15 Benamis Chanas
1395–1396 m., Kijevas ir Luckas
Sarajaus dūmai sekė jį dvylika dienų.
Tikrų dūmų jau nebuvo: jis nujojo per toli, kad juos matytų. Bet kvapas keliavo su vėju, ir Toktamyšas jautė jį savo kailinyje, plaukuose, žirgo krūtinėje: degančios avienos, rožių aliejaus iš rūmų sodų, apdegusių kilimų, ir po visu tuo saldų, sunkų kvapą, kokį turi tik miestas, kuriame gyveno šimtas tūkstančių žmonių ir kuris per tris dienas tapo laužu. Timūras neskubėjo — niekada gyvenime neskubėdavo, o miestą degino kruopščiai ir nuosekliai, kvartalą po kvartalo, kad nieko nepraleistų.
Toktamyšas jojo į vakarus su trimis šimtais raitelių, kurių dar prieš savaitę rikiavosi trys tūkstančiai. Atgal nesigręžiojo — atsigręžęs matytų vien tai, ką prarado, tad pasirinko žiūrėti tik į priekį. Po kailiniais ant sidabrinės grandinėlės kabojo auksinis antspaudas, vienintelė uluso dalis, kurios Timūras nespėjo atimti. Sunkus sulig vyro delnu, su nuo jaunystės nešiota Aukso Ordos chano tamga, luitelis spaudė krūtinę su kiekvienu žirgo žingsniu — vienintelis daiktas pasaulyje, dar vadinantis jį chanu.
Antrą dieną už Dono jis pirmą kartą pamatė dulkių stulpą. Plonas ir aukštas, jis stovėjo be vėjo prie pat horizonto ir judėjo pats. Toktamyšas jį pažino. Vaikystėje seni piemenys prie ugnies pasakodavo, kad kartais į lauką ateina Alkis ir ieško, kas vertas jo dėmesio. Jis tada galvojo, kad tai prietaras. Dabar galvojo, kad prietarus žmonės išgalvoja tam, kad nereikėtų kalbėti apie dalykus, kurie yra tikri.
Savo žmonėms jis nieko nesakė. Bet pastebėjo, kad į stulpą žiūrėjo kiekvienas.
Vakare prie jo priėjo jaunas raitelis, vardu Ajbekas, ir paklausė, ar tai tas dalykas, apie kurį jis galvoja.
— Tai dulkės, — pasakė Toktamyšas.
— Dulkės nejuda prieš vėją.
— Tada vėjas klysta.
Ajbekas lengviau atsikvėpęs šyptelėjo ir nuėjo prie laužo. Ryte jo palapinė buvo tuščia. Žirgo pėdsakai vedė link stulpo ir nutrūko žolėje. Niekas nė žodžio nepasakė. Toktamyšas įrašė tai kaip dezertyravimą, nes kitaip rašyti nemokėjo.
Kijevo pilyje jam atnešė kumyso, nes kažkas pasakė šeimininkui, kad musulmonas negeria vyno. Šeimininkas, pats išgėręs už tris, pakėlė savo taurę į jo sveikatą ir pasakė kalbą, kurios Toktamyšas negirdėjo, nes buvo per daug pavargęs. Skirgaila, Jogailos brolis, Vytauto pusbrolis, Kijevo kunigaikštis nuo praėjusių metų: vyras, kurio kvėpavimas rodėsi garu net prie ugnies. Toktamyšas pažinojo žmones, kurie atrodė taip: tuos, kurie nešė kažką, ko nepripažino turintys.
Salėje buvo dar kažkas. Mažas vyrukas spalvotais drabužiais, su juokdario kepure ant kelių, žongliravo trimis juodais akmenimis, kurie nė karto neskambėjo. Kai Toktamyšas jį pastebėjo, vyrukas pasuko galvą ir pažiūrėjo atgal, ir Toktamyšui pasirodė, kad jis žvelgia į šulinį.
Jis nusuko akis. Ordoje, dar jaunas, jis buvo girdėjęs senų žmonių pasakojimus apie tokius: turinčius kaukę, bet neturinčius to, kas po kauke. Jis nieko nepasakė, tik prisiminė, kad tokie visada ateina, kai kas nors ruošiasi pirkti.
— Mano pusbrolis tavęs Kijeve nelaukia, — kitą dieną su kreiva šypsenėle prabilo Skirgaila, negrabiai rinkdamas nemalonius žodžius. — Vengia žiūrėti, kaip aš čia įsikūręs. Susitiksite Lucke.
— Kodėl jis nenori?
— Nes mes abu žinome, kad jis tave priims geriau nei aš. — Skirgaila nusijuokė. — Nesuprask jo klaidingai, chane. Jis yra tas, kurio tau reikia. Aš tik vienas iš tų, kurių nereikia.
Toktamyšas įdėmiai nužvelgė kunigaikštį: šis kalbėjo be jokio kartėlio, lyg pranešdamas apie rytojaus orą.
Lucko pilis stovėjo Styro vingyje, raudonų plytų, su trimis bokštais. Ją pastatė žmogus, vardu Liubartas, kuris nebebuvo gyvas, ir Toktamyšas, žvelgdamas į sienas nuo balno, pagalvojo, kad šiame krašte miestai pastatomi tam, kad pergyventų savo statytojus.
Vytautas laukė menėje ne soste, o prie stalo, tarp pergamentų ir dviejų raštininkų. Jam buvo apie keturiasdešimt šešerius, pečių plataus, su pilkomis akimis ir pilkomis sruogomis tamsiuose plaukuose, panašiomis į šerkšną ant rudens žolės. Rankoje jis laikė ne kalaviją, o plunksną. Beveik dvidešimt valdymo metų išlavinta Toktamyšo akis iškart perprato šeimininką: šis vyras nemoka sėdėti ramiai, tik gerai tai slepia, netiki neužrašytu žodžiu ir klausosi daugiau, nei kalba.
Jis buvo girdėjęs apie jį. Apie moteriškus drabužius, kuriais Kęstučio sūnus išėjo iš kalėjimo tais pačiais metais, kai Toktamyšas sudegino Maskvą. Tada vienas iš jų buvo viršuje, o kitas apačioje.
Jie kalbėjosi per vertėją, rusėną, kuris abiem kalbėjo be akcento. Vytautas paklausė, kiek jis turi vyrų.
— Tris šimtus.
— O kiek turėjai?
— Šimtą tūkstančių, — pasakė Toktamyšas. — Kai atsisakiau tarnauti Timūrui.
— Kodėl atsisakei?
— Nes buvo galima.
Vytautas įsižiūrėjo į svečią, ir griežtuose bruožuose šmėstelėjo nebylus atpažinimas.
— Aš du kartus atsisakiau tarnauti Ordinui, — tarė jis. — Abu kartus buvo galima.
Toktamyšas pamatė, kad šis žmogus kalba ne kaip kunigaikštis chanui, o kaip žmogus žmogui. Jis pagalvojo, kad jie vienodi: abu buvo išmesti, abu išmoko gyventi su pasiskolinta ateitimi. Tik vienas jau neturėjo ko prarasti, o kitas dar turėjo daug.
Jis ištraukė iš po kailinio jarlyko ritinį, kurį jo raštininkas parašė Kijeve, ir padėjo ant stalo.
— Ši žemė, — pasakė jis. — Rusios žemės, kuriose tu sėdi, kurios mokėjo duoklę mano ulusui, o paskui mokėjo ar nemokėjo, kam norėjo. Aš tau jas duodu, raštu, su savo ženklu. Tu rinksi duoklę iš visų Rusios kunigaikščių, ir iš Maskvos, jei ji išdrįs mokėti kam nors kitam. Tu būsi jų valdovas mano vardu. Man duok dešimt tūkstančių raitelių ir šešias bombardas, ir aš sėdėsiu Sarajuje, o tu savo žemėse, ir mums nebus ką dalintis.
— O Edigėjus?
— Edigėjus yra šuo, kuris įkando šeimininkui.
— Šuo, kuris laimėjo, — pasakė Vytautas. Jis tai pasakė neįžeidžiai, kaip pastabą apie kainas.
Ant stalo patiestas ritinys neturėjo jokios tikros galios: uluso nebeliko, tad chanas dalijo svetimam tai, ko pats nebevaldė, lyg dovanodamas jau liepsnojantį namą. Vis dėlto melo čia nebuvo — kiekvienas sumuštas chanas dalija raštus žemėms, kurios virsta valdomis tik tada, kai kas nors jas pasiima kalaviju. Krūtinėje maišėsi išdidumas ir gėda, kokia apima pardavinėjant buvusią didybę.
Vytautas paėmė jarlyką ir neišskleidė. Jis žiūrėjo į auksinį antspaudą, kabantį ant Toktamyšo krūtinės.
— Ar tai ta pati?
— Ta pati.
— Ji pasirašė laiškus, kuriuos aš skaičiau vaikystėje.
— Ji pasirašys ir tuos, kuriuos skaitys tavo vaikai, — pasakė Toktamyšas.
Gryna teisybė. Tardamas tuos žodžius chanas pats jais tikėjo, o iš Vytauto akių matė, kad ir lietuvis priima juos kaip tvirtą pažadą. Tačiau tai, kas netrukus išsprūdo iš lūpų, nebetilpo nei į tiesą, nei į melą.
— Horizontas priklauso drąsiems, kunigaikšti.
Sakinys nuslydo nuo lūpų lengvai ir ramiai, ištartas svetimu balsu. Šio posakio Toktamyšas nebuvo girdėjęs nei gimtąja, nei jokia kita kalba, tačiau neabejojo jo senumu — prieš šimtmečius prie laužų jį dainavo vyrai, išjoję į bekraštę žolę ir nebegrįžę. Po dvylikos dienų burnoje vėl atsirado skonis, tik nebe Sarajaus dūmų, o sausų, šiurkščių tarp dantų įstrigusių ašutų.
Vytautas pakėlė akis. Jo veide nebuvo džiaugsmo. Buvo kažkas blogiau: alkis, atpažįstantis maistą.
Pro langą Styro pievoje Toktamyšas išvydo dulkių stulpą — šįsyk nebe vieną. Sūkurys stovėjo pačiame pievos pakraštyje ir sukosi lėčiau, ramiau, kone sotus, it naują šeimininką pagaliau suradęs šuo. Staiga chanas viską perprato taip aiškiai, kaip pajuntama ant pečių nepastebimai nešta našta: jis nebe mano. Visas dvylika dienų iš paskos sekęs Alkis vijosi visai ne jį — tik atvedė pas tą, kuriam iš tiesų buvo skirtas.
Jis atsilošė ir sunkiai nurijo seilę. Jautėsi lengvas. Pirmą kartą po Terekos jam nebuvo baisu. Žinojo, kad tai kaina, ir kad kada nors ji bus išrašyta.
— Man reikia pagalvoti, — pasakė Vytautas ir atsistojo. Pirštai vis dar spaudė jarlyką it plunksną.
Toktamyšas liko prie stalo. Jo sūnus Dželaletdinas, paauglys, per visą susitikimą tyliai sėdėjęs prie durų, priėjo ir atsisėdo šalia.
— Tėve, ar jis mums padės?
— Jis padės sau, — pasakė Toktamyšas. — Viskas, ką galime pasiūlyti, tai kad mūsų keliai sutaps.
Jis paglostė sūnaus galvą, kaip nebuvo daręs nuo ankstyvos vaikystės, ir ilgai sėdėjo žiūrėdamas pro langą.
Vakare nusiprausė Styro vandenyje, kaip įpratęs praustis kasdien bet kurioje kelionėje, ir pasitiesė apsiaustą į pietryčius, Mekos pusėn. Meldėsi įprastais žodžiais ir įprastu kūno lenkimu, tačiau priglaudęs kaktą prie žemės išgirdo už lango besisukantį sūkurį bei žolės šnarėjimą — ir nebegalėjo atskirti vienos tylos nuo kitos. Bedievystės čia nebuvo, tik aiškus žinojimas, kad greta jo maldos kažkas sėdi ir kantriai laukia pabaigos.
Prie vartų stovėjo Vytauto sargyba: vyrai pilkais kailiais, su baltomis juostomis ant gerklių, prie kurių nei jo žmonės, nei Kijevo kareiviai neprisiartindavo be reikalo. Toktamyšas, grįždamas, praėjo pro juos ir pamatė, kad jie žiūri ne į jį ir ne į stulpą, o į savo kojas, kaip žiūri šunys, kai pajunta artėjantį žemės drebėjimą. Vienas, jaunas, tyliai pasakė kitam kažką savo kalba. Toktamyšas nesuprato žodžių. Suprato tik, kad jis nenori eiti ten, kur eina jo šeimininkas.
Kieme, prie šulinio, vienas iš Vytauto raitelių pasėmė kaušu vandens ir sustojo. Jis ištraukė iš kaušo juodą pynę, ilgą, stiprią, surištą vienu mazgu, ir ilgai į ją žiūrėjo. Paskui išmetė ir pasėmė iš naujo.