20 Stepių Alkis
1398–1399 m. žiema, Vilnius
Katedros sienos jau siekė langų angas, ir kiekvieną rytą, jodamas pro Šventaragio slėnį, Vytautas matė, kad jos tapo šiek tiek aukštesnės. Sniegas dengė kelmus, kurių niekas taip ir neišrovė. Mūrininkai dirbo su pirštinėmis, nes plytos šalo. Ten, kur kadaise degė ugnis, dabar buvo balta tuščia aikštelė, kurios niekas neužstatė, ir Vytautas stengėsi į ją nežiūrėti. Ne kiekvieną dieną pavykdavo.
Žinia atvyko po Trijų Karalių, kartu su laišku iš Krokuvos. Pranciškonas, kurį atsiuntė Jogaila, perskaitė raštą didžiojo kunigaikščio menėje balsu, kuris kartais drebėjo nuo šalčio, o kartais nuo to, kad jis suprato, ką skaito. Popiežius skelbė kryžiaus žygį prieš totorius. Visiems, kurie pasiimtų ginklą kartu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, atleidžiamos nuodėmės, padarytos ir dar nepadarytos. Raštas buvo užantspauduotas švinine plomba.
— Pirmą kartą, — tarė Vytautas, vienuoliui baigus skaityti. — Per dvidešimt metų popiežius pirmąsyk šaukia Dievo palaiminimą mano kalavijui.
Niekas nesijuokė. Vienuolis žiūrėjo į savo batus.
Prasmė buvo aiški: Roma, Ordinas ir Krokuva dabar žvelgė į jį pirklių akimis, išvydusių staiga pabrangusią prekę. Nebeliko išdavikų išdaviko — prieš juos stovėjo kryžiaus žygio vadas. Kijevo duoklės rūmuose prasidėjęs kelias vedė toliau, nei kada svajojo, ir kiekvienas žingsnis svaigino pirmykščiu lengvumu.
Algirdo vyriausieji sūnūs atsakė iš savo valdų: jie atvyks. Andrius, kurį Jogaila kadaise uždarė ir pamiršo, ir Dmitrijus, kuriuo jis ilgai nepasitikėjo, dabar rašė jam „kunigaikšti ir broli“. Jis perskaitė laiškus du kartus. Niekas iš jų neprašė nieko, ko jis negalėjo duoti, ir tai buvo pati blogiausia žinia.
Žemaičių seniūnai neatvyko į Vilnių per Kalėdas. Prie ilgo stalo atsirado suolas, kuriame niekas nesėdėjo, ir Vytautas pastebėjo, kad bojarai stengiasi į jį nežiūrėti. Nuo Salyno praėjo trys mėnesiai. Iš Žemaitijos jis gavo vos vieną žinią: kad Ordino kunigai jau važiuoja į Raseinius, o pušynuose, kuriuose jie nakvoja, rytais randama nukirsta šaka, padėta ant kelmo, kaip dedama prieš laidotuves. Raštininkas perskaitė tai ramiai. Vytautas liepė jam to nerašyti.
Tą pačią savaitę, per vakarienę, Žygimantas sėdėjo Onos šone, ir jie kalbėjosi apie kažką, kas nebuvo Vytautas. Brolis grįžo prieš tris mėnesius ir vis dar elgėsi kaip svečias, ir Vytautas nesuprato, ar jis ilsisi, ar stebi. Ona su juo kalbėjo daugiau nei su bet kuo kitu. Gal todėl, kad ir jis buvo išmokęs žiūrėti į sienas, o ne į žmones.
Vakarienei baigiantis, prie menės durų juos sulaikė ūkvedys. Jis kalbėjo su Ona, bet lentelę laikė taip, kad Vytautas taip pat galėtų matyti. Žygio vežimams reikėjo avižų. Dalį jis ketino paimti iš grūdų, atidėtų naujakuriams, o pavasarį, sakė, grąžintų iš naujos duoklės. Ona paprašė atnešti maišą, apie kurį jis kalba. Ūkvedys iš pradžių pamanė neišgirdęs.
— Vieną maišą, — pakartojo ji. — Ir tą, kuriame laikote sėklą.
Jie laukė, kol tarnas grįžo, ant rankų nešdamas du mažus maišelius. Ūkvedys atsiprašė: tikrųjų maišų nebūtų galėjęs atkelti vienas. Ona atrišo abu. Viename avižos buvo drėgnos ir tamsios, kitame šviesios, stambesnės. Ji pabėrė po saują ant stalo. Vytautas iškvėpė pro nosį. Jam reikėjo pašaro iki upių, ne pamokos, kaip auga javai.
— Kuriuos ketinote išvežti? — paklausė ji.
Ūkvedys parodė šviesesnius. Drėgnieji, girdi, ilgai neišsilaikytų. Žirgai kelyje galėtų susirgti. Ona subėrė gerus grūdus atgal. Prie stalo priėjo Žygimantas ir laikė maišelį, kol ji užveržė raištį.
— Šituos palikite. Vardus tų, kuriems jie skirti, atnešite rytoj. Likusius reikia peržiūrėti, kol nepradėjo pelyti.
— Žygiui taip pat reikia, ponia.
— Žinau. Todėl ir prašau skaičiaus. Kas liks, jeigu išvešite sėklą?
Vytautas laukė, ar ji pakels akis. Nepakėlė. Ji kalbėjo ūkvedžiui, kuris galėjo pasakyti, kad sprendžia kunigaikštis, ir kuris kaip tik ruošėsi taip pasakyti. Vytautas palietė lentelės kraštą.
— Sėklą palik. Avižas pirmiausia imk iš mano arklidžių atsargų. Kiek trūks, pasakysi man.
Ūkvedys paklausė, kuriems žirgams mažinti davinį. Vytautas liepė rytoj parodyti sąrašą. Ona susėmė nuo stalo likusius grūdus, kad nė vienas nenukristų ant grindų. Žygimantas padavė jai abu maišelius ir nuėjo kartu. Vytautas pasiliko prie lentelės. Jo paties arklidėse stovėjo žirgų, kurie tą žiemą neturėjo kur joti. Rytoj reikės juos įvardyti.
Netrukus Vilniaus Žemutinė pilis ištuštėjo, ir šaltis ėjo per ją kaip vandens srovė. Vytautas grįžo prie židinio didžiojoje menėje vienas, tarp pergamentų ir lempos, ir žiūrėjo į ugnį. Ji buvo gera. Ąžuolinė, ne bukinė. Jis liepė kūrenti tik ąžuolu, ir niekas neklausė kodėl.
Jis nepastebėjo, kada atsirado Henė. Juokdarys sėdėjo kampe ant suolo, kojas atrėmęs į židinio akmenis, ir žongliravo dviem akmenimis. Jie skriejo lengvai ir tiksliai, vienas virš kito, be garso, ir Vytautas pirmą kartą pagalvojo, kaip mažai jų liko.
— Vieno nebėra, — pasakė Henė, nė nežiūrėdamas. — Tu žinai, kurio.
— Skirgailos.
— Ir nesidomi, kuris liko.
— Žinau, kuris liko.
— Žinoma. — Henė nusijuokė. — Tu visada žinai. Tai tavo giminės savybė: viską žinoti ir vis tiek daryti.
Jis pagavo abu akmenis į vieną delną ir atsistojo.
— Aš atnešiau tau dovaną. Ne dovaną. Regėjimą.
— Nereikia.
— Reikia. — Balsas buvo malonus, kaip visada. — Tu žiūrėjai į jūrą, kunigaikšti. Pirmą kartą pamatei, kas tau tinka. Aš tik noriu parodyti, kad tai ne vienintelė jūra.
Vytautas tada turėjo atsistoti ir išeiti. Jis tai žinojo taip aiškiai, kaip žinojo savo rankos svorį. Bet liko sėdėti. Jis norėjo pamatyti.
Henė pakėlė ranką, kurioje laikė akmenis, ir židinio liepsna palinko į jį, kaip žolė palinksta nuo vėjo. Dūmai, užuot kilę į kaminą, išsiplėtė į salę, tapo oru, ir oras atsivėrė kaip langas.
Už jo buvo stepė.
Jis pažino ją, kaip žmogus pažįsta vietą, kurioje jojo vos prieš metus: tą pačią lygią, begalinę žolės juostą, tą patį plonytį dulkių stulpą horizonte. Bet dabar ji nebebuvo tuščia. Per ją, iki pat dangaus, driekėsi miestas: balti mūrai ir kupolai, nušviesti aukso, minaretai, panašūs į smailias plunksnas, ir ilgos gatvės, kuriomis jojo tūkstančiai raitelių. Sarajus, pagalvojo jis, nors Sarajus jau buvo sudegintas, o šis atrodė toks, koks būtų buvęs, jei niekas nebūtų jo palietęs.
Aikštės viduryje, ant raudonais kilimais nukloto grindinio, kilo milžiniška šimto kolonų paremta palapinė. Jos gelmėje aukštame soste sėdėjo valdovas — iš tiesių pečių laikysenos Vytautas atpažino save patį.
Prie sosto papėdės klūpėjo Toktamyšas, tiesdamas auksinį antspaudą. Atokiau žemai lenkėsi aplinkinių žemių kunigaikščiai — Maskvos Vasilijus, Vytauto žentas, greta jo Tverės bei Riazanės valdovai ir Naugardo tarybos vyresnieji. Toliau rikiavosi Jogailos raštą laikantys Krokuvos įgaliotiniai, svečiai iš tolimų kraštų su dramblio kaulo skrynelėmis, nepažįstamos kilmingos moterys. Ant stalo pažiro monetos su įkalta Gediminaičių stulpų tamga, ir skambus jų žvangesys žadėjo amžinybę.
Du jūros kraštai žibėjo ties pat horizonto linijomis: dešinėje Baltija, žalsvai pilka ir kantri, kairėje Pietų jūra, kuri ką tik buvo jį sutikusi. Jos sutapo su sosto kampais, kaip du ašmenys.
— Matai? — tyliai pasakė Henė jam už nugaros. — Ne Lietuva. Ne Rusia. Ne Ordinas, ne Krokuva, ne popiežius. Nuo jūros iki jūros. Kad niekas daugiau nebeklaustų, kieno tu sūnus. Kad tavo tėvas, kur bebūtų jo pelenai, išgirstų, kuo tapo jo sūnus.
Vytautas žiūrėjo į atsivėrusį regėjimą: plėtėsi krūtinė, plaučiai pagaliau traukė visą iki šiol užspaustą orą. Dvidešimt metų glaudė saujoje gintarą ir mokėjo skolą už kiekvieną žingsnį. Dabar gi visą tą naštą galėjo nusimesti it svetimą kailį.
— Tai ne kaina, — pasakė Henė. — Kol kas. Aš nieko neprašau. Tik klausiu: ar tai tau?
— Taip.
Ištarė žodį dar nespėjęs jo pasverti.
— Tikrai? — Henė pasilenkė, ir jo balsas, vis dar lengvas, tapo labai atidus. — Yra dar vienas langas. Ten, kur vizija baigiasi. Tavo motina visada pažiūrėdavo iki galo. Pažiūrėk.
Vytautas pamatė, kad kairėje, ties pačiu stepės kraštu, kur žolė virsta dulkėmis, kažkas juda. Maža upė. Plokščias krantas, ir ant kranto kūnai, taip tankiai, kad žemės nesimatė. Jis pamatė savo vyrus, gulinčius kaip guli iškirsti miškai, vėliavas, nuplėštas nuo kotų, žirgus, kurie nežinojo, kad jų šeimininkai mirę.
Jis nusuko akis.
Ne greitai, ne piktai. Taip nusukamos akys, kai ant stalo guli dalykas, kurį žinai, bet nenori matyti, kol nereikia. Jis nusuko jas į palapinę, į kunigaikščius, į auksinius kilimus. Pasakė sau, kad pamatys, kai ateis laikas. Pasakė sau, kad sustos, kai norės. Ranka nuslinko prie kapšelio, bet jis jo neatvėrė. Nenorėjo tų patikinimų tikrinti akmenuku.
— Sutinku, — pasakė Vytautas.
Langas užsivėrė.
Burnoje liko skonis, kurio jis iš pradžių nepažino: sausas, stiprus, tarsi tarp dantų būtų įstrigęs arklio plaukas. Jis nesuprato, iš kur jį žino. Paskui prisiminė: Lucke, kai Toktamyšas ištarė žodžius, kurių pats, rodos, neketino sakyti, burnoje buvo tas pats skonis.
Židinyje vėl degė ąžuolas. Ant suolo kvepėjo drėgnu rūsiu, ir nieko daugiau. Pelenuose, židinio kampe, sukosi smulkus pelenų verpetas, mažas kaip pirštas, lėtai, patenkintas, ir paskui sustojo.
Vytautas pakėlė ranką prie krūtinės.
Gintaras buvo šaltas.
Tepliavoje akmenėlis buvo užgesęs staiga, lyg uždusęs paukštis, o dabar tiesiog atšalo ir užsisklendė savyje. Septyniolika metų, nuo pat ano vakaro Trakų bokšte, Vytautas nešiojo šį gintarą ant krūtinės: atsiminė ilgą ledinį nebylumą po Tepliavos ir sugrįžusią šilumą, kai nutraukė saitus su Ordinu. Nuo tos dienos buvo įpratęs kliautis nebyliu palydovu, net kai šis nieko neatsakydavo. Dabar gi ryšys nutrūko, ir krūtinę persmelkė gelianti tuštuma — nutrūko pernelyg ilgai girdėtas garsas.
Išėmęs gintarą iš kapšelio, palaikė ant delno: iš pažiūros nepakitęs, mažas, nešlifuotas, tamsus, su vos įžiūrimu raudonu blyksniu gelmėje. Tik ledinis.
Už nugaros, durų angoje, kažkas atsiduso.
Tarpduryje su žvake rankoje, apsisiautusi naktine skraiste, stovėjo Ona. Kadaise šviesūs jos plaukai smilkiniuose jau šarmojo pilkuma, o veidas, kuriame Vytautas beveik trisdešimt metų matydavo užsispyrimą ir pašaipą, dabar atrodė ramus, niekuo nebesistebintis. Beveik septynerius metus jiedu nebuvo persimetę nė žodžiu; nemigo naktimis Ona klaidžiodavo tamsiais pilies koridoriais ir, priviliota šviesos bei svetimo balso menėje, jau kurį laiką stovėjo už pravirų durų — girdėjo paskutinį klausimą ir matė, kaip vyras nusuko veidą nuo židinio dūmų.
Dabar ji pažvelgė į jo ranką. Į gintarą.
Ką tai reiškia, žmonai aiškinti nereikėjo. Apie gintarą Ona nutuokė dar nuo Prūsijos metų, kai matydavo vyrą įsmeigusį akis į akmenėlį tarsi į laišką; regėdavo, kaip kas vakarą jo pirštai paliečia kapšelį ant krūtinės, tikrindami, ar motina vis dar šalia. Dabar akmuo gulėjo atšalęs — ir kaltas čia buvo ne menės speigas.
Ona pravėrė lūpas. Vytautas matė, kaip po septynerių tylos metų sunkiai kaupiasi žodžiai, ir laukė priekaišto — laukė visko, ko buvo nusipelnęs.
— Tavo motina būtų pažiūrėjusi, — pasakė Ona, vis dar žiūrėdama ne į jį, o į jo delną.
Daugiau nepridūrė nė žodžio. Balsas nuskambėjo lygiai, be pykčio, priekaišto ar liūdesio — tarsi kalbėtų tam, kurio čia jau nebėra.
Ji apsisuko ir nuėjo koridoriumi, ir žvakės šviesa nutolo kartu su ja. Vytautas klausėsi, kaip jos žingsniai silpsta, ir nesušuko, nes žinojo, kad nieko nebus.
Jis sėdėjo prie židinio, kol ąžuolas sudegė iki žarijos. Gintaras nesušilo. Už lango, labai aukštai, danguje nebuvo nė debesėlio, ir griaustinio nebuvo, nei tolimo, nei artimo. Vytautas laukė griaustinio, kol žarijos patamsėjo. Jo neišgirdo.