17 Aukso Rijūno Puota
1437 m. vasaris, Vilnius
Grindys kainavo keturiasdešimt kapų grašių, ir Jonas Goštautas pažinojo kiekvieną plytą. Jas vežė iš Dancigo per Rygą ir Ukmergę, vienas vežimas įlūžo prie Vilnios brastos, ir jis pats, apsisiautęs kailiniais, stovėjo ant kranto ir skaičiavo, kiek sudužo. Šešiolika. Dabar ant tų plytų stovėjo trys ilgi stalai, ant stalų sidabras, o menėje tvoskė toks karštis, kad svečiai nusimetė kailinius tarnams ant rankų ir sėdėjo vienmarškiniai, saugūs nuo bet kokios žiemos.
Rytą jis suskaičiavo ir kitką. Prieš pamaldas atjojo Trakų raštininkas su pergamento aplanku ir pasakė, kad didysis kunigaikštis, įvertindamas ištikimybę, dovanoja ponui Goštautui keturiasdešimt du kaimus prie Ašmenos ir dvarą ties Maišiagala. Tos žemės iki Pabaisko priklausė žmonėms, kurie pasirinko ne tą pusę. Raštininkas nežiūrėjo jam į akis. Goštautas perskaitė raštą stovėdamas ir pastebėjo giliai įspaustą antspaudą — lyg spaustą rankos, bijančios, kad dovana bus atšaukta.
Kas bijo, tas dalija. Šį sakinį jis pasiliko sau.
Dabar sėdėjo stalo viduryje ir žiūrėjo, kaip jo namuose maitinasi valstybė.
Prieš dešimtmetį šitie didikai stoviniavo prie Vytauto sosto, laukdami valdovo žodžio; dabar sėdėjo už šito stalo ir laukė, kas prabils jo vietoje. Žemių, pilių bei muitų niekas nebeskaičiavo kunigaikščio vardu — skaičiavo patys ponai, nuo kiekvienos sumos nusigriebdami savąją dalį. Goštautas tuo nesidžiaugė: tik stebėjo, kaip anksčiau vieninga kunigaikštystė trupa į atskirus valsčius ir kiekvienas kaimas jau turi savo pirkėją.
Petras Mangirdaitis, didysis maršalka, jau buvo suėmęs pirmą žuvį ir užsakęs antrą, o jo pilvas, kuris dar prieš dešimt metų neįsiremdavo į nieką, dabar lengvai guldavosi ant stalo krašto. Jis juokėsi retai, bet visu kūnu. Daugirdas, plonas, su penkiais žiedais ant dešinės rankos, valgė mažai ir žiūrėjo daug: jis priklausė tiems, kurie už vakarienę atsilygina klausydamiesi. Kristinas Astikas sėdėjo toliau, sunkus, pražilęs, ir kailinių nenusivilko, nes šaltis jam sklido ne iš oro. Greta įsitempęs, dar neįpratęs prie šito stalo laisvai atsilošti, sėdėjo sūnus Radvila, jau patyręs pareigūnas, vis dar įpratęs pirmiausia leisti kalbėti tėvui. Jis mažai valgė, mažai gėrė ir kiekvieną įneštą patiekalą apžiūrėjo taip, tarsi bandytų atspėti jo kainą.
Tarnai nešė aštriais prieskoniais kvepiančią šernieną, šamo paštetą, kepenų pyragus ant sidabrinių pusdubenių. Pačiame stalo gale dar nepaliesta puikavosi iš Venecijos pargabenta cukrinė gulbė, o ją atvežęs smulkus, lygaus veido Rygos pirklys Tilmanas mandagiai ragavo valgius ir lengvai it apie orą samprotavo apie Hanzos privilegijas.
— …kai kitą pavasarį kelias iš Kauno į Rygą bus nuvalytas nuo plėšikų, ponai, pamatysite, kad nereikia nė vienos kapos tiesiogiai imti iš savo valstiečių. Visa tai ateis per muitines. Mes sumokėsime už jūsų patogumą. Jūs sumokėsite už mūsų patogumą. Visi užsidirbsime.
— Visi, — sutiko Mangirdaitis ir pakėlė taurę.
Goštautas padarė tą patį, ir tuo metu muzikantai nutilo.
Šios valandėlės šeimininkas nemėgo. Kanklės nuščiuvo, skudučiai dar sykį cyptelėjo ir užsikirto, o šurmulys virš stalų nuslūgo lyg virimas nuo ugnies nukeltame katile; tada po grindimis kažkas ėmė skaičiuoti.
Pirmą kartą jis tai išgirdo prieš dvejus metus, per Kūčias, tuščiame kabinete, ir pamanė, kad klauso savo paties minčių. Žmogus, kuris gyvenime viską apmoka iš anksto, išmoksta skaičiuoti net miegodamas. Tačiau vidinis skaičiuotojas niekada nebuvo toks nuobodus. Tas šnabždesys plaukė lygus, žemas, monotoniškas — be jokio noro įtikinti, tarsi visos skolos jau būtų suvestos ir belikę tik surašyti likutį.
— Trys šimtai vienuolika sidabrinių lėkščių, — tarė balsas. — Dvidešimt aštuoni jaučiai. Penkiasdešimt du šernai. Du šimtai trisdešimt keturi žirgai kieme.
Goštautas sustingo, suspaudęs taurės kojelę ore. Kiti sėdėjo ir kalbėjosi, nė karto nepakeldami akių į grindis. Tik Radvila Astikaitis staiga pasuko galvą, žiūrėdamas ne į šeimininką, o į šoną, tarsi būtų išgirdęs žingsnį. Paskui vėl nuleido akis į lėkštę.
— Šešiasdešimt dvi dovanos per pastarąjį pusmetį, — tarė balsas. — Keturiasdešimt du kaimai. Du tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt devynios sielos. Jos jau suskaičiuotos.
Goštautui per nugarą perbėgo šaltis. Dvasių jis nesibaimino, nes niekada jų neregėjo; tos sielos tebuvo rytinio pergamento eilutės, raštininko surikiuotos kaimų vertei nustatyti. Po grindimis nuskambėjo tie patys paties Goštauto žinomi skaičiai — tik ištarti taip šaltai, lyg žmonės neturėtų veidų.
Jis nebuvo vienintelis, kuris tai girdėjo. Per paskutinius metus jis kelis kartus pastebėjo, kad kitų akys tuo pačiu metu nuslysta į šoną. Vyskupo ekonomas, jo žmona, vienas Lenkijos pasiuntinys. Niekas apie tai nekalbėjo. Žmonės, kurie girdi, kaip jų gyvenimas vardijamas, nepripažįsta to net sau, nes tai reikštų, kad girdi ir sumas.
Šneka vėl pakilo. Kanklės pradėjo kitą dainą. Balsas nusileido ir nutolo, kaip nutolsta upė.
Senoji virėja Gaudė įėjo pro šoninį praėjimą su pyragų padėklu, ir jis pastebėjo, kaip ji, praeidama pro stalo galą, sulėtino žingsnį. Ji nepasilenkė, nesidairė. Tiesiog padėjo mažą lėkštelę ant plytų, prie pat sienos, tarp dviejų suolo kojų. Ne ant stalo. Ant grindų. Lėkštelėje gulėjo riekelė juodos duonos su žiupsniu druskos.
Svečiams ėmus kelti taures už Pabaisko pergalę, šeimininkas pasivadino virėją. Gaudė prisiartino prie krėslo, iš seno baudžiauninkų įpročio nudelbusi akis į grindis.
— Kam tai? — paklausė jis tyliai.
— Tam, kuris sėdi apačioje, pone.
— Mano namuose nieko nėra apačioje, Gaude. Pamatai gilūs ir sausi.
— Taip, pone. — Ji vis dar žiūrėjo į grindis. — Močiutė sakydavo: kas pastato didelę salę, tam po grindimis atsiranda svečias, kurio niekas nekvietė. Aukso Rijūnas duonos nevalgo. Bet jei jam padedi, bent žino, kad apie jį prisimenama, ir būna ramesnis.
— Ar jis tyli?
— Ne, pone. Bet švelniau skaičiuoja.
Goštautas žiūrėjo į ją ilgai. Ji buvo žemaitė iš Kėdainių pusės, jo virėja jau dvidešimt metų, ir per visus tuos metus jis nė karto nepaklausė jos nieko, kas nebūtų apie padažą. Rijūnas. Vaikystėje jis girdėjo tą žodį iš kaimo moterų: taip jos gąsdindavo vaikus, kad neprašytų daugiau, nei duota. Ryjantis, kuris niekada nepasisotina. Jis niekada nesusiejo jo su skaičiais. O dabar sėdėjo prie sidabro ir negalėjo nesusieti.
— Palik, kur padėjai, — tarė jis.
Ji linktelėjo ir nuėjo. Duona liko ant plytų.
Vakarienė baigėsi lėtai. Daugirdas pasipylė vyno ir pradėjo pasakoti apie kažkokį Polocko žemių valdytoją, kuris dar prieš Pabaiską spėjo parduoti savo laukus ir išvažiavo į Maskvą, ir kurį visi laikė kvailiu, nes nesulaukė, kol jo žemes pasidalins kiti. Mangirdaitis garsiai juokėsi. Astikas tarė, nežiūrėdamas į nieką:
— Vytautas mums atlygindavo karu. Šitas atlygina taika. Nežinau, kuri brangesnė.
— Jo brolis, — pasakė Daugirdas.
— Ne tas brolis.
Kėdė sučežėjo. Radvila Astikaitis iškėlė taurę ir pasakė garsiau, nei buvo reikalinga:
— O ką darys didysis kunigaikštis, kai neturės ką dalinti?
Stalas nutilo. Mangirdaitis užsikosėjo. Tilmanas iš Rygos staiga labai susidomėjo cukraus gulbe.
— Dalins mūsų žemes, — atsakė Goštautas. Nė neketino to sakyti. — Pirmiausia tų, kurie stovėjo ne už jį. Paskui tų, kurie stovėjo per toli. Paskui tų, kurie stovėjo per arti.
— Ir mūsų, — tarė Daugirdas.
— Ne šiandien. Bet jis jau neišeina iš Trakų, ir girdėjau, kad dabar valgo tik iš bendro dubens su virėju. Tas, kuris išmoko matyti nuodus kiekvieno patiekalo dugne, anksčiau ar vėliau mato juos ir pas mus.
— Jis augo tarp Ordino pilių, — pasakė Astikas. — Ten taip daro visi.
— Todėl ir daro. — Goštautas nusišypsojo taurei. — Jam duoda dovanų, jis jas atiduoda mums, ir mes dėkojame. Du metai. Gal trys. Ir tada kas nors suskaičiuos, kas liko kiekvienam iš mūsų.
Astikas pažvelgė į sūnų, ir sūnus nuleido akis. Mangirdaitis vėl pradėjo juoktis, nes kitaip negalėjo. Daugirdas pamojo tarnui, kad papildytų taures.
— Už Vladislovą, — pasiūlė jis, turėdamas omenyje Krokuvos karalių, dvylikametį berniuką.
— Už vaikus, — pataisė Radvila.
Goštautas pamatė, kad šį kartą jis pasakė, ką tikrai turėjo omenyje. Kažkur Krokuvoje, tarp mokytojų ir pirmųjų lotyniškų prielinksnių, mokėsi devynerių metų berniukas, Jogailos jauniausias, vardu Kazimieras. Apie jį niekas nekalbėjo. Per mažas. Per toli.
Goštautas pakėlė taurę.
— Už didįjį kunigaikštį, — tarė jis, ir visi gėrė.
Kai paskutinis svečias išjojo, jau buvo po vidurnakčio. Tarnai išnešė sidabrą, kieme užgeso deglai, ir Goštautas liko sėdėti toje pačioje vietoje, vienas didžiojoje salėje, kur nuo šalčio jau tirtėjo plytos. Priešais stovėjo cukraus gulbė, nė kartą nepaliesta. Šalia jos, ant staltiesės, kažkas paliko monetą.
Paėmė monetą į pirštus: sidabras tvoskė karščiu, lyg ką tik sugniaužtas svetimoje saujoje, nors prie stalo galulaukės niekas nesėdėjo. Tokių grašių Goštautui jau teko matyti — vyskupo skrynioje, Daugirdo rankovėje, paties žmonos kapše. Tie skatikai niekada neatvėsdavo; žmonės šnekėdavo, esą ne nuo delno įkaitusį metalą šildo svetimas troškimas.
Kieme ant slenksčio sėdėjo senas elgeta su ryšuliu ant kelių ir laukė, kol kas nors išneš likučius. Goštautas išėjo, pasilenkė ir įdėjo monetą jam į delną. Nežiūrėjo, kokia ji. Nesvarstė, ar užteks. Nuėjo atgal į salę ir sustojo prie durų.
Po grindimis kažkas lengvai atsiduso. Paskui nebuvo nieko. Tokios tylos jis nebuvo patyręs nuo tada, kai pradėjo mokėti sąskaitas.
Goštautas stovėjo toje tyloje, tarsi po ilgos ligos nuo kelio sąnario pagaliau būtų nuimti veržiantys pančiai. Pečiai patys nusileido. Mintyse šmėstelėjo kūdikystėje mirusi pirmagimė, kurios mirties dieną dėl patogumo buvo įrašęs didžiojoje knygoje greta rugių kainos. Lengvai iškvėpė: vėsiame ore pakibo garo kamuolėlis, o tyla nesitraukė.
Tris kvėpavimus. Gal keturis.
Paskui grindys, už kurias jis sumokėjo keturiasdešimt kapų grašių, vėl prabilo, lygiai, nuobodžiai, kaip upė po ledu.
— Viena moneta pasiekė žmogų. Neįvertinta. Neužskaityta.
Pauzė, kurią pastebi tik tada, kai ji baigiasi.
— Trakai, — tarė Skaičiuotojas. — Trejus metus ir mėnesį.
Goštautas pastovėjo, paskui nuėjo prie stalo ir išsitraukė knygą. Užrašė tai, ką išgirdo: keturiasdešimt du kaimai, du tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt devynios sielos, šešiolika sudužusių plytų. Paskutinė eilutė pasidarė sunki. Hanzos paskola už medžiagas baigėsi po penkerių metų, o su Trakais jis nebuvo pasirašęs nė vienos sutarties, kurią galima būtų vadinti paskola.
Jis užrašė: Trakai: 3 m. 1 mėn. Ir šalia, kad pats suprastų: terminas?
Laukė, ar kas atsakys. Plunksna išdžiūvo virš lapo. Po grindimis buvo tylu, bet jau ne ta tyla, o paprasta, kokia tyli sąskaita, kurią kas nors uždarė.
Užvertęs knygą, šeimininkas paėmė žvakę. Prie laiptų dar sykį atsigręžęs į ištuštėjusią menę, galvojo jau ne apie svetimus vyrus, sidabrą ar dovanotus dvarus — mintys sukosi apie devynmetį karalaitį Krokuvoje, toli nuo visko kalantį lotyniškus prielinksnius. Dar ne, tarė sau, bet berniuko vardą vis tiek pasižymėjo paraštėje — kaip prekę, kurios kaina dar nenustatyta.