6  Įkaitų Pilis

1390 m. sausis – rugpjūtis, Lykas ir Rastenburgas

Lykas stovėjo ant siauro sausumos ruožo tarp dviejų ežerų, ir jo mediniai pylimai žiemą taip apledėjo, kad atrodė išlieti iš stiklo. Sausio devynioliktą dieną Ona įėjo į pilies menę ir iš karto pajuto, kad čia šilčiau, nei turėtų būti. Brolių židiniai degė ne malkomis. Iš geležinių krosnelių sklido karštis be dūmų, ir oras kvepėjo gesinamu plienu, kaip kalvėje, kai kalvis panardina įkaitusius ašmenis į vandenį. Ant sienų kabojo dideli kryžiai, ir kai kas nors praverdavo duris, jie tyliai sudzingdavo vienas į kitą, lyg sudėti ginklai.

Naktį prieš pasirašymą jie nemiegojo. Vytautas sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrėjo į sienas, kurios šalo ir šilo pakaitomis, kaip kvėpuojantis gyvulys.

— Aš prisiekiu ant jų relikvijų, — pasakė jis. — Ir tada žiūrėsiu, ar jie laikosi savo.

— Aš klausiu ne apie jų žodį, — tarė Ona. — Klausiu, ar tu supranti, kad kai prisieki, mes tampame jų skolininkais. Berniukai. Aš. Žygimantas. Aš skaičiuoju iš kitos pusės, Vytautai. Ką jie duoda tau, tą sumoka kiti.

— Aš juos parsivesiu, — pakartojo jis, tik šįsyk žodžiai nuskambėjo sausai, kai nebėra ką daugiau pridurti.

Vytautas klūpėjo prieš Ordino įgaliotinius. Ant stalo stovėjo sidabrinis relikvijorius, o jo viduje, po stiklu, kaip džiovintas vabzdys, gulėjo Šventojo Kryžiaus skeveldra. Kapelionas laikė ją abiem rankomis. Karaliaučiaus sutartis buvo atnaujinta: Žemaitija iki Nevėžio, ištikimybė Ordinui, karas prieš Jogailą ir Skirgailą iki galo. Vytautas uždėjo ranką ant stiklo ir pakartojo žodžius vokiškai, nė karto nesuklydęs. Tą akimirką vienas iš kryžių ant sienos suskambo kaip priekalas po kūjo: aiškiai, vieną kartą. Visi atsigręžė. Broliai sakė, kad tai ženklas, jog prisiekta nuoširdžiai, o Ona matė, kaip Vytautas po tuo skambesiu sudrebėjo.

Paskui jis nuleido ranką prie diržo ir palaikė ją ant kapšelio. Ona žinojo, ką jis ten nešioja. Kai jis atitraukė pirštus, per audeklą sklido blanki šviesa, ne tokia, kokią ji prisimena, bet nemirusi. Jis prisiekė tiesą: laikysis Ordino žodžio tol, kol Ordinas laikysis savo. Ona negalėjo nuspręsti, ar tai geriausia, ar blogiausia, ką jis galėjo padaryti.

Komtūras perskaitė įkaitų sąrašą. Onos vardas buvo pirmas. Paskui Sofijos, Vytauto dukters. Paskui brolio Žygimanto, sesers Rimgailės, svainio Jono Alšėniškio ir dar keleto bajorų, kurių pavardes Ona girdėjo pirmą kartą. Berniukų sąraše nebuvo. Kai ji paklausė raštininko kodėl, šis gūžtelėjo pečiais: vaikai, tarė jis, ne įkaitai, o šeimos palyda, ir tokių niekas nerašo. Jurgis ir Ivanas stovėjo už jos nugaros, laikomi už pečių pilies kapeliono, ir Ona suprato, kad tai ne malonė, o užrašų klaida, kurią kas nors kada nors ištaisys.

Ona buvo pamiršusi, koks jaunas tebėra Žygimantas. Dvidešimt penkerių, liesas, pilkomis akimis, kurios buvo šeimos, bet be jos ugnies, jis stovėjo kampe, tvirtai sunėręs rankas už nugaros, įpratęs nieko neišduoti. Dvejus metus jis jau buvo praleidęs svetimose rankose, o dabar pateko į Ordino, ir kiekvienos jų paliko jį mažesnį, ne kūnu. Kai komtūrai išsiskirstė, jis priėjo prie Onos ir pasakė tyliai, nežiūrėdamas į ją:

— Valgyk iš to paties dubens, iš kurio valgo komtūras. Jei kas nors atneš tau atskirą, už jį kažkas sumokėjo.

— Čia taip daroma? — paklausė Ona.

— Visur taip daroma, — atsakė Žygimantas. — Tik čia tai daroma mandagiau.

Vakarienė po pasirašymo buvo surengta Vytauto garbei. Ordino pareigūnai sėdėjo prie ilgo stalo, juodi kryžiai ant baltų jų apsiaustų, ir Vytautas sėdėjo viduryje, su Ordino vyno taure, panašus į svečią, kurį atvežė pasimatyti. Ona sėdėjo gale su berniukais. Šalia jos atsisėdo kapelionas, brolis Dietrichas, paskirtas jų globėju: vidutinio amžiaus vyras su plonu plaukų vainiku, rašalu ant pirštų ir sužalota koja, kurią sužalojo Reisėje ir kuri nebeleido jam joti. Prieš pirmąją vakarienę jis tiesiog paklausė berniukų, kokį šventąjį jie labiausiai mėgsta, ir Ivanas atsakė, kad šventąjį Jurgį, nes tas nukirto slibiną. Dietrichas nusišypsojo taip, tarsi būtų nusprendęs už juos abu.

Markvardas fon Zalcbachas buvo Ordino brolis apdegusiu nuo vėjo veidu, kurio balsas pradėdavo dainuoti, vos jis išgerdavo trečią ragą. Lietuviškai jis kalbėjo geriau už bet kurį Ordino brolį ir buvo seniai pažįstamas su Vytautu: kadaise kunigaikštis laikė jį belaisvį ir vaišino kaip svečią. Jis kėlė taurę už šventąją sutartį, už Lietuvos kunigaikštį, kuris pagaliau išmoko, kam priklauso, ir už ištikimą Ordino ranką, kuri, kaip žinia, retai klysta. Paskui, laikydamas taurę tvirtai, kreipėsi į Vytautą kaip į draugą:

— Ir už mano seną šeimininką, — tarė jis lietuviškai, ir keli broliai pasuko galvas, nes nedaug kas Ordine mokėjo šią kalbą. Visi nutilo. — Kadaise tu laikei mane savo pilyje, kunigaikšti, ir maitinai gerai. Dabar aš grąžinu skolą. Tavo žmona, tavo vaikai ir tavo brolis valgys prie mano stalo ir miegos po Ordino raktais, ir aš pats pasirūpinsiu, kad jie nė kartą nepajustų, kokia tvirta yra Vytauto draugystė.

Kažkas sukikeno. Kažkas pasuko galvą į kitą pusę.

Ona nepajudėjo. Ji žiūrėjo į taurę prieš savo nosį. Prie peties pasigirdo kėdės krekštelėjimas: brolis Dietrichas stovėjo, uždėjęs rankas berniukams ant pečių.

— Jurgi, Ivanai, — tarė jis lėtai, žiūrėdamas ne į juos, o į grindis. — Ateikite. Parodysiu jums knygą su šventuoju Jurgiu. Joje jis nupieštas labai gražiai.

Berniukai nuėjo, nes buvo išmokę klausytis, kai jiems šitaip kalbama. Dietrichas išvedė juos pro duris ir uždarė jas už jų nugarų, kol kiti dar juokėsi, ir Ona pastebėjo, kad iš visų, kurie suprato žodžius, jis vienintelis nė nepakėlė akių.

Vytautas sėdėjo ramiai. Nepalietęs vyno, pastatė taurę ant stalo ir šaltai, tarsi pasverdamas pateiktą sąskaitą, nužvelgė Markvardą. Paskui prabilo lietuviškai — taip tyliai, kad išgirstų tik pats komtūras:

— Aš tai prisiminsiu.

Markvardas nusišypsojo tarsi priimdamas tostą ir atsisakydamas girdėti perspėjimą. Ona nuo to vakaro nebegalėjo prisiminti to šypsnio be nuojautos.

Ryte prie vartų jos laukė Sofija. Nors įrašyta į tą patį sąrašą kaip ir motina, duktė turėjo keliauti kitur: rudenį atvyksiantys Maskvos pasiuntiniai išsiveš ją su savimi, tad Ordinas, kuriam Maskvos sąjunga nekliudė, leido joms praleisti šią dieną drauge. Sofija atėjo šiltai apsitaisiusi, vyresnių moterų papročiu supintomis kasomis. Ona išsitraukė iš maišelio mažą odinį ryšulėlį.

— Čia žolės, — pasakė ji. — Kietis, jonažolė, drignė. Ir lapelis su raštu. Nenaudok, jei nebūsi priversta. Bet žinok, kad jos pas tave.

Sofija paėmė ryšulėlį ir pažiūrėjo į ją. Šiame žvilgsnyje jos suprato viena kitą.

— Mama, ar jūs bijote?

— Taip, — atsakė Ona. — Bet ne už tave.

Sofija nusišypsojo trumpa, savo šypsena, apkabino ją ir daugiau nieko nesakė. Ant jos kaklo, ant lininio siūlo, kabojo gintaro karolis. Ona pažiūrėjo į ją ilgai. Sofija turėjo tėvo pilkas akis ir motinos nenorą rodyti, kas už jų.

Vytautas išvyko tą pačią dieną. Prie vartų skubiai priklaupė ant vieno kelio ir apkabino berniukus. Jurgis paklausė, ar tėvas grįš per Velykas.

— Grįšiu, kai nutirps sniegas, — pasakė Vytautas.

— O ar atvesi mums vilką? — paklausė Ivanas.

Vytautas įdėmiai pažvelgė į sūnų.

— Vilkai neateina pas tuos, kurie jų neprašo, — atsakė jis.

Paskui pakilo ir išjojo nė karto neatsigręžęs. Išvykdamas Vytautas niekada nesigręžiojo — tai buvo geriausia ir kartu baisiausia jo savybė.

Rastenburgas buvo žemesnis už Lyką, plytinis, su siauru kiemu ir drėgmės kvapu, primenančiu skalbyklą. Įkaitai gavo tris kambarius ir kapeliono rūpestį. Dietrichas mokė berniukus lotyniškai ir vokiškai nuo ryto iki vidurdienio, o po pietų leisdavo jiems žaisti ant pylimo. Jurgis, vyresnysis, išmoko visas valandų maldas ir pastebėjo, kad nė viena iš jų nepasako, kodėl broliai valgo atskirai nuo kitų. Ivanas išmoko užlipti ant plytų pylimo ir sėdėdavo ten, kol dangus pasidarydavo oranžinis. Per žiemą nė vienas iš berniukų nesušalo. Ona žiūrėjo į jų raudonus skruostus, į sausas rankas ir nežinojo, ar džiaugtis. Jurgis jau kalbėjo vokiškai kaip pats komtūras — neskubėdamas ir nedvejodamas. Žygimantas gyveno kitame bokšte ir kieme rodydavosi retai, jausdamas nuolatinius sargybos žvilgsnius.

Vieną popietę Ivanas grįžo nuo pylimo su kruvinu nykščiu ir sulūžusiu malūnėliu. Sparnelius jis buvo išpjovęs iš skiedros, o ašelę paėmęs iš Dietricho nulūžusios plunksnos. Jurgis sekė paskui, nešinas antru sparneliu, kurio nenorėjo atiduoti.

— Jis pasakė, kad sukasi ne į tą pusę, — tarė Ivanas.

— Taip ir buvo.

Ona pasodino jaunesnįjį prie dubens, nuplovė pirštą ir prispaudė švarų skudurėlį. Žaizda buvo menka. Daugiau kraujo liko ant rankovės negu ant nykščio.

— Tu išardei, — pasakė Ivanas broliui.

— Nes reikėjo pataisyti.

— Nereikėjo.

Dietrichas atėjo su savo knyga. Išvydęs peiliuką ant stalo, ištiesė ranką. Jurgis padėjo peiliuką ant atversto Dietricho delno, kaip mokė ginklininkas.

— Nuo šiol pjaustysite tik man esant, — pasakė kapelionas.

— Tada jūs visada turėsite būti, — atsiliepė Ivanas.

Ona pakėlė akis. Dietrichas apsisuko jau ruošdamasis nešti peilį, paskui grįžo ir atsisėdo. Koją ištiesė po stalu. Ivanas tebespaudė nykštį. Jurgis laikė sulaužytą sparnelį abiem rankomis, kad nesimatytų, kaip plonai jis buvo išdrožtas.

— Ką jis turėjo sukti? — paklausė Dietrichas.

— Nieko. Tik suktis.

— Tada nereikia stiprių sparnų. Reikia lygių.

Jurgis pastūmė jam savo gabalėlį. Vienuolis pabandė pradurti ašelės skylutę ir įskėlė skiedrą iki pat krašto. Ivanas nusijuokė, užsidengė burną sveika ranka ir pažvelgė į motiną. Dietrichas apžiūrėjo sugadintą medį.

— Šito manęs nemokė, — pasakė jis.

— Mane irgi, — tarė Jurgis.

Ona atrišo iš siūlų ryšulėlio ploną giją. Po puodeliais laikė kelias sausas balanėles; vieną padavė Jurgiui, kitą jaunesniajam. Jie ėmė iš naujo. Dietrichas laikė gabalėlį, kol Ivanas pjaustė, ir, kai berniukas pakėlė akis, vienuolis dar žiūrėjo į jo rankas.

Malūnėlį pastatė ant palangės, kur pūtė pro nesandarią langinę. Jis apsisuko du kartus ir sustojo. Jurgis jau siekė pataisyti, bet brolis uždėjo delną ant jo rankos.

— Palauk vėjo.

Jie laukė. Už durų suskambo raktai, po kiemą praėjo du vyrai su vežimo ratu. Tada pro plyšį įslinko skersvėjis, ir sparneliai pajudėjo. Ivanas atsistojo ant suolo, nors Ona buvo liepusi su aprištu nykščiu sėdėti ramiai. Šį kartą ji nepasodino jo atgal.

Kitą rytą peilis vėl gulėjo ant stalo. Dietrichas atnešė skudurą medžio drožlėms, ir niekas apie vakarykštį draudimą nebeužsiminė.

Ona kasdien patikrindavo viską, kas patekdavo į jų kambarius: prieš valgydama pauostydavo dubenį, pirštu paliesdavo sultinį ir įsiklausydavo į save, laukdama menkiausio blogo ženklo. Maistas būdavo geras. Tai varė ją iš proto. Ordinas laikėsi savo žodžio taip pat kruopščiai, kaip skaičiavo savo monetas, o įkaitų priežiūra buvo vienas iš tų skaičiavimų: sveiki vaikai buvo vertingesni už mirusius.

Vakarais, kai Dietrichas išeidavo į valandų pamaldas, Ona pasakodavo berniukams apie močiutę. Ne apie raganą, o apie moterį, kuri mokėjo kalbėtis su vandeniu. Ivanas klausinėdavo, ar vanduo atsakydavo. Ji sakydavo, kad kartais. Jurgis tylėdavo ir žiūrėdavo į langą, tarsi ten kas nors galėtų pasirodyti. Ona žinojo, kad Dietrichas klausosi už durų. Ji nė karto jo neužklupo ir nė karto nesustojo.

Dietrichas elgėsi nepriekaištingai: niekada nepakėlė balso ant berniukų, nė sykio neužsiminė apie Birutę, o kai kartą Ivanas paklausė, ar tiesa, jog močiutė buvusi burtininkė, ramiai paaiškino, kad senolės dažnai daug ką išmano ir žinojimas nėra nuodėmė, kol nevirsta puikybe. Vis dėlto Ona nenuleido nuo kapeliono budrių akių — pernelyg geri žmonės įkaitų pilyse kėlė įtarimą.

Birželį Jurgis paprašė popieriaus laiškui. Dietrichas ištraukė iš dėžutės nedidelį pergamento gabalą, nuskuto seną įrašą ir pasakė, kad daugiau duoti negali. Ona atsisėdo šalia, bet berniukas pridengė lapą alkūne.

— Tėvui, — paaiškino jis.

— Tada rašyk.

Jis ilgai rinkosi pirmą žodį. Dietrichas pasiūlė lotynišką pradžią. Berniukas padėkojo ir jos nepavartojo.

Ivanas laukė prie lango su malūnėliu. Abu sparneliai jau buvo pakeisti, ir jis nebeprisiminė, kuris buvo pirmasis.

— Parašyk apie pelę.

— Kokią pelę?

— Kuri nešė tavo duoną.

— Aš jai daviau.

— Tada parašyk, kad davei.

Jurgis parašė tris eilutes ir padėjo plunksną. Ona neskaitė per petį. Jis pats pasuko lapą: prašė atsiųsti odos lopą batui, nes čia duoda naujus batus, o jis norįs pasilikti senuosius. Apačioje klausė, ar Gardine tebėra jo žirgas. Pelės nebuvo.

— Jis ne tavo, — pasakė Ivanas. — Tu tik laikei vadžias.

— Tylėk.

Ona atnešė iš skrynios adatą ir vaškuotą siūlą. Jurgis padėjo batą jai ant kelių, pirštais sugriebęs apiplyšusį aulą, tarsi ji ketintų jį atimti. Padas buvo sveikas. Siūlė ties kulnu iširusi, bet pataisoma.

— Šito nelauksime iš tėvo, — pasakė ji.

Jurgis paėmė adatą pats. Pirmą dygsnį ji pradūrė jam, kitus jis traukė vienas. Ivanas palindo po stalu pažiūrėti pelės, ir ten kiek vėliau pasigirdo jo niūniavimas. Jurgis, siūlui įsipainiojus į pirštus, tyliai paprašė, kad brolis padainuotų garsiau.

Laišką Dietrichas perdavė su pilies raštais. Savaitę Jurgis klausė, ar grįžo pasiuntinys. Kitą savaitę Ona pati pasiūdavo jo batą, kol jis miegodavo. Apie laišką jis nebeklausė.

Rugpjūčio pradžioje Rastenburgo kieme sustojo Ordino pulkai. Kryžiai ant apsiaustų degė saulėje, girgždėjo vežimai su apgulties pabūklais, o tarp jų ant pilko žirgo po savo vėliava jojo Vytautas. Ona stovėjo bokšte ir žiūrėjo žemyn. Kunigaikštis nė karto nepakėlė galvos — juk jodamas į karą niekada nedirstelėdavo į langus, tad ir Ona seniai išmoko nebelaukti jo žvilgsnio.

Jis eis prieš Vilnių. Tai žinojo ir berniukai, nes pro langą matė vėliavą, o Dietrichas pasakė, kad kunigaikštis išvyksta į žygį, kuris Dievo valia bus pergalingas. Ona nežinojo, kieno valia. Ji žinojo tik, kad gyvena vietoje, kur visi tikisi, jog kalbės apie Dievą vienodai.

Vakare Ona nuėjo į berniukų kambarį. Abu jau miegojo: Ivanas pasidėjęs ranką už galvos, Jurgis kietai susirietęs į kamuoliuką, net per miegus tramdydamas baimę. Prie lango su atversta knyga ant kelių sėdintis Dietrichas pakėlė galvą.

— Jie saugūs, ponia, — pasakė jis. — Kol brolija laikosi žodžio.

— O kas laiko brolijos žodį? — paklausė Ona.

Dietrichas neatsakė. Kapelionas įbedė akis į atverstą knygos lapą — pats jo tylėjimas pasakė viską. Paskui sunkiai pakilo pasiramsčiuodamas stalu, nusilenkė ir išėjo, palikęs motiną su dviem miegančiais vaikais ir vienu degančiu žiburiu.