13 Kijevo Šešėliai
1394–1395 m., Kijevas, Smolenskas
Duoklės rūmai Kijeve stovėjo žemiau Šv. Sofijos kiemo, ir pergamentų ten buvo daugiau nei oro. Jie gulėjo skrynių gelmėse ir ant lentynų iki pat lubų, susukti į ritinius, perrišti odos dirželiais, ir trenkė retai išvyniojamų raštų tvaiku: pelėsiu, vašku, šaltu sidabru.
Tijūnas, senas Kijevo raštininkas, vardu Danila, skaitė balsu. Vytautas to nereikalavo, bet jis skaitė, nes taip buvo skaitoma Algirdui, o anksčiau tiems, kurie valdė šį miestą prieš mongolus. Šešiasdešimt šeši sabalai. Keturiasdešimt du šilko gabalai. Aštuoniolika pudų vaško. Sidabras grivinomis ir luitais. Kiekvienais metais pagal šį ritinį Kijevas mokėjo Aukso Ordai, kuri jo nebevaldė, ir kitam, kuris jį valdė, ir trečiam, kuris tik žinojo, kad turėtų valdyti.
— Du šimtai dvidešimt grivinų, — skaitė tijūnas. — Tūkstantis kailių…
Po grindimis kažkas pasakė tą patį skaičių.
Iš pradžių Vytautas pamanė girdįs aidą — rūsiai čia buvo seni ir skambūs. Vis dėlto sukluso atidžiau: žemas, sotus, neskubrus balsas ištarė eilutę akimirka anksčiau už patį tijūną. Du šimtai dvidešimt. Tūkstantis. Tijūnas dar nebuvo pasiekęs eilutės, o balsas jau ją tarė, lyg žinotų, kas parašyta kituose lapuose.
— Praleisk, — pasakė Vytautas. — Perversk į galą. Prie žirgų.
Tijūnas, nepakeldamas akių, perskleidė ritinį. Balsas po grindimis nesusimaišė. Jis tik žengė kartu, nė karto nesuklydęs: šimtas aštuoniasdešimt trys žirgai, maždaug pusė jų koviniai, likusieji paprasti. Trys šimtai dvidešimt vyrų, kurie atsisakė mokėti. Aštuoniasdešimt dvi moterys…
— Girdi? — paklausė Vytautas.
— Ką, jūsų šviesybe?
— Skaičiuotoją.
Tijūnas pagaliau pakėlė akis: raukšlėtame veide nebuvo išgąsčio, vien atsargus nuolankumas tam, su kuo ginčytis beprasmiška.
— Mes jo nešaukiame, kunigaikšti, — tarė Danila. — Tūno čia nuo tada, kai pradėjome skaičiuoti, ir niekas niekada jam nieko nedavė. Jis tiesiog skaičiuoja. Vieni sako, kad tai sielos tų, kurie nesumokėjo. Tėvas Pimenas sako, kad reikia tyliai melstis, ir viskas praeina. Kai kuriais metais praeina.
Balsas po grindimis ramiai vardijo toliau: Kijevas, Smolenskas, Polockas, Vitebskas, Lucko pilis, Podolė. Žemės, kurios dar ne žemės, tik eilutės. Keturiasdešimt tūkstančių. Šeši šimtai tūkstančių. Rikiavo ne vien tai, kas jau surašyta, bet ir tai, kas dar tik bus. Galop tuo pačiu lygiu, jokių aiškinimų nebereikalaujančiu tonu užbaigė paskutinę eilutę:
Vytautas. Trisdešimt penkeri.
Vytautas nejudėjo.
— Metai? — paklausė jis tijūno, nes nežinojo, ką kitą paklausti. — Kokie metai? Tavo ritinyje?
— Nežinau, jūsų šviesybe. Mano ritinys šito nesako.
Jis atsistojo. Balsas liovėsi, tarsi kas būtų uždėjęs delną. Tijūnas pažvelgė į jį su gailesčiu ir pridūrė, kad kiekvienas, kuris čia ilgai dirba, kada nors išgirsta savo skaičių. Dauguma užmiršta. Tai geriausia, ką galima padaryti.
Vytautas užmiršo tai greičiau, nei tikėjosi. Tik vėliau, po daugelio metų, atsimins tą gundantį švelnumą — taip pirklys pasiūlo kainą dar abejojančiam pirkėjui.
Vladimirą iš Kijevo išlydėjo Velykų savaitę, nes Kijevas mėgo iškilmes, ir niekas nenorėjo, kad Algirdaičių valdžia čia pasibaigtų kaip nusikaltimas.
Algirdo sūnus buvo jau per penkiasdešimt, apkūnus, rimtas, su motinos Rurikaičių akimis ir sunkiu aukso kryžiumi ant krūtinės. Daugiau nei trisdešimt metų valdė šį miestą, ir kijeviečiai jį mėgo už ramią, niekam neįkyrinčią ranką. Kai Vytautas pasakė, kas bus, jis tiesiog linktelėjo ir paklausė, ar leis pasiimti ikoną.
— Kokią?
— Pečersko Dievo Motiną. Ją man tėvas paliko.
— Pasiimk.
— O kas bus Kijeve? — paklausė Vladimiras. Jo balse nebuvo priešiškumo, tik nuolanki žinojimo pabaiga, kokia būna senų šunų. — Tavo žmogus? Ar iš Krokuvos?
— Skirgaila.
Vladimiras ilgai tylėjo, žiūrėdamas pro langą į Šv. Sofijos kupolus, kuriuos šviesa apkaustė auksu.
— Tavo pusbrolis, — tarė jis galiausiai. — Tas, kuris dėdę. — Jis nebaigė sakinio, nes nebuvo reikalo. — Žinai, Vytautai, aš visada galvojau, kad miestas kaip šuo: jam reikia šeimininko, kuris jį myli, arba bent tokio, kuris jo bijo. Skirgaila nemoka nei vieno, nei kito — miestas jį praris.
— Jis turės ką veikti. Čia viskas toli nuo visko.
— Aš tau nepavydžiu, — pasakė Vladimiras. — Bet matau, kad tau patinka.
Vytautas norėjo paneigti. Ir nepaneigė.
Skirgaila atvyko po poros savaičių su šimtu raitelių ir šimtu skolų, niršdamas ant dovanos, labiau primenančios tremtį. Jis stovėjo Šv. Sofijos kieme, žiūrėjo į auksinius kupolus ir kvėpavo garu, nors pavasaris jau buvo šiltas. Prie diržo kabėjo kalavijas su šerno galva.
— Dovana? — paklausė jis.
— Kompensacija.
— Aš nepaprašiau kompensacijos.
— Žinau, — tarė Vytautas. — Todėl duodu.
Skirgaila nusijuokė, ir juokas kelias akimirkas buvo toks gyvas, kad Vytautas beveik užmiršo, ką šis žmogus jam padarė. Paskui Skirgaila nuėjo pro duoklės rūmų duris, norėdamas pamatyti, kas jam atiteko. Vytautas žiūrėjo jam į nugarą. Kai tas peržengė slenkstį, iš apačios, iš tamsos, kažkas ramiai pasakė: pusantrų. Vytautas nežinojo, ar jam nepasigirdo.
Rytai atsiveria kaip žemėlapis.
Tokia mintis lydėjo Vytautą vasarą, jojant iš Kijevo į šiaurę. Turėjo ir tikrą žemėlapį, Krokuvos kartografo išbraižytą ant plono pergamento: upės jame vingiavo it gyslos, o miestus žymėjo maži apskritimai. Kas vakarą, prisėdęs prie stalo, išvyniodavo ritinį dar per plaštaką. Iš pradžių ten tilpo Lietuva ir pakraštys Rusios; dabar tas pats lakštas aprėpė Kijevą, Podolę, Siverską, o akys jau krypo už odinio krašto. Dar niekada kūnas nesijautė toks žvalus, o rankos — tokios lengvos, tarsi nusimetus seną naštą.
Pirmą dieną už Kijevo, kairiajame Dniepro krante, virš žolės iškilo dulkių stulpas. Plonas ir aukštas, tykiame ore jis lėtai slinko įstrižai lauko, tarsi rodydamasis stebėtojams. Kitą dieną jų buvo du. Trečią trys. Jie sekė koloną iš tolo, nesiartindami ir nesilaikydami atstumo, ir tapdavo skaidresni, kai saulė leidosi.
Dar išvakarėse, prieš paliekant Kijevą, vienuoliai buvo atnešę jam gerti iš Pečersko vienuolyno šulinio. Jaunas vienuolis pamerkė kaušą, ištraukė, ir kaušo dugne Vytautas pamatė juodą pynę. Ne žolės: arklio uodegos plaukų, ilgų ir stiprių, surištų vienu mazgu. Vienuolis persižegnojo ir ketino pilti vandenį ant žemės.
— Ar jūs tai randate dažnai? — paklausė Vytautas.
— Nuo pernai, kunigaikšti, — tarė vienuolis. — Kai kas sako, kad tai ženklas. Kad tatarai grįš. Šulinys daugiau nei šimtą penkiasdešimt metų nematė tatarų, o dabar jų pilnas.
— Jie jaučia, kad tu gyvas, — pasakė Henė, jodamas šalia ant mažos, niekam nepriklausančios kumelės, kai jie jau judėjo toliau. — Nieko blogo. Tu gyvas, o jie gyvena toje pačioje vietoje. Bet ta vieta, kunigaikšti, tokia, kad jai niekada neužtenka.
Vytautas negirdėjo. Jis žiūrėjo į dulkių stulpus. Šiaurėje, už upės vingio, prasidėjo miškas, ir stulpai ten nesekė.
Smolenske jie rado miestą, besiruošiantį pasitikti sąjungininką. Vytautas paskelbė, kad žygiuoja prieš Riazanės kunigaikštį, ir paprašė Smolensko kunigaikščio Jurgio prisidėti su savo pulkais. Jurgis sutiko. Jis buvo šviesiaplaukis ir pasitikintis, ir pasitiko didįjį kunigaikštį prie vartų su duona ir druska, o jo bojarai buvo pakviesti į vakarienę.
Vytautas nesuklydo nė vienu žodžiu: jis tik nepaminėjo, kad dalis jo pulkų niekada nepasieks Riazanės. Jie užėmė sienas dar prieš vakarienę. Bojarai suprato per vėlai, daugelis dar laikė taures, kai pas duris pasirodė vyrai pilkais kailiais ir su arbaletais. Niekas nežuvo. Jurgis, kuris buvo išėjęs atsikvėpti, pasiekė kitus miesto vartus ir išjojo į Riazanę su dviem skryniomis ir apstulbimu veide. Naktį miestas pakeitė vėliavą. Ryte žmonės, atėję į bažnyčią, rado tuos pačius kunigus.
Jis stovėjo ant Smolensko pylimo ryto šviesoje, žiūrėdamas į rytus, ir pastebėjo, kad ranka, ant kurios atsirėmė į parapetą, nedreba. Miestas nukrito kaip prinokęs obuolys. Jis laukė pasididžiavimo ir jo nesulaukė. Atėjo kažkas panašaus į alkį.
Prieš pietus jį pasiekė moteris. Sargybiniai ją praleido, nes ji buvo sena ir vilkėjo juodai, o tokių niekas nelaiko. Ji buvo vieno iš bojarų, vakarienėje išlaikiusių taurę, motina, ir nesikreipė į jį kunigaikščio titulu.
— Mano sūnus valgė tavo duoną, — pasakė ji, — kol tavo žmonės stovėjo mūsų vartuose.
— Jis gyvas.
— Taip. Dabar sėdi namie ir nemoka žiūrėti į savo veidą. — Ji pažvelgė į jį sausomis akimis. — Žinau, ką pasakysi. Kad miestas sveikas, kad plėšimo nebuvo. Aš matau. Bet žmogus, kuris davė tau duonos ir druskos, nebegali tavęs užmiršti. Kitą kartą, kai kas nors tau atneš duonos, jis stovės ir žiūrės į tavo rankas.
Senolė deramai nulenkė galvą valdovui ir išėjo, o Vytautas liko stovėti įbedęs žvilgsnį į savo delnus. Aš čia niekam neprisiekiau. Mintyse pakartojo šį pasiteisinimą kelis sykius, bandydamas įžiūrėti plonytę ribą tarp gudrybės ir melo. Skirgaila kadaise irgi brėžė sau tokias ribas.
Gintaro kapšelis ant krūtinės tebebuvo šiltas, tačiau kitaip nei ankstesniais metais: anksčiau į kiekvieną mintį atsiliepdavusi šiluma dabar tūnojo nebyli. Jis klausėsi jos ir girdėjo tik mandagų tylėjimą.
— Neklausyk, — tarė Henė, atsirėmęs į pylimą šalia ir žongliruodamas trimis juodais akmenimis, nė nepaklausęs, kas jam neramu. — Skaičiuotojas mėgsta rodyti skaičius. Aš nesakau, kad jis klysta. Sakau tik, kad jis niekada neklausia, ar nori žinoti.
— Aš nieko neklausiau.
— Žinoma. — Henė paleido akmenis į orą, ir jie be garso grįžo į delną. — Žiūrėk, kiek tau parodė. Kijevas paimtas, Smolenskas paimtas, Podolė tvarkoje, o už Dniepro, kunigaikšti, nei vieno miško, nei vienos pilies, tik vėjas ir žemė, kuri priklauso tam, kuris pirmas apie tai pagalvos. Kam tau tas miškas? Horizontas didesnis.
Vytautas neatsakė. Bet ilgai nenuėjo nuo pylimo. Žemėlapis, kurį nešiojosi galvoje, dar turėjo baltų dėmių, ir pirmą kartą jos atrodė kantriai laukiančios.