12 Lakštingala
1434 m. balandžio pabaiga – birželio 1 d., Medyka ir Gródekas prie Lvovo
Nuo tos spalio dienos Trakuose, kai Vytautas uždėjo ranką jam ant riešo, lakštingala buvo pirmasis garsas, pasiekęs Jogailą be skylių.
Jis stovėjo Medykos miško pakraštyje, apsisiautęs dviem apsiaustais, o du rūmininkai už jo nugaros laikė žibintą ir pakaitomis kosčiojo į saujas, nedrįsdami paprašyti, kad grįžtų. Balandis ėjo į pabaigą, vėlyva šalna dar nebuvo išėjusi iš žemės, ir iš drėgnų krūmų prie upelio sklido paprastas, nesibaigiantis traškėjimas, kuris kartkartėmis išsiskleisdavo į dvylika skirtingų frazių. Kiekvieną natą jis girdėjo. Tai skaudėjo.
Karaliui jau sukako septyniasdešimt dveji ar dar daugiau — gimimo metų tiksliai niekas nežinojo, o pats žiemų nebeskaičiavo. Keturiasdešimt aštuonerius metus nešiojo Lenkijos karūną. Kasdien jautė savo kojas kaip svetimus daiktus, kuriuos tarnai pamiršo nuvilkti. Į Rusios žemes jis buvo išvykęs parodyti, kad dar gyvas, ir tai pavyko: žmonės ėjo, bučiavo žiedą ir išeidavo patenkinti, kad žiedas dar šiltas.
Jis neprisiminė nė vieno jų. Žmonių balsai pro jį skriejo kaip vėjas pro šulinį. Jis matė lūpas, skaitė veidus ir kantriai linksėjo. Tik vyskupo Zbignevo žodžiai ateidavo pilni, ir Jogaila nė nebandė suprasti kodėl. Ir paukščiai. Pirmąjį pavasarį po dukters mirties jis atsisėdo prie atviro lango Krokuvoje ir išgirdo vieną, ir nuo to laiko, kai tik pasibaigdavo ledai, važiuodavo ten, kur šalia upių augo krūmai. Niekam nesakė kodėl. Sonka manė, kad senatvė jį vėl pavertė vaiku. Jis žinojo kodėl. Paukštis neturėjo nė vieno žodžio, kurį būtų galima nupirkti.
— Šviesybe, — tarė vienas rūmininkas. Jogaila matė lūpas ir prisiminė, ką jos sako. — Šalta.
— Dar valandėlę.
Jis nepasisuko. Kai paukštis nutilo atsikvėpti, ant pakrypusio guobos kelmo prie pat kojų sukryžiuotomis blauzdomis sėdėjo vyras dvispalviu juokdario apdaru, su nebyliais kepurės varpeliais. Rankoje jis sukiojo vieną juodą akmenį: nuo delno į delną, vis tuo pačiu keliu.
— Aš turėjau pamanyti, — pasakė Jogaila, žiūrėdamas į krūmus. — Atėjai pasiklausyti.
— Ne, — atsakė Henė. — Atėjau pažiūrėti, kaip tu klausaisi.
Palydovai nieko neregėjo — tik suglumę spoksojo į valdovą, šnekantį su tuščia miško tankme.
Henės balsas buvo toks pat, koks Vilniuje prieš penkiasdešimt dvejus metus, kai jis pirmą kartą atsirado prie Jogailos kėdės ir pašnibždėjo, kad yra lengvesnis kelias už tą, kuriuo einama. Tada Jogaila galvojo, kad iš dviejų blogybių renkasi mažesnę. Dabar jis buvo per senas, kad dar svarstytų, ar buvo teisus. Jis klausėsi jo kaip paukščio.
— Atnešiau tau žinią, — pasakė Henė. — Žygimantas rengia raštą. Po kelių dienų Trakuose jis jį pasirašys: stačiatikiai bajorai Lietuvoje gaus tokią pačią asmens ir turto apsaugą kaip katalikai. Ne visas pareigybes, bet pakankamai, kad tavo Horodlė pradėtų irti. Švitrigaila nebeturės, ką jiems pažadėti.
— Aš tada uždariau tas duris, — tarė Jogaila. — Su pusbroliu. Dėl vienybės.
— Dėl vienybės. — Henė šyptelėjo, ir šypsena, kaip visada, buvo gera. — Tu sutaikei dvi puses, kurios viena kitos nekentė. Dabar tavo Žygimantas atidaro tai, ko tu bijojai atidaryti, ir tau lengviau, kad jis tai padarė pirmas.
Jogaila atsiduso. Šaltis lipo per koją aukštyn. Lakštingala vėl pradėjo giedoti, naujos frazės, greitos, užgulė šneką.
— Kiek man liko?
— Tu pats žinai.
— Noriu išgirsti.
Henė pakėlė akmenį prieš mėnulį. Jis nebuvo blizgus: juodas, nusidėvėjęs, apvalus kaip upės riedulys, bet ne iš upės. Jogaila pažino jį iš Krėvos, iš to vakaro, kai jie pirmą ir paskutinį kartą liko vieni.
— Iki birželio pirmosios, — atsakė Henė. — Gal iki pietų. Nesidžiauk.
— Ar aš laimėjau?
— Tu gavai, ko prašei. Lengvą kelią. Tie, kurie ėjo juo paskui tave, nematė, ką jame palieka. Tavo vaikai valdys karūną. Žemė, — jis pasuko akmenį, — kam ateis.
— Aš to nežinojau.
— Žinojai. Tik nepasakei sau. Tai kitas dalykas.
Karalius užvertė galvą: pro juodą, tankų šakų rezginį spingsėjo vieniša žvaigždė. Atmintyje staiga iškilo pirmoji, tikroji Jadvyga — kaip sėdėdavo prie Krokuvos lango ir klausydavosi jo pasiteisinimų, nė karto neprieštaraudama. Tik vieną sykį tarė: Vladislovai, tavo vaikui nesvarbu, kuria kalba ištarsi gerą žodį. Ką ji tada norėjo pasakyti, Jogaila nesuprato iki šiol.
— Grįžkime, — tarė jis rūmininkams. — Gana.
Nuo to ryto jis nebesikėlė. Liga ėjo savaitėmis: gydytojai atnešdavo šilto vyno ir pienu virtų žolių, ir Jogaila gėrė, nes taip reikėjo, ir pasakydavo, kad nenori. Kunigai skaitė psalmes. Į Gródeką jį parvežė nešte, ir ten, paskutinę gegužės dieną, jis pasišaukė ištikimus ponus. Vyriausias iš jų pasakė pirmiausia tai, ko Jogaila labiausiai norėjo girdėti: kad vyskupas Zbignevas su kancleriu, išvažiavę į Bazelio susirinkimą, jau grįžta atgal nuo Poznanės, kad ponai pasirengę prisiekti Vladislovui, devynmečiui berniukui Krokuvoje, ir kad privilegijos, kurias Jogaila tiek metų išdavinėjo mainais už sosto garantijas, galiausiai atsipirko. Jogaila šyptelėjo. Didikas dėstė žodžius garsiai ir raiškiai, neabejodamas, kad valdovas viską girdi.
— O Kazimieras?
— Šešiametis, Šviesybe. Jam nepritrūks globėjų.
— Atsimink, ką rašysi jiems apie Lietuvą, — pasakė Jogaila. — Žygimantas laikysis, jei mes jį palaikysime. Švitrigaila nebebus toks pavojingas. Bet žemė neatsimena, kas jos šeimininkas.
Didikas suglumęs nužvelgė valdovą — lyg nesuprantamą raštą, po kuriuo vis tiek teks padėti antspaudą.
— Šviesybe. Pasakykite, ko jums reikia.
Jogaila ištiesė ranką. Pirštai buvo balti kaip vaškas.
— Pranciškono. To, kuris važiavo su manimi. Ir visi išeikite.
Jaunas, kaip duonos kepalas apskritas pranciškonas, vardu Anzelmas, suklupo prie patalo ir abiem saujomis apgaubė karaliaus delną.
— Aš turiu pasakyti dalyką, — tarė Jogaila. — Bandžiau kelis kartus. Man sakė, kad tai senatvė.
— Tegul tai bus dėl Dievo, — atsakė Anzelmas.
— Krėvoje, — pradėjo Jogaila.
Kas bus toliau, žinojo jau penkiasdešimt dvejus metus: žodžiai užges burnoje it žvakė po skliautu, ir vienuolis išvys tik nebyliai krutančias lūpas. Veidas jau sustingo pasitikti įprasto ledinio gniaužto — beliko laukti, kol užguls ausis ir lango stiklą iš vidaus aptrauks šerkšnas.
Šerkšnas ant lango jau buvo. Jis augo lėtai, paparčiais, nors buvo birželio pirmoji. Bet garsas nedingo.
— Krėvoje, — pakartojo Jogaila tyliai, tarsi paliesdamas duris, ar atsidaro. — Prieš tai, kai Skirgaila nuėjo žemyn. Jis atėjo pas mane vakare. Aš sėdėjau prie lango. Jis atsistojo už nugaros ir paklausė: Ar jis turi gyventi, Vladislovai? Manęs dar niekas taip nevadino. Aš dar nebuvau krikštytas. Nežinau, kodėl jis taip pasakė.
Anzelmas klausėsi nekrustelėdamas. Iš vienuolio akių Jogaila matė: po penkiasdešimt dvejų nebylių metų svetimas žmogus pagaliau išgirdo.
— Aš pratylėjau — tariausi, kad nutylėjimas nieko nenulems, tačiau pats tylėjimas tapo nuosprendžiu, ir Skirgaila nulipo į rūsį. — Iš krūtinės išsiveržė sausas, gurgždantis kosulys. — Ilgus dešimtmečius guodžiausi, jog ten kalbėjo brolis, bet Skirgaila tik krutino lūpas, o pats šnabždesys plaukė minkštas it aksomas — lyg gretimoje menėje subyrėjusi taurė.
Karalius pasuko galvą į langą: prie apšviestos užuolaidos, nebyliais kepurės varpeliais, juodais ir raudonais drabužiais stovėjo rimtas juokdarys.
— Taip, — pasakė Henė.
Anzelmas nieko nematė. Bet jis pajuto tai, ką pajusdavo visi, kurie klausėsi Jogailos: šaltį iš kampo, kuriame niekas nestovėjo. Vienuolis kilstelėjo kryžių ir lotyniškai sukalbėjo išrišimo maldą — net nesuprasdamas visos tiesos, nes maldos žodžių griebiamasi tada, kai nebežinoma, ką daryti.
— Tu pats viską pasakei, — tyliai atsakė Henė iš kampo. — Man niekada nereikėjo tavo burnos. Man pakako tavo tylos.
— Ar tu kada nors…
— Ne. — Henė nusuko žvilgsnį. — Aš kalbėjau už Skirgailą. Bet aš nemeluodavau tau. Aš tik pasakydavau, ko tu jau norėjai.
Anzelmas išėjo. Jogaila liko vienas, ir tada, kai nebelaukė, pamatė jį.
Prie patalo kojūgalio, lygiai kaip prieš trejus metus, kai pasirodė esąs vien nemigos šmėkla, stovėjo Kęstutis — aukštas, žilabarzdis, paprastais drabužiais ir beginklis. Žvelgė be pykčio: tuo pačiu 1381-ųjų žvilgsniu, kai laikė sūnėno gerklę saujoje ir paleido neprašytas.
— Dėde, — tarė Jogaila.
Šį kartą jis neapsimetė, kad nemato.
Dėdė tylėjo, tik atrėmė delną į lovos atramą, ir Jogaila įsižiūrėjo į tuos pirštus, kadaise gniaužusius jam kaklą ir atleidusius gniaužtus. Nežinodamas, ar mirusieji girdi, sušnibždėjo:
— Ačiū. Atleisk.
Ištarė abu žodžius išsyk — nebesuprasdamas, kuris svarbesnis, nors nė vieno neužteko. Kęstutis kilstelėjo delną — ne laimindamas, o tiesiog parodydamas į kitą krantą brendančiam keleiviui, kad jį mato.
Už lango lakštingala atnaujino giesmę, ir ji vis dar sklido pro šerkšną, nes neturėjo žodžių. Jogaila užsimerkė. Jam atrodė, kad viskas, ką jis padarė, sprendimai, žemė, kurią pardavė už karūną, sūnūs, kuriems paliko sostą, nėra nei pelnas, nei nuostolis, o tik paukščio giesmė, kurią naktį kas nors išėjo pasiklausyti.
Jis mirė birželio pirmos dienos vidudienį. Karalienė Sonka su vaikais buvo Krokuvoje. Prie lovos stovėjo trys ponai, du tarnai ir Anzelmas, ir visi girdėjo tą patį garsą, nors niekas nesuprato, ką girdi: kažką mažo ir sunkaus, kuris nukrito ant akmeninių grindų ir nenusirito.
Prie lango stovintis Henė nudelbė akis į tuščius delnus. Akmuo, kuris penkiasdešimt dvejus metus kasdien sukosi tarp jų, gulėjo ant grindų, nesudužęs, be jokio ženklo, paprastas riedulys, kokį galima rasti bet kurios upės dugne. Jis pažvelgė į jį. Pažvelgė į rankas. Vėl į akmenį.
Per visus tuos dešimtmečius juokdarys dar niekada neatrodė taip, lyg kažkas jam būtų išvertęs kišenes.
Paskui išėjo pro langą. Šerkšnas ant stiklo išsilaikė iki vakaro.