7  Kreivoji Pilis

1390 m. rugsėjis – spalio pradžia, Vilnius, Plikasis kalnas

Henrikas Bolingbrokas, Derbio grafas, Lankasterio kunigaikščio sūnus, buvo dvidešimt trejų metų ir atplaukė į Prūsiją pasimokyti, ką reiškia karas už Dievą. Kiekvieną rytą Vilniaus apgultyje jis jautėsi laimingesnis, nei kada nors Anglijoje. Šios minties jis neišpažino kunigui, nes nežinojo, ar tai nuodėmė.

Jo žmonės buvo apsistoję kairiajame Vilnios krante, tarp vokiečių brolių palapinių: trys šimtai anglų, tarp jų šimtas lankininkų iš Lankasterio, kurių lankai buvo ilgesni už lietuvių vyrų ūgį. Jų strėlės pramušdavo medines sienas kaip peilis sviestą. Šalia stovėjo bombardos, kurias traukė šešios jaučių poros ir kurios, kai jas uždegdavo, sudrebindavo žemę taip, kad nuo kalvos byrėdavo akmenukai. Miestas buvo paimtas ir sudegintas prieš kelias dienas. Aukštutinė stovėjo ant skardžio kaip pirštas, nukreiptas į dangų. O kitoje upės pusėje, ant plikos kalvos, tebestovėjo senas medinis fortas, vadinamas Kreivąja pilimi, nes jo sienos, kelių kartų statytos, svirdavo viena prie kitos kaip girti draugai.

Keistas dalykas: jis niekada nešaldavo. Rugsėjo naktys šioje šalyje buvo šaltos, jos kvepėjo drėgna žeme ir dūmais, o krūtinėje visą laiką degė mažas, tolygus karštis it negęstanti krosnis. Savo maldose jis priskyrė tai malonei. Jo skydininkas Edmundas pasakė, kad ir jam taip, ir kad broliai vokiečiai sako tą patį. Edmundas tai pasakė tarsi juokaudamas. Bolingbrokas daugiau jo nebeklausė. Anglų kapelionas, plaukęs kartu su jais iš Dancigo, paklausė, ar jis jaučia Dievo artumą. Bolingbrokas atsakė, kad taip. Kapelionas nusišypsojo ir pasakė, kad tai ženklas. Bolingbrokas norėjo paklausti, kokio, ir nepaklausė.

Išvakarėse Bolingbrokas ėjo per sudegusią apatinę pilį. Tarp suanglėjusių rąstų ir gulinčių sužeistųjų tupėjo pilkas pranciškonas, iš kibiro plaudamas žaizdas; šnekino žmones lotyniškai bei keista vokiečių tarme ir neklausė, kuriai pusei sužeistasis priklauso. Anglų lankininkas, kuriam jis perrišo petį, vėliau pasakė, kad tai vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris kalbėjo kaip krikščionis. Bolingbrokas pagalvojo, kad vienuolis turėtų bijoti. Vienuolis nebijojo.

Netoli sudegusios pilies broliai varė belaisvių eilę į vežimų stovyklą: moteris ir vaikus, surištus viena virve. Tarp jų buvo berniukas, devynerių ar dešimties, kurį vienas brolis jau buvo pakrikštijęs vandeniu iš savo šalmo, kad nemirtų pagonimi. Berniukas dėbsojo į Bolingbroką įsitempęs, lyg saugodamasis pikto šuns dantų. Edmundas pasakė, kad belaisvius išveš į Karaliaučių ir Dancigą, ten pakrikštys ir išpirks arba parduos. Bolingbrokas pagalvojo, kad turėtų ką nors pasakyti. Tačiau jis buvo svečias, o svečiai nesikiša į šeimininkų ūkį. Karštis jo krūtinėje tą akimirką buvo ypač tolygus.

Anksčiau šešias valandas Aukštutinės pilies mūrus daužė bombardos. Šūviai ritosi per slėnį kurtinančiu griaudėsiu, ir kaskart akmeniui rėžusis į plytas vokiečių broliai užtraukdavo trumpą giesmę, o karštis Bolingbroko krūtinėje degė vis tolygiau. Siena įskilo ir, rodės, tuoj subyrės. Tačiau per naktį gynėjai užvertė spragą žemėmis bei rąstgaliais, ir rytą mūras vėl stovėjo sveikutėlis. Maršalas su neslepiama pagarba balse įvertino tvarkingą darbą.

Dabar jį pakvietė į maršalo palapinę.

Maršalas, žilas, kietas vyras, vedė tarybą ne dėl pabūklų, o dėl vieno žmogaus. Tas žmogus sėdėjo prie stalo galo, ne ant vokiečių suolų. Vokiečiai vadino jį Vygandu, nes taip jis buvo pakrikštytas, nors Bolingbrokas girdėjo, kad lietuviai tą vardą taria kitaip. Jam buvo apie keturiasdešimt, plaukai tamsūs, akys pilkos, šarvai paprasti, grandininiai, be Ordino kryžiaus ir be savo ženklo. Ant krūtinės, ant odinio dirželio, kabėjo sidabrinis vilkas. Bolingbrokas žinojo iš vokiečių pasakojimų, kad šis vilkas kadaise priklausė kunigaikščio tėvui ir sūnus nešioja jį nesislėpdamas, lyg atvirą randą.

— Kreivoji pilis, — prabilo Vygandas vokiškai, lėtai ir kietai nukirsdamas svetimus žodžius. — Rąstinė. Akmeniniai sviediniai jos nesutrupins, tik susmigs į medieną it į šieno kupetą. Ugnis atliks tai, ko neįveiks jūsų bombardos.

— Jūs pažįstate šį miestą, — tarė maršalas.

— Aš jį gyniau. — Vygandas nepakėlė akių nuo žemėlapio. — Dabar žinau, kaip jis dega.

Niekas nepasakė nieko. Bolingbrokas pažiūrėjo į savo rankas ir pagalvojo, kad kiekvienas šioje palapinėje žinojo apie šį vyrą kažką, ko jis nežinojo, ir kad niekas nenorėjo to pasakyti.

Puolimas prasidėjo temstant. Penkiasdešimt lankininkų su aliejumi suvilgytomis strėlėmis išsirikiavo upės pakrantėje, ir kai maršalas pakėlė ranką, dangus prisipildė degančių linijų. Medinė siena užsiliepsnojo ne iš karto. Liepsna iš pradžių nedrąsiai kabinosi į apatinius rąstus, o paskui pliūptelėjo per stogą ir užliejo visą pilį tiršta vario šviesa. Bolingbrokas dar niekada nebuvo matęs, kaip dega pilis. Kelis atodūsius jam buvo gražu, ir tik paskui jis prisiminė, kad ten yra žmonių.

Prie brastos pasigirdo riksmai. Vokiečiai broliai ir kunigaikščio Vygando vyrai, tarp jų keli pakrikštyti lietuviai su juodais kryžiais, prisiūtais ant apsiaustų, šoko per brastą, kad pasiektų vartus, kol dar nebuvo įgriuvusi siena. Priekyje jojo jaunesnis vyras, ploname šarve, su juodu kryžiumi ant apsiausto ir su kunigaikščio veidu.

— Tautvilas, — pasakė vertėjas, stovintis šalia. — Kunigaikščio brolis. Pakrikštytas Konradu.

Vartų arka jau degė. Sijos virš jos švietė kaip kūrenamoje krosnyje, o žemiau, tarp užgesusių deglų ir šokančių kibirkščių, stovėjo vienas vyras. Aukštas, raudonu apsiaustu, su kirviu, kuris atrodė per sunkus ir kuriuo jis vis tiek mojavo. Per liepsnos šviesą Bolingbrokas matė jo veidą visai aiškiai, ir šis veidas buvo to paties kirpimo kaip Tautvilo ir Vygando. Giminės veidas.

— Karigaila, — tarė vertėjas tyliau. — Jogailos brolis. Gediminaitis.

Tautvilas pasiekė vartus pirmas. Ką du vyrai pasakė vienas kitam, Bolingbrokas negirdėjo. Stovėjo arkos šešėlyje — vienas raudonu apsiaustu, kitas baltu — ir, atpažinę vienas kitą, akimirką nuščiuvo. Paskui iš arkos plyšio šovė arbaleto strėlė. Kas ją paleido, niekas nesužinojo. Tautvilas nukrito ant kelių, ir jo baltas apsiaustas patamsėjo. Karigaila pakėlė kirvį, tarsi norėdamas patikrinti, ar vis dar turi jėgų, ir tuomet virš jo galvos nulūžo sija.

Viskas įgriuvo vienu garsu. Atrodė, kad arka tiesiog atsisėdo. Kai ji subyrėjo, vokiečių broliai užtraukė Te Deum. Anglų riteriai prisijungė. Lankininkai, kurie visą vakarą šaudė be pertraukos, nuleido lankus ir žiūrėjo į savo rankas, tarsi nustebę, kad tos rankos priklauso jiems. Bolingbrokas giedojo kartu su visais ir pastebėjo, kad jo balsas skamba kaip kito žmogaus. Prie upės, atskirtas nuo kitų ugnies šviesoje, stovėjo vienas vyras, ir jis negiedojo.

Vėliau, kai ugnis ir giesmė nurimo ir vyrai nuėjo apžiūrėti vietos, Bolingbrokas rado juos abu po rąstais, vieną ant kito, dūmuose, kaip du vaikus, užmigusius ant tos pačios lovos. Jie buvo to paties kraujo. Vienas buvo pusbrolis kitam.

Pro dūmus atsirado žvaigždės. Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Bolingbrokas pastebėjo, kad laukia, ir nesuprato ko. Vertėjas, žiūrėdamas į tą patį dangų, tyliai pasakė, kad pagonys tikėjo, jog kas nors baudžia už tokį kraują, kai jį pralieja giminė. Kas nors. Jie nesakydavo kas.

Jis pagalvojo apie savo pusbrolį Ričardą, kuris sėdėjo Vestminsterio rūmuose už jūros. Prieš trejus metus Bolingbrokas kartu su kitais lordais buvo atvykęs į Vestminsterį su ginklais ir pareikalavęs, kad karalius atiduotų savo favoritus teismui. Anglijoje tokie dalykai buvo sprendžiami parlamente ir žodžiais, ir niekas neklausė, kas už tai bus nubaustas. Čia jie buvo sprendžiami ugnimi, ir niekas neklausė irgi.

Tą naktį jis miegojo ramiai. Rytą nuėjo ten, kur stovėjo Vygandas.

Kunigaikštis buvo viršum kalvos, kur vakar stovėjo pilis. Dabar tebuvo juoda dėmė ir rąstų griaučiai, iš kurių kilo dūmai, tiesiai, nes vėjo nebuvo. Jis stovėjo nugara į Bolingbroką, žemai nuleistomis rankomis, tarsi laikytų kažkokį nematomą svorį. Šalia nieko nebuvo, net sargybinių. Bolingbrokas ilgai svyravo, paskui priėjo ir pasakė vokiškai, kiek mokėjo, kad apgailestauja dėl brolio.

— Brolis, — pakartojo Vygandas. Jis nepasisuko. — Ir pusbrolis. Abu čia.

— Aš turiu pusbrolį, — pasakė Bolingbrokas, nežinodamas, kodėl. — Jis karalius.

— Tada saugokis jo, — atsakė Vygandas ir pagaliau pažvelgė į jį. Akys buvo pilkos, tuščios kaip žiemos dangus. — Arba savęs.

Jie ilgai stovėjo tylėdami. Bolingbrokas žiūrėjo, kaip dūmai kyla virš to ploto, ir pagaliau paklausė to, ko niekas nedrįso paklausti: ar kunigaikštis tikisi, kad Dievas nubaus.

— Visą naktį žiūrėjau į dangų, — pasakė Vygandas. — Laukiau griaustinio.

— Jo nebuvo.

— Nebuvo. — Jo balse kažkas sukrutėjo, tarsi trumpas, sausas juokas. — Aš bijojau, kad bus. Dabar suprantu, kad blogiau, kai nėra.

Jis nepaaiškino. Bolingbrokas nebandė suprasti. Kitoje upės pusėje, kur baigėsi nudegusi žolė ir prasidėjo miškas, ant akmenų sėdėjo penki vyrai su vilkų kailiais. Jie sėdėjo nejudėdami nuo pat vakaro. Bolingbrokas matė juos, kai pro šalį šoko vyrai per brastą: jie nesekė, nesišaukė ir nesikėlė, kad padėtų kunigaikščiui. Jie tik žiūrėjo į ugnį. Paskui pastebėjo, kad ir jis žiūri į juos, ir vienas iš jų, senas, ilgu, grubiu veidu, su šešiais pirštais kairėje rankoje, nusuko galvą.

— Kas jie? — paklausė jis.

— Tie, kurie neperėjo upės, — atsakė Vygandas. — Jiems nevalia.

Žinia iš Prūsijos atėjo tą pačią popietę, pavėlavusi, kaip vėluoja visos žinios iš ten. Didysis magistras Konradas Zöllneris fon Rotenšteinas, senas, pamaldus vyras, mėgęs šachmatus, jau prieš keturias savaites buvo miręs, ir vokiečių broliai nuleido galvas, o maršalas liepė giedoti mišias už jo sielą. Anglai klūpėjo kartu su jais. Bolingbrokas uždėjo kumštį ant krūtinės, ten, kur degė karštis, ir pastebėjo, kad jis nesumažėjo. Tai jį neramino labiau už visą praėjusią naktį.

Aukštutinė pilis nepasidavė. Karigailos galvą broliai nešiojo ant kartės po jos sienomis, raginant gynėjus pasiduoti, ir niekas nepasidavė. Naktimis Bolingbrokas matydavo ant jos sienos vieną vyrą, vienišą, su taure rankoje, ir kartą Edmundas pasakė, kad net iš tokio atstumo matyti, kaip jo burna rūksta baltu garu, nors niekam kitam ant sienos garas nuo lūpų nekilo. Bolingbrokas atsakė, kad tai tik atrodo. Edmundas nesiginčijo. Dar tris savaites jie šaudė, degino, lipo ant sienų, o Skirgaila, kurio vardas kariuomenėje buvo perduodamas iš burnos į burną kaip prakeiksmas, sėdėjo jos viduje ir neatvėrė nė vienų vartų. Spalio pradžioje Ordino pulkai pradėjo trauktis. Reisė baigėsi, Marienburge laukė naujo magistro rinkimai, ir maršalas pasakė, kad kitais metais jie sugrįš.

Bolingbrokas išjojo paskutinis iš savo žmonių. Ant Plikojo kalno juodavo vieta, kur stovėjo pilis. Jos niekas neatstatys, pasakė vertėjas, nes joje žuvo du kunigaikščiai, o niekas nenori statyti ant tokios vietos. Bolingbrokas apsisuko balne ir dar kartą pažiūrėjo į ją. Ji buvo graži kaip bet kuri sudeginta vieta, kur žmonės gali pagalvoti apie viską, kas buvo.

Namuose jis daug metų apie tai nekalbėjo. Karščio krūtinėje, kai pasiekė Anglijos krantą, jis nebejautė. Niekam nepasakė, kad tą naktį, kai degė pilis, jis miegojo ramiai ir kad būtent tai vėliau jį gąsdino labiausiai.