2  Salos Pamatai

1387 m. pavasaris, ta pati naktis, Galvės sala

Puotos triukšmas pasiekė juos per vandenį, kai valtis buvo jau pusiaukelėje. Už dviejų lanko šūvių nuo kranto, o girdėjosi viskas: taurių žvangesys, kažkieno juokas, per aukštas, kad būtų nuoširdus, ir staiga tyla, tarsi menėje kas nors vienu metu būtų uždėjęs delną ant visų ausų. Vytautas sėdėjo valties priekyje, įsisupęs į šlapią lininį apsiaustą, ir nesisuko į krantą. Žinojo, kaip ten atrodo: raudonos plytos, trys židiniai, tėvo stulpai.

Irklai buvo apvynioti skudurais ir iš vandens kilo be garso. Irklavo du vilkatai. Vienas, jaunuolis su šviežia, balta žyme ant gerklės, buvo naujas, Vytautas jo nepažinojo. Kitas, liesas, kuprotas, vardu Kirmėlė, niekada nežiūrėjo tiesiai ir tik dabar, tamsoje, atrodė mažiau susigūžęs. Valties gale, prie vairo, sėdėjo senis nugara tiesia kaip ietis. Jo kairė ranka, gulinti ant kelio, turėjo šešis pirštus: antras nykštys kyšojo šalia pirmojo kaip šakelė. Šešiapirštis, vilkų tėvas, buvo sekęs Kęstutį per tris karus ir pažino jo sūnų dar tada, kai šis nemokėjo laikyti lanko.

— Per tylu, — pasakė Šešiapirštis, nė nežiūrėdamas į jį.

— Jie švenčia.

— Švenčia ir klausosi. Kas nusigėrė, girdi dvigubai.

Vytautas neatsakė. Vanduo laižė irklus, šaltas, pavasariškai tamsus, su ledo kvapu iš gelmės. Ežeras dar nebuvo pamiršęs žiemos.

Salą Vytautas pirmiausia išgirdo, paskui pamatė. Bangų garsas ties jos krantu buvo kitoks, žemesnis ir glaudesnis: vanduo atsimušdavo į akmenį ir ilgai neatsitraukdavo, kaip būna tik prie tuščiavidurio mūro. Paskui iš tamsos išniro siena.

Kęstutis pasirinko šią salą, nes jokia sausumos kariuomenė negalėjo prie jos prieiti be valčių, ir paliko ją, nes karas atėjo anksčiau už plytas. Vytautas čia buvo vaikas. Tėvas atplukdydavo jį pas mūrininkus ir mokė klausytis, kaip jie bakstelėja plytą kūju: skambi, vadinasi, išdegta gerai, dusli, vadinasi, bus plyšys. Siena kalba, Vyti, jei moki klausytis. Dabar ji kilo prieš jį sulūžusiu apskritimu, kurio vieni lankai siekė pusę žmogaus ūgio, o kiti dvigubai daugiau, ir apatinės jos eilės dingo ežere. Pastoliai buvo supuvę, tarp plytų augo karklai. Viduryje, kur turėjo stovėti bokštas, tebuvo juoda žemė ir balos, atspindinčios dangų.

Išlipęs ant akmens, jis pirštų galais bakstelėjo plytą. Ji atsiliepė švariai ir giliai. Tėvas būtų patenkintas.

Kalvis laukė prie pietinio kampo, kur mūrininkai spėjo išlenkti skliautą ir paskui metė. Dalis lanko išliko, ir po juo, ant sauso akmens, vilkai sudėjo apskritą židinį iš lauko akmenų ir uždengė jį lentomis bei odomis, kad lietus nepaliestų. Viduje, ant plokščio šlako gabalo, degė ugnis.

Liepsnelė buvo mažesnė, nei Vytautas tikėjosi — ne didesnė už delną, geltona ir baili, tarsi neprisijaukintas žvėrelis svetimame guolyje. Trobelėje už Neries ugnis degė ramiai, įaugusi į savą vietą, o čia virpėjo. Nuo skliauto lašėjo vanduo, nors lauke nelijo, nes mūras vis dar išleido žiemos drėgmę, ir kiekvienas lašas, nukritęs ant lentų, šnypštelėdavo.

Ugnį jie maitino skiedromis. Pastolių rąstus, kuriuos Kęstučio mūrininkai paliko pūti, vilkai kasdien traukė į sausumą, džiovino po stogu ir skaldė, ir ugnis valgė seną ąžuolą. Vytautas pagalvojo, kad bent tėvo darbas kam nors pravertė.

Aplink aptvarą, po atviru dangumi, sėdėjo keli vilkai. Ugnis po stogu vilkatą skaudina: trumpam ją ištverti jis gali, bet miegoti po stogu, po kuriuo dega liepsna, neįmanoma. Tad prie židinio jie slinko paeiliui, pakurdavo ir sugrįždavo į lietų. Dabar jie atsistojo, kai Vytautas priėjo. Vienas liko ant kelių.

Stambus, apie penkiasdešimties metų vyras klūpėjo ant akmenų; jo dilbiai nuo alkūnių iki riešų margavo senų nudegimų gumbais, o dešiniajame skruoste ant išdegusios odos neaugo barzda. Kalvis. Kitokio vardo jis nebeturėjo — taip reikalavo brolijos įstatymas. Suklupęs laikė akis nudelbęs nuo ugnies.

— Kunigaikšti, — tarė jis. — Parnešiau, kaip žadėjau. Du kartus, kai ji beveik užgeso, atsiguliau į vandenį ir laikiau puodą virš galvos. Nuo tos nakties ant dešinės rankos man nebeauga plaukai. Prašau apie tai neklausti.

— Neklausiu.

— Ne dėl to klūpau. — Kalvis pagaliau pakėlė pilkas, sausas akis — ilgai laukta valanda atėjo, ir nebebuvo ko slėpti. — Rugpjūčio naktį Jogailos stovykloje prie Trakų aš laikiau palapinių angas. Aš ir mano gauja. Viduje miegojo tavo tėvo kariai ir septyni jo slapti vilkai, o mes stovėjome prie angų ir klausėmės. Žinojome, kas bus viduje. Neįėjome. Neišėjome. Ugnis tada buvo Jogailos stovyklos lauže, o įstatymas sako, kad gauja atsako ugniai, o ne žmogui. Taip sakė įstatymas ir taip sau kartojau aš. Ketverius metus su puse kartojau. Šiąnakt nebekartosiu.

Vilkai nepajudėjo. Lašai ant lentų liovėsi, ir pro skliauto angą girdėjosi tik vanduo, atsimušantis į senąjį mūrą.

— Atleidimo neprašau, — tarė Kalvis. — Prašau sprendimo.

Vytautas žiūrėjo į liepsną: ši trūkčiojo, siaurėjo, graibstė orą ieškodama sausos skiedros. Atmintyje iškilo tas rugpjūtis Jogailos stovykloje — dalį jo praleido užrakintas, o likusią vėliau perpasakojo svetimi balsai. Septynis vilkus, kuriuos išdavė kas nors iš savųjų. Ir už durų, ranką laikantį ant skląsčio, vyrą, galėjusį įeiti.

— Kiek jų buvo? — paklausė jis. — Tų, kuriuos girdėjai.

— Septyni, — atsakė Kalvis. — Devyni buvo tavo tėvo slaptoji sargyba: septyni žuvo, o du liko gyvi. Jonas buvo grįžęs į paties Kęstučio stovyklą, kur laukė likusi jo gauja; Kirmėlė, kuris stovi už tavo nugaros, nemiegojo palapinėje su kitais. Septynis palaidojome pelkėje. Žinojau kiekvieno vardą. Valgėme vieną duoną, kol Skilimas mus perskyrė.

Už Vytauto nugaros kažkas sušlamėjo ir sunkiai, netyčia atsiduso. Kunigaikštis neatsigręžė.

— Ir kai jie mirė, tu nieko nepadarei.

— Nieko. Įstatymas to nedraudė.

Vytautas lėtai ištiesė ranką ir pasuko delną į ugnį. Gintaras kapšelyje tebebuvo šiltas, ir gyva jo šiluma plūstelėjo į delną. Šioje saloje, tarp šlapių akmenų, ugnis pamažu, bet nenumaldomai geso — drėgmė traukė iš jos gyvastį taip pat savaime, kaip vanduo smelkiasi į plyšį. Kol liepsna skurs čia, nė viena naktis nebus lengva.

Kol aš gyvas, paskutinė ugnis neužges. Trobelėje už Neries, vienas, jis tai pasakė kaip priesaiką. Tik dabar paaiškėjo, kad priesaika — ne vien ištarti žodžiai, o kasnakt grįžtantis darbas.

Ugnis tau degs.

Ištarė tai tyliai — ne vilkams ir ne liepsnai, o tam, kas klausėsi šioje saloje, — ir kartu su žodžiais iš krūtinės nutekėjo šiluma. Liepsna pakilo iki riešo aukščio, sutvirtėjo ir pagaliau pasidarė tokia, kokia turėjo būti. Vilkai nustojo kvėpuoti. Vytautas laikė delną vietoje tol, kol nebejautė pirštų, o tada nebejautė riešo, o tada alkūnės. Šaltis kilo iš vidaus ir nešė kartu su savimi dar kažką: ilgesį, pyktį, nuovargį, patį Kalvį, klūpantį prieš jį. Viskas tapo gryna ir toli. Žiūrėti į Kalvį buvo tas pats, kas žiūrėti į akmenį.

Tokia buvo kaina. Pavasario drėgmė padvigubino ją, o Birutės šalia nebebuvo. Turėjo apimti baimė, bet baimės nebuvo.

— Sprendimas, — pasakė jis. Balsas buvo lygus ir savas, tarsi kas nors kitas kalbėtų jo burna iš tolimo kambario. — Tu laikei duris gerai. Tai nemažina nusikaltimo. Aš nesakau, kad tavo įstatymas teisus. Sakau, kad kito neturime.

— Kunigaikšti…

— Paklausyk. Mano tėvas paleido Jogailą iš Vilniaus, laikydamas jo kaklą delne. Tada aš to nesupratau. Dabar suprantu: jis negalėjo kitaip, ir dėl to mirė. — Vytautas klausėsi savo paties balso — ramaus, kone švelnaus. — Tave palikti gyvą galiu vienu pagrindu: ugniai reikia sargų, kurie laikosi įstatymo net tada, kai tai kainuoja jiems brolius. Tokių nedaug. Dabar tu žinai geriau už bet ką, kiek tai kainuoja. Gyvensi ir saugosi ugnį, kuri dabar yra mano. Jei kada nors ji pateks į kitų rankas ir pasuks prieš mano giminės kraują, vėl laikysi duris. Prisimink šią naktį. Aš ją atsiminsiu.

Kalvis nulenkė galvą, kol kakta palietė šlapią akmenį, ir liko tylėti. Vilkams tokio atsakymo pakako.

Šešiapirštis žengė į priekį — lėtai, atsargia pelkių žmogaus eisena, tikrinančia kiekvieną kupstą. Sustojo prie židinio krašto ir įrėmė akis tiesiai į Vytautą.

— Aš seku ugnį, kunigaikšti, — tarė jis sausai. — Ne tave ir ne jį. Šis vyras laikė duris, kai mano broliai kraujavo, o tu leidi jam laikyti ugnį. Kęstutis būtų paleidęs taip pat. — Šypsena be šilumos. — Aš buvau su tavo tėvu trisdešimt metų. Ne visada man patikdavo, kai jis būdavo geras.

Apsisukęs senis išėjo pro lentas ir odas po atviru dangumi, kur vilkams buvo leista stovėti. Du seni vyrai iš Kęstučio gaujos nusekė įkandin nė nesvyruodami. Jaunuolis su balta žyme ant gerklės pažvelgė į Vytautą, paskui į Kalvį ir, pasirinkęs mažesnę iš dviejų blogybių, liko vietoje.

Už Vytauto nugaros stovinčio Kirmėlės pečiai smulkiai virpėjo, tarsi išgirdus nuosprendį. Vytautas nesigręžiojo; sustingęs jo šaltis tą naktį nieko nepastebėjo.

Per vandenį, iš tolimo kranto, atsklido styga. Garsas lingavo ežeru taip pat aiškiai, kaip prieš tai girdėjosi taurės, tik dabar be šurmulio, vienišas. Kažkas, vienas tamsoje, grojo kankles. Paskui balsas, senas ir lūžtantis:

…sava ranka užsmaugė, sava ranka, ai, sava…

Vilkai pakėlė galvas. Kalvis dar nesikėlė, tik jo pečiai krūptelėjo. Vytautas stovėjo prie skliauto angos ir žiūrėjo į kitą ežero pusę, kur raudonavo Pusiasalio pilies menės langai. Krūtinėje tvyrojo akmeninė tuštuma — blogas ženklas, bet nebeatšaukiamas. Šalčio nebejaučiančiuose pirštuose gintaro kapšelis ruseno gyva šiluma: ne guosdamas, o tyliai liudydamas.

— Čia, — tarė jis tyliai. — Po jo nosimi.

Kol vilkai valė šlaką ir dėjo ant ugnies naujas skiedras, Vytautas dar kartą pasiklausė sienos. Ji išlaikė. Kęstutis statė ją tvirtai, nežinodamas, kam ji pasitarnaus.

Prie valties Kirmėlė traukė iš vandens rąstą. Vienas jo galas buvo išėstas puvinio, kitas dar laikėsi po mūro briauna. Jaunuolis griebė už jo kartu, bet rąstas tik pasisuko ir sušlapino jam kojas.

— Palik, — pasakė Kalvis. — Jau pakanka šiai nakčiai.

— Rytoj ežeras pakils.

Kirmėlė pasakė tai nežiūrėdamas į jį. Paleidus rąstas lėtai nuslinko atgal. Jaunuolis išsitraukė peilį ir ėmė pjauti karklą, kad turėtų kartį. Kalvis uždėjo ranką ant jo riešo.

— Šitas laiko žemę. Imk lentą nuo pastolių.

— Ji supuvusi.

— Tada rask nesupuvusią.

Vytautas stovėjo šalia ir laukė, kol jie baigs, tarsi darbas būtų turėjęs baigtis pats. Niekas nepaprašė jo pasitraukti. Kalvis ir Kirmėlė įsibrido iš abiejų pusių, jaunuolis pakišo lentą po rąstu, ir visi trys sustingo, kol vienas kitam rado atramą. Kirmėlės koja slydo. Kalvis sugriebė jo alkūnę. Vandenyje sutraškėjo medis.

— Dabar, — tarė Kalvis.

Rąstas užsirito ant akmens. Iš po žievės išbėgo juodas vanduo. Kirmėlė atsisėdo ir ėmė gręžti autą, jo blauzda buvo nusėta senų baltų randų. Jaunuolis jau taikėsi kirviu į sausesnį rąsto galą.

— Pirma nupjauk puvinį, — pasakė Kirmėlė. — Nuo jo smilks.

— Matau.

— Naktį nematysi.

Jaunuolis nuleido kirvį. Kalvis paėmė pjūklą ir padėjo jam ant kelių rankena į priekį. Paskui su Kirmėle pakėlė šlapiąjį galą ant kito akmens. Abu laikė, kol pjūklas pradėjo eiti. Kiekvienu trūktelėjimu ant jų rankų biro drėgnos pjuvenos.

Vytautas prisilietė prie valties borto nejautria ranka. Norėjo pasakyti, kad atsiųs sausų malkų. Reikėtų žmogaus prie kranto, vežimo, leidimo įvažiuoti į Skirgailos žemę, žvejo, kuris mokėtų nekalbėti. Jis dar neturėjo nė vieno iš jų.

— Kiek tokių rąstų liko? — paklausė jis.

Kalvis pakėlė galvą.

— Iki kitos žiemos neužteks.

Vytautas linktelėjo. Kirmėlė atsistojo ir nuėjo prie irklų nenusausinęs kojų.

Į valtį Vytautas įlipo su pirmuoju rytinio paukščio balsu. Prie irklų sėdo jaunuolis ir Kirmėlė, įbedęs žvilgsnį į dugną. Už jų nugarų liko maža liepsnelė, nuo kurios dabar priklausė viskas, kas pažadėta. Visas skolas nuo šiol teks mokėti pačiam — Birutės nebėra.

Tris dienas, kol grįžo į Gardiną, kairė ranka liko tarsi medinė ir nieko nejautė. Trečiąją naktį iš miego pažadino diegiantis pirštų gėlimas. Tada viskas užgriuvo išsyk: tėvo menės langai, atsispindintys vandenyje, Kalvio kakta ant šlapio akmens, duris laikęs vyras. Sėdėdamas ant lovos krašto, Vytautas kentė maudulį su palengvėjimu — gyvastis pagaliau grįžo į kūną. Sprendimas liko toks pat, tik dabar paaiškėjo tikroji jo kaina.