24 Edigėjus
1399 m. rugpjūčio 11 d., Vorsklos brasta
Edigėjus pasimeldė, kai dar buvo tamsu, ir dar kartą, kai pirmieji gaidžiai neturėjo kam giedoti, nes stovykloje gaidžių nebuvo. Jis atsiklaupė ant sulankstyto apsiausto, nuo kurio dvelkė arklių prakaitu ir senu vilnos riebalu, ir kaktą prispaudė prie žemės. Alacho vardas nusileido ant lūpų lygiai, kaip nusileidžia nuo kupranugario kroviniai, kai kelionė baigta. Jis nesiprašė pergalės. Seniai buvo išmokęs, kad už pergalę nesimeldžiama: ji arba atsiranda, arba ne, ir tik kvailys prašo Dievo atlikti tai, ką turi padaryti žmogaus kojos.
Pasimeldęs jis liko sėdėti, kaip dažnai darydavo, nes keliai skaudėjo, o ši valanda priklausė tik jam. Jam buvo keturiasdešimt septyneri. Jo tėvas mirė jaunas, mirė ir senelis, ir viskas, ką jis turėjo iš jų, buvo kojų kaulai, išlinkę nuo balno, ir vienas vaizdas, kuris pasirodydavo pirmas, kai jis užsimerkdavo: tolimas, vienodas, ramus, žolė, banguojanti iki pat dangaus krašto.
Kai jis atidarė akis, prie palapinės angos stovėjo sena moteris iš Mangitų giminės.
Ji buvo kamė, ir vieni sakė, kad jai šimtas metų, o kiti, kad ji neturi amžiaus. Edigėjus jos neklausė kasdien. Vis dėlto senolė vienintelė dar mokėjo šnekėtis su žeme senolių papročiu, tad jo žmonės prieš kiekvieną didelį žygį vis dar atvesdavo jai kumelę, nors patys tikino darą tai vien dėl tvarkos.
— Žemė alksta, — pasakė ji.
— Ji visada alksta.
Sena moteris pakėlė ranką ir parodė ne į šiaurę, kur buvo žalioji upė, ir ne į vakarus, kur stovėjo priešas, o tiesiai žemyn, į dirvą po savo kojomis. Jos pirštai buvo kaip sausos šaknys.
— Ne taip. Ji jau seniai alksta ir ėda tuos, kuriems per daug norisi. Paaukok jai šiandien ką nors, emyre, ir ji bus rami.
— Ji gaus tai, ką gaus, — atsakė Edigėjus.
Sena moteris pažvelgė į jį ilgai ir nepaprašė dar kartą. Kai ji išėjo, jis pasistūmė į šoną ir pasakė sau, kad tai buvo tik pasenusio proto skundai. Bet vėliau, kai ėmė šviesti, jis pastebėjo, kad ant visos lygumos, nuo upės iki dangaus krašto, žolė stovi sustingusi, nors vėjas pūtė, ir kad ši lyguma, kurią jis mylėjo visa savo esybe, žiūri į jį kaip į kažką, ką jau nusprendė suvalgyti.
Pasiuntinys atjojo prieš pietus per brastą, su balta skiaute ant ieties. Iš tarties Edigėjus atspėjo, kad ruteniečių bajoro motina bus buvusi Krymo totorė; svečias kalbėjo sklandžiai ir tvirtai, įpratęs pasverti kiekvieną žodį. Nulipęs nuo žirgo prie palapinės, nusilenkė oriai — ne kaip vasalas, o kaip pasiuntinys, atvežęs svarbią žinią.
Edigėjus priėmė jį sėdėdamas, ant kilimo, prie žemo staliuko, kuriame buvo puodelis šalto kumyso ir sūrio gabalas. Šalia, ant aukštesnio kilimo, sėdėjo chanas. Temiras Kutlugas buvo jaunas: per jaunas, kad jį pavadintum vyru, ir per daug karščiuojantis, kad pavadintum berniuku. Raudoni skruostai, sausa oda, tokia karšta, kad Edigėjus, pasilenkęs paduoti jam vandens, pajuto šilumą per ranką. Chanas kosėjo į delną. Ordoje jis tebuvo gyvas antspaudas ant raštų.
— Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, — pradėjo pasiuntinys, — siunčia sveikinimus ir tris žodžius taikai.
— Tris, — atsakė Edigėjus. — Gerai. Penkių nebūčiau įsiminęs.
Pasiuntinys vos nusišypsojo ir vėl sustingo.
— Pirma, kad Jo Šviesybė chanas Temiras Kutlugas, ištiesęs rankas, vadintų Vytautą tėvu, o Vytautas jį sūnumi, ir tai būtų užrašyta, kaip dera dviem valdovams, kurių vienas vyresnis amžiumi. Antra, kad nuo šios dienos ant Ordos monetų, visose Sarajaus ir Krymo kalyklose būtų kaldinamas Vytauto ženklas. Trečia, kad Toktamyšas, kurį chanas pažįsta, grįžtų į Sarajų ir vėl sėstų ant sosto.
Edigėjus klausėsi nejudėdamas. Patiko, kad pasiuntinys nesiteisina dėl atvežtų žodžių: rėžė svetimą įsakymą ramiai, tiksliai, nieko nepridėdamas nuo savęs. Tokie vyrai išgyvena.
Jis pažiūrėjo į Temirą Kutlugą. Chanas laikė delną prie lūpų, ir akys buvo šlapios nuo karščio, bet žiūrėjo ne į pasiuntinį, o į Edigėjų: jis laukė, kad atsakys emyras. Jis visada to laukė.
— Pasakyk Didžiajam kunigaikščiui, — tarė Edigėjus, — kad jo žodžiai gražūs, ir kad mes džiaugiamės girdėdami kunigaikštį, išmanantį, kaip šnekama su chanais. Atsakymas toks. — Jis lėtai padėjo puodelį. — Pirma: kad Didysis kunigaikštis, ištiesęs rankas, vadintų mane tėvu, o aš jį sūnumi, kaip dera dviem valdovams, kurių vienas vyresnis amžiumi. Antra: kad ant jo monetų, visose jo kalyklose, nuo Vilniaus iki Smolensko, būtų kaldinama mano tamga. Trečia: kad Toktamyšas, atvykęs pas jį bėgliu, būtų atiduotas tiems, kas jo ieško.
Pasiuntinys vos pastebimai krūptelėjo: priešais jį iškilo lygiai toks pat veidrodis, kokį ką tik buvo iškėlęs jo paties šeimininkas.
— Tai dar ne viskas, — pridūrė Edigėjus. — Pasakyk jam, kad žinau seną tiesą: kas prašo visko, tikisi gauti pusę. Tegul sėda su manimi prie vieno stalo ir šnekasi atvirai, kaip du mirtingi vyrai. Aš sutinku susitikti pusiaukelėje. Bet reikia laiko. Chanas serga, mano vadai išsibarstę po stepę. Duok man tris dienas, kad galėčiau juos suburti, ir aš atsakysiu aiškiai.
Pasiuntinys įdėmiai nužvelgė emyrą — kvailys tikrai nebuvo.
— Tris dienas, — pasakė jis.
— Tris.
Supratęs daugiau, nei ištarė balsu, bajoras nusilenkė ir išėjo, o Edigėjus klausėsi jo žirgo kanopų kaukšėjimo akmenuotoje brastoje, kol garsas ištirpo upės šnaresyje.
— Jis supranta, — sušnibždėjo chanas.
— Išgirdo tris dienas. Tai ir parneš. Dabar gerk vandenį.
Chanas pakreipė galvą. Jis nesuprato, bet linktelėjo, kaip jaunuoliai linkčioja, kai nenori pripažinti, kad kažko nesupranta. Edigėjus palietė jo petį.
— Tu pailsėk. Rytoj tau reikės joti.
Vėlų popietį jis išjojo pasižiūrėti.
Jis stovėjo ant to paties šlaito, kur anksčiau stovėjo žvalgai, ir kitoje upės pusėje matė visą Lietuvos kariuomenę, išsidriekusią lyguma. Skaičiuoti jis neėmėsi: skaičiai kunigams. Jis matė, ką matė. Vežimų žiedus, sujungtus grandinėmis, o už jų bombardas, naujai blizgančias. Sunkiuosius raitelius: geriausią geležį, kokią jis matė, ir lygiai taip pat kvailą geležį kvailoje saulėje. Lenkus ryškiais apsiaustais. Bėglio chano vėliavą, kuri atrodė labai menka. Ir viduryje, ant nedidelės kalvelės, vežimą su sulenktu skliautu, kurį juosė kunigaikščio vėliava, ir prie vežimo žmogų.
Atstumas buvo per didelis veidui įžiūrėti, tačiau pati stovėsena matėsi aiškiai: tiesia nugara, aukštai pakelta galva Vytautas žvelgė ne į Edigėjų, ne į upę ir ne į savo pulkus, o kažkur tolyn į tuščią dangų, tarsi klausydamasis vien jam vienam girdimos giesmės.
Apsvaigęs, pamanė Edigėjus. Tik ne nuo vyno, o nuo horizonto: kas per ilgai spokso į tolį, ima manyti, kad tolis priklauso jam. Šia liga sirgo ir Timūras, ir Čingisas, ir kiekvienas vyras, užsikrovęs ant pečių dvi ar tris karalystes. Paties Edigėjaus šis svaigulys nelietė — horizonto jam nereikėjo: užteko ganyklų savųjų kaimenėms bei pačių iškastų šulinių, kad joks atėjūnas iš vakarų ar šiaurės nedrįstų savintis jų žolės. Norėjo visai nedaug, ir būtent todėl čia buvo pranašesnis.
— Žiūrėk į jį, — pasakė jis savo sūnui, kuris stovėjo šalia ir laikė jo žirgą. — Jis atėjo iš girios, kur kiekvienas medis turi vardą. Atėjo čia ir kelia vėją, nes nežino, kad čia vėjas nesibaigia.
— Ar jis kvailas, tėve?
— Ne. Jis stipresnis už mane. Tik jam nėra, kur atsistoti.
Emyras dar valandėlę stebėjo slėnį. Kitame krante sujudo žmonės ir rąstai: nelaukdama rytojaus, Lietuvos kariuomenė per brastą kėlė vežimus su tokia tvarka, kokią retai pamatysi net Ordoje. Trijų dienų jie nelauks — nori išsirikiuoti dar prieš aušrą.
Edigėjus lėtai šyptelėjo.
Pulkas po pulko kėlėsi per vandenį ir rytiniame krante statė vežimus ratu, atsukę užnugarį į upę, tarsi tikėdamiesi, kad vaga pridengs jiems nugarą. Patogiau išrikiuoti priešo nebūtų įstengęs nė pats Edigėjus.
Naktį jis surinko vadus.
Žodžių neprireikė daug — užteko nubrėžti smėlyje. Priklupęs ant žemės, emyras paėmė vytelę ir išvedė paprastas linijas: ilgas brūkšnys vežimams, trumpas upei, du pusmėnulio ragai iš šonų geriausiems raiteliams ir tuščias tarpas viduryje.
— Jie turi ugnį, — pasakė jis. — Tegul ją išleidžia. Tegul šaudo, tegul džiaugiasi garsu. Mes užmerksime akis ir bėgsime.
Vadai nieko nesakė. Vienas, juodbarzdis iš Mangitų giminės, pažvelgė į kitą.
— Bėgsime, emyre?
— Bėgsime — lyg išsigandę. Ne visi, tik pirmosios gretos: tegul pamato mūsų nugaras. Jie riteriai, tebus Alachas jiems gailestingas; išvydę bėgančius, nebesuvaldys žirgų. — Emyras bakstelėjo lazda į tuščią tarpą. — O kai jie bus čia, ir visa jų geležis bus išsitiesusi vienoje eilėje, ketvirtadalis mūsų išlįs iš už kalvų, kur laukia. Ir uždarys.
— O vežimai? — paklausė juodbarzdis.
— Vežimai liks be geležies. Su vežimais lengviau.
Stojo ilga tyla. Naktis buvo tvanki, o tolumoje prie upės laužai liepsnojo tokiu tirštu raudoniu, kad, rodės, svyla pats dangaus skliautas; greta tamsoje tūnojo kamė, juntama lyg šaltas skersvėjis prie durų.
— Prieš aušrą, — pasakė Edigėjus. — Kai saulė bus akyse jiems, ne mums.
Paleisti vadai išeidami paeiliui palietė emyro petį ir paliko jį vieną prie smėlyje išbraižyto mūšio. Edigėjus pakėlė lazdą ir pėda užtrynė brėžinį — senas įprotis neleido palikti pėdsakų. Tik dabar krito į akis, kad dar vakar žaliavusi žolė per naktį išgelto ir visa pakrypo į slėnį prie upės — į vežimų žiedą ir horizonto sergėtoją.
Jis nieko neaukojo žemei. Žemė aukos nelaukė. Ji laukė rytojaus.