovos kojūgalio ir sukiojo akmenį.
Daugiau jis nieko nedarė. Kadaise, Jogaila prisiminė, akmenys skrisdavo iš rankos į ranką po tris, paskui po du, ir žiūrovai sekdavo jų lanką, o ne juokdario veidą. Dabar buvo vienas. Henė laikė jį tarp nykščio ir smiliaus ir lėtai vartė it paskutinį svetimą skatiką, patikėtą saugoti. Sapne nebuvo jokio garso. Jogailos tai nestebino: jau daug žiemų garsai pas jį ateidavo skylėti, kaip vanduo pro sietą, ir jis buvo išmokęs gyventi iš lūpų.
Jis žiūrėjo į akmenį ir žinojo, kurių nebėra. Niekas jam to nesakė. Vienas išėjo su Skirgaila Kijeve, kitas su pusbroliu, spalio naktį Trakuose. Liko tas, kurį jis pažino geriau už bet kurį daiktą savo rūmuose, nes buvo matęs jį Krėvoje, tą vakarą, kai jiedu su juokdariu liko vieni.
Henė pakėlė akis. Ne į Jogailą, o į lovą, stovinčią tarp jų. Akmuo sustojo.
Tada kažkas palietė jam petį, ir jis atsibudo.
Kambarys kvepėjo actu, rūtomis ir šiltu vašku. Langinės buvo uždarytos, krosnis kūrenama dieną ir naktį, ir nuo tvankumos paklodės atrodė drėgnos. Ketvirtą naktį karalius budėjo krėsle prie lovos, nors gydytojas tvirtino, kad laukti nebėra ko, ir Zbignevas sakė tą patį kitais žodžiais.
Sonka stovėjo prieš žvakę taip, kad šviesa kristų jai ant veido. Šito ji išmoko prieš daugelį metų, kai suprato, jog vyras klauso akimis. Ji tarė lėtai, kiekvieną žodį atskirai, ir jis perskaitė: Ji pabudo. Klausia tavęs.
Jadvyga gulėjo tarp pagalvių, mažesnė nei praėjusią savaitę. Jai buvo dvidešimt treji. Ją pakrikštijo pirmosios karalienės vardu, kuri mirė devyneri metai prieš jai gimstant, ir Jogaila niekada nebuvo tikras, ar tai buvo pagarba, ar bandymas paskolinti vaikui kito žmogaus laimę. Lūpos jai buvo sutrūkinėjusios nuo karščio. Akys liko aiškios.
Tėve, pasakė ji. Jis pasilenkė taip arti, kad galėtų justi jos kvėpavimą. Tu kiekviename kambaryje pirmiausia apžiūri kampus.
— Senas žmogus tikrina, ar nėra skersvėjo, — atsakė jis. Savo balso negirdėjo, bet jautė, kaip jis atsimuša į dantis.
Ir ar yra?
— Visada yra.
Ji šyptelėjo. Paskui paprašė atidaryti langinę, nes nori pamatyti, ar dar naktis. Gydytojas pradėjo kažką sakyti ir nutilo, kai Jogaila atsistojo. Jis pats atkabino kablį. Žiema įėjo į kambarį kaip į namus: šalta, sausa, su dūmų ir sniego kvapu. Žvakių liepsnos pasviro ir atsitiesė. Žemai, už Vavelio sienų, mirgėjo miesto langai, o virš jų tvyrojo žvaigždės, per daug smulkios ir per daug senos, kad kam nors rūpėtų, kas po jomis miršta. Jis negirdėjo varpų. Matė tik, kaip vienas Sonkos rūmininkas, sustojęs prie durų, pakėlė galvą, tarsi kažkas ten, tolumoje, būtų prabilęs.
Kai atsisuko, Jadvyga žiūrėjo ne į žvaigždes. Ji žiūrėjo į jį.
Kai tu žiūri į kampą, pasakė ji lėtai, atrodai, lyg lauktum, kad kas nors išeitų.
Jis atsisėdo atgal. Paėmė jos ranką, ir jos pirštai buvo lengvi, sausi, kaip viščiuko kaulai. Ir tuomet, nežinodamas kodėl, pasakė:
— Krėvoje…
Kas bus toliau, Jogaila žinojo jau penkiasdešimt metų. Žodžiai atsiplėšė nuo liežuvio, bet ore prapuolė: liko vien nebylus lūpų krutėjimas, ilgas begarsis iškvėpimas tarsi šaukiant anapus storos stiklo plokštės. Pradžioje dar guosdavo save užmaršumu, vėliau — metais; dvariškiai vis kartojo, esą kalta senatvė, o karalius buvo pernelyg mandagus ginčytis. Tą spalio dieną Trakuose šerkšnas trumpam atsitraukė, kol pusbrolio delnas spaudė jam riešą. Dabar to delno nebebuvo.
Jadvyga stebėjo tėvo burną — sekė kiekvieną krustelėjimą su ta pačia įdėmia kantrybe, kuria pats karalius gaudydavo svetimus žodžius. Išgirsti garso dukrai nė nereikėjo, kad suprastų, jog tėvas prabilo.
Nereikia, tarė ji. Pasakyk tam, kuris išklausys.
— Nėra tokio.
Bus.
Ji užmerkė akis. Paskui jos skruostas dar kartą vos juntamai sukrutėjo, tarsi ji būtų labai tyliai ištarusi paskutinį žodį, bet lūpų jis nebematė, nes dukra jau buvo nusigręžusi į pagalvę. Jis liko laikyti jos ranką ir žiūrėti į lango stačiakampį, kuris pamažu, be skubos, vienodėjo iš juodo į pilką. Iki aušros, tarp dviejų gydytojo atodūsių, ranka jo delne tapo kitokia. Ne šaltesnė. Tik nebe jos.
Koridoriuje, už durų, laukė žmonės.
Jogaila išėjo ten, nes buvo pavargęs nuo savo paties veido. Rūmų tarnai nusilenkė. Dvi Sonkos dvariškės stovėjo prie krosnies ir kalbėjosi, žiūrėdamos viena į kitą, ir iš tolo jis skaitė jų lūpas lyg įrašą ant tolimos sienos. Nuodai, pasakė viena. Antroji atsakė kažką, ir jis pagavo tik kas gautų naudos. Tada prie jų priėjo Zbignevas, nė neskubėdamas, nepakeldamas balso, ir pasakė vieną sakinį, ir moterys nutilo, ir viena iš jų, pamačiusi karalių, pabalo.
Karalius nusuko žvilgsnį, nė nepaklausęs, apie ką jiedvi šnibždasi. Klausinėti neapsimokėjo — atsakymas užsitęstų: Krokuvoje kiekvienas velionis turėdavo daugiau priešų negu nugyventų žiemų, ir niekas nenorėjo, kad kaltė kristų ant jo paties bičiulių. Išmintingasis Zbignevas gandą užgniaužė; ar iš įžvalgumo, ar iš tikro žinojimo — Jogaila nesigilino.
Vyskupas atsisuko į jį. Zbignevo žodžiai, kaip visada, ateidavo pilni, be skylių, ir Jogaila seniai buvo nustojęs klausti kodėl. Jis kalbėjo ramiai: dukters siela jau Dievo rankose, o karalius turi pasirūpinti savąja. Kunigas bus bet kuriuo metu, kai tik Šviesybė pasijus pajėgi.
— Aš jau bandžiau, — pasakė Jogaila.
— Ir Dievas jus išgirdo. — Zbignevas truputį nusišypsojo. — Šviesybe, Vilniaus ponai klausia, ką jiems rašyti. Švitrigaila rašo į Prūsiją, o Volynėje neramu.
Jogaila įsispitrėjo į vyskupo lūpas — vienintelę vietą koridoriuje, kur nereikėjo nieko spėlioti.
— Nieko, — atsakė jis. — Palaukime.
Čia skambėjo jau nebe sprendimas, o paprastas pripažinimas — kaip kadaise prie žemėlapio mestelėjo pusbrolis: tu visada leisi. Zbignevas linktelėjo: būtent tokio atsakymo laukė ir pats pasistengė jį išgirsti.
Truputį toliau, prie lango, stovėjo trys lenkų ponai ir kalbėjo apie Podolę. Podolė jau buvo jų: ją paėmė dar lapkritį, vos Vytautui užmerkus akis, nė neatsiklausę, ir niekas nebesidomėjo, kas ją gaus. Dabar jie kalbėjo apie Lucką. Per metus ją paims, buvo pasakęs Vytautas, prie žemėlapio, su sidabriniu vilku ant kaklo, ne tu ir ne tavo žmonės. Tuos žodžius jis girdėjo aiškiai, nes pusbrolio ranka laikė jam riešą. Dabar jis buvo suskaičiavęs: Podolė krito per kelias savaites. Iš visų Vytauto pranašysčių neišsipildė tik trumpas sąrašas, ir Jogaila nežinojo, ar tai todėl, kad pusbrolis klydo, ar todėl, kad jis pats dar nespėjo pritarti.
Grįžęs į miegamąjį, prie patalo rado klūpančią Sonką. Karalienė raudojo be garso — tik virpėjo pečiai ir delnai dengė veidą. Tiek Jogaila ir tegalėjo matyti. Tada pagaliau prisipažino sau tai, ką suprato dar prie krosnies, tik nedrįso ištarti: Henės čia nebuvo.
Kampe juokdarys nesėdėjo — nepasirodė nei pirmąją, nei trečiąją, nei ketvirtąją naktį; karalius būtų iškart pastebėjęs, juk ne veltui kaskart apžvelgdavo kampus. Henė neimdavo nieko, kas jam nepažadėta, o Jadvyga nieko jam nedavė. Tokia žinia turėjo paguosti, tačiau spaudė krūtinę dar baisiau: vadinasi, jaunos gyvybės kartais užgęsta be jokio sandorio, kaip nuvysta žolė — paprastai, be kaltininko, kurį galėtum prakeikti.
Naktį jis gulėjo savo lovoje ir nemiegojo.
Karstas stovėjo koplyčioje, ir už sienos giedojo vienuoliai, kurių karalius neišgirdo. Kambaryje degė viena žvakė. Sūnūs Vladislovas ir Kazimieras miegojo Sonkos kambariuose, abu per maži, kad suprastų, kam raudama: septynerių ir ketverių metų. Jogaila galvojo apie juos ramiai ir aiškiai, prisimindamas, ką Henė pažadėjo prieš penkiasdešimt metų ant Krėvos slenksčio: Tavo kraujas gaus karūną. Tada nebuvo paklausęs, kas bus su žeme, o dabar klausti jau buvo per vėlu.
Tą naktį jis suprato ir dar kai ką, ko iki šiol neleisdavo sau suprasti. Sandoris galiojo tol, kol gyvas jis pats. Paskutinis akmuo sukosi Henės pirštuose tik todėl, kad jis, Jogaila, dar kvėpavo, ir kai jis nustos, akmuo iškris, o pažadas liks, be liudytojo ir be to, kuris jį sudarė, berniukams, kurie nežino, kad paveldėjo kažką, ko niekas jiems neparašė.
Jis buvo išgyvenęs visus. Dėdę Kęstutį, brolį Skirgailą, pusbrolį Vytautą, abi savo pirmąsias žmonas, Algirdo sūnus, kurie kadaise ginčijosi su juo dėl Vilniaus ir paskui nebesiginčijo su niekuo. Seniau jis būtų pavadinęs tai nugalėjimu. Dabar viskas priminė ilgą pokylio stalą, nuo kurio pakyla ir išeina visi svečiai, nė vienam nepaprašius palikti jam vietos. Jis vienas sėdėjo per vidurį ir žiūrėjo į tuščius suolus. Gal kaip tik todėl jis nesistebėjo, kad tą naktį kažkas užėmė vieną iš jų.
Jis pastebėjo jį ne iš karto.
Lovos kojūgalyje, ten, kur žvakės šviesa baigėsi, stovėjo vyras. Aukštas, sunkių pečių, apsirengęs paprastai, be ginklo, pilka barzda ir pavargusiu, be jokio įtūžio veidu. Jogaila pamatė jį kraštu akies ir iš pradžių tik pajuto: tą keistą, nematomą šilumą ar šaltį, kuris ateina prieš tai, kai pamatai. Paskui pažvelgė tiesiai.
Atpažino iš laikysenos: ne kariškai išsitempęs kaip per paradą, o truputį palinkęs į priekį, tarsi ką tik nušokęs nuo arklio ir pėdomis vis dar jausdamas balnakilpes. Taip ant Trakų kranto stoviniuodavo grįžtančių valčių laukiantys žvejai. Dėdės tokio nebuvo regėjęs nuo 1381-ųjų, kai jo saujoje spurdėjo paties Jogailos gerklė.
Kęstučio akyse nebuvo neapykantos — tik tylus žvilgsnis į neatpažįstamai pasikeitusį vaiką, kuriam nebėra ko aiškinti.
Jogaila užsimerkė.
Miego klaida, pasakė jis sau. Žodžiai buvo lengvi ir aiškūs, kaip skaičiai. Seniems žmonėms miegas, kuris neateina, atneša daug dalykų, ypač po tokios dienos. Jis suskaičiavo penkis kvėpavimus. Paskui dar penkis. Pasuko veidą į sieną ir pritraukė antklodę, ir liko laukti, kol bus rytas.
Tą vyrą jis matė ir akis užmerkęs. Jis nepajudėjo iš vietos. Nei žingsnio, nei garso, nei kito judesio: tik buvo, kaip būna tai, kas laukia, kol jam bus leista. Jogaila neleido. Jis nesuteikė jam nė vardo, nes vardas būtų buvęs atsakymas.
Kažkur rūmų gilumoje, ten, kur nėra nei sienų, nei laiko, vieną kartą lėtai apsisuko akmuo. Ir nutilo.