30 Epilogas: Marienburgo Žemėlapis
1399 m. gruodis, Marienburgas
Nogatas buvo užšalęs, ir ledas po Marienburgo sienomis gaudė giliausios žiemos balsu: žemai, ilgai, tarsi kas nors temptų virvę per tuščią šulinį. Ulrichas fon Jungingenas stovėjo prie lango ir klausėsi. Jam patiko tas garsas. Jis priminė, kad viskas, kas stovi ant vandens, stovi tik pasitikėjimu. Iš pilies bažnyčios atsklido vakarinė giesmė, Salve Regina, kurią broliai giedojo kiekvieną vakarą nuo Vyslos iki Nemuno, ir Ulrichas, kaip visada, atpažino joje ne maldą, o žingsnį: tvirtą, vienodą, žygiuojantį.
Jam buvo apie keturiasdešimt. Aukštas, plačiapetis, su veidu, kurį broliai vadino geležiniu šventuoju: lygiu, nešiojančiu vienintelį jausmą, kurį jis leido sau. Baltas apsiaustas su juodu kryžiumi gulėjo ant jo pečių taip, tarsi niekada nebūtų buvęs sulankstytas. Kambarys kvepėjo vašku, šlapia vilna ir šaltu akmeniu. Virš galvų, ant ilgų juodų sijų, kabojo trys geležinės žvakidės, ir nuo jų šviesos menė, kuri iš pradžių atrodė beribė, tapo tvirta, uždara dėže.
— Ulrichai.
Didysis magistras Konradas sėdėjo prie ilgo stalo; keleriais metais vyresnis už brolį, atrodė prislėgtas šešerius metus ant pečių neštos nemielos naštos. Siaura galva, nusmukę pečiai, pirštai su rašalo dėmėmis, nes jis rašė pats, nors turėjo penkis raštininkus. Prieš jį gulėjo pergamentas.
— Ateik pažiūrėti. Pagaliau atsiuntė gerą.
Ulrichas priėjo. Pergamentas buvo didesnis už patį stalą ir kraštais nusileisdavo ant grindų. Ten buvo Prūsija, tvarkingai suskirstyta komtūrijomis, ir Nemunas kaip mėlyna gysla, ir Karaliaučius, Ragainė, Jurbarkas, o už jų, rytuose ir pietuose, niekieno žemė, kurią kažkas vėliau ketino užpildyti: Lietuva, vos nubraižyta. Bet vienas ruožas, į vakarus nuo Nevėžio, jau buvo nuspalvintas juoda ir balta, Ordino spalvomis, tokiu tankiu, kokį Ulrichas matė tik ant savo pačių vėliavų.
— Žemaitija, — tarė Konradas.
Ulrichas įdėmiai tyrinėjo pažymėtą plotą: lopinėlis pasirodė mažesnis, nei tikėjosi, — vos sulig delnu. Slėniuose bolavo smulkūs žali medelių ženklai, po kelis kiekvienoje dauboje, o šalia plona plunksna buvo išvedžioti vos įskaitomi vietovardžiai.
— Kas tai?
— Šventvietės. Salyne jas surašėme: trys šimtai penkiasdešimt giraičių. Mūsų žvalgai sako, kad jų gali būti ir daugiau. — Konradas žvelgė į brolį ramiai ir budriai, seniai įpratęs laiku užbėgti ginčui už akių. — Salyne, brolau, mes gavome žemę, apie kurią Kniprodė galėjo tik svajoti. Mes jos dar negyvename, bet ji mūsų. Popieriuje, priesaikomis, Vytauto ranka. Jis pats ją atidavė.
— Jis ją atidavė, nes jam reikėjo rytų, — tarė Ulrichas.
— Taip. Ir rytai jį sumušė.
— Todėl jis grįš.
Konradas padėjo plunksną: nepatiko tas brolio tonas, kokiu ištariama neapgalvota, bet giliai įkirsta nuojauta.
— Jis grįš, — sutiko jis. — Bet ne šiais metais ir ne kitais. Žinai, kiek jis prarado prie Vorsklos? Maždaug dvidešimt kunigaikščių. Kelis tūkstančius vyrų. Jis negalės pakelti galvos, kol Jogaila neleis. O Jogaila dabar našlys, kurio karūna kabo ant plauko. Jis pasiūlys Vytautui vieną dalyką: ramybę, kad galėtų sutaisyti tai, ką sugadino. Ir Vytautas ją priims. Ir mes ją priimsime kartu.
— Ir sėdėsime.
— Ir sėdėsime. Statysime pilis, siųsime kunigus, mokėsime žemaičiams už žirgus. Penkios pilys: aš jau suskaičiavau, kiek jos kainuos, ir kainuos mažiau nei vienas pralaimėtas mūšis. Kas gauna duonos iš Ordino rankos, tas yra už Ordiną, ar bent nėra prieš. — Konradas kalbėjo ramiai, kaip gydytojas, aiškinantis, kad liga gydoma kantrybe. — Kniprodė laimėjo prie Rūdavos, ir kas iš to? Po trisdešimties metų vėl turime derėtis. Aš nenoriu mūšio, Ulrichai. Aš noriu rašto, kurio negalėtų panaikinti niekas, išskyrus Dievą.
— Dievas, — tarė Ulrichas, — dažniausiai atsako ne pergamentu.
Konradas nusišypsojo. Šypsena buvo liūdna, ir Ulrichas suprato, kad brolis šypsosi taip ne pirmą kartą.
— Tu visada toks buvai.
— Koks?
— Tikintis, kad Dievo valia yra smūgis.
Ulrichas neatsakė, tik nukreipė žvilgsnį į žemėlapį. Burnoje pasklido seniai pažįstamas geležies prieskonis, lyg palaižius kalavijo ašmenis, — tas pats, kuris sukildavo kaskart stojus prieš tai, ką lemta sunaikinti. Baimės nebuvo — baimės apskritai nepažinojo: nuo pat jaunystės, kai pirmąsyk suklupo Marijos bažnyčioje ir vietoj graudulio išgirdo vien žemą, kantrų, nenutrūkstamą metalo dūzgimą, suprato esąs nukaltas kitkam. Kartais naktimis prieš užmigdamas jausdavo šalia stovint kažką didelį, tylų, sunertomis rankomis; kas ten budi, neklausdavo — tokių dalykų neklausiama.
Pirmąją Reisę jis atliko aštuoniolikos metų. Žemaitijoje, žiemą, prie kaimo, kurio pavadinimo niekada neprisiminė, jis stovėjo prie pat degančios trobos, ir viduje kažkas giedojo, ne maldą, o seną, lėtą dainą, ir jis laukė, kad jam kas nors pasidarys. Nepasidarė nieko. Aplink jį vyresni, patyrę riteriai kalbėjo apie baimę ir apie tai, kaip ją nugalėti. Jis nesuprato, apie ką jie kalba. Daina baigėsi anksčiau, nei sugriuvo stogas, ir jis ją prisimindavo visada, kaip prisimeni ligą, kurią persirgai be karščiavimo.
Jis uždėjo pirštą ant žaliųjų figūrėlių.
— Trys šimtai penkiasdešimt, — tarė jis. — Kiek iš jų, jūsų manymu, ims prieštarauti, kai mes ateisime pastatyti bažnyčios?
— Nė viena, — atsakė Konradas. — Jie niekada neprieštarauja. Atiduoda savo ožius naktį ir sako, kad nieko nežino apie krikštą. Pasiduoda, kol viskas ramu. — Jis paėmė iš po pergamento mažesnį lapą ir padavė jam. — Memelio komtūras rašo, kad vyresnieji atvyko prisiekti, kaip žadėta, ir visi nusilenkė. Išskyrus vieną.
Ulrichas skaitė. Atvyko trisdešimt žemaičių vyresniųjų, su kailiais ir duona, ir priesaiką davė gerai, žodis žodin, nes ją išmokė iš lapo. Bet atokiau, ties medžiais, stovėjo dar vienas, aukštas senis, apsigaubęs tamsiu apsiaustu. Jis neklūpėjo ir neprisiekė. Raštininkas, kuriam buvo įsakyta užrašyti kiekvieno vardą, priėjo ir paklausė. Aš jau miręs, atsakė senis, ir tai buvo viskas. Raštininkas pridūrė, kad nuo to žmogaus sklido šaltis, kokio tą rudenį niekas nejautė, ir kad medžiai už jo, nors vėjo nebuvo, lenkėsi jo pusėn.
— Pašaipa, — tarė Ulrichas.
— Galbūt. Jie visi taip kalba. Aš kalbų neskaičiuoju.
— Kas jau miręs, tas nebijo nieko, brolau. Su tokiu sutarčių nesudarysi.
— Tokių yra vienas.
— Kol viskas ramu, — pakartojo Ulrichas ir palaikė pirštą ant žemėlapio. — O kai atsiras kas nors, kam ramybės nereikia, ir pasakys jiems, kad Žemaitija vėl gali būti jų? Jis ateis, brolau. Ne dabar. Bet ateis. Mes pastatysime pilis, o jie jas sudegins. Pasiųsime kunigus, o jie jų nepakęs. Ir kai karas ateis…
Jis nutilo.
Konradas laukė.
— …kitą kartą, — tyliai, pamaldžiu balsu ištarė Ulrichas, — mes juos baigsime.
Menėje stojo tyla. Nogato ledas staiga sudrebėjo, ir žemas garsas perėjo per langus, per grindis, per paties akmens sienas, ir kažkur aukštai, virš jų galvų, sija sutraškėjo. Vieną kartą — ilgai ir gyvai, tarsi medis būtų prisiminęs savo šaknis.
Konradas pakėlė akis.
— Žemaičių ąžuolas, — tarė jis. — Ją atvežė dar Kniprodės laikais. Kietesnė už geležį, sakė dailidės. Žiemą prie Nogato ji visada traška. Nebijok.
— Aš nebijau, — atsakė Ulrichas.
Pažvelgė aukštyn į juodą sijos šešėlį, paskui vėl nuleido akis į pergamentą — ir staiga visi trys šimtai penkiasdešimt mažų žalių medelių sužiuro atgal į jį.
Dubysos slėnyje buvo naktis ir šaltis, o ąžuolo žievė po jo delnu buvo šalta kaip akmuo. Galminas klausėsi.
Stovėjo budrus, įsiklausęs pėdomis: per riešus, per žievę, per šaknis, seniai suaugusias su jo paties kaulais, iš tolimos svetimos šalies tarsi giluminės upės šnaresys atvilnijo aidas. Prieš aštuoniolika metų iš šio šilo iškirstas ir svetimos pilies palubėje sija paguldytas ąžuolas net ir negyvas įsiminė kiekvieną po juo ištartą žodį. Du vyrų balsai. Žemėlapis. Trys šimtai penkiasdešimt.
Kitą kartą mes juos baigsime.
Galminas nejudėjo. Jo gyslomis, jei tai buvo gyslos, lėtai ėjo žalia sula, tiršta kaip pavasarį. Aplink jį giraitė kvėpavo. Žolė čia buvo žema ir juoda, ir ant šakų kabojo senų aukų juostelės, išblukusios nuo lietaus. Tai buvo viena iš jų: viena iš trijų šimtų penkiasdešimties, kurias kažkas iš tolo, svetimu rašalu, nupiešė kaip mažus medelius.
Jis atitraukė ranką. Delnas buvo žalias nuo sulos.
— Girdėjai? — tarė jis garsiai, kreipdamasis tiesiai į žemę.
Ir žemė atsakė per jo kojas, per šaknis, per tai, kas jam kadaise buvo širdis: Išgirdau.
Galminas pakėlė galvą ir pažvelgė į vakarus, kur už miškų, už Nemuno, už ledo ir nakties stovėjo raudonas mūras. Jis išmoko laukti dar tada, kai buvo gyvas, ir nuo tų laikų nebuvo to pamiršęs.
Virš jo ant šakų sujudėjo išblukusios juostelės.