12 Brolių Maištai
1393–1394 m., Vitebskas, Novhorodas Siverskis, Podolė
Švitrigaila šešias dienas laukė ant sienos, nes bijojo, kad kas nors pasakys, jog jis laukia.
Dauguva ką tik nusimetė ledą. Rudi luitai plaukė pro Vitebsko pylimus, daužėsi į polius ir sukosi vietoje, lyg patys nežinotų, ar leistis žemyn. Žemutiniame mieste skambėjo varpai; bažnyčių čia buvo daugiau nei gatvių, ir visame mieste kvepėjo šlapia mediena, kviečių pyragu ir degančiu aliejumi. Tai buvo motinos miestas, jai paliktas kaip našlės dalis, ir Švitrigaila niekada nesuprato, kodėl vienas Algirdo sūnus turi gauti pusę pasaulio, o kitas tik vieną jo kampą.
Jam buvo dvidešimt trys. Aukštas, liesas, su Jogailos akimis ir veidu, kuris paraudavo dar prieš prasidedant ginčui. Tą rytą jis užsimetė lenkišką šilką, po juo vilkėjo rusiškus šarvinius marškinius, o ant galvos užsidėjo lietuvišką kailinę kepurę, ir visi trys drabužiai vienas su kitu nesutarė.
Pasiuntinių jis laukė iš dviejų pusių. Kaributas Novhorode Siverskyje buvo pažadėjęs sukilti tą pačią savaitę kaip jis. Fiodoras Karijotaitis Podolėje pažadėjo tą patį ir pridūrė, kad turi pakankamai žirgų. Šešios dienos praėjo, ir nei iš vienos pusės neatjojo nė pasiuntinys, nė balandis su raštu.
— Jie tau neatsakys, kunigaikšti, — tarė bojaras Davydas, kuris jau valandą stovėjo šalia ir nenorėjo sėstis. — Jie žiūri, ar tu išlaikysi.
— Išlaikysiu.
— Išlaikysi, kol atjos Vytautas. Paskui jie sakys, kad niekada tau nieko nežadėjo.
Švitrigaila nusisuko. Apačioje, tarp ledo luitų, kažkas judėjo, ir iš pradžių jis pagalvojo apie šunis.
Tarp lyčių judėjo visai ne šunys: keliasdešimt bešalmių vyrų pačiame ledonešyje stūmėsi link upės vartų, ilgomis kartimis vairuodami plaustelius per kunkuliuojančią sangrūdą. Ant pečių dunksojo vilkų kailiai, iš burnų nesiveržė nė vienas riksmas. Švitrigaila matė juos tik todėl, kad stovėjo aukštai. Sargybiniai prie vartų žiūrėjo į tamsą ir kalbėjosi apie savo žmonas. Kai pylimu užlipo pirmasis kailis, nesigirdėjo nieko, tik šlapias medžio traškesys ir tylus, beveik džiaugsmingas švilpimas.
Vartus atvėrė iš vidaus. Tai buvo blogiausia. Jie atsivėrė, nes sargyba nenorėjo mirti už vaiką, kuris dar nebuvo išmokęs būti kunigaikščiu.
Vytautas įjojo vidurdienį, be skubėjimo ir be trimitų, su dvidešimčia raitelių ir viena vėliava. Jis vilkėjo paprastą pilką apsiaustą, ir pirmiausia nulipo prie bažnyčios, ne prie pilies. Pažvelgė į kupolą. Persižegnojo, kaip žegnojasi katalikas, o ne rusėnas, ir neatrodė, kad tai jam rūpėtų. Švitrigaila, suimtas iš abiejų pusių savo paties vyrų, žiūrėjo į jį ir galvojo, kad ši eisena yra ne triumfas, o apžiūra, kokią daro savininkas, atėjęs patikrinti, kas per žiemą supuvo.
— Pusbroli, — tarė Vytautas, kai jį atvedė. — Tu atsistojai nuo stalo. Stalas liko.
— Aš čia valdau.
— Valdai, — sutiko Vytautas, ir žodis nuskambėjo nepakenčiamai ramiai. — Iki šiandien.
Aplink Vytautą stovėjo palyda. Dalis nesiskyrė nuo įprasto dvaro: bojarai, vietininkai, raštininkas su lentele prie diržo. Kitą būrį sudarė tylūs vyrai pilkais kailiais, dvelkiantys durpėmis ir dėbsantys ne į belaisvį ar valdovą, o į pačias sienas, tarsi klausytųsi jų alsavimo. Skersai kiekvieno gerklės baltavo plonas randas — apie šiuos karius Švitrigaila jau buvo girdėjęs: žmonės šnekėjo, kad jie nemiega po stogu ir nemoka verkti.
Ir dar vienas, kurio jis nesitikėjo: Henė, mažas ir žvalus, žongliruojantis trimis juodais akmenimis ten, kur turėjo stovėti vėliavininkai. Švitrigaila pažinojo jį nuo vaikystės. Juokdarys sėdėdavo Jogailos stalo kampe, ir kaskart berniukui priėjus žvelgdavo į jį su geru, pavargusiu žvilgsniu, tarsi žinotų kažką apie jo ateitį ir pasigailėtų tai sakyti.
— Niekas nebus žudomas, — pasakė Vytautas. Švitrigaila nesuprato, ar tai jam, ar bojarams. — Vitebske nebus plėšimo. Kas atvėrė vartus, tas gaus savo namus. Tavo motinos bažnyčios liks, kaip buvo.
— O aš?
— Tu eisi su manimi.
Vakare jis sėdėjo savo paties menėje, prie savo paties stalo, nes Vytautas taip įsakė, ir valgė savo paties sūdytą žuvį, kuri atrodė svetima. Priešais sėdėjo pusbrolis. Prie jo nugaros stovėjo vyras pilku kailiu ir žiūrėjo į kampą virš durų, kuriame nieko nebuvo. Švitrigaila ilgai delsė, kol galop prabilo įsitempęs, trokšdamas nuskambėti kaip suaugęs vyras:
— Ar tu nužudysi mane?
— Ne.
— Skirgaila būtų.
— Skirgaila negalvoja apie tai, kas bus po to, kai žmogus nustoja kvėpuoti. Jis galvoja apie vakarą. — Vytautas atsipjovė duonos. — Aš galvoju apie metus. Tai ne dorybė, pusbroli. Tai tiesiog kita liga.
— Šitą miestą valdys žmogus, kurio vardas niekam nieko nesako, — tęsė Vytautas ramiai, lyg kalbėtų apie derlių. — Podolę, Siverskį, visus. Algirdas davė kiekvienam sūnui po miestą, o kiekvienam miestui po sūnų, kuris gali sukilti. Tai buvo išmintinga, kai buvo daug priešų. Dabar yra tik vienas priešas, ir jis sėdi Marienburge.
— Tu naikini mano tėvo tvarką.
— Taip, — pasakė Vytautas. — Jam ji tiko.
Švitrigaila pajuto, kaip jo skruostus užlieja kraujas, ir nekentė savęs, nes jis visada raudo, kai jam buvo teisingai atsakyta.
Jis nebuvo surakintas. Tai erzino labiausiai. Jį sodino ant žirgo, davė duonos ir vyno, davė palapinę su dviem sargybiniais prie užuolaidos, kurie atsiprašydavo, kai jam prireikdavo išeiti. Jis keliavo kolonos viduryje tarp arklių, vežančių šieną, ir kiekvieną dieną matė, kaip Vytautas dirba.
Ne kariauja. Dirba. Naktį ant palapinės drobės krito žvakių šešėliai, ir Švitrigaila matė jį sėdintį prie stalo su pergamentų krūva ir trimis raštininkais, skaitantį, diktuojantį ir kartais vienu pirštu paliečiantį savo krūtinę, tarsi tikrindamas, ar kapšelis dar ten. Rytais jis išjodavo į priekį. Miestai atsidarydavo kaip siūlės.
Novhorode Siverskyje Kaributas išėjo pasitikti pėsčias, be kalavijo, su žmona ir dviem vaikais už nugaros. Apie trisdešimt penkerių, plačiakaulis, žilstančiais smilkiniais kunigaikštis žiūrėjo ne į Vytautą, o į tarp arklių stovintį Švitrigailą; broliai persimetė keliais žodžiais nelaukdami niekieno leidimo.
— Tu mus pardavei, — sušnibždėjo Švitrigaila.
— Nieko nepardaviau, — atsakė Kaributas rusėniškai, tuo švelniu tonu, kuriuo kalbama su ligoniu. — Nebuvo ko parduoti. Kur tavo žadėtieji tūkstantis raitelių? Fiodoras sėdi Kamianeco bokšte ir skaičiuoja skolas. Aš čia skaičiuoju pirštus. Žiūrėk: jis nežudo. Jis mus išima po vieną, kaip dantis. Pirmą dieną niekas nesiskundžia.
Švitrigaila norėjo atsikirsti, bet žodžiai neatėjo.
Kaributas gavo kitą valdą pietiniame krašte, ir pasakojo, kad jis ten gyvena ramiai, ir tai, žinoma, buvo pati blogiausia žinia. Novhorodo bokštuose atsirado naujos vėliavos, o prie vartų naujas vietininkas, tylus žmogus su vaško lentele, kuris nesilenkė niekam ir viską užrašinėjo. Taip buvo Vitebske, taip atsitiks kituose miestuose. Mažos kunigaikštystės dingo iš istorijos kaip auksinės skiautės iš senos mantijos.
Žiemą jie nuvyko į Podolę. Fiodoras Karijotaitis pabėgo pirma, nei jie pasiekė Kamianecą: naktį su ginklanešiais ir viena skrynia nujojo į pietvakarius, link Vengrijos, kur jo laukė skolininkai ir senas sąjungininkas. Pilis stovėjo ant uolos, apsuptos upės kilpos, kaip ant delno laikomas akmuo, ir vartai buvo atidaryti, krosnys šiltos, ant stalo gulėjo nebaigtas laiškas. Švitrigaila perskaitė jį per Vytauto petį, nes niekas jo nesustabdė: „…kad Švitrigaila nenuleistų rankų, nes mes jau ruošiamės…“
Laiškas buvo parašytas prieš mėnesį. Jie ruošėsi jau prieš mėnesį.
Vytautas sulankstė pergamentą ir įkišo į rankovę.
— Jis jaunesnis už mane, — tarė jis, nė į ką nesikreipdamas. — Jis mano, kad kunigaikštystė yra tai, ką laikai rankose. Kunigaikštystė yra tai, ką pasiimi, kai kitas žiovauja.
— Tu pasiėmei Trakus, — tarė Švitrigaila.
Pasakė garsiai, kol nespėjo apgalvoti. Aplinkui sustingo tyla.
— Aš jų nepasiėmiau, — tarė Vytautas. — Man juos atidavė. Tai blogiau.
Tą naktį Švitrigaila negalėjo užmigti patalpoje, kurioje jam paklojo, ir išėjo į kiemą, kur sniegas gulėjo lygus ir mėlynas. Ten, ant akmeninių laiptų, tarsi pilis būtų juos čia pastačiusi, sėdėjo du vilkai, jaunas ir senas. Jie nesikalbėjo ir nešalo. Švitrigaila atsisėdo vienu laiptu žemiau.
— Sako, jūs negalite verkti, — tarė jis, nes buvo per daug pavargęs, kad būtų mandagus.
Jaunasis vilkas įbedė akis į sniegą.
— Nebandžiau nuo tos nakties, kai gavau vardą, — pasakė jis. — Nežinau, ar negaliu. Nežinau, ar nenoriu. Tai vis tiek tas pat.
Švitrigaila jau žiojosi sakyti, kad ir pats niekada neverkia, bet prikando liežuvį ir nutylėjo.
Grandines uždėjo ne Vytautas. Jas uždėjo rusėnas kaustytojas, ūsuotas, abejingas, kurį Vytautas pasikvietė paskutiniame žygio kelyje, prie Slučės, kur jiems reikėjo skirtis. Švitrigaila stovėjo, ištiesęs rankas, ir žiūrėjo į geležį. Ji buvo nauja, dar su nuplaktais kraštais.
— Vedu tave pas karalių, — pasakė Vytautas. — Į Krokuvą. Su grandinėmis, kad jis jas nuimtų pats. Tegul žino, kad nepaleidau tavęs, ir tegul žino, kodėl.
— Kodėl?
— Mano tėvas paleido tavo brolį. Vilniuje, rudenį. Perskaitė jo slaptą raštą ir paleido, nes tai buvo šeima. — Vytautas atsisėdo ant medžio kamieno, pavargęs, ir tai buvo vienintelis kartas, kai Švitrigaila pamatė jį be šarvų. — Pažiūrėk, ką jis už tai gavo. Aš išmokau. Aš tavęs nepaleidžiu. Aš tave siunčiu.
Jis žiūrėjo į Švitrigailą, ir akys buvo pilkos, kaip lietaus diena, ir buvo kaltos, nors jis to niekada nepripažintų.
Tada Švitrigaila padarė tai, dėl ko vėliau gėdijosi ir ko niekada nesigailėjo. Jis ištiesė surištas rankas ir pasakė taip garsiai, kad nugirdo sargybiniai, kaustytojas ir raštininkai su savo lentelėmis:
— Aš tave pergyvensiu. Tave, Skirgailą, brolį. Visus. Užrašyk, pusbroli, užrašyk, nes aš nė nesiruošiu užmiršti.
— Užrašyta, — tarė Vytautas, ir nesišypsojo.
Kai Slučės vakaras tapo naktimi, o raštininkai nuėjo miegoti, Švitrigaila liko sėdėti prie ugnies, grandines spausdamas kelių. Šalia kažkas nusileido. Henė. Akmenys jo saujoje spindėjo ne laužo šviesa.
— Gražiai pasakei, — tarė juokdarys. — Man patinka, kai kas nors žada pergyventi. Ne kasdien pasitaiko, kad kas nors tai išpildo.
— Tu juokiesi.
— Aš? Ne. — Henė pasuko delną su akmenimis į šoną, tarsi slėpdamas kortas. — Aš tik pastebiu, kad tavo vardas, kunigaikšti, užrašytas ne ant to paties lakšto kaip kitų. Kitų anglimi. Tavo kreida. Kreidos nuvalyti sunku. Bet gali ilgai gulėti, kol atsiras tas, kuris ją nuvalys.
Jis atsistojo, sužvangino varpeliais ir nuėjo į tamsą, kur stovėjo vilkai su baltomis gerklėmis, ir jie, nė žodžio nesakę, davė jam kelią.
Švitrigaila nesuprato nė žodžio ir liko sėdėti, stebėdamas, kaip ant drėgnų šakų rusena ir blėsta liepsna. Grandinės veržė riešus, burną džiovino kartėlis, ir pirmą kartą toptelėjo mintis, kad pergyventi kito dar nereiškia laimėti — vien likti pasaulyje ilgiau, kai aplinkui jau daug ko nebelikę.
Ašaros neištryško. Vis dėlto tą naktį Švitrigaila tylomis, be liudytojų, prisiekė sau dar vieną dalyką: kai išauš jo valanda, pusbrolio klaidos nebekartos ir niekam neatleis.