Istorinė pastaba

Rašydamas šią knygą laikiausi tos pačios taisyklės kaip ir pirmojoje: istorinės datos ir įvykiai yra ramstis, o mitas aiškina, kodėl jie įvyko, bet niekada, ar jie įvyko. Todėl čia noriu aiškiai pasakyti, kur baigiasi metraščiai ir kur prasideda mano išmonė.

Kas iš tikrųjų įvyko

1386 m. Jogaila pasikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi, o Lietuvoje valdytoju liko jo brolis Skirgaila. 1387 m. pavasarį jis užpuolė Polocką ir paėmė nelaisvėn Andrių Algirdaitį. 1388 m. liepos 1 d. Vytautas suteikė privilegiją Brastos žydams, o 1389 m. ją išplėtė Gardino bendruomenei. 1389 m. jo bandymas užimti Vilnių nepavyko, ir jis antrą kartą pasitraukė pas kryžiuočius. 1390 m. sausio 19 d. Lyke sudaryta sutartis padarė jį Ordino vasalu, atidavė Žemaitiją iki Nevėžio ir, kaip rašoma šaltiniuose, kryžiuočiai pareikalavo įkaitų: žmonos, dukters Sofijos, brolio Žygimanto ir kitų artimųjų. Ar visus juos iš tikrųjų atidavė, šaltiniai nesako; ilgiausiai Prūsijoje išbuvo Žygimantas.

1390 m. rugsėjo 11 d. – spalio 7 d. Ordino kariuomenė ir Vytautas apsiautė Vilnių. Kreivoji pilis sudegė, joje žuvo Karigaila, o puolėjų pusėje, bandydamas ją paimti, krito Tautvilas Kęstutaitis. Miestas atsilaikė, jį gynė Skirgaila. Tarp Ordino svečių buvo ir Henris Bolingbrokas, vėlesnis Anglijos karalius Henrikas IV. 1391 m. sausį Sofija ištekėjo už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I.

1392 m. Vytautas per Mazovijos Henriką slapta susitarė su Jogaila, sudegino tris Ordino pilis, o rugpjūčio 4 d. Astravos susitarimu tapo Lietuvos valdytoju, faktiškai didžiuoju kunigaikščiu. Skirgaila neteko Trakų. 1393–1395 m. Vytautas panaikino dalį Algirdaičių apanažų, 1395 m. prijungė Smolenską, o Kijevą atidavė Skirgailai. 1395–1396 m. pas jį ieškoti prieglobsčio atvyko nuverstas Aukso Ordos chanas Toktamyšas; 1397 m. Vytautas žygiavo į Dniepro žemupį, o 1398 m. kovą ten įkūrė Šv. Jono tvirtovę. 1397 m. sausį Skirgaila mirė Kijeve. 1398 m. spalio 12 d. Salyno sutartimi Žemaitija buvo perleista Ordinui, o Žygimantas Kęstutaitis, kelerius metus išlaikytas Prūsijoje, paleistas. 1399 m. popiežius palaimino žygį prieš totorius; liepos 17 d. mirė Jadvyga; rugpjūčio 12 d. ties Vorskla Edigėjus ir Temiras Kutlugas sutriuškino Vytauto vadovaujamą kariuomenę. Vytauto pusėje kovėsi ir Ordino riteriai, kuriuos Ragainės komtūras Markvardas fon Zalcbachas atvedė pagal Salyno sutartį. Žuvo apie dvidešimt kunigaikščių, tarp jų Andrius Polockietis, Dmitrijus Algirdaitis ir Spytkas iš Melštyno. Toktamyšas pabėgo, Kijevas išsipirko, o totoriai nusiaubė žemes iki pat Lucko.

Kur saga papildo istoriją

Visa, kas susiję su paslaptimi, yra mano išmonė: Tylioji Sutartis ir jos žlugimas, paskutinė liepsna Trakų salos rūsyje, Henės akmenys, Kalvis, vilkai, vaikas Žiežirba, Stepių Alkis, Eglė, Vytauto gintaro akmenukas ir Perkūno žaibas virš Vorsklos. Taip pat išgalvoti brolis Anzelmas, brolis Dietrichas, Pinčiukas, karaimų kapitonas Elijas, Kijevo vienuolis Pamfilas ir visi jų pokalbiai.

Daug paprastesnių dalykų taip pat yra išmonė: Vilniaus užpuolimas vestuvių vežimuose (pats paslaptingas vežimų triukas yra tradicija, bet nuotaka Daumantė ir jos tėvas Rimgaudas mano), Onos kelionė iš Prūsijos, Salyno puotos šauksmo „karalius“ aplinkybės, perduodamų pilių, kaimų ir giraičių sąrašai, Edigėjaus ir Vytauto derybų žodžiai, Jadvygos perspėjimas prieš stepių žygį, Vytauto jojimas į jūrą ir pačios Vorsklos mūšio smulkmenos: kas pūtė ragą, kas krito paskutinis. Patikimai žinoma tik tiek, kad 1397 m. Vytautas žygiavo prie Dniepro, o 1398 m. kovą ten pastatė Šv. Jono tvirtovę; pasiekimas Juodosios jūros kranto ir žygis iki Dono yra vėlyvesnė tradicija. Mūšio eigą šaltiniai nusako grubiai, žinoma tik apskritai, kad totoriai apsimestinai pasitraukė ir kad Lietuvos pusė pateko į spąstus.

Kai kur nuo metraščių nukrypstu sąmoningai. Nemuno pilių sudeginimą nukeliu į Rasos naktį, nors šaltiniai jį mini liepą. Popiežiaus bulė knygoje Vilnių pasiekia po Trijų Karalių, nors Bonifacas IX žygį palaimino tik 1399 m. gegužę. Smolensko paėmimą 1395 m. metraščiai pasakoja kitaip: paskleidęs gandą, kad žygiuoja prieš Timūrą, Vytautas atvyko kaip taikytojas tarp susivaidijusių Smolensko kunigaikščių ir savo palapinėje suėmė Glebą ir kitus kunigaikščius, kai Jurgis buvo išvykęs pas uošvį Olegą į Riazanę. Knygos vaišės su duona ir druska yra mano.

Markvardas fon Zalcbachas yra tikras asmuo: Vytauto buvęs belaisvis ir draugas, kalbėjęs lietuviškai, Lyko sutarties derybininkas, Vorsklos žygio dalyvis. Jo grasinimas Lyke yra mano išmonė. Tikrasis jo įžeidimas, nukreiptas prieš Vytauto motiną Birutę, šaltiniuose minimas tik po 1404 m. Raciąžo taikos, todėl jį rodau Trečiojoje knygoje; pasak Dlugošo, užrašyto „Banderia Prutenorum“, Vytautas po Žalgirio nukirto jam galvą, nes šis atsisakė atsiprašyti.

Kur istorikai nesutaria

Vytauto sūnūs. Knygoje du berniukai, Ordino įkaitai, 1392 m. vasarą miršta nunuodyti, ir ši netektis nulemia visą Vytauto kelią. Taip pasakoja tik vėlyva tradicija, siejama su XVI a. Prūsijos kronikininku Simonu Grunau: Ordinas jiems atkeršijęs už tėvo išdavystę, todėl knygoje jie miršta jau po Nemuno pilių sudeginimo, bet dar prieš Astravą. Jokie amžininkų šaltiniai tokių sūnų nežino. Pats Vytautas 1384 m. rašte įkaitais mini tik seserį ir brolį, vėliau jis laiškuose Ordinui kaltino daug ko, bet niekada sūnų nužudymo, o enciklopedijos Sofiją laiko vieninteliu jo vaiku. Daugelis istorikų šį pasakojimą laiko gandu ar painiava: 1390–1392 m. Ordino įkaitų sąraše tikrai buvo du kunigaikščiai, Jonas ir Jurgis, bet jie buvo Vytauto giminaičiai ir iš Prūsijos sugrįžo gyvi. Vardai Jurgis ir Ivanas todėl nėra mano: jie ateina iš pačios tradicijos, bet knygos berniukų amžius, charakteriai ir mirties aplinkybės yra mano. Aš šį gandą pasirinkau kaip kainą, kurią Vytautas sumoka už savo antrąją išdavystę. Tai pasirinkimas, o ne faktas; todėl knygoje berniukų niekada nėra Ordino įkaitų sąraše, o kas juos nunuodijo, lieka neįrodyta.

Skirgailos mirtis. Skirgaila mirė Kijeve 1397 m. sausį (dažniausiai nurodoma sausio 11 d.), tačiau šaltiniai nenurodo priežasties: vienur sakoma, kad jis susirgo po medžioklės, kitur kalbama apie nunuodijimą, o viena tradicija nurodo ir nuodytoją: metropolito vietininką Fomą Vyšgorode. Pasakojimai skiriasi. Brolis Pachomijus, jo užpilas ir visa čia papasakota nuodijimo istorija yra mano: Pachomijus atstoja tą dvasininką, o jo motyvai ir būdas išgalvoti.

Vorskla. Kariuomenių dydis šaltiniuose skiriasi, tikslią mūšio vietą tenka spėti, o žuvusiųjų kunigaikščių skaičius, „apie dvidešimt“, yra apytikris; Lietuvos enciklopedija mini net dvylika. Ordino riterių dalyvavimas yra užfiksuotas (Pozilgė, Marienburgo iždo knygos įrašas 1399 m. lapkričio 2 d.): Markvardas fon Zalcbachas atvedė savo būrį, devyni Ordino broliai žuvo. Tuo remiasi ir knyga. Bet jo būrio dydis (kai kurie autoriai nurodo apie 1600 raitelių) šaltiniuose nepatvirtintas, todėl knygoje jis tik apytikris. Derybas prieš mūšį šaltiniai mini, bet pačių žodžių tikslumas abejotinas; knygoje jie perteikti pagal vėlesnį rusų metraščių pasakojimą.

Karaimai Trakuose. Tradicija Vytauto atkeltus karaimus sieja su 1397–1398 m. žygiu į pietus ir mini 383 šeimas, tačiau pati data, aplinkybės ir skaičius yra ginčytini. Knygoje rodoma tik viena jų šeimų grupė, o jų vadas Elijas yra išgalvotas.

Astravos vieta. Tiksli susitarimo sudarymo vieta nežinoma: svarstomas Ostrovas netoli Lidos ir Ostrówas Lubelskis (naujausi tyrėjai labiau linkę į pastarąjį). Knygoje pasirinkau Lidos variantą. Tikroji Onos pasitraukimo iš Prūsijos istorija irgi miglota: šaltiniuose ji Ordino paleidžiama į Lietuvą dar prieš Vytauto lūžį, o kaip tai vyko, nežinome.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

Jan Długosz, Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae; Wigand von Marburg, Chronica nova Prutenica (lietuviškai: Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, Vaga, 1999); Simon Grunau, Prūsijos kronika.
Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m. (Vilnius, 1995; angliškai: The History of Lithuania before 1795).
Lietuvos istorija, t. IV: Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m. (Vilnius, Baltos lankos, 2009).
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Roma, 1978).
Giedrė Mickūnaitė, Making a Great Ruler: Grand Duke Vytautas of Lithuania (Budapest–New York, CEU Press, 2006).
Robert I. Frost, The Oxford History of Poland-Lithuania, t. I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385–1569 (Oxford, 2015).
Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt): straipsniai apie Vytautą, Skirgailą, Astravos sutartį ir Salyno sutartį.

Algimantas Krasauskas 2026-ieji, Vilnius