23 Raudonas Dangus
1399 m. rugpjūtis, stepė tarp Dniepro ir Vorsklos
Trečią dieną už Dniepro Vytautas suprato, kad nebeturi, ko paprašyti.
Čia sugniaužė staigus tuštumos pojūtis — lyg sapne griebtumeisi turėklo ir sugriebtum vien orą. Visą amžių Vytautas jautė savo žemę po kojomis ir už nugaros: medžių šaknyse, šaltinio versmėje, pamiškės ežiose, kur baigiasi arimai ir vėl prasideda giria. Dabar po kanopomis plytėjo vien kieta pluta, o po ja — svetima gelmė. Kelis sykius nulipęs nuo žirgo priglaudė delną prie velėnos, tarsi klausydamasis žvėries širdies: karšta, išdžiūvusi dirva tylėjo. Nebuvo nei pikta, nei priešiška, ir būtent tai gąsdino labiausiai — ji tiesiog nežinojo jo vardo.
Kariuomenė driekėsi per lygumą kelis varstus ilgumo, ir virš jos kybojo dulkių debesis, matomas už dienos kelio. Priekyje jojo Toktamyšo žvalgai, skaitantys stepę it atverstą raštą, paskui plaukė vėliavos, sunkieji raiteliai, kuriems geležis ant pečių kaitroje virto krosnimi, ir šienu apkloti vežimai su bombardomis. Tarp jų dardėjo kunigaikščio vežimas, o ant galinio jo borto sukryžiavęs kojas sėdėjo juokdarys.
Stepė nebuvo tuščia, kaip žmonės sakė. Ji buvo pilna. Pilna plunksnažolės, kuri bangavo kaip jūros paviršius, ir pelyno, kurio kartumas pasiekdavo žirgų burnas ir žmonių liežuvius, ir tūkstančių vieversių, kurie pakildavo prieš pat kanopas ir tuoj vėl nusileisdavo. Ir dangaus. Dangus buvo toks didelis, kad žmonės nebežinojo, kur dėti akis. Lietuviai, užaugę girioje, kur dangus yra kažkas, ką matai tarp šakų, tuoj pradėjo kimštis į būrius, šnekėdami žemesniu balsu ir nuolat žvilgčiodami per petį, tarsi prie jų artėtų kažkas aukštas.
Pirmą pasiklydusį vyrą rado ketvirtą dieną. Jis vaikščiojo ratais už vežimų, ir kai jį sulaikė, nesiginčijo, tik žiūrėjo į horizontą. Atsakė, kad nenori eiti. Kad jį kviečia. Kas, jis nežinojo.
Dulkių sūkuriai pasirodė tą pačią dieną. Pirmasis — nedidelis ir plonas it sukamas vilkelis — be jokio vėjo slinko per stepę lygiagrečiai su kolona už šimto žingsnių, suimdamas saują šiaudų bei sausų žolių ir nė kiek nekrypdamas iš kelio. Po valandos greta sukosi jau trys. Ruteniečiai vadino juos velnio vestuvėmis ir spjaudėsi per petį, tačiau Vytautas matė sargybos eiseną: stulpai sustodavo kartu su kolona ir pajudėdavo jai pajudėjus.
Šulinių nebuvo. Buvo duobės su vandeniu, kurias totoriai žymėjo kuolais, ir ketvirtą kartą Toktamyšo žvalgai grįžo pasakyti, kad vanduo sugadintas: į jį prikimšta žirgų plaukų, ir jis atsirūgo gyvuliu. Vytautas pats pamatė vieną kuokštą: juodą, atrodantį kaip nuskendusios moters kasa. Jis liepė nešti vandenį iš vežimų, ir keturių dienų atsargos tapo trijų. Niekas nebuvo matęs jokio priešo. Jie matė tik pėdsakus: priešas čia buvo ir išėjo.
Prie vandens vežimo ginčijosi du vyrai. Vienas laikė tuščią odmaišį, kitas rykštę. Vežimo tekinis buvo įklimpęs į seną provėžą, ir pakinkyti žirgai nebenorėjo traukti. Vyras su rykšte ruošėsi imti trečią iš sužeistųjų vežimo. Vytautas išgirdo savo įsakymą, kartojamą žodis žodin: paskutinio arklio nuo vandens neatimti. Apie sužeistųjų vežimą niekas nieko nesakė.
Jis nulipo. Priekyje kažkas prašė vandens, ir vairininkas vis atsakydavo, kad tik žirgams. Vytautas pakišo petį po vežimo bortu. Kiti priėjo padėti, iš pradžių nedrąsiai, paskui vienas nusikeikė ir liepė visiems stumti vienu metu. Tekinis iššoko iš provėžos. Vanduo statinėje dunkstelėjo į šulą taip garsiai, kad vyrai atsigręžė lyg į balsą.
— Po kaušą tiems, kurie stūmė, — pasakė Vytautas.
Vairininkas pažiūrėjo į statinę. Iki kitos girdyklos žygio vadas buvo liepęs jos neatidaryti. Vytautas pakartojo įsakymą ir palaukė, kol kaušas apėjo vyrų rankas. Sau nepaėmė. Kai jis apsisuko, prie vežimo jau stovėjo daugiau žmonių.
— O mums? — paklausė vienas.
Jis sustojo. Nežinojo, ar žmogus tik prašo, ar reikalauja, kad pasakytų visiems girdint: vandens visiems neužteks. Pasiuntė jį pas savo būrio vadą ir liepė atnešti visus tuščius odmaišius. Kol juos surinko, kol vairininkas pamatuodamas pylė mažus davinius, priekyje likę vežimai nuvažiavo toliau. Reikėjo juos vytis. Vyras su rykšte atsivedė žirgą nuo sužeistųjų, ir šįkart Vytautas leido. Pats padėjo perrišti pakinktą. Sužeistųjų vežimą vyrai stūmė iki vakaro.
Kalvį jis rado šeštą vakarą, kai stovykla jau buvo pastatyta ir ugnys suliepsnojo raudonai, nes visa lyguma, iki pat kraštų, buvo nudažyta rūkstančiu raudoniu. Tai buvo kažkur tolumoje degančios stepės dūmai, o gal tik saulė, gulanti per dulkes. Žmonės sakė taip ir taip. Dangus nuo pietų iki šiaurės raudo it iš žaizdro ištraukta geležis.
Kalvis sėdėjo vienas prie mažos ugnelės šalia šarvų vežimo, ir kiti vilkai, kurių liko vienuolika, tysojo aplink ant žemės, įbedę akis į dangų. Dviejų Vytautas iš pradžių nė nepastebėjo: vienas gulėjo išbrinkusiu kaklu, kitas spaudė delnais galvą ir be paliovos murmėjo tuos pačius žodžius, bergždžiai gaudydamas pradingusį vardą.
— Atėjai pasižiūrėti, kiek mūsų liko, — tarė Kalvis, nenugręžęs galvos.
— Atėjau paklausti.
— Klausk.
Vytautas atsisėdo ant žemės šalia. Per dvylika metų įprato žvelgti į šį vyrą tarsi į seną randą — nepamiršdamas ir nebelaukdamas, kol išnyks. Tačiau dabar Kalvis atrodė pasikeitęs: kadaise kietas it priekalas veidas papilkėjo, o kaskart jam iškvėpus ore tarp jų pakibdavo lengvas pelenų dūmelis.
— Ar jaučiate vienas kitą? — paklausė Vytautas.
— Ne. — Kalvis pažvelgė į savo delnus. — Prieš šešias dienas dar girdėjau visus: trisdešimt, kiek jų buvo prie upės. Kiekvieną per kvėpavimą. Paskui už Dniepro ėmė kristi ta šiluma, kaip iš puodelio, palikto lauke. Šiandien girdžiu tik tave. Tave ir tą, kuris sėdi ant tavo vežimo.
— Aš galiu jus pasiųsti atgal.
— Gali. — Kalvis nusijuokė, bet juokas virto kosuliu, ir ant jo delno liko pilkas lašas. — Mes ne dėl tavęs, kunigaikšti. Nebūk toks pasipūtęs. Mes prisiekėme ugniai, o ugnis yra tavo. Žodis sako: jeigu sargas eina į tamsą, vilkas eina paskui jį. Kiti nusprendė, kad sargas turi sugrįžti. Aš sprendžiau, kad jis neturi eiti vienas.
— Tu manęs nepakenti.
— Ne. — Kalvis ilgai tylėjo. — Aš tave pasirinkau, kai tu pagailėjai manęs. Daugiau nesvarbu, ką jaučiu.
Vytautas nieko neatsakė. Aplink jį kunigaikščiai ir vadai nešiojo savo grandinius šarvus, sukinėjosi su dažytais skydais, juokavo prie ugnių, o jis sėdėjo prie vyro, kuris kadaise laikė duris, kol prie Trakų pjovė jo tėvo žmones. Atleidimas nebuvo tai, ką jis jautė. Tai buvo daug paprastesnis dalykas: jis nenorėjo, kad Kalvis mirtų.
— Kaip tai vadinasi? — paklausė jis. — Tai, kas su jumis dedasi.
— Nėra vardo. Giria mus laikė, ir mes jos nemokėjome sulaikyti. — Kalvis uždėjo delną ant žemės, kaip Vytautas darydavo anksčiau. — Čia nieko nėra, ką paliesti. Aš galiu pasakyti, kur yra ugnis, kur vanduo, kur pasiklydęs žmogus. Bet žemė po mumis neturi nei vardo, nei prisiminimų. Ji tiesiog guli, ir ji alkana.
Jis atidarė burną, lyg norėdamas pasakyti dar ką nors, bet vietoje to atsiduso, ir iš jo išėjo tai, kas anksčiau buvo vilko urzgimas. Tik pelenų dulkės ir trapus, sausas garsas.
Akmeninę moterį jie pamatė aštuntą dieną, ant pilkapio, kuris buvo vienintelis kalnelis per dieną kelio.
Žmogaus ūgio stovyla, išskaptuota iš pilko akmens su ant pilvo sudėtomis rankomis ir grubiai nutašytu burnos neturinčiu veidu, žvelgė į rytus. Ją pastatė, sakė Toktamyšo žvalgai, prieš tūkstantį metų, o gal prieš du, ir kas — niekas nežino. Žirgai kratėsi eiti artyn; raiteliai apjojo kalvą plačiu lanku nė nedirstelėdami, o šalia kolonos slinkę dulkių sūkuriai paeiliui sustojo prie pilkapio ir sustingo.
Vytautas priėjo prie jos vienas. Jis pats nežinojo kodėl. Akmuo buvo šiltas nuo saulės, bet po šiluma kažkas jame buvo kita: gili, plati tyla, kokią girdi šulinio dugne. Jis padėjo delną jai ant rankos. Prisiminė Palangos krantą ir moterį, kuri klūpo ant jo akmenų ir nežiūri į nieką, nes žiūri į visą jūrą. Prisiminė motinos delną ant savo veido, kai ji skaitė jį kaip raštą.
Tai ne ji, pasakė jis sau. Tai buvo kažkieno kito prisiminimas, ir ta moteris žiūrėjo ne į jį, o tik į rytus.
Atitraukęs ranką pamatė, kad delnas aplipęs smulkiais baltais it druska kristalėliais; nušluostė juos į apsiausto skverną ir nuvijo mintį šalin.
Kalvis pasiekė pilkapį vėliau, vežimu, nes pats nebepaeidavo. Jis pažiūrėjo į akmeninę moterį, ilgai, ir pasakė tik viena:
— Tuščia.
Daugiau jis nieko nepasakė, ir Vytautas nepaklausė.
Miražas ėmė rodytis devintą vakarą.
Saulei krypstant vakarop, ką tik pilkavęs stepės pakraštys užsiplieskė tiršta auksine šviesa, tarsi ten kunkuliuotų lydytas varis, ir iš to tvaskesio lėtai išniro bokštai. Kupolai, skliautai, ilgos it jūros krantas auksinės sienos, o ant stogų priešais raudoną dangų juodavo šimtai smulkių nejudrių siluetų — laukianti žmonių minia.
— Sarajus, — ištarė kažkas. Jis pažino Toktamyšo balsą. Chanas stovėjo ant savo žirgo, stipriai sugniaužęs balną, ir iš jo veido, kuris dešimt metų buvo kietas kaip kaulas, tekėjo ašaros. Jis kalbėjo savo kalba, ir Vytautas, nesuprasdamas, suprato visą.
Tikrasis Sarajus čia negalėjo stovėti: žvalgai tvirtino, kad iki sostinės dar keli mėnesiai kelio ir priekyje nieko nematyti. Ruteniečiai žegnojosi, kunigai kėlė kryžius, daugelis įžiūrėjo vien dulkių miglą, tačiau Vytautas skyrė kiekvieną vartų plokštę, kiekvieną veidą, o virš visų jų, ant aukščiausios sienos, — ryškiai nušviestą tuščią sostą auksiniu atlošu.
Neskubėdamas pasuko jo link. Žirgas irgi nerimavo, bet paklusniai žingsniavo pirmyn. Jojo gerą valandą, kol už nugaros liko tik ugnys ir žmonių triukšmas, ir saulė visai nugrimzdo, o miestas lygumos gale liko toks pat tolimas, kaip buvo. Kai jis sustojo, šalia jo, už balno, ant to paties žirgo kryžiaus ar ant jokio, nes Vytautas nebūtų galėjęs pasakyti, sėdėjo juokdarys.
— Toliau, nei atrodo, — tarė Henė. — Visada toliau. Tokia jų prigimtis.
— Ar jis tikras?
— Argi aš tau meluoju? — Juokdarys išsišiepė baltais it kaulas dantimis; iš jo lūpų, kaip visada, nekilo joks kvėpavimo garas. — Pažadėjau Sarajų, rodžiau valdas nuo jūros iki jūros, tik valandos neįvardijau. Dieną ir valandą pasirinkti — jau tavo paties darbas.
Vytautas ištraukė iš kapšelio gintarą ir pasvėrė ant delno: akmenėlis dvelkė šalčiu, kaip ir kasdien nuo anos žiemos Vilniuje, kai pritarė regėjimui, — netgi dar žvarbiau, nei buvo įstrigę atmintyje. Atrodė, kad ledinis čia ne pats gintaras, o jį laikanti ranka, ir sakai tik atspindi šeimininko vėsą. Iš kur kilo ši mintis, nebuvo aišku — gal iš penkiolika metų negirdėto motinos balso, o gal iš paties krūtinės.
— Tavo žmona nesakė tau, kad tai bus lengva, — pasakė Henė, žiūrėdamas į gintarą. — Septynerius metus tylėjo, o paskui pasakė vieną sakinį. Gražiai pasakyta. Aš pats nebūčiau geriau. — Jis pasuko galvą, ir žvaigždės, kurios ką tik pasirodė, atsispindėjo jo akyse kaip anglys. — Bet ji buvo teisi tik tuo, ką sakė. Ne tuo, ką reiškė. Motina žiūrėtų. Ir tada leistų tau eiti, nes žinotų, kad tu vis tiek eisi.
Vytautas neatsakė. Priešais, ten, kur siena šviesos sluoksniuose silpniau švietė, aukso miestas lėtai tirpo, ir jo vietoje liko nuogas ruožas stepės, gelsvas, tuščias, su vienu medžiu, kurio ten nebuvo. Juodas, kreivas, plikas, kaip kartuvių stulpas. Kai jis sumirksėjo, medžio nebuvo.
Henė taip pat dingo, o žirgas drebėjo.
Dešimtą dieną, išjojus per žemą keterą, jie pamatė Vorsklą.
Iš pradžių tik žalią siūlelį ant rudos lygumos, o paskui, prisiartinus, — palei krantą tankia siena suaugusius gluosnius ir karklus. Vytautas nesuprato, kad laikė kvėpavimą, kol neišleido jo: atrodė, kad pagaliau jie rado medžius. Kolona suūžė džiaugsmu. Žirgai ištiesė kaklus. Vyrai, ištisas dienas negėrę švaraus vandens, ėmė šaukti.
Ant tolimo kranto, ant šlaito keteros, stovėjo raiteliai. Lygi eilė, tokia tyli, kad ji atrodė išpjauta iš tamsios odos. Nebuvo jų daug, gal šimtas, ir jie nejudėjo, tik žiūrėjo, kaip žiūri samdinys, skaičiuojantis grūdų maišus. Paskui vienas pakėlė ranką, ir visa eilė, be skubėjimo, apsisuko ir dingo už keteros.
Žvalgai nesakė nieko. Jie nežiūrėjo vienas į kitą.
— Jie mus suskaičiavo, — tarė Vytautas.
Nuo upės užpūtė vėjas, kuris kvepėjo drėgme ir nebe pelynu, ir jam, prieš visą protą, ši drėgmė pasirodė kaip namai.