28 Kijevo Išpirka
1399 m. rugpjūtis – rugsėjis, Kijevas, Pečersko vienuolynas
Brolis Pamfilas apie pralaimėjimą pirmą kartą sužinojo ne iš kareivio, o iš šuns.
Kaip ir kas rytą stovėdamas prie vienuolyno vartų ir dalydamas duoną elgetoms, vienuolis pastebėjo keistą dalyką: ant svetimų niekada nelojantis didelis pilkas sarginis šuo tupėjo prie slenksčio ir įbedęs akis į rytus, upės pusėn, tylomis, kone nenoromis staugė. Pamfilas pažvelgė ten pat — kairiajame Dniepro krante juodavo platus, dar vakar neregėtas ruožas. Pulkai žmonių: vieni vis dar raiti, kiti jau pėsti.
Per Dnieprą bėgliai kėlėsi iki pat sutemų — valtimis, plaustais, vien vietiniams žinoma žvejų brasta. Pirmieji pasiekę Kijevą tylėjo, tik susmuko ant gatvių grindinio ir įbedė akis į savo delnus. Kitą rytą prabilo, bet ne gyva žmonių šneka, o nesibaigiančiu, vienbalsiu vardijimu iš negyvo sąrašo.
Dvidešimt kunigaikščių, sakė vieni. Visi, sakė kiti. Andrius Algirdaitis, senas, ant balto žirgo. Dmitrijus iš Briansko. Lenkų vaivada, sakė, užgeso ramiai, lyg pagaliau prisėdęs pailsėti. Chanas Toktamyšas pabėgo pirmas, ir niekas nežino kur. Didysis kunigaikštis, sakė jie, pabėgo, o ar gyvas, nežino niekas.
— Dievas nubaudė jį, — pasakė tėvas Pimenas, kai Pamfilas atnešė jam tai, ką girdėjo. Senis sėdėjo savo celėje prie lango, rankose sukiodamas vilnonę maldos virvelę su mazgais. — Pamfilai, tu žinai, kodėl. Jis atėjo čia su pagonimis ir lotynais, ir su svetimu dievu už nugaros.
— Jis buvo geras kunigaikštis, tėve.
— Geri kunigaikščiai irgi klysta. — Pimenas nusišypsojo be piktumo. — Ir irgi moka.
Trečią rytą prie vartų baigėsi duona. Pamfilas padalijo paskutinį kepalą, trupinius subėrė moteriai į prijuostę ir pasakė likusiems laukti. Kieme buvo miežių, bet juos reikėjo sumalti. Vienuolyno vežimas stovėjo be porinio arklio: išvakarėse jį buvo paėmę sužeistiesiems vežti. Pamfilas nerado žmogaus, kuris žinotų, ar arklys grįš.
Ant suolo sėdintis vyras pasiūlė nešti maišą. Jis buvo basas, su tvarsčiu apie galvą, o jo vienintelis batas gulėjo šalia ant grindų. Pamfilas pasakė, kad jam reikia gulėti. Vyras paklausė, kas pamaitins tuos, kurie guli. Atsistojęs svyravo, todėl Pamfilas nunešė maišą pats, o jis nuėjo šalia laikydamasis už siūlės.
Prie malūno jau laukė kiti. Moteris su tuščiu vežimėliu neleido vienuoliui praeiti: jos grūdai čia gulėjo nuo vakar, o namuose keturios burnos. Malūnininkas sakė, kad šitiek sužeistųjų yra ypatinga nelaimė. Ji parodė į vyro kepurę ant savo vežimėlio. Daugiau nieko nesakė.
Pamfilas pastatė maišą jos eilės gale. Jo palydovas nusėdo ant žemės ir užsimerkė. Malūno dulkės kibo prie tvarsčio; iš po krašto vėl prasiskverbė kraujas. Moteris įdėmiai nužvelgė sužeistąjį, paskui patraukė savo grūdų maišą ir parodė vietą greta.
— Per pusę, — tarė ji malūnininkui. — Pirmiau pusę mano, paskui pusę jų. Likusius sumalsi vėliau.
Moteris pati atrišo maišus, o Pamfilas prilaikė kraštą, kol grūdai biro į piltuvą. Sumaltų miltų išėjo mažiau, nei tikėtasi; baltos dulkės nusėdo moteriai ant antakių. Vienuolis nusiėmė nuo peties tuščią savo maišą ir atidavė jai vietoj praplyšusio savajam šonui, o ji priėmė nė nepakėlusi akių. Vienuolyno miltus atgal Pamfilas parsinešė užlenktame apsiausto skverne.
Prie vartų laukė Pimenas. Jis nieko neklausė apie vėlavimą. Liepė pastatyti didįjį katilą. Miltai buvo paskirstyti košei, nors Pamfilas jau buvo pažadėjęs duonos; kai viralo garai pagaliau pakilo virš kiemo, vienas vyras sviedė dubenį į žemę ir pareikalavo kepalo. Pamfilas pakėlė dubenį, nuplovė ir pripylė. Vyras paėmė jį abiem rankomis, o prisėdęs valgyti užmigo.
Vėliau prie vartų atėjo žmona su dviem mergaitėmis. Ji ieškojo žmogaus, grįžusio be vieno bato. Pamfilas nuvedė ją prie suolo. Pamatęs mergaites, vyras pridengė basą koją apsiausto skvernu ir pradėjo šypsotis. Jaunesnioji paklausė, kur jų arklys. Jis atsakė, kad nežino.
Moteris norėjo jį parsivesti, tačiau nuo vartų iki namų buvo per toli eiti. Vienuolyno vežimas taip ir stovėjo prie sienos. Pimenas davė arklį iš daržo darbų, tik pareikalavo, kad Pamfilas grįždamas parvežtų malkų. Jis padėjo vyrui atsisėsti. Po vežimo suolu liko vietos maišeliui miltų; juos Pimenas pasėmė iš savosios dalies. Vyresnioji mergaitė laikė tą maišelį ant kelių visą kelią. Pamfilas traukė pro miestą, kuriame durys buvo atdaros, ir kone ties kiekvienomis laukė žmogus, norintis paklausti apie tą patį vyrą, tik kitu vardu.
Didysis kunigaikštis atvyko po aštuonių dienų, naktį, ir Pamfilas jo nepažino.
Prie vienuolyno vartų beldėsi vyras apsirengęs totorišku veltiniu, per mažu pečiams, su kepure, nusmaukta iki antakių. Jį lydėjo du: jaunas, aukštas, su sudaužytu šalmu, ir kitas, lenkas, su melsvos skiaute prie diržo. Pamfilas laikė fakelą ir negalėjo suprasti, kas tai per žmogus: kvapas buvo kaip kiekvieno, išgyvenusio ilgą kelionę, bet jo laikysena kita. Žvelgė į Pamfilą tiesiai, bet vyzdžiai krypo kiek pro šalį, o balsas skambėjo per skardžiai, lyg kalbant užgultomis ausimis.
— Ar galiu nusileisti į urvus? — paklausė jis rusėniškai, pro dantis. — Pas senuosius.
Kijevo Pečersko urvai prasideda už vienuolyno sienos. Tai ilgi, žemi tuneliai, išrausti kalvos gelmėje prieš tris su puse šimto metų pirmųjų pustelninkų, ir juose, nišose išilgai sienų, ilsisi jų kūnai, nepūvantys, apvilkti tamsiais drabužiais, su rankomis sukryžiuotomis ant krūtinės. Tuneliai tamsūs. Niekas ten neina be žvakės.
— Tai ne vieta ieškoti pastogės nuo karo, pone, — pasakė Pamfilas, nors jau žinojo, kad turės ką nors padaryti.
— Aš neieškau pastogės. — Vyras pakėlė ranką ir atidengė kepurę, ir Pamfilas pamatė, kad jo plaukai pilki, nors kartą jis buvo matęs jį su juodais. — Aš noriu išgirsti vardus.
Tada Pamfilas suprato, kas tai. Jis neatsiklaupė: tą akimirką pamiršo, kad taip daroma. Pamatė jo rankas. Jos buvo pilkos nuo pirštų galų iki riešų, lyg jas būtų pamerkęs į pelenus.
Jis nuvedė juos žemyn.
Žvakė degė blausiai. Vytautas žengė iš paskos prisilaikydamas sienos, ir Pamfilas girdėjo lėtą, atsargų jo alsavimą, tarsi baiminantis įlūžti ant plono ledo. Sykį kunigaikštis pasuko galvą į nišą su šventojo palaikais, stabtelėjo prie kitos, bergždžiai bandydamas įžiūrėti bruožus, bet neklausė, kas čia ilsisi, — tik vedė delnu per šaltą akmenį.
— Aš jų nematau, — pasakė jis pagaliau, ne Pamfilui, o sau. — Aš matau jų formas. Bet jie guli taip ramiai, kad galbūt nesvarbu.
Jie sustojo mažame skliautuotame kambaryje, kur stovėjo altorėlis ir ties juo trys žvakių krūvelės. Vytautas atsiklaupė. Jis nuėmė kepurę, ir nusimetė veltinį ant grindų, ir liko su paprastais marškiniais ir grandininių šarvų liekanomis, ir Pamfilas pamatė, kad jo nugara siaura ir sulenkta.
— Pasakyk jų vardus, — tarė jis. — Aš nežinau, kaip tai daroma pas jus. Aš noriu, kad jie būtų ištarti vietoje, kur girdi.
Pamfilas atsistojo greta ir pradėjo panichidą už mirusiųjų vėles. Tačiau po kiekvienos maldos eilutės Vytautas pats pusbalsiu, dar tyliau už vienuolį, ištardavo vardą, o šis pakartodavo: Andrius, Algirdo sūnus; Dmitrijus, jo brolis; Spytkas, Krokuvos vaivada; paskui dar septyni ar aštuoni paeiliui, be atvangos, lyg iš upės dugno į rieškučias renkami akmenys. Ir tada jis tarė dar vieną vardą, kuris Pamfilui nieko nereiškė.
— Kalvis.
— Kalvis kas? Kaip jį krikštijo?
— Niekaip. — Vytautas atsisuko į jį, ir žvakė apšvietė jo veidą iš apačios, ir Pamfilas pamatė, kad vyras verkia. Ne garsiai. Iš akių tiesiog tekėjo vanduo, o veidas buvo ramus. — Kalvis, ir dar vienuolika be vardų. Jie nebuvo nė vieno jūsų tikėjimo. Bet jie buvo mano. Užrašyk.
Pamfilas pakluso ir kitą rytą plunksna įtraukė į pergamentą: Kalvis ir vienuolika be vardo. Perskaitęs įrašą, tėvas Pimenas nieko nepasakė, tik tyliai persižegnojo — seniai nutuokė apie dalykus, kurių minėti nevalia.
Totoriai pasirodė rugsėjo pradžioje.
Pamfilas stebėjo juos nuo Pečersko kalvos kartu su visa vienuolyno brolija: prie horizonto kilo tiršta, su debesiu nesupainiojama dulkių migla. Orda slinko ne rikiuote, o nesulaikomu potvyniu — lėtai, nepertraukiamai užliedama kiekvieną klonį. Dniepro brasta užlaikė raitelius mažiau nei valandą, ir iki vakaro tamsi masė sustojo prie pat miesto sienų it ledų sangrūda prie užtvankos.
Vienuolis laukė šturmo, bet šturmas neprasidėjo.
Dar prieš naktį pasirodė pasiuntinys, vienas, su balta skiaute, ir kreipėsi į vietininką, kuris tuo metu, kaip visada, buvo vyras su pavargusia šypsena, kurio vardo Pamfilas niekada neprisimindavo. Žodžiai buvo paprasti. Didysis emyras Edigėjus, Temiro Kutlugo vardu, nenori sudeginti Kijevo. Jis nori sidabro. Daug sidabro, tiek, kad miestas liktų stovėti.
— Kunigaikštis išvyko, — pasakė vietininkas. — Karaliaus pulkas išblaškytas. Mes neturime kuo gintis.
— Taip, — sutiko pasiuntinys. — Tai žinome.
Derybos truko tris paras. Nei valdžioje, nei kunigystėje nebuvusiam Pamfilui ši prekyba kėlė ir nuostabą, ir šleikštulį — senąją sostinę kilnojo ir derėjo tarsi arklį turguje. Prasidėjo visuotinis surašymas: gatvėms mokestį paskirstė nuo kiemų skaičiaus, šventovėms — nuo iždo gausos, o turtingiausi bojarai bei pirkliai po daugelio metų susėdo vienoje menėje ir tylomis skaičiavo savo gyvybių kainą.
Pečersko vienuolynui buvo paskirta dalis.
Pimenas pasakė tai palengva, kaip pasakoma apie mirtį. Jis sėdėjo ant savo suolo, žiūrėdamas į ikonų lentyną, kurioje stovėjo trys ikonos, apkaustytos sidabru, ir viena auksu, ir tarė:
— Imk šitas ikonas. Išardyk. Aukso nepalik.
— Tėve, tai šventi daiktai.
— Šventas daiktas, Pamfilai, yra gyvas žmogus. — Senis jau neatsisuko. — Imk.
Pamfilas ėmėsi darbo. Vieną po kito atplėšė sidabrinius apkalus nuo seno medžio it kailį nuo gyvulio, ir priekaištingai žvelgiančios ikonos liko plikos — pajuodę veidai ant tamsių lentų be jokių vainikų. Susikrovęs nuplėštą metalą į maišelį, nunešė jį žemyn į miestą, tiesiai į Duoklės rūmus.
Duoklės rūmai kvepėjo kaip visada: vašku, pelėsiu, šaltu sidabru. Tik šįkart jis buvo tirštesnis.
Tijūnas Danila sėdėjo prie ilgo stalo, ir ant stalo kiekvienas guldė, ką atnešė. Sidabrines taures. Moterų karolius. Kryželius. Plokšteles, nulaužtas nuo šventųjų paveikslų. Pirklio žiedą su akmeniu. Pamfilas padėjo savo maišą, kuris šnabždėjo kaip vėjas sausose nendrėse, ir Danila išbėrė jį ant svarstyklių.
Tada, iš po grindų, kažkas tarė skaičių.
Negarsiai — žemu, lygiu, viską išmanančio ir nieko neslepiančio žinovo balsu.
— Septyni šimtai keturiasdešimt dvi grivinos, — pasakė balsas. — Be dviejų.
Danila nepakėlė galvos. Jo ranka tik šiek tiek sustojo ties svarstyklėmis, ir jis svėrė toliau, o paskui nuleido sveiką sidabrinį ąsotį ant krūvos, ir balsas pasakė dar kartą, lyg paaiškindamas:
— Šimtas aštuoniasdešimt ir keturios. Dar trūksta.
— Girdi? — paklausė Pamfilas, ir jam pasirodė, kad jo balsas skamba kaip vaiko.
— Girdžiu, — tarė Danila. Jis nežiūrėjo į jį. — Jis čia seniai. Mes nešaukiame, ir niekas jam nedavė nė grivinos. Jis tiesiog skaičiuoja. Ir kai jis nustoja, tai ženklas, kad pakako. — Jis pasuko galvą ir pirmą kartą pažiūrėjo į jauną vienuolį. Jo akys buvo išblukusios, pilkos, labai senos. — Ar žinai, kas keisčiausia? Jis niekada nesuklysta. Kijevas visada atiduoda tiek, kiek jis pasako. Ne mažiau. Ir ne daugiau.
Abu sėdėjo tyloje, kol po grindimis neskubėdamas darbavosi nematomas skaitovas. Ant stalo kilo sidabro, aukso bei miestiečių papuošalų krūva: vos tik ant svarstyklių nukrisdavo naujas daiktas, iš po kojų nuskambėdavo vis mažesnis likutis — tirpo dalimis grąžinama skola.
Paskutinę dieną sidabras buvo išvežtas.
Pamfilas matė jį iš Pečersko kalvos, ant ilgų vežimų, aplink kuriuos jojo totoriai, ir kiekviename vežime, tarp kilimų ir maišų, spindėjo sidabrinės ikonų apkalos. Jis atpažino vieną. Ant vienos plokštelės švietė išraižyta šventojo Teodosijaus galva sidabrinėmis plaukų sruogomis, kurias pats Pamfilas blizgindavo kasmet prieš Velykas nuo pirmos savo dienos vienuolyne.
Edigėjus į miestą neįžengė. Pamfilas išvydo emyrą tik sykį, raitą prie pat Auksinių vartų griuvėsių — kresną, vilkintį skurdžius odinius šarvus, plonais ūsais ir aštriu vanago profiliu. Nei į išvežamą sidabrą, nei į patį Kijevą vadas nė nedirstelėjo: žvelgė į vakarus, kur už Dniepro girių plytėjo Voluinė, Luckas ir tolimos žemės. Šalia jo vienas vadas skaičiavo, rodydamas pirštu į vežimus. Edigėjus jo neklausė. Skaičiavo kiti, tie, kuriems tai priklauso.
Jis padėjo ranką žirgui ant kaklo, pasakė kažką jaunam raiteliui, ir visa jo kariuomenė, lyg atlikusi darbą, pradėjo slinkti į vakarus.
Voluinėje jie degino, ką nusprendė sudeginti. Kijeve nieko nebuvo sudeginta, ir niekas dėl to nesidžiaugė.
Po sidabro išvežimo moteris nuo malūno atėjo į vienuolyno kiemą. Pamfilas pažino ją iš prijuostės, kurios kampą buvo užrišusi mazgu. Jo duotą maišą ji nešė sulankstytą po pažastimi. Paklausė, ar vienuolynui nereikia skalbėjos.
Vienuolis parodė į skalbinius prie šulinio — vienuolyno pagalbininkėms jų susikaupė per daug, tad patys broliai jau trečią parą skalavo kruvinus tvarsčius. Atėjūnė prisėdo ant rentinio krašto ir ištiesė suskirdusius pirštus sutinusiais krumpliais. Pamfilas patikino, kad darbo tikrai pakaks.
— Kuo mokėsite?
Vienuoliui prabilus apie grūdus, moteris jį pertraukė: grūdus paimsianti, bet dalies reikia tuojau pat, dar prieš pradedant skalbti. Dalyti vienuolyno atsargų vien už pažadą Pamfilas nedrįso; tada atėjūnė parodė į išverstą jo apsiausto siūlę, kur tarp gijų dar baltavo miltai.
— Prie malūno atidaviau tau dalį savo eilės, — pasakė ji. — Dabar prašau dalies tavosios.
Pamfilas nuėjo pas Pimeną. Senis ilgokai graibstė čia pat ant suolo gulinčio rakto ir galop leido atseikėti dalį savo vakarienės miežių. Moteris susipylė juos į grąžinti atsineštą maišą; keliant ryšulį, jos riešas suvirpėjo. Pažadėjo sugrįžti auštant.
Rytojaus rytą Pamfilas rado ją prie šulinio, su vyresniu berniuku. Jis nežinojo, ar tai jos sūnus. Berniukas suko svirtį, o ji liejo vandenį ant audeklo, atsargiai, kad kraujas netikštų ant jos pačios drabužių. Pamfilas atnešė duonos abiem ir atsisėdo laikyti kubilo, kuris klibėjo ant akmenų. Moteris pastūmė po koja sulankstytą skudurą. Klibėjimas liovėsi.
Vakare jis sužinojo, kad jos vyras dar negrįžo. Ji pati nieko nesakė. Nuskalbtus tvarsčius pakabino vėjyje ir nuėjo parsinešti savo dalies. Prie aruodo jos laukė duonos dalytojas, norintis žinoti, kas leido atiduoti grūdus iš anksto. Pamfilas liko šalia, kol šis išklausė ir užrašė jo vardą.
Pralaimėjimą ir išpirką Pamfilas aprašė rudenį, kai Pimenas liepė.
Jis sėdėjo savo celėje, prie žvakės, ir rašė ant ilgo pergamento, kuriame daugelį metų buvo rašomi miesto įvykiai, tuo pačiu tonu, kuriuo rašė visi prieš jį: 6907-aisiais nuo pasaulio sukūrimo metais. Taip gulė ilga, monotoniška sakinių virtinė, ir kaskart pradedant naują eilutę rodėsi, kad plunksną vedžioja svetima ranka.
Didysis kunigaikštis Vytautas su Toktamyšu, ir lenkais, ir lietuviais, ir rusėnais atėjo prie Vorsklos, ir ten jį sumušė Edigėjus. Žuvo kunigaikščiai Andrius ir Dmitrijus Algirdaičiai, ir lenkų vaivada Spytkas, ir kiti kunigaikščiai, kurių vardus žino Dievas.
Rugsėjo pirmąją prasidėjo nauji metai, 6908-ieji, ir pirmas įrašas juose buvo apie išpirką: Edigėjus atėjo prie Kijevo, ir kijeviečiai davė jam sidabro, ir jis išėjo.
Jis nutilo. Plunksna sustojo ore. Tai buvo viskas. Viskas, kas atsitiko, tilpo į kelis sakinius. Jis pagalvojo apie vaivadą, kuris, kaip sakė, mirė ramiai, apie vienuolika vyrų be vardų, apie ikonas be sidabro, apie vyrą su pilkomis rankomis, kuris verkė ramiu veidu, ir pamatė, kad nė vieno iš jų nėra pergamente.
Tada jis dar pridūrė, mažomis raidėmis, ties pačiu eilutės kraštu, kad niekas nepastebėtų:
Imperija yra knyga, kuri apmokama kitų sidabru.
Jis perskaitė tai du kartus ir nenubraukė. Kitą rytą Pimenas atvertė pergamentą, perbėgo akimis per kelis sakinius ir sustojo ties mažomis raidėmis. Jis nieko neištarė. Paliko eilutę.