19 Salyno Puota
1398 m. spalio 12 d., Salyno sala prie Nemuno
Gedgaudas atplaukė į salą su dvylika žemaičių seniūnų, ir nė vienas iš jų nežinojo, kodėl jie pakviesti.
Visi dvylika atvyko gavę trumpą paliepimą: „Būkite liudytojais.“ Tie žodžiai galėjo reikšti bet ką. Šešiasdešimt dvejų Gedgaudas sidabrine it šerkšnas barzda, susijuosęs gintaro karoliais kaustytu odiniu diržu, dar atsiminė, kaip Kęstutis prieš Rūdavą irgi šaukė būti liudytojais — tąsyk kvietė į mūšį. Dabar senis abejojo, ar toks kvietimas išvis begali lemti ką nors gera.
Salyno sala gulėjo Nemune kaip žuvis, išmesta ant seklumos: ilga, žema, pušimis ir ąžuolais apaugusi, su pievute viduryje. Nuo šiaurinio kranto pievutėje buvo pastatyta didžiulė medinė salė, be sienų, su stogu ant dviejų eilių stulpų, ir po ja trys ilgi stalai, apdengti baltais audeklais. Virš salės plevėsavo dvi vėliavos. Viena balta, su juodu kryžiumi. Kita raudona, su raiteliu, iškėlusiu kalaviją, kurio Gedgaudas nenorėjo žiūrėti.
Prie stalo aukščiausioje vietoje sėdėjo du žmonės. Vienas, sausas, ramus žmogus su balta mantija virš pilko apsiausto, buvo didysis magistras Konradas fon Jungingenas, ir Gedgaudas pažino jį iš pasakojimų: tas, kuris nemėgsta mūšių, nes jų kaina viršija pelną. Kitas buvo Vytautas.
Didysis kunigaikštis sėdėjo tiesiai, nepakeldamas akių į aplinkinius svečius. Gedgaudui teko jį regėti vos kelis sykius per amžių: pirmąsyk Trakuose, kai Kęstučio sūnus dar lakstė su mediniu kalaviju, o paskutinį — prieš dešimtmetį Kaune, kai dar galėjo sustoti pusiaukelėje. Dabar priešais sėdėjo valdovas, seniai supratęs, jog sustoti nebevalia.
— Sėskite, — pasakė jiems Ordino raštininkas, ir parodė suolą salės gale, už druskos, ten, kur sėdi žmonės, kuriems nepasiūloma gerti.
Sutartį skaitė trimis kalbomis. Pirmiausia lotyniškai, ir Gedgaudas nesuprato nė žodžio, bet pažino kalbėjimo ritmą: tą pačią lygią kantrybę, kuria skaitomi spaudiniai ir nuosprendžiai. Paskui vokiškai, greitai, su skaičiais. Paskui rusėniškai, lėčiau, kad suprastų Lietuvos ponai.
Gedgaudas rusėniškai suprato. Klausėsi, kaip svetima burna taria gimtojo krašto vardą — sausai, tarsi parduodamo daikto pavadinimą sąraše: Žemaitija, iki Nevėžio. Ordinas gaus žemę iki Nevėžio, su pilimis, kaimais ir giriomis. Vytautas, didysis kunigaikštis, pasižada daugiau nesikišti. Ordinas pasižada taiką ir pagalbą prieš totorius, kai jos prireiks.
Paskui raštininkas ėmė vardyti sąrašą: šimtas dvidešimt pilių bei pilaičių, keturi šimtai su keturiomis dešimtimis kaimų, trys šimtai penkiasdešimt gojų — lucos paganorum. Paskutinę eilutę brolis ištarė tokiu pat lygiu, abejingu balsu kaip ir ankstesnes, surikiuodamas šventas giraites it galvijų bandą.
Gedgaudas nepajudėjo. Prie jo peties sėdėjo žilas senolis, kurio gerklę vagojo smulkūs žiedeliai it šermukšnio žievę: Kantaudas, žynys iš Šatrijos pietų, vienas iš paskutinių dvidešimties, dar neslepiančių savo žymės. Šalia jo staiga sutirštėjo oras — kažkas seniai saugotas buvo paliestas.
Didysis magistras paėmė plunksną. Pasirašė. Paskui Vytautas. Antspaudai suspaudė vašką, ir Gedgaudas suprato, kad, nors jis negirdėjo jokio garso, kažkur, labai toli, nuo medžio nukrito lapas.
— Karalius, — pasakė kažkas viename stalo gale, prie pat ponų.
Žodis buvo pasakytas tyliai, taip tyliai, kad Gedgaudas nesugebėjo suprasti, ar jis iš tiesų jį išgirdo. Paskui kažkas kitas jį pakartojo. Ir trečias, garsiau. Kai kurie Lietuvos didikai, sėdintys tarp Ordino brolių, pakilo su taurėmis rankose ir paeiliui ėmė šaukti, nors Gedgaudas nežinojo, ar jie šaukė iš savęs, ar tik tai, ko iš jų laukė kiti: Karalius! Vytautas karalius! Niekas po to nesutarė, kas pradėjo pirmas, ir niekas nedrįso paklausti.
Vytautas pakėlė ranką. Ne pasveikindamas, o sustabdydamas. Jis nesišypsojo.
Bet ranka buvo pakelta per ilgai.
Vynas ėjo ratu. Šeimininkas buvo Henė, juokdarys, apsirengęs juoda ir raudona, su varpeliais ant kepurės, tą vakarą nešantis ąsotį. Jis pylė pirmiausia didžiajam magistrui, paskui didžiajam kunigaikščiui, paskui kiekvienam brolių ir kiekvienam kunigaikščio palydovui, ir kiekvienam sakė kažką, nuo kurio jie šypsodavosi. Kai priėjo prie žemaičių, sustojo.
— Seniūnai, — pasakė jis. — Jūs nieko negėrėte.
— Mes čia ne gerti, — atsakė Gedgaudas.
— Žinau. — Henė pasilenkė arčiau; nors nuo Nemuno jau pūtė žvarbus vėjas, iš jo lūpų nekilo nė menkiausias garo dūmelis. — Tačiau iš jūsų akių matau, kaip baisitės šia taure, tik mano darbas — pilstyti vyną, o ne spręsti, kas ką gers. Aš tik pilu. Neparduodu.
Jis atsargiai pripildė Gedgaudui taurę ir kartu su vyno kvapu, saldžiu ir sunkiu, pakilo kažkas senesnio, kaip pelėsio dvelksmas senuose rūsiuose. Gedgaudas jos nepaėmė.
— Gerai, — tarė Henė, ir žongliruodamas ne akmenimis, o vien žodžiais, nuėjo toliau. Gedgaudas pastebėjo, kad kitos jo rankos delne tą akimirką gulėjo ne trys, o du juodi akmenys.
Salėje nuo vyno ir ką tik sudarytos sutarties įsišurmuliavo balsai; Ordino broliai pirmą kartą šyptelėjo. Kažkas pasidžiaugė atėjusia taika, kitas atitarė, jog taika brangesnė už karą, tik sunkiau suskaičiuojama. Gedgaudas pamatė, kaip pro sargybinių gretas į menę įžengia liesas, plonaveidis, pilkaakis kokių trisdešimt trejų metų vyras paprastu kelioniniu apsiaustu be jokių kunigaikščio ar kario ženklų; sargyba pagarbiai prasiskyrė.
Tai buvo Žygimantas. Kęstučio jauniausias sūnus.
Aštuonerius metus jis praleido Ordino pilyse. Gedgaudas žinojo tai iš kaimynų ir iš nuobodžių, nuolat kartojamų žinių, kad jis gyvas, kad gerai šeriamas, kad kalbą žino vokiškai geriau nei lietuviškai. Į Prūsiją išvykęs Kęstučio sūnumi, sugrįžo įgudęs skaityti svetimus veidus ir nė vieno jų nepamiršti. Žengė atsargiai, tarsi nešdamas sklidina dubenį, ir priėjęs prie didžiojo kunigaikščio sustojo.
Vytautas pakilo iš vietos, užmiršęs visus sėdinčiuosius aplinkui, stipriai apkabino brolį ir ilgai nepaleido iš glėbio. Žygimantas lėtai, nedrąsiai kilstelėjo rankas ir atsargiai uždėjo delnus jam ant pečių.
Gedgaudas žiūrėjo, ir viskas jam tapo aišku. Sutarties gale, rusėniškai, buvo pasakytas sakinys, kurį jis palaikė smulkmena: Ordinas paleidžia Kęstučio sūnų Žygimantą. Dalis kainos. Šimtas dvidešimt pilių, keturi šimtai keturiasdešimt kaimų, trys šimtai penkiasdešimt giraičių ir vienas vyras, dabar stovintis didžiojo kunigaikščio glėbyje.
Žemaitija buvo parduota už taiką ir pagalbą prieš totorius. Brolis buvo tik dalis kainos: tas, kurį buvo galima apkabinti.
Kantaudas pakilo iš suolo ir išėjo iš salės. Niekas nepastebėjo.
Gedgaudas sekė jį, nes žinojo, ką reiškia, kai žynys išeina be žodžio. Lauke jau temo. Nemunas tekėjo juoda, lygia strype, o už jo, kitame krante, kuris buvo Ordino, nuo šviesos juostos, kokią metė tolimas laužas, prasidėjo medžių siena. Kantaudas nuėjo į salos vidurį, pro pievelę, pro pušis, prie vieno ąžuolo.
Jis buvo didžiulis. Gedgaudas niekada nebuvo matęs tokio ąžuolo Žemaitijos pusėje: trijų vyrų apimties, su šakomis, kurios siekė vandenį, su žieve, per kurią buvo išbėgusios gilios plyšių upės. Medis čia augo nuo neatmenamų laikų, kai Žemaitija buvo pirmąkart ištarta vardu, o prie šaknų gulėjo krūva akmenų, kažkada sudėtų ir seniai užmirštų. Ant kamieno, aukščiau žmogaus ūgio, kažkas kreida išbrėžė kryžių. Rytoj ateis dailidės.
— Jie jį nukirs, — pasakė Gedgaudas. — Jis stovi ant šventvietės. Jiems reikia sijų tiltui.
— Taip, — tarė Kantaudas.
Kantaudas priglaudė delną prie kamieno. Gedgaudas nematė žynio veido, tik stebėjo, kaip sena, sudžiūvusi plaštaka dėmėtais ir pamėlusiais it šaknys pirštais nurimo ant rievėtos žievės ir suaugo su medžiu, tarsi pėdsakas su sniegu.
— Aš žinau, kokia valanda, — pasakė žynys. — Dagotuvės praėjo. Žemė šiandien girdi tik pusę. Kaina bus dvigubai.
— Tu nesi pasiruošęs.
— Aš niekada nebūsiu pasiruošęs. — Jis nusišypsojo, ir šypsena buvo tokia pat sena kaip žemė. — Ar prisimeni, ką jie sakė? Žemė tau laikys. Tau, kitam, šalia. O kai man, ji laiko mane. Tik mane, bet laiko tvirčiau.
Jis neleido Gedgaudui atsakyti. Ištarė tai senąja kalba, tyliai, lyg kalbėtų su medžiu: Žemė man laikys.
Pirmiausia sustingo ranka. Gedgaudas matė, kaip pilkas šešėlis, nuo pirštų, kyla į riešą, alkūnę, petį, kaip kyla vanduo, kai pakyla upė. Oda tapo šiurkšti, paskui lygi, paskui šaltai šviesi, kaip upės akmuo. Kantaudo veidas, atsuktas į ąžuolą, nesikeitė. Jis kvėpavo. Kvėpavimas buvo vis lėtesnis, vis retesnis. Koja įaugo į žemę, kaip žolės šaknys, ir Gedgaudas pamatė, kad apatinė jo apsiausto pusė jau nebejuda.
— Palik, — sušnabždėjo žynys, kai Gedgaudas žengė prie jo. — Tegul ima. Tegul pamato, ką jie kerta.
Paskutinius žodžius žynys sušnabždėjo jau beveik nejudindamas sustingusių lūpų; paskui liko stovėti prigludęs prie kamieno, pilku, ramiu, akmeniniu veidu.
Gedgaudas ilgai stovėjo prieš jį. Jis žinojo, kas tai: viena iš septyniolikos ar aštuoniolikos likusių rankų, kurios dar moka tartis su žeme. Dabar jų bus mažiau. Jis neverkė, nes žynys nebūtų norėjęs ašarų.
Prie vandens jis priėjo išplauti rankų. Nemunas čia buvo sekliausias, nendrėmis apaugęs, ir mėnulio, kuris dar tik teisėsi, šviesoje jis pamatė, kad nendrės sudrebėjo.
Tarp stiebų stovėjo mergina — nejudri it nendrėse pasislėpęs paukštis, kurį pastebi tik jam sukrutėjus. Tamsiose, susivėlusiose kasose žaliavo samanos, akys žvelgė giliu pelkės po audros tamsumu, o aplink kaklą ramiai raitėsi geltonskruostis žaltys.
Jis pažino ją, nors niekada nebuvo matęs. Visa Žemaitija ją pažinojo iš pasakų: Eglė, žalčių karalienė, kuriai kaimuose paliekamas pienas ant slenksčio.
— Pasakyk jam, — tarė ji. Jos balsas buvo kaip vandens plakimas, labai tolimas. — Sagtis buvo užstatas.
— Kam? — paklausė Gedgaudas, nežinodamas, ar kalba su ja, ar su savo širdimi.
— Išeidamas iš Dykros, jis paliko ant akmens sagtį. Aš ją paėmiau — ne kaip užmokestį, o kaip užstatą. Tikrąją kainą pats girdėjo: neatiduoti gyvos girios kirviui. Ir sutiko.
Žaltys sušnarėjo, kaip juoktųsi.
— Jis ir anksčiau žadėjo ją Ordinui, — pasakė Gedgaudas.
— Du kartus, dėl karo, ir abu kartus nutraukė su jais ryšius, kol jie dar nespėjo paimti gojų. Šį kartą jis sudarė taiką jų sąlygomis. Jų kunigai ateina, o jų dailidės jau čia.
— Vadinasi, atidavė, — pasakė Gedgaudas.
— Taip. — Ji pažiūrėjo pro jį, į kitą krantą, kur ant tamsaus kranto stovėjo aukštas siluetas su lazda, nejudantis, panašus į medį, kuris atėjo pasižiūrėti. Gedgaudas pažino jį iš laikysenos: tai buvo Galminas. — Šaknų Motina laikė ranką ant jo kelio nuo Dykros. Slėpė jo pėdsakus, kai jis nežinojo, kad jie slepiami. Nuo šios nakties neslėps.
— Ką jam daryti?
— Nieko. Nebėra ką daryti — belieka žinoti.
Ji nuėjo atgal į nendres, ir nendrės užsivėrė, ir mėnulio šviesa nutiesė ant vandens ilgą, tuščią juostą.
Rytą dailidės atėjo su kirviais. Vyriausias dailidė, rudas vokietis su ilga skarele ant kaklo, priėjo prie ąžuolo ir sustojo.
Prie jo stovėjo žmogus. Ne gyvas, ne miręs: senas žynys, apsisiautęs pilku akmeniu nuo galvos iki kojų, įaugęs į žievę, kaip į kalną. Dailidė apėjo jį vieną kartą. Paskui kitą. Jo kirvis kabojo rankoje. Paskui jis nusiėmė skarelę ir, kaip nusiima prieš nežinomą šventą žmogų, nulenkė galvą, ir nuėjo ieškoti kito medžio.
Gedgaudas stovėjo ant krašto ir žiūrėjo. Jam atrodė, kad už ąžuolo, kitame Nemuno krante, medžiai dar tamsesni nei vakar. Ten, tarp pušų, aukštas siluetas jau buvo suaugęs į medžio kamieną.
Jis ilgai laukė, ir kai Vytautas, išėjęs iš palapinės, ėjo į valtis, nuėjo jam skersai kelio.
— Kunigaikšti.
— Gedgaudai. — Vytauto veidas buvo pilkas, miego nemačiusio žmogaus. Jis žiūrėjo į jį atidžiai. — Aš žinau, ką norėsi pasakyti.
— Žinai, — sutiko Gedgaudas. — Bet aš turiu pasakyti ne savo žodžius. — Jis atsistojo tiesiau. — Mergina nendrėse. Su žalčiu. Ji sako: sagtis buvo užstatas.
Vytautas nesujudėjo. Bet pirmą kartą, kai Gedgaudas jį pažinojo, jo veido raumenys nespėjo paslėpti to, ką jis mąstė.
— Ji kalbėjo apie girią, — pasakė jis. — Aš girdėjau.
— Tada galvojau apie kelią, — pridūrė jis, nelaukdamas Gedgaudo atsakymo. — Kad tik išleis iš pelkės. Bet žodžius girdėjau. Gyvos girios neatiduoti kirviui. Ar ji sakė, kad negaliu pasirašyti taikos?
Gedgaudas žiūrėjo į jo diržą. Jame nebebuvo tos sagties, apie kurią kalbėjo mergina; kitą, paprastą, buvo subraižęs kalavijo dėklas. Jis neatėjo ginčytis, ką galima užrašyti pergamente. Už jų vyriausias dailidė jau matavo gretimą medį, pridėjęs prie kamieno virvę. Gedgaudas mostelėjo į jo rankas ir palaukė, kol Vytautas pažvelgs.
— Pažadėjai neatiduoti girios kirviui. Anksčiau tavo pažadai baigdavosi sulig karais. Šįkart kirviai pasiliks.
Tylėjo ilgai. Nemunas tekėjo pro juos, ramiai, kaip teka visada.
— Aš pardaviau žemę, — pasakė Vytautas tyliai. — Ne mišką. Žemė ir giria yra du dalykai…
— Kunigaikšti, — tarė Gedgaudas. — Miškas ir yra žemė.
Vytautas nieko neatsakė. Jis pažvelgė į ąžuolą, prie kurio stovėjo pilkas žmogus, ir į dailides, kurie jau nešė savo kirvius toliau. Jo ranka, kuri visą naktį buvo laikiusi kažką ant krūtinės, nusileido.
— Žinau, — pasakė jis.
Gedgaudas pasilenkė: prie žynio pėdų žolėje gulėjo gintaro gabalėlis, išriedėjęs iš diržo, kol oda dar nebuvo suakmenėjusi. Seniūnas pakėlė jį ir suspaudė saujoje — akmenėlis teberuseno gyva šiluma, nors Kantaudas šalia jau stingo lediniu upės rieduliu.
Paskui jis nuėjo prie valčių. Žemaitija buvo kitame krante ir dar vadinosi Žemaitija.