3  Kas Ugnį Gesina

1387–1388 m. žiema, Vilnius, Šventaragio slėnis

Brolis Anzelmas mėgo sniegą, nes jis nutildydavo miestą. Šį rytą sniegas nutildė viską, ir vienuoliui pasirodė, kad tai ne vien sniego nuopelnas. Žemutinė pilis dar miegojo, kai jis išėjo iš celės prie Smėlio bažnyčios, užsitraukė gobtuvą ir nusileido į slėnį. Vyskupas Andrius paprašė jo kiekvieną rytą palaiminti mūrininkus prieš darbą. Anzelmas buvo vienintelis iš vienuolių, kuris lietuviškai kalbėjo be lenkiško akcento, nes užaugo Vilniaus vokiečių kvartale, iš tėvo vokiečio ir motinos lietuvaitės iš Neries krašto, ir žmonės, suvaryti iš aplinkinių kaimų katedrai statyti, klausėsi jo kantriau nei lotyniškų giesmių.

Šventaragio slėnis dabar buvo kelmų laukas. Giraitę nukirto per vieną savaitę. Iš trijų šimtų metų ąžuolų liko apskriti šviesūs kelmų pjūviai, apšerkšniję, išsirikiavę eilėmis kaip nukirstos galvos po mūšio. Žemiau, ten, kur kadaise degė ugnis, mūrininkai kasė pirmuosius pamatų griovius. Žemė po šlapiais pelenais buvo juoda ir minkšta, ir Anzelmas kiekvieną rytą pastebėdavo, kad ji dvelkia šiluma, nors visa kita aplink buvo sukaustyta šalčio. Šiluma alsavo lėtai ir silpnai, lyg gęstanti žarija po pelenų sluoksniu.

Nuo pat vasario, kai karalius atnešė krikštą į Lietuvą, jis skaičiavo. Taip pats sau aiškino savo darbą: kiek pakrikštijo, kiek palaidojo, kiek namų aplankė. Per beveik metus pakrikštijo tris šimtus dvidešimt vieną žmogų. Lenkų raštininkas, stovintis prie krikštyklos ir skaičiuojantis vilnonius marškinius pagal vardus, kaskart suskaičiuodavo tiksliau, bet jo knygose žmonės neturėjo veidų. Anzelmas veidus turėjo. Šią žiemą jie pasidarė kitokie.

Pirmasis ženklas atėjo ne iš kelmų, o iš odininko namų prie Vilnios. Odininko žmona sustabdė jį ant slenksčio, nepasisveikinusi. Tai buvo smulki, išsekusi moteris, prieš metus atnešusi pas jį krikštyti kūdikį. Dabar kūdikis gulėjo ant lovos tarp avikailių ir trijų vyresnių vaikų kūnų, kad vieni kitus šildytų. Židinys buvo šaltas: pilkas, švarus pelenų kūgis ir nė vienos žarijos.

— Trečią kartą šią savaitę, tėve, — pasakė ji. — Vakare pakuriu židinį, o ryte nieko. Ir ne šiaip sau užgęsta: įsidega skaisčiai, gražiai, o paskui lyg kas prarytų liepsną. Pati savo akimis regėjau, kaip ji pradingsta.

Anzelmas atsiklaupė prie židinio ir perpūtė pelenus. Giliai tarp jų mirgėjo kažkas mažas ir melsvas, panašus į ledo dulkes: dvi ar trys kruopelės, kurios nebuvo žarija, nes jų šviesa nešildė. Jis uždėjo ant jų skiedrą. Skiedra sušvito, pajuodo ir iš vidaus užgeso, nebaigusi degti, o melsvos kruopelės sujudėjo ir vėl nurimo.

Šlapia durpė, pagalvojo vienuolis. Dūmtraukis užsikimšęs. Ištarė tai garsiai, ir moteris nuolankiai linktelėjo, puikiai jausdama tuščią paguodą. Anzelmas išėjo iš namų labiau pavargęs nuo savo paaiškinimo negu nuo bet kokios išpažinties.

Prie krikštyklos jau stovėjo lenkų raštininkas Mikalojus, smulkus ir tikslus, ir Anzelmas pastebėjo, kad jo rašalinė, nors ir pastatyta šalia žvakės, apsitraukusi ledo plėvele. Raštininkas lūžtančia plunksna gramdė ledą nuo kraštų.

— Rašalas šąla, — pasakė jis lenkiškai, nesiskųsdamas. — Visą žiemą. Jau trečią rašalinę keičiu.

Anzelmas pažvelgė į jo knygą. Eilutės buvo tvarkingos, skiltys lygios: Petras, Petras, Petras, Jonas, Jonas, Petras. Nė vieno veido.

— Ar negalima būtų užrašyti ir to, kaip jie patys save vadina? — paklausė jis.

Raštininkas pažvelgė į jį su nuoširdžia nuostaba.

— Kam? Marškiniai išduodami pagal vardą. — Jis nusišypsojo, ir šypsena nebuvo piktybinė, tik tiksli. — Man reikia žinoti, kiek jų, tėve, o ne kas jie.

Tą pačią dieną, per mišias, kai bažnyčioje kvepėjo šlapia vilna ir žvakių vaškas, į paskutinį suolą atsisėdo šeima iš Neries kaimo. Jis juos pažino: tėvas, motina, vyresnioji duktė ir du sūnūs, visi su baltais vilnoniais marškiniais, gautais vasarį prie eketės. Vyras nusiėmė kepurę. Jo lūpos judėjo, bet garso nebuvo.

Po mišių Anzelmas priėjo ir paklausė, kuo šis vardu. Vyras pažvelgė į vienuolį ramiu, kantriu žvilgsniu ir vien lūpomis ištarė žodžius: Petras. Mes visi Petrai. Už jo stovinti moteris prabilo garsiai:

— Nuo šalčių, tėve. Nuo tos dienos, kai juos pakrikštijo. Pirma nustojo dainuoti, paskui kalbėti. Nesiskundžia, tik… jų šešėlių ant sniego beveik nebelieka. Ar jūs pastebėjote?

Anzelmas pažvelgė žemyn. Ten, kur stovėjo šeima, aplink jų batus ant akmeninių grindų buvo išaugę šerkšno žiedai, nors tvankioje bažnyčioje kvėpavo šimtas žmonių. Pirmajame suole sėdėjo ponia Vaisilienė, vieno iš tų bajorų žmona, kuriems Jogaila išdalijo vaidilutes kaip atlygį už ištikimybę. Kažkada ji buvo ugnies šventikė, taip šnibždėjo. Kai visi giedojo Alleluia, ji judino lūpas be balso, o skruostais jai riedėjo ašaros, tylios kaip ir viskas, kas su ja dabar vyko.

Anzelmas meldėsi už juos po vieną, vardu, kaip visada mokėsi daryti: lėtai, kad niekas neprasprūstų. Šeima iš Neries atsakė tyla. Bet kai jis ištarė Matas, jaunėlio, apie septynerių metų berniuko, kurį vasarį pats, šlapioje pusnyje, pakrikštijo atskirai, vardu, kurio vaikas paprašė, tas atsiliepė garsiai ir aiškiai: „Amen“. Vaikiškas balsas nuskambėjo tvirtai, dar neišmokęs tylėti. Anzelmas įsižiūrėjo į mažylį. Neturėjo atsakymo, kodėl iš viso būrio balsą išlaikė tik vienas berniukas.

Prie katedros griovių jam parodė sargybinius. Du naktiniai sargai sėdėjo prie lentų pašiūrės, ramiai atsirėmę nugaromis į sieną po pokalbio. Nei barzdų, nei sausų apsiaustų nedengė šerkšnas, koks apgula užmigusius pūgoje, o iš sustingusių kūnų dvelkė vien keista, išsemta tuštuma. Greta sniege mėtėsi išdegę deglai. Anzelmas palietė vieno sargo ranką — ne ledinę, o tiesiog negyvą ir bežadę.

— Nesušalo, — pasakė jis vyskupo kapelionui. — Kažkas paėmė šilumą.

Kapelionas pasakė, kad tai vilkai. Mūrininkai pasakė, kad tai kelmai, ir atsisakė dirbti nuo sutemų. Anzelmas pastebėjo ką kita. Nuo pašiūrės į kelmų lauką ėjo pėdsakų eilė: basų, ilgų, tarp kelmų, nors sniegas aplink buvo lygus ir niekas ten nebuvo vaikščiojęs. Pėdsakai rikiavosi vienas paskui kitą lygiu, ramiu žingsniu. Vedė iš kelmų pusės į griovį. Ir kiekvieno pėdsako dugnas buvo baltas nuo šerkšno, lyg įspaustas į stiklą.

Tą dieną jis pirmą kartą pagalvojo, kad niekas, net vyskupas, nėra jam pasakęs, ar tai, kas čia daroma, buvo Dievo valia, ar tik karaliaus.

Vakare jis grįžo pro slėnio pakraštį, nes taip buvo trumpiau. Sutemo. Mūrininkai jau buvo išsiskirstę, ir kelmų laukas po pirmu mėnuliu atrodė kaip tuščias kapinynas. Ant paskutinio kelmo prie kelio sėdėjo vyras.

Svetimasis nepanašėjo į vietos mūrininką ar artoją: vilkėjo vilko kailinius plaukais į vidų, kad žvaigždžių šviesoje nežvilgėtų, o prie diržo kabojo molinis puodas, užrištas skuduru ir apipintas liepų karna. Ant gerklės, tarp apykaklės ir barzdos, baltavo plonas, tiesus senas randas. Nė nežvilgtelėjęs į Anzelmą, nepažįstamasis stebėjo kelmus ir iš saujos lėtai, kruopščiai bėrė pelenus ratu aplink savo pėdas.

— Neik per kelmus tamsoje, tėve, — pasakė jis, nepakeldamas akių.

— Kodėl?

— Ten daug žmonių, kuriems šalta.

Anzelmas pažvelgė, kur jis žiūri. Kelmai. Sniegas. Tamsa tarp jų, plona ir sustingusi. Nieko daugiau.

— Aš nieko nematau, — pasakė jis.

— Žinau. — Vyras pagaliau pažiūrėjo į jį. Akyse nebuvo priešiškumo, tik nuovargis ir kažkas, panašu į užuojautą. — Gerai, kad nematai. Mes matom, ir mums ne taip gerai.

Vienuolis neklausė, kas tie „mes“. Jau buvo girdėjęs, kaip žmonės vadina vilkų kailiais vilkinčius vyrus, nors vyskupas ir liepė juos šaukti velnio vaikais. Šis vyras labiau priminė pavargusį piemenį. Prie diržo kabantis puodas skambtelėjo, kai jis pasikėlė, ir Anzelmas išgirdo, kad jis tuščias.

— Pelenai baigiasi, — tarė vyras, pamatęs jo žvilgsnį. Kalbėjo ne tiek vienuoliui, kiek sau pačiam. — Reikia eiti pas tuos, kas dar kūrena. Kelias ilgas.

Anzelmas turėjo pasiėmęs vakarienei pusę kepalėlio duonos. Pats nesuvokdamas kodėl, ištiesė ją išvargusiam, išalkusiam keleiviui. Vilkatas pažiūrėjo į duoną, paskui į jį, ir paėmė.

— Duona už duoną, — pasakė jis ir iš dugno surinko paskutinį pelenų žiupsnelį, vos pakankamą delnui. — Ant slenksčio, kur židinys nelaiko. Neklausk daugiau.

Apie odininko židinį Anzelmas nebuvo niekam sakęs. Bet vyras jau buvo pakilęs ir nebežiūrėjo į jį.

Žvelgdamas į kelmų lauką, vilkatas staiga pagarbiai nulenkė galvą.

— Eglė, — sušnibždėjo jis.

Moteris stovėjo tarp kelmų, už trisdešimties žingsnių nuo jų, basa sniege. Plaukai jai buvo juodi, supinti su samanomis, tarsi ji būtų ką tik iškilusi iš pelkės. Veidas buvo jaunas ir kartu atrodė senesnis už šį slėnį. Ant jos kaklo rymojo žaltys. Didelis, storas kaip vyro riešas, su auksiškai geltonomis dėmėmis už galvos, ir iš jo, tokioje šalčio naktyje, kilo garas, kaip iš puodelio su šiltu pienu.

Nė nepažvelgusi į vienuolį ar vilkatą, moteris stebėjo griovį, link kurio artėjo žibintai.

Tai buvo vyskupo vyrai. Šeši ginkluoti vyrai ir seržantas su ilga šakota kartimi ir maišu. Jie ėjo išilgai griovio ir kiekviename kelme, likusiame nuo šventosios giraitės medžių, kišo kartį po šaknimis. Anzelmas žinojo, ką jie daro. Karaliaus vyrai praėjusį vasarį užmušė šimtus žalčių, kad žmonės žiūrėtų ir mokytųsi, o paskui kas nors pasakė, kad seniausias iš jų dar slepiasi. Seržantas gaudavo sidabro grašį už kiekvieną. Anzelmas žinojo, kad tai nuodėmė. Nežinojo, kad ir kvailystė.

Jie praėjo pro moterį per dešimt žingsnių. Jų žvilgsniai slydo pro ją kaip pro medžio kamieną. Seržantas atvertė plokščią akmenį prie griovio krašto: po juo buvo duobutė su sausa žole. Nieko. Jis tarė keiksmą lenkiškai ir pasuko prie kito kelmo.

Tada Anzelmas išdrįso padaryti tai, ko dar niekada nebuvo daręs: pastojo jiems kelią ir pakėlė ranką.

— Seržante, — tarė jis. — Vyskupas liepė man laiminti darbus, o šią dieną aš dar nesukalbėjau vakarinės maldos.

Seržantas pažiūrėjo į jį ir į jo apsiaustą, ir jau ketino paprieštarauti, bet prisiminė, kad kalbasi su kunigu. Jis nuleido kartį. Šeši vyrai sustojo, nes kai kunigas meldžiasi, žmonės mieliau laukia, negu rizikuoja jį nutraukti.

Anzelmas pradėjo žodžiais, kurių nebuvo pasirinkęs. Ne psalme, o senojo brolio giesme, kurią giedodavo vienas, kai niekas negirdėjo, nes lenkų kunigai laikė ją per paprasta:

— Būk pagarbintas, mano Viešpatie, už seserį Mėnulį ir žvaigždes. Būk pagarbintas už brolį Vėją ir už orą, ir už debesis. Būk pagarbintas už seserį Vandenį, nuolankią, brangią ir skaisčią.

Jis kalbėjo lėtai: tai buvo vienintelis būdas laukti.

— Būk pagarbintas, mano Viešpatie, už brolį Ugnį, per kurį apšvieti naktį.

Žodžiai užstrigo gerklėje. Prieš jį driekėsi kelmų laukas, kur ši ugnis buvo užgesinta ir kur melsvos kruopelės dabar maitinosi svetimų žmonių židiniais. Jis nežinojo, ką sako Dievui, bet giesmę sukalbėjo iki galo.

— Jis gražus, linksmas, tvirtas ir galingas.

Kai jis pakėlė akis, moters nebebuvo. Ten, kur ji stovėjo, sniegas buvo ištirpęs apskritimu, ir žemėje žaliavo žolė, kaip pavasarį, ir ji dar garavo. Vilkato taip pat nebuvo. Ant sniego, kur jis sėdėjo, liko tik pilkų pelenų ratas ir pėdsakai, vedantys į vakarus, Trakų keliu.

Vyrai, sušalę ir nustebę, kodėl čia stovi, patraukė toliau. Seržantas dar kartą atsigręžė, tarsi ko nors ieškodamas, ir nė karto nepažvelgė į ištirpusį ratą.

Tą naktį odininko židinyje pelenų žiupsnelis, pabarstytas ant slenksčio, laikė ugnį iki pat ryto. Moteriai Anzelmas nepasakė, kodėl. Sėdėdamas prie jos lovos, stebėjo miegantį kūdikį, o kai auštant ugnis tebedegė ir melsvos kruopelės pranyko, atsivertė savo skaičiavimų knygelę ir įsispoksojo į tuščią eilutę. Viena šilta naktis. Nebuvo skiltelės, kurioje tokiam dalykui rastųsi vieta.