19 Išdavystės Aidas
1438 m. rugpjūčio 14 d., Krėva
Ašmenos brastoje arklys sustojo.
Buvo vėlyva, karšta popietė, kelias leidosi į upę tarp išdžiūvusių pakraščių, ir bet kuris žmogus būtų pasakęs, kad čia nėra nieko, ką reikėtų kaltinti. Vanduo sekli, žalsvas, pilnas muselių. Tačiau ant akmenų, kuriuos arklys ketino užminti, gulėjo plonas baltas šerkšno apvadas ir blizgėjo kaip druska ant prakaituotos odos. Arklys, nebijojęs nei ugnies, nei kraujo, atsisakė eiti toliau, sukosi vietoje ir šnarpštė.
Žygimantas nulipo, pasilenkė ir palietė šerkšną pirštu. Šaltis nedegino. Jis tik tvirtai prilipo, kaip prilimpa senas randas.
Ši brasta jam buvo pažįstama. Prieš šešerius metus per ją brido vyrai, atvėrę jam Ašmenos vartus, o užeiga už upės, į kurią jis tą naktį įžengė, kai viskas jau buvo baigta, dabar stovėjo su užkaltais langais. Dėl šerkšno jis negalvojo apie save. Jis galvojo apie tai, ką tokie dalykai reiškia: kad žemė yra raštininkas, ir kad ji niekada neišmeta nė vieno lapo.
— Kaip sakiau jums prieš šešerius metus, kunigaikšti: čia ėjo jūsų tėvas.
Kunigaikštis atsigręžė: vidury upės ant apšerkšnijusio riedulio, purvinais batais ir su apdengtu žibintu ant dilbio, stovėjo Žiežirba. Žirgo vilkatas niekada nebalnodavo, tačiau pėsčias į sutartą vietą vis tiek atsibastė anksčiau.
— Tada tai pasakei tu. Ar dabar kalba akmuo?
— Aš paklausiau jo dar kartą, — atsakė vilkatas. — Šįkart jis pasakė daugiau. Kai vedė į rytus, rankas turėjo surištas priešais save, ir niekas jo nepaklausė, ar jam šalta.
Žygimantas nebeklausė daugiau. Karaimų kapitonas pagriebė arklį už kamanų ir pervedė jį per upę, ir arklys eidamas virpėjo visu kūnu, kaip virpa gyvuliai, kai pro jų šonus praeina ne žmogus.
Krėvos pilis pasitiko nesvetingai: žemais apdulkėjusiais vartais, užverstu rūsio liuku ir tvankiu, slogiu oru. Seniūnas buvo storas prakaituotas vyras su nuolankiomis akimis, ir visą laiką, kol vedė kunigaikštį per kiemą, atsiprašinėjo už viską: už šiaudus, už šunis, už šaltį.
— Kokį šaltį? — paklausė Žygimantas.
— Nieko, kunigaikšti. Čia šalta tik žemai. Vasarą ten… retai kas leidžiasi.
Požemio durys atsivėrė be girgždesio. Tai jį pribloškė labiau už šerkšną: jis tikėjosi rūdžių, ženklo, kad pastatas gina savo paslaptį. Laiptai ėjo žemyn siaurai, sukdamiesi, ir kiekviena pakopa buvo drėgna kaip liežuvis. Žygimantas leidosi vienas. Karaimai liko viršuje su deglais. Žiežirba nusileido paskutinis ir atsisėdo ant apatinės pakopos, ten, kur koridorius dar nebuvo pradėjęs švytėti drėgme, ir nuo jo judesio šešėlis nukrito ant sienos ilgas ir išlenktas.
— Jei pašauksite, išgirsiu.
— O jei ne?
— Tada sėdėsiu.
Trumpame koridoriuje juodavo dvejos durys: už antrųjų, kaip buvo girdėjęs, vyresnysis brolis tris naktis klausėsi tėvo balso, o pirmosios stovėjo neužšautos. Prieš žengdamas vidun, Žygimantas pakartojo įprastą pasiteisinimą: neturiu kito kelio. Tačiau vos tai sumąstęs suprato meluojąs sau — apsisprendė dar prieš keturis mėnesius, balandį sumąstęs šią rugpjūčio kelionę.
Kamera buvo maža. Jis pastebėjo tai pirmiausia, kaip pastebima smulkmena, dar nesutikus to, dėl ko atvykta: šeši žingsniai skersai, lubos tokios žemos, kad aukštas žmogus negalėtų ištiesti rankos. Sienos nubaltintos. Kas nors prieš daugelį metų liepė jas padengti kalkėmis, kad paslėptų, ir kalkės išblyško, pageltonavo it nuolat skaitomas pergamentas. Kampe prie sienos kabojo geležinis žiedas. Grindys šlapios, o vienas akmuo, ten, kur turėjo gulėti žmogus, buvo kitos spalvos nei kiti: platesnis, tamsesnis, tarsi įgėręs ką, ko negalima išplauti.
Žygimantas atsiklaupė prieš jį ir padėjo delną.
Po delnu buvo šalta. Ne akmens šaltis. Šaltis, kuris čia gyveno ilgiau už akmenį ir kuriam akmuo tebuvo guolis.
Kiekvienas atodūsis virto baltu garo kamuoliu, nors lauke tvyrojo rugpjūčio naktis. Ant mūro, kur krito šešėlis, pamažu it raštininko braižomi lapai ėmė skleistis šerkšno paparčiai — pirmasis, paskui antrasis. Žygimantas pamanė, kad derėtų išsigąsti, tačiau kasdienė baimė jau seniai buvo atbukinusi širdį.
Prieš pat vidurnaktį nustojo lašėti.
Anksčiau tų lašų Žygimantas nė nebuvo pastebėjęs. Nuo pat įėjimo jie lygiai, kantriai kapsėjo nuo žemo skliauto į kampą, kur kadaise pūpsojo kalinio šiaudai, tad paskutiniam lašui pakibus ore ausis užgulė įtemptas laukimas. Koridoriaus gale kažkas pasilenkė. Nuo laiptų pusės padvelkė sunkus slogulys, koks dvelkteli atvėrus dešimtmečius apleistą rūsį — be vėsos ir be kvapo, vien aklina tyla, lyg šaltas delnas užspaudusi abi ausis.
Šį svečią Žygimantas pažinojo dar nuo Ašmenos — nuo tos nakties, kai suprato, kad kažkas jam valo kelią.
— Aš čia, — pasakė Žygimantas.
Nebuvo tikras, ar žodis išėjo. Tyla perėjo per jį, ir už jos kažkas tarė, nematomas: pradedame.
Pirmiausia atsirado deglas.
Ne jo, nes jo nebuvo. Deglas stovėjo geležiniame žiede, dūmijo geltonai, ir jo šviesa krito ant šlapių šiaudų, ant akmens, ant didelio, randų nusėto kūno, sėdinčio atsirėmus į sieną. Žygimantas pažino jį iš karto. Prieš penkiasdešimt šešerius metus matytas paskutinį kartą, tėvas ir dabar sėdėjo ne kaip palūžęs senis, o tiesia, kantriai išlaukti pasirengusio kario nugara.
Veidą jis buvo pamiršęs. Pamiršo prieš keturiasdešimt aštuonerius metus, kažkur tarp Lyko ir Rastenburgo, ir nė karto nesuvokė, kad pamiršo. Dabar veidas grįžo, ir paaiškėjo, kad jis pamiršo ne tą: pilka barzda, įlinkę skruostai, akys su ta pačia ugnimi, kurios šeimoje iš jo lūpų niekas neišmoko.
Tėvas žiūrėjo į jį. Žygimantas laukė, kol žvilgsnis sustos, ir žvilgsnis sustojo, ir pasakė: Algirdai.
Tame kampe, kur klūpėjo Žygimantas, tėvo akims vaidenosi kitas šešėlis — velionis brolis Algirdas. Ordino pilyse įgudęs skaityti žmonių bruožus, sūnus per vieną širdies dūžį perprato tą žvilgsnį ir nebegalėjo jo pamiršti: Kęstutis žvelgė tyliai, su gailesčiu, kaip į mirusįjį, atėjusį palydėti.
Atėjo Skirgaila. Žingsniai, šarvų žvangesys, rakto girgždesys: jis girdėjo viską, nors kiekvienas garsas buvo it paskandintas vandenyje. Įraudęs vyras ant slenksčio, paniurusi pirštinė ant kalavijo rankenos. Kelkis, dėde. Prieš kunigaikštį stovi. Kęstutis nepakilo. Aš matau sūnėną, kuris atsinešė tėvo antakius, bet ne jo žodį. Pro sieną, silpnai, pasigirdo kitas balsas, jaunesnis, aštresnis, ir kiekvieną kartą, kai Skirgaila žvilgtelėdavo ten, jis kalbėdavo kitaip.
Pagalvok apie sūnų. Jis už sienos. Pasirašyk, ir jis išeis gyvas.
Sūnų. Vienaskaita.
Žygimantas klūpėjo ir klausėsi. Tėvas atsakė: Žinau, kur jis. Girdžiu, kaip jis alsuoja. Paskui iš kitos pusės pasigirdo kumščio smūgis į akmenį ir riksmas Tėve!, ir atsakymas, žemas, ramus, toks, kokį šuo girdi prieš šeimininko žingsnius: Tylėk, Vyti. Klausyk, nešauk.
Nė žodžio apie kitą.
Žygimantas laukė. Jis laukė, nes tikėjo, kad ateis. Tuo metu jam buvo septyniolika, ir jis buvo kažkur Trakuose, ir niekas jam nepasakė, kad tą savaitę jo tėvas mirs. Jis neklausė. Neturėjo teisės. Bet čia, kameroje, kur akmuo pamena viską, kas pasakyta, turėjo būti bent vienas sakinys, nukreiptas į jį: pasakykite jauniausiam, pasakykite Žygimantui. Ne tam, kuris pasirašys. Tam, kuris pasiliks.
Tokio sakinio nebuvo.
Skirgailai pasišalinus ir durims užsitrenkus, vėliau sugrįžo keturi rusėnų kareiviai; vyresnysis rankose nešė deglo šviesoje it sunki angis žvilgantį lydinį. Atpažįsti dovaną, kunigaikšti? Hanulas sakė, kad ji verta jūsų garbės. Žygimantas matė, kaip tėvas pakyla ir stoja į grumtynes. Senasis karys gynėsi ilgai ir įnirtingai — vienas užpuolikas taip trenkėsi į mūrą, kad ant šiaudų pabiro baltos kalkių dulkės. Galiausiai keturiese jį pargriovė.
Grandinė užsidarė.
Tėvas žiūrėjo į kampą, tą patį, kur klūpėjo Žygimantas, ir tame kampe jam pasirodė veidas. Moters, jaunos, su plaukais, kuriuos plaikstė vėjas, kokio šioje kameroje niekada nebuvo. Žygimantas pažino ją, ir pažinimas buvo kaip šaltas peilis. Jo motina. Ji ištiesė ranką. Ateik, mano kunigaikšti. Jūra jau laukia tavo sielos. Ir tėvas, kuris niekada nepasidavė, nusilenkė jai, lengvai, beveik dėkodamas.
Į ją Kęstutis žvelgė kitaip negu į Algirdą — žvelgė kaip į sugrįžusius namus.
Jis eina savo keliu, Kęstuti, tarė ji. Dabar jis turi tik save, savo pyktį ir išmintį. Tai jam padės labiau už tavo garbę. Miškas pats pasirūpins savo vilku.
Vėl Vytautas — visada vien vyresnysis brolis. Į patamsio kertę motina nė nekryptelėjo: nepastebėjo klūpančio jaunėlio prie pat savo pėdų, toje pačioje deglo šviesoje, ir neištarė nė vieno žodžio tam sūnui, kuriam teko pasilikti.
Tada prasidėjo iškvėpimas.
Paskutinis atodūsis išsiveržė iš tėvo krūtinės, tačiau nesiliovė ten, kur baigiasi žmogaus kvapas: nuvilnijo per grindis, sienas, geležinį žiedą, ištįso į begalinį laukimą, sutalpindamas savyje visą mirties svorį. Tolumoje, anapus mūrų ir girių, suvaitojo vilkai. Galop aidas nutrūko, ir stojo tuštuma.
Lašai vėl pradėjo kristi.
Žygimantas gulėjo ant grindų veidu į akmenį, ir šalia delno blizgėjo šerkšnas. Jis nežinojo, kiek praėjo laiko. Rankų nebejautė. Atsikėlė pirma ant kelių, paskui ant kojų, ir pasijuto kaip žmogus, ilgai nešęs vandens kibirą iš gilaus šulinio.
Ant grindų akmens, kur turėjo gulėti žmogus, gulėjo grandinė.
Sunkus auksinis vėrinys storais, be menkiausios siūlės nukaltais žiedais; ties sąsaga žibėjo kryžiumi vainikuoti du sukryžiuoti Rygos raktai. Ant akmens auksas rangėsi it mieganti angis ir tvoskė šiluma — aplinkui vis plačiau tirpo baltas šerkšno ratilas.
— Aš paguldžiau ją čia prieš tave, — tarė Henė.
Už durų ant apatinės pakopos sukryžiuotomis kojomis sėdėjo juokdarys juodais ir skaisčiai raudonais skvernais. Rankos gulėjo jam ant kelių, tuščios. Nei akmenų, nei kišenių, nieko, ką būtų galima sukti. Kepurės varpeliai buvo prikimšti vilnos ir tylėjo.
— Ji aštuonerius metus išgulėjo Krokuvos katedros ižde, — tęsė jis lengvu tonu, kaip pasakojama apie keliones. — Vienas vyskupas liepė už ją sakyti mišias. Už tą, kuris ją nešiojo. Man pasirodė gražu. Mišios nuplovė tik tą, kuris tarnavo. Aukso jos neplauna. — Jis pasukiojo pirštus. — Ji dar nemokėjo iškvėpti visko. Žinojo tik pradžią. Reikėjo vietos, kuri atsimintų pabaigą.
Žygimantas pažvelgė į grandinę. Jam buvo keista, kad balsas jo nedreba.
— Tu man parodei.
— Ne aš. Akmuo. Aš tik palikau duris atviras. — Henė pakreipė galvą. — Tu atėjai pasiklausti, kas pardavė tavo tėvą, kunigaikšti, ir gavai atsakymą. Pardavė savas kraujas. Niekas kitas. Tavo sąraše tokių vardų nėra.
— Jie nė karto nepaminėjo manęs.
— Taip. — Henė švelniai nusišypsojo. — Tave pirko du kartus. Pirmą kartą Lyke, kaip užstatą, antrą Salyne, kaip dalį sutarties. Ir abu kartus kas nors apkabino tave už tai, kad esi savas. Aš tau pasakysiu, kas yra išdavystė. Ne tada, kai tave parduoda. Tada, kai niekas net nepagalvoja, kad tu esi kainos dalis.
Žygimantas stovėjo nejudėdamas. Jam atrodė, kad pastatas lėtai spaudžia krūtinę.
— Aš turiu kai ką pasiūlyti, — tarė juokdarys. — Pirmas dalykas nemokamas. Visada. Tu nori girdėti, kas ateina. Kiekvieną žingsnį, kiekvieną batą, kiekvieną beldimą į duris. Aš užrašau: kol nešiosi ją, girdėsi viską, kas ateis prie tavęs.
— O kaina?
— Rašoma ant kito lapo. Vėliau. Jis vadinasi siūlas. — Henė išskėtė tuščias rankas. — Aš niekada nemeluoju, kunigaikšti. Aš tik užrašau.
Žygimantas pasilenkė. Pirštai nė nesuvirpėjo: pakelta grandinė švelniai prigludo prie delno, tarsi pati radusi guolį, o užmesta ant sprando susisegė savaime.
Ir tada jis išgirdo.
Alsavimą. Ilgą, gargiantį, drebantį — čia pat, visai greta savo paskutinę valandą baigiančio senio. Jau nebe tą, kurį ką tik regėjo vizijoje, o nesibaigiantį jo tęsinį, tarsi skliautuose užstrigusį aidą; tas švokštimas nesiliovė nei užsimerkus, nei dirstelėjus į ramų, savo dovanos vertę iš anksto žinojusį Henės veidą.
— Tai tavo tėvas, — pasakė Henė. — Jis kvėpuoja tau.
— Sakei, kad išgirsiu tai, kas ateina.
— Ir išgirsi. Viską, kas ateis. — Juokdarys atsistojo. — Aš nesakiau, kad prieš tai.
Jis nusišypsojo, ir šypsena buvo gera, kaip visada.
— Velnias ne toks baisus, kokį žmonės piešia, — mestelėjo juokdarys ir dingo viršuje. Kaip jis pranyko, Žygimantas nė nepastebėjo: akmeninės pakopos stūksojo tuščios, tik ant pačios apatinės bolavo plokščia ledinė dėmė.
Rytas išaušo pilkas.
Kai Žygimantas išlipo į kiemą, Žolinės varpai Krėvos koplyčioje jau skambėjo, ir jis suprato, kad girdi juos ne tik ausimis. Skambesys prasidėjo anksčiau, nei varpininkas kilstelėjo ranką. Jis jautė jį kaip kvėpavimą, einantį po viskuo, ir tas kvėpavimas įsiliejo į varpus, lyg tai būtų vienas dalykas.
Žiežirba stovėjo prie šulinio, pakilęs po nakties budėjimo ant apatinės pakopos. Apsiaustas ant jo pečių buvo apšerkšnijęs, nors diena jau šilo. Šalia, atsargiai laikydamasis atokiau, stovėjo Karaimų kapitonas. Jis pažvelgė į kunigaikščio kaklą ir iš karto nuleido akis.
— Ar ką nors girdėjai? — paklausė Žygimantas.
— Ne, kunigaikšti. Aš sėdėjau.
— Aš žinau, kas pardavė mano tėvą. Ne bajorai. Visą laiką žiūrėjau ne ten.
— Taip, — tarė Žiežirba. — Čia atmenama pirmiausia tai, kad pardavė savi. Ne bajorai, ne vokiečiai. Savi. Ir kad nė vienas iš jų neklausė savęs, ar teisingai daro.
Žygimantas ištraukė iš apsiausto sulankstytą lapą. Ne tą, kuris gulėjo ant jo stalo, o nuorašą, kurį nešiojosi, kaip kiti nešiojasi maldaknygę.
— Jei išduoda savi, — tarė jis, — tai reikia žinoti, kuris iš savų. Dvylika vardų. Tau nereikės kalbėti. Tau reikės praeiti. Tavo vilkai užuos, kas bijo, kas slepia, kas…
— Ne.
Žodis buvo pasakytas taip tyliai, kad užtruko pasiekti ausis.
— Mes užuodžiame alkį, kunigaikšti. Jūs vis kartojate tą patį. Mes ateiname ten, kur ugnis nebelaiko mirusiųjų. Ne ten, kur gyvi bijo gyvų.
— Tu atsisakai.
— Aš nesu jūsų šuo. Aš nesu jūsų žmogus ir niekada nebuvau. — Žiežirba pažvelgė jam į kaklą. Žygimantas pamatė, kad žiūri ne į jį, o į grandinę, ir veide neatsirado nei nuostabos, nei baimės. Tik pavargęs, ilgai nešiotas pažinimas. — Nusiimkite ją, kunigaikšti.
— Ji padeda man girdėti.
— Taip. Aš matau.
Stojo tyla — tik Žygimanto ausyse vis dar švokštė tėvo krūtinė.
— Jūsų tėvas duodavo vilkams duonos iš savo rankų, — pasakė Žiežirba. — Pats. Neleisdavo tarnui. Sakė, kad žmogus, kuris nemoka duoti, neturi teisės prašyti kraujo.
— Mano tėvas mirė.
— Todėl ir sakau.
Vilkatas pasuko prie vartų. Žygimantas nesuprato, kodėl neįsakė jo sulaikyti. Karaimų kapitonas žiūrėjo į kunigaikštį, laukdamas, ir ranka jo gulėjo ant kalavijo rankenos, bet buvo aišku, kad jis jos nepakels. Žygimantas galėjo pasakyti vieną žodį. Nepasakė.
Jis stovėjo kieme ir klausėsi žingsnių, kurių negirdėjo. Vartų šunys nesulojo. Tai buvo vienintelis ženklas, kad praėjo vilkas.
Paskui kvėpavimas pakilo vėl, ilgas, kantrus, šlapias. Jis suprato, kad prie jo prisitaikys. Kad tai bus ir sunkiausia, ir lengviausia, ką jis kada nors išmoko.