26 Skerdynės prie Upės
1399 m. rugpjūčio 12 d., Vorsklos rytinis krantas
Į ragą jis pūtė pats. Tai Vytautas prisiminė per visus metus, kurių jam dar liko, kai tik užsimerkdavo: ne priešo strėles, ne dulkes, o savo ranką, pakeltą prie lūpų, ir ragą, kuris skambėjo taip gražiai.
Stovėdamas ant kalvelės šalia savo vežimo, Vytautas stebėjo į priekį besiveržiančius pulkus. Saulė plieskė tiesiai į akis, o visa priešais išsidriekusi lyguma gulėjo lyg ant delno: totoriai traukėsi, lietuviai, ruteniečiai ir lenkai vijosi iš paskos, vėliavos svyravo šuolyje. Kiekvienas šuolis nešė arčiau regėtojo tikslo; gyslose dainavo kraujas, o prieš akis iš dulkių pamažu kilo Henės parodytas aukso miestas.
Jis nepastebėjo, kad bėgdami totoriai nė karto nemetė ginklų.
Kai jis tai pastebėjo, buvo per vėlu. Dulkių siena, tamsi ir ruda, jau stovėjo tarp jo ir jo kariuomenės, ir iš jos nebegrįžo nė garso. Vežimų žiede visi nutilo. Bombardų tarnai, kurie ką tik šaudė, stovėjo prie savo bombardų su degančiais fitiliais rankose ir žiūrėjo į ten, kur dingo vėliavos.
Tada atsiliepė ragai.
Pirma iš dešinės per žemę nuvilnijo ilgas vario gausmas, paskui iš kairės, galop — iš visų pusių, ir pro dulkes iš užnugario, kur dar prieš akimirką plytėjo tuščias laukas, plūstelėjo raiteliai. Veržėsi ne pavieniui ir ne gretomis, o ištisu srautu it iš po žemių prasiveržęs vanduo; nepuolė vežimų kaktomuša, tik skriejo ratu aplink stovyklą, ir kiekvienas pralėkdamas paleisdavo strėlę, tarsi eidamas patvoriu brūkštelėtų lazda per statinius.
— Į žiedą! — sušuko Vytautas. — Visi į žiedą!
Strėlės krito kaip rugpjūčio kruša. Jis matė, kaip lankininkas ant vežimo, vienas iš tų, kurie laikė žiedą, sustojo per vidurį judesio ir sėdo, rodos, pailsėti, ir paskui nugriuvo. Vyras, valęs bombardą, sukniubo ant jos ir nebejudėjo, ir kitas, atėjęs jo pakeisti, nukrito ant jo. Dūmai ir dulkės susimaišė, ir oras tapo geltonas, trenkiantis siera, krauju ir dar kažkuo, ką Vytautas prisiminė iš savo nelaisvės Krėvoje: dvoku, kurį palieka mirštantys.
Pirmasis iš lauko išėjo chanas.
Viskas vyko Vytauto akyse. Kairiajame sparne, kur stovėjo Toktamyšo būriai, dulkių uždanga perplyšo ir atvėrė susipynusį žalių bei juodų vėliavų gniužulą. Priekyje ant eiklaus balto žirgo lėkė pats chanas — nė nesigręžiodamas, apsinuoginusiu ir sustingusiu veidu, kuriame stingo ne išgąstis, o karti patirtis. Visa tai jis jau buvo išgyvenęs prie kitos upės, kitame sutriuškinime, tad dabar bėgo nuo neatšaukiamos pabaigos. Paskui chaną visu srautu plūstelėjo jo raiteliai, ir kairysis sparnas atsilapojo.
Vytautas nesikeikė. Jis pagalvojo tik: Aš buvau toks pat. Kitoje upėje. Su kitu vardu. Ir pamatė, kaip Toktamyšo žirgas praskrieja pro šalį, ir chanas žvilgteli į jį, tik vieną kartą. Jam atrodė, kad chanas ištarė kažką. Gal atsiprašymą. Gal vardą.
Tada iš dulkių ėmė grįžti tie, kurie liko. Ruteniečių raiteliai, išsimėtę, be vėliavų, žirgai putoti, o žmonės susigūžę balnuose. Daugelis nešė strėles nugarose kaip žvėrių šerius, ir kai kurie vis dar jojo, nors jau buvo negyvi. Jie įsiveržė į vežimų žiedą ten, kur jis buvo silpniausias, per grandines, per savo pačių vežimus, ir žiedas nuo jų lūžo.
Iš ten visa tai, kas buvo kariuomenė, ėmė slinkti atgal, į upę.
Vytautas kovėsi, nes nieko kito nebeliko daryti. Kai pirmieji totoriai peršoko per sulaužytą vežimą, jis pasitiko juos pėsčias, su kalaviju, kuris kelerius metus nebuvo trauktas iš dėklo. Pirmasis, kurį jis nukirto, buvo jaunas, vos pradėjęs auginti ūsus. Jaunuolis dėbsojo į Vytautą nustebusiomis tamsiomis akimis ir tik iš burnos pliūptelėjus kraujui išsigando. Vytautas nusivalė kalaviją į apsiaustą ir nukirto kitą.
Upė už vežimų buvo viskas, kas liko. Žmonės, kurie ankstesnę popietę ją perbrido, dabar skubėjo atgal, ir brasta, plati kaip du vežimai, užsikimšo. Jie šoko į gilesnę vietą ir skendo su šarvais, o kurie neskendo, tie laikėsi už skęstančiųjų. Vanduo, kuris vakar vakare atspindėjo žalius gluosnius, tapo rudas, paskui raudonas, ir putos ant kranto buvo rausvos, kaip tada ant Nemuno. Vytautas pamatė tai pro dūmus ir suprato, ką mato, ir nieko nesakė.
Visą tą laiką aukso miestas stovėjo už totorių eilių. Vytautas matė jį per dūmus, per dulkes, per plyšį tarp dviejų šūvių: kupolus, sienas, tuščią krėslą ant aukščiausio bokšto. Kuo daugiau žmonių krito, tuo ryškiau jis švietė. Vytautui atrodė, kad prie jo galima prieiti, jei tik kas nors paprašytų, ir niekas neprašė.
Kraujas ant lauko netelkšojo balomis — išdžiūvusi velėna godžiai jį gėrė. Sukniubę kūnai pagulėdavo vos valandėlę: aplink juos pilka žolė imdavo gelsti, paskui išblukdavo iki baltumo, ir žuvusieji pamažu, neskubriai smego į atveriamą dirvą. Giliai po kojomis kažkas plačiai ir tolygiai kramtė.
Vytautas įsakė iškelti didžiąją vėliavą — nieko daugiau įsakyti nebegalėjo. Vėliavnešys iškėlė aukštą kotą, ir virš lauko suplevėsavo Vytis, baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname audekle, vedęs per visus laimėtus žygius; išvydę ženklą, kariai ėmė telktis aplink.
Tada žaibas smogė.
Dangus buvo mėlynas ir tuščias. Jokio debesėlio nuo pat Dniepro. Bet žaibas nusileido ne iš dangaus, o tarsi iš jo vidaus, tiesiai, balta lazda, ir pataikė į vėliavos kotą virš vėliavnešio galvos. Garsas buvo toks, kad Vytautas negirdėjo nieko. Jis pamatė kotą skylantį. Pamatė audeklą užsiliepsnojant, ir baltą raitelį ant raudono lauko akimirką žiūrintį į jį, paskui sudegantį. Vėliavnešys sukniubo, rankos juodos, apdegusios iki alkūnių, ir negyvas jis atrodė lyg šypsotųsi.
Ore tvyrojo ozono kvapas. Vytautas pažino jį.
Jis pagalvojo apie Perkūną, apie žymę Krėvoje, Naujapilį ir Vilnių. Sąskaita, pagalvojo: prie stalų duotos priesaikos, paimta žemė, jo sūnūs. Negalėjo atitraukti akių nuo juodų vėliavnešio rankų. Už jų į vežimą įsmigo strėlė, paskui kita. Jo paties ragas buvo išsiuntęs raitelius nuo vežimų.
Ant vežimo, tarp slenkančių dūmų, sėdėjo juokdarys. Jis nebežongliravo. Du juodi akmenys gulėjo jo delne ramiai, lyg du glotnūs upės akmenėliai. Vytautas žiūrėjo į jį, ir juokdarys, nors buvo per toli, nusišypsojo.
— Aš žadėjau tau parodyti, — pasakė jis tyliai, ir Vytautas, nors aplink riaumojo mūšis, išgirdo kiekvieną žodį. — Aš parodžiau. Niekas niekada nesakė, kad tai tavo.
Šalia vežimo lenkas, apsirengęs sidabrinėmis plokštėmis, nusliuogė nuo žirgo ir susmuko ant kelių.
Tai buvo Spytkas. Vytautas pažino jį iš vėliavos, išsilaikiusios dar kažkaip prie jo žirgo balno: mėlynas laukas, auksinis pusmėnulis, žvaigždė. Jis grįžo ne iš priekio, o iš šono, ir kartu su juo, per dulkes ir kraują, grįžo gal penkiasdešimt lenkų, ir iš jų pusė buvo be žirgų. Vytautas puolė prie jo, nes nežinojo, ką daugiau daryti. Strėlė buvo įstrigusi tarp plokščių po pažastimi, kita ties dubens kaulu, ir iš trečios, kurios jis nematė, bėgo šviežias kraujas, užpildydamas sidabrą.
— Kunigaikšti, — pasakė Spytkas. Jo balsas buvo švelnus ir stebėtinai tvirtas. — Mes buvome kvaili. Visi. Pasakyk karaliui, kad lenkai… — Jis sukosėjo, ir iš jo išėjo kažkas raudono. — Kad lenkai stovėjo. Kad jie neatsitraukė.
— Pasakysiu.
— Ir eik. — Jis suėmė Vytauto riešą šarvuota pirštine. — Jogailai tu reikalingas gyvas. Mums visiems. — Jo akys nuklydo kažkur už Vytauto peties, į dangų, ir tai, ką jis ten pamatė, jo nenuliūdino. — Pasakyk jiems Vavelyje, kad mišios už karalienę turi būti giedamos. Aš palikau raštą.
Vaivada užgeso tyliai, be dejonės, lyg po ilgo kelio pagaliau prisėdęs pailsėti. Stachas, apsvaigęs, su kraujo ruožu per skruostą, šaukė kažką lenkiškai, ir Vytautas jo nesuprato, o aplink juos vežimai skendo geltonoje tamsoje.
Andrių jis pamatė paskutinį kartą per dulkių plyšį. Seno Algirdo pirmagimis, vis dar ant balto žirgo, vis dar su pražilusia barzda, vis dar tiesiai sėdėdamas, suko žirgą su dar dešimčia ruteniečių atgal į mūšio masę, ten, kur kovojo bėgantys. Jis laikė kalaviją abiem rankomis, o jo žirgas, krauju aptaškytas, stovėjo piestu. Paskui plyšys užsivėrė. Po kelių akimirkų baltas žirgas grįžo vienas, pro vežimus, ir niekas jo nebestabdė.
Dmitrijus krito prie grandinių, kur su savo brianskiečiais gynė vežimų žiedo pakraštį. Kaip jis suklupo, Vytautas nematė — į atmintį įsirėžė tik paskutinis vaizdas: tarp nukautųjų likęs vienui vienas senis ramiu žvilgsniu palydėjo pusbrolį, iš anksto žinojęs šią baigtį ir vis tiek atjojęs.
Maždaug dvidešimt kunigaikščių, vėliau skaičiuos metraštininkai, ir niekada nesutars nei dėl skaičiaus, nei dėl vardų. Vytautas jo niekada netikrino. Jis tiesiog žinojo vardus, kuriuos žinojo.
Ordino broliai, kuriuos Markvardas fon Zalcbachas atvedė pagal Salyno sutartį, kovėsi prie rytinių vežimų po savo baltais apsiaustais ir juodais kryžiais. Kronikininkas Pozilgė vėliau suskaičiuos devynis žuvusius, o tarp išsigelbėjusių paminės patį Markvardą.
Pilkieji vyrai stovėjo aplink jo vežimą.
Kada jie išdygo šalia, Vytautas nė nepastebėjo: visi dvylika — Kalvis ir vienuolika bendražygių — dabar atrodė susitraukę, pažemėję, kiekvienas spaudė saujoje paprastą kirvį ar peilį. Gintis nesiruošė — tik sustojo glaudžiu ratu, ir kraujo bei dulkių sūkuryje kunigaikštis pamatė, kad visų jų akys įremtos ne į priešą, o į jį.
— Kunigaikšti, — tarė Kalvis.
Jis buvo ištiesęs rankas į priekį, delnais į dangų, ir jo oda ant dilbių drebėjo. Vytautas pažiūrėjo ir suprato, ką jis daro. Apie tai kalbėjo seniai: kad vilkas, prisiekęs dvidešimt metų ir ilgiau, gali pakeisti kailį, kai kūnas pamiršta, kokios formos jis buvo. Kalvis stengėsi to paties. Plati nugara išlinko, pečių sąnariai trakštelėjo, tarsi kas nors laužytų šakas, ir per dilbius ėmė dygti pilki, šiurkštūs plaukai, bet keitimas sustojo per pusę, nes nebuvo, į ką atsiremti. Ten, kur turėjo būti miškas, buvo tik karštas oras ir dulkės. Giria jo neprisiminė.
Kalvis suklupo ant kelių — pusiau žmogus, pusiau žvėris — ir žvelgė į kunigaikštį žmogaus akimis. Aplink jį be garso vienas po kito smuko kiti vilkai: ginklai iškrito ant žemės, o patys kūnai ėmė subyrėti ne į kraują, bet į pelenus. Drabužiai bliūško, jų klostėse kaupėsi šviesiai pilki pelenų kauburėliai, ir staiga pakilęs vėjas ėmė juos pustyti po lauką.
Vytautas puolė prie Kalvio. Griebė jį už pečių, ir jo rankos pasidengė pilka. Tai buvo šilta, kaip duona. Smulkūs pelenai, švelnūs kaip miltai, įsigėrė į odą po jo nagais, į delnus, į juostelę tarp pirštų.
— Eik, — tarė Kalvis. Jo balsas buvo žemas, užsikimšęs. — Ne dėl manęs. Dėl ugnies.
— Aš…
— Tu esi sargas. — Pusiau žmogaus, pusiau žvėries veidas, tas pats, kurį Vytautas pamatė prieš dvylika metų tamsiuose salos pamatuose, žiūrėjo į jį su neišpasakytu, galutiniu ramumu. — Ugnis be tavęs nieko neturi. Eik, Vytautai. Tu mus pasirinkai, aš tave. Eik.
Jis daugiau nieko nepasakė. Jo veidas, rodos, išlygėjo, kaip lygėja vanduo, ir ten, kur buvo jo akys, liko tik du šviesūs lašai, o paskui ir jie subiro, ir ant žemės, tarp batų, buvo pilkas kaupas, kurį vėjas skaldė ir nešė pro vežimus, į upę, į tuščią lygumą.
Dar kelias akimirkas Vytautas klūpėjo ten, rankos pilnos pelenų. Jis girdėjo žmones aplink, šūksnius, strėlių švilpimą, upės triukšmą, kuris nuo šios dienos jam visada skambės kaip tolimas griaustinis. Prieš jo akis gulėjo vėliavnešio kūnas ir juodas, apdegęs kotas. Gedvydas, jaunas žemaitis su sudaužytu šalmu, jau laikė žirgus.
Vytautas užšoko į balną; vadžias sugniaužusios plaštakos pilkavo it vilko kailis. Paskutinį sykį apžvelgė savų ir svetimų kūnų nuklotą lygumą, kurioje nieko nebegalėjo išgelbėti: Kalvis sakė tiesą — giliai po salos akmenimis tamsiame skliaute vis dar ruseno ugnis, o ją maitinantis berniukas nė nenutuokė galįs likti vienas.
Jis apsuko žirgą į šiaurę ir paliko savo kariuomenę. To žingsnio jis sau neatleido niekada.