27 Antrasis Bėgimas
1399 m. rugpjūtis, stepė į šiaurę nuo Vorsklos
Pirmąją naktį jie nesustojo nė karto, ir jis skaičiavo, kiek jų liko.
Penki raiteliai ir septyni žirgai. Jaunas žemaitis su sudaužytu šalmu, vardu Gedvydas, kuris jojo prieš jį ir niekada neatsigręžė, nes jam buvo įsakyta nesigręžioti. Du ruteniečių bajorai, vienas jų su strėle šone: kotą jis nulaužė, o antgalį paliko, nes bijojo ištraukti. Lenkas Stachas, Spytko ginklanešys, su mėlyna skiaute, išplėšta nuo vėliavos, įkišta už petnešos, ir jis niekam nepasakė, kodėl jos neišmetė. Ir pats Vytautas, kuris nenešė nieko, tik apsiaustą, kalaviją ir gintarą, kuris nebeatsakė.
Už nugarų degė dangus.
Jis nepažiūrėjo atgal pirmą valandą. Paskui nebegalėjo nepažiūrėti. Raudonis, kuris dieną stovėjo virš lygumos, dabar nusileido ir telkėsi ten, kur buvo Vorskla, ir šviesa, ar tai buvo laužai, ar kiti degantys dalykai, ar vien pats dangus, siekė pusės horizonto. Iš ten sklido garsas. Ne mūšio: mūšis baigėsi. Žemas, tolygus ūžesys, kokį girdi prie didelio malūno. Jis žinojo, ką tai reiškia. Šiandien tai vadinsis persekiojimu, o rytoj skerdynėmis, o poryt, kai kas nors jau skaičiuos, vadinsis skaičiumi.
Virš skerdynių vietos kilo dulkių stulpai — net per tokį nuotolį ryškūs, aukšti ir laibi it supintos kasos. Nebesisuko, tik rymojo palinkę virš lauko lyg puotautojai prie stalo, o paskui paeiliui ėmė smegti žemyn: neišsisklaidė vėjyje, bet susigėrė į velėną tarsi vanduo į sausą smėlį. Stepė godžiai surijo grobį; negalėdamas žiūrėti į šią puotą, Vytautas nusuko akis.
— Kunigaikšti, — tarė Stachas, pasivijęs jį ir kalbėdamas lietuviškai, taip prastai, kad pats išsigando savo akcento. — Mes jojame į šiaurę, bet jie lauks Dniepro.
— Žinau.
— Jie nesiųs paskui mus pulkų. Jie šiandien pasitenkins tuo, ką turi. Bet kelias iki upės…
— Žinau, Stachai.
Jis nepasakė, kad nežino, kaip. Prieš septyniolika metų, Krėvoje, jis vilkėjo tarnaitės suknelę, ir kai pasiekė vartus, jam padėjo dalykas, kurio jis nesuvokė iki galo ir kuriam nemokėjo atsilyginti: rūkas, kvepiantis jūra, kuris atėjo be prašymo ir uždengė viską. Kažkur toli, per šimtus varstų, jo motina laikė ranką ant akmens. Šįkart nebuvo nieko. Dangus virš jų buvo juodas, švarus, sutvinkęs žvaigždėmis, ir nuo kiekvienos jų krito vėsa, bet jos buvo tik žvaigždės. Jis nesiekė kapšelio. Žinojo, ką ten rastų.
Antrąją parą, sunkiai iškvėpęs po nesibaigiančio naktinio šuolio, kunigaikštis pažvelgė į savo atremtas ant balno gūbrio plaštakas — vis tokias pat pilkas kaip vakar: švelnūs Kalvio pelenai buvo giliai įsigėrę į odos raukšleles, delnų linijas ir panages. Vanduo jo odiniame buteliuke baigėsi dar mūšio dieną, o dabar, pagalvojus apie rankų nusiplovimą, pasirodė, kad tai būtų tikra šventvagystė.
Prie griovio jie rado negyvą totorių.
Jaunas vyras, jam dar nebuvo dvidešimt, gulėjo ant nugaros, ištiesęs rankas, su dviem strėlėmis krūtinėje. Jo žirgo nebuvo. Prie jo diržo kabėjo maišelis su džiovinta mėsa ir razinomis, kurį ruteniečiai ištuštino per kelias akimirkas, nesikalbėdami. Ant jo pečių gulėjo storas pilkas veltinio apsiaustas, aptrintas, su žalia juostele ties apykakle, ir ant galvos kepurė su apvadu.
Vytautas pažiūrėjo į apsiaustą. Paskui į savo: siuvinėtą raudonais ir auksiniais siūlais, kuris prieš dvi dienas buvo kunigaikščio apsiaustas, o dabar buvo tarsi švyturys.
— Kunigaikšti, — prasižiojo Gedvydas, bet prikando liežuvį: jau norėjo priminti valdovui deramą garbę ir pats laiku susigriebė.
Jis prisiminė tėvo balsą per akmenį, drėgną ir tylų: Jeigu ateis diena, kai tau pasiūlys svetimą rūbą, neatsisakyk iš išdidumo. Marienburge tarnas atnešė Kęstučiui kibirą. Dabar stepė davė jo sūnui negyvą berniuką vietoj kibiro.
Nusimetęs siuvinėtą apsiaustą ant žolės, Vytautas užsivilko veltinį. Rūbas trenkė arklio prakaitu bei svetimu kūnu — kaip tik šito dabar ir reikėjo; ant galvos užsimaukšlino ankštą kepurę.
— Pakaks, — pasakė jis. — Dabar jie žiūrės į rūbą.
Stabtelėjęs dar sykį nužvelgė nukautą jaunuolį. Šis vaikinas buvo vienas tų, kurių iš gimtosios stepės išvyti atžygiavo Vytauto pulkai, o dabar gulėjo čia vien todėl, kad svetimas valdovas įsižiūrėjo į horizontą. Vytautas pasilenkė ir uždarė jam akis pirštais, pilkais nuo pelenų, ir ant vokų liko dvi švelnios, pilkos žymės.
— Ilsėkis, — pasakė jis lietuviškai, nes kitos kalbos šiam žodžiui neturėjo.
Patruliai užkliuvo už jų prieš pat aušrą, prie upelio, kurio vardo jis nežinojo.
Skersai brastos priešais pilkšvą dangų juodavo aštuoni ar dešimt raitelių. Nė nesislėpdami tykojo kantriai ir ramiai it žvejai prie užmesto tinklo. Sužeistasis ruteniečių bajoras tyliai burbtelėjo kelis žodžius gimtąja kalba, tarsi patvirtindamas tai, kas ir taip buvo aišku. Gedvydas išsitraukė kalaviją. Stachas perbraukė pirštu per vėliavos skiautę.
Vytautas stovėjo ant žirgo ir klausėsi savo širdies. Ji plakė lėtai ir tolygiai nuo nuovargio, ir jis, žinodamas, ką ruošiasi daryti, bandė prisiminti, kada paskutinį kartą kreipėsi į ką nors tik tuo, ko iš tiesų norėjo.
Nebuvo nei jūrinio rūko, nei motinos delno — liko vien paties išmokti žodžiai, ir už kiekvieną jų šįsyk teks užmokėti pačiam. Po daugelio metų nebebuvo kur trauktis nuo šios tiesos. Pelkėje, prieš septyniolika metų, kainos dalį už jį sumokėjo motina, ir jam tada liko tik šešėlis: šiek tiek blausesnės akys, šiek tiek kurtesnės ausys. Šįkart kaina bus visa.
Jis ištraukė iš kapšelio gintarą. Šaltas kaip kapo akmuo, jis vis dėlto nepasipriešino.
— Atsitrauk, — tarė jis Gedvydui, ir šis atsitraukė.
Žvaigždės dar nebuvo išblėsusios. Vytautas pakėlė gintarą prie lūpų ir ramiu, nieko nebekaulijančiu balsu ištarė pirmąją eilutę.
— Žvaigždės man švytės.
Nuo skliauto padvelkusi vėsa pripildė akis, ir tamsa staiga praskaidrėjo. Vytautas regėjo pasaulį naktinio žvėries žvilgsniu: skyrė sargybos ginklus, arklių putas, aštrias žolės stiebelių briaunas ir gyvų kūnų skleidžiamą šilumą. Tarp jų, žemiau brastos, per žolę ir akmenis vingiavo siauras tamsus takelis.
— Ugnis man degs.
Šiluma užliejo jį nuo kojų iki pečių, ir dantys, kurie nuo vakaro kaleno, nurimo. Pelenai delnuose sušilo. Jis jautė, kaip šiluma plinta per žirgus, per žmones aplink jį ir nusėda ten, kur nuovargis jau buvo suėdęs jėgas.
— Vanduo man teks.
Dvi paras gomurį graužęs troškulys akimirksniu atlėgo, ant lūpų palikdamas tyrą, vėsų lietaus skonį. Sužeistasis ruteniečių bajoras balne lengviau atsikvėpė — per visą naktį surakintas jo veidas pagaliau atsileido. Tą pačią akimirką Vytauto šoną perliejo svetimos, plėšiančios žaizdos gėla; kunigaikštis prisivertė nustumti ją šalin, tačiau dalis maudulio pasiliko kūne.
— Žemė man laikys.
Kūną užgulė akmeninis svoris: ne šarvai ir ne rankos apsunko, o visas stotas suaugo su dirva it įkastas stulpas. Žirgas po balnu sustingo be jokio ženklo. Net per brastos nuotolį buvo justi, kaip sargybos raiteliai staiga nusuko žvilgsnius į tuštumą.
— Vėjas man neš.
Kaip tai įvyko, akys nė nesugriebė: nutilo žirgų kanopos, nuščiuvo paties alsavimas, liovėsi šnarėjusi žolė, o nuo upelio per brastą nusidriekė drėgnas aušros rūkas, ties vandeniu per tris žingsnius iškilęs balta siena. Iškvėpęs Vytautas paragino žirgą. Bėgliai nėrė į miglą tarsi pro nematomus vartus. Žirgai nešė juos per upelį, pro patrulį, kuris stovėjo ir žiūrėjo čia į dangų, čia į savo rankas, ir sakė vienas kitam, kad kažkas čia praėjo, bet nė vienas nežiūrėjo tiesiai.
Kai jie išniro už upelio, sausoje žolėje, Vytautas nebegirdėjo savo žirgo.
Pradingo ir kanopų dundesys, ir alsavimas, ir pakinktų žvangesys. Ausis užgulė povandeninė tyla: smilkinius veržė sunkus spaudimas, o visi garsai skverbėsi dusliai ir vangiai, tarsi per storą vandenį. Vytautas pamėgino ištarti žodį — nuosavas balsas atsklido iš kito kambario.
Žvaigždės, kurias jis ką tik matė taip aiškiai, vėl pasidarė blyškios ir plokščios ir išgaravo. Rytuose brėško, bet ir aušra atrodė kitokia: spalvos išblėso, vieni kraštai pasidarė minkšti, kiti dingo. Jis suprato, kad žiūri į pasaulį, kuris yra truputį toliau, negu prieš kelis atodūsius, ir kad jis niekada nebebus arčiau.
— Kunigaikšti? — Stachas jojo šalia, ir jo lūpos judėjo, o garsas sklido atsilikęs. — Kunigaikšti, jūs matote?
— Matau, — pasakė Vytautas. — Truputį mažiau.
Anapus upelio rusėnas ėmė slysti iš balno. Stachas pasiekė jį pirmas ir čiupo už peties, bet vyras suspėjo nuslysti, o nulaužtas strėlės kotas įsirėmė į balno kraštą. Jis suklykė. Vytautas išgirdo tik ploną, nutolusį garsą. Gedvydas prilaikė žirgą, kol abu vyrai nukėlė sužeistąjį ant žolės.
— Negalime čia likti, — pasakė žemaitis.
Stachas atsakė kažką per tyliai. Vytautas liepė pakartoti. Lenkas pakėlė galvą, ir dabar jo veidą buvo galima matyti visai arti: kraujas ant skruosto išdžiūvęs, viena akis patinusi.
— Jam reikia sėdėti kitaip. Jeigu dar kartą užkliudysim, jis mirs čia pat.
Jie atrišo atsarginio žirgo balną ir sukeitė jį su sužeistojo. Vietoje atsisėsti trukdančio ryšulio Stachas pakišo savo apsiaustą. Vytautas laikė vyrą po pažastimis, kol tvarkė diržus. Rankos sunkiai klausė, ir kartą jis vos neišleido svetimo svorio. Rusėnas visą laiką kartojo moters vardą. Kitas bajoras klausėsi ir vienąsyk atsakė tuo pačiu vardu, tarsi moteris būtų galėjusi išgirsti iš abiejų burnų.
Gedvydas atsisuko į upelį. Niekas nesivijo. Vis tiek reikėjo skubėti. Vytautas paprašė jo prilaikyti sužeistojo koją, kol šį kėlė. Žemaitis pakluso, užkišo nulaužto koto galą taip, kad nesitrintų į diržą, ir pats patikrino kitą šoną.
Kai vėl pajudėjo, Stachas jojo prie sužeistojo kairės, bajoras prie dešinės. Vytautas sekė paskui juos, laikydamas vieną atsarginį žirgą. Gedvydas parodė ranka, kad pasuktų toliau nuo brastos. Vytautas ženklą pamatė pavėluotai ir vos neįjojo į Stacho žirgą. Nuo tada žemaitis rodydavo du kartus ir laukdavo, kol kunigaikštis linktelės.
Dienos šviesoje jie sustojo ir ilsėjosi tarp pelyno krūmų, ir jis, kaip kadaise vaikystėje, įsakė sau išvardyti.
Tai buvo jo mokymas. Vyras, kuris išgyvena, turi žinoti, ką praranda: taip sakė tėvas. Pirmiausia prisimink, ką turi, paskui, ko neturi. Jis atsigulė ant nugaros, žiūrėdamas į baltą dangų, ir išvardijo savo mirusiuosius.
Tėvo bruožai su ta pačia gilia raukšle kaktoje. Motina, pirštų galais skaitanti sūnaus veidą. Du berniukai, saugomi pačioje širdies gelmėje. Sausas, kietas Šešiapirštis. Jonas po ąžuolu. Nulūžusiu dantimi Daumantas su yla saujoje. Kalvis, nepasikeitęs iki paskutinės akimirkos. Spytkas, Andrius, Dmitrijus ir bevardis vėliavnešys iki alkūnių pajuodusiomis rankomis. Rikiavo juos vieną po kito — ir kiekvienas atsiliepė gyvu veidu.
Paskutinę sąrašo eilutę Vytautas visada pasilikdavo pabaigai — seniausią ir tyliausią. Elena. Ona buvo liepusi nepamiršti šio vardo, ir vardas išliko: mergaitė, likusi gulėti jo guolyje Krėvoje veidu į sieną po kailiais, kol pats lipo laiptais vilkėdamas jos suknelę. Tą naktį grįžtelėjęs nuo slenksčio dar sutiko ramias jos akis.
Jis ieškojo to žvilgsnio. Matė kailius. Matė sieną. Matė savo pirštus ant durų. Matė pačią kamerą, žvakę, šešėlį.
Veido nebuvo.
Bruožai neišbluko kaip įprastas prisiminimas, kurį dar įmanoma prišaukti iš gelmės. Ten, kur būta gyvo žmogaus, dabar plytėjo lygi, švariai nuplauta tuštuma it srovių nugludintas riedulys. Vytautas atsiminė mergaitės poelgį, atsiminė ištartus žodžius, kad šaknys ją išsaugos, — tačiau ten, kur ieškojo jos akių, žiojėjo baltas niekas.
Ilgai gulėjo nejudėdamas, kol Stachas palietė petį ir paragino kilti į kelią. Vytautas pakilo be žodžių — savąsias skolas jis apmokėdavo tylomis.
Tai buvo kaina, jis suprato, ir jos niekas už jį nesumokėjo. Jam atrodė, kad jis girdi tolimą, labai sulėtintą balsą: Jo skola, mano skola. Bet jis negalėjo pasakyti, ar tai atmintis, ar tik jo paties ilgesys.
Dniepro miškus į pietus nuo Kijevo raiteliai pasiekė ketvirtos dienos vakare, ir po daugelio tylos dienų virš galvų vėl sušlamėjo lapai.
Sužeistasis ruteniečių bajoras mirė dar pakeliui; neturėdami kuo iškasti duobės, apdėjo kūną akmenų krūva. Antrasis nuo tos valandos nutilo ir tik nuleidęs galvą žingsniavo greta. Savo palydovus ir žirgus Vytautas dabar matė kiek išplaukusius, lyg žvelgdamas pro aprasojusį stiklą.
Tai buvo senas ąžuolynas, per šimtmečius išaugęs ant Dniepro skardžio, ir pirmasis medis stovėjo prie pat kelio, platus, juodas, su žieve, išvagota kaip senas veidas. Vytautas nulipo nuo žirgo. Kojos laikė blogai. Jis priėjo prie ąžuolo ir uždėjo jam delną ant žievės, nežinodamas, ko tikėtis.
Nieko neatsakė. Tai jis jau žinojo. Girdėjo tik savo kraują, žemą, nutolusį, ir paukštį kažkur viršuje, kuris giedojo kaip pro sieną. Jis laikė ranką ten, kur ją padėjo, ir pelenai nuo jo pirštų, Kalvio pelenai, pilki ir švelnūs, byrėjo į žievės vagas, ir ten, kur jie liko, žievė atrodė tamsesnė, lyg ją būtų palietęs lietus.
Ar giria jam atleido, Vytautas nežinojo — galbūt nė nepastebėjo grįžusio. Tačiau atitraukti delno nuo kamieno nesinorėjo: traukiant į plaučius drėgnos žemės ir trūnijančių lapų dvelksmą, pažįstamą kiekvienam kaului, be pelyno, sieros ar jūros druskos, krūtinė vėl ėmė lengviau kilnotis.
Paskui apsisuko ir nuėjo prie arklių. Už nugaros, daugybės dienų kelio atstumu, stepė šiltai, tolygiai, nepasotinamai valgė savo vakarienę.