5  Vestuvių Vežimai

1389 m. ruduo, Vilnius; žiema, kelias į Prūsiją

Vestuvių vežimai atvažiavo su aušra, nusidriekę ilga eile per Vilnios slėnį, ir Vytautas iš Plikojo kalno miško vieną po kito skaičiavo ratus tarsi iš aptvaro išleidžiamas avis. Keturiasdešimt du. Ant penktojo, papuošto rudens lapais ir raudonomis juostomis, sėdėjo jaunoji su balta skara, o šalia jos tėvas. Už jų moterys dainavo ir mušė mažą būgnelį. Daina, kuria šimtmečius išlydėdavo pilių dukras, sklido per rūką jauki ir šilta it šviežia duona.

Vestuvės buvo tikros. Jaunosios tėvas, bajoras Rimgaudas, žinojo, kas guli po avižų maišais ir dovanų ryšuliais. Jaunoji, septyniolikmetė Daumantė, nežinojo nieko. Vytautas pats prašė, kad vestuvės būtų tikros, nes tik tikros vestuvės neprišaukia vartų sargybos, ir dabar jautė to prašymo skonį burnoje, tarsi būtų prikandęs geležies.

Naktį prieš tai Rimgaudas buvo atėjęs prie Vytauto laužo. Jis buvo žilas, apvaliaveidis ir kalbėjo nežiūrėdamas į ugnį.

— Daumantė nežino, — pasakė jis. — Pasakiau jai, kad vežimai pilni dovanų, o dovanos pilnos šilko. Jai septyniolika. Ji mano, kad rytoj dainuos.

— Tada ji dainuos. Rimgaudai, tu gali pasilikti miške.

— Negaliu. Vestuvių tėvas privalo važiuoti vežime. — Jis pagaliau pažvelgė į Vytautą. — Jei nepavyks, mano duktė liks našlaitė. Jei pavyks, aš būsiu vilnietis, atvėręs vartus Kęstučio sūnui. Aš pasirinkau. Tik pasirūpink, kad ji liktų gyva.

— Pažadu, — pasakė Vytautas.

Tai buvo žodis, kurio jis negalėjo patikrinti, ir jis tai žinojo, kai tarė.

Penkerius metus Vytautas tūnojo Gardine ir stebėjo tėvo pilyje šeimininkaujantį Skirgailą, Jogailos pakalikams atitenkančias Kęstučio bajorų valdas ir Vilniuje virš užgesintos šventvietės kylančius katedros mūrus. Tie ilgi laukimo metai išmokė kantrybės. Šį rudenį visos dalys pagaliau sugulė į vietą.

Du šimtai vyrų gulėjo po maišais, susigūžę tarp grūdų. Dar penki šimtai laukė miške. Sumanymas buvo tiesus ir be atsarginio kelio: kai pirmieji vežimai įriedės pro Žemutinės pilies vartus ir užstos grotas, vyrai iššoks iš po drobių, užims vartų bokštą ir atvers pilį. Skirgaila miegojo Aukštutinėje. Šventaragio slėnis, kelmai, kylanti katedra, viskas buvo čia pat, vienu šuoliu nuo vartų.

— Dar ne, — tarė senasis kapitonas Butvilas, stovėdamas šalia ir laikydamas arklio galvą, kad šis neprunkštų. Jis buvo tarnavęs Kęstučiui ir šį rytą nė karto nepažvelgė į dangų.

Atokiau, ties medžiais, stovėjo Šešiapirštis su keliais vilkais. Jie nesisiūlė ir nebuvo kviečiami. Skirgaila buvo Gediminaitis, o tokio kraujo vilkas nelies nė pirštu. Jie atėjo tik pažiūrėti, ir Vytautas į juos nežiūrėjo.

Pirmasis vežimas įvažiavo pro vartus. Antrasis. Trečiasis.

Grandinės garsas atėjo vėliau už vaizdą, kaip griaustinis po žaibo. Vytautas jį jau buvo girdėjęs kitoje pilyje: grotos krito. Ant sienos staiga sužėrėjo šimtas deglų, nors jau buvo šviesu, ir prie kiekvieno stovėjo šarvuotas vyras su arbaletu. Vestuvių daina nutrūko viduryje žodžio.

Paskui buvo garsai. Jis seniai mokėjo juos atskirti ir nebūtų norėjęs mokėti: strėlė, įsmigusi į medį, ir strėlė, įsmigusi į kitą dalyką; arklys, rėkiantis kaip žmogus; vyras, šaukiantis motiną. Vežimai prie vartų apsivertė. Žmonės iššoko iš po maišų, vieni su ginklais, kiti be, ir bėgo ne į vartus, o nuo jų, nes grotos buvo nukritusios, o kitos pusės nebebuvo. Iš šoninių vartų išjojo raiteliai. Tarp krentančių strėlių atsirado moterų būrys: jos laikėsi viena kitos ir ėjo prie sienos, iškėlusios rankas, o tarp jų, baltoje skaroje, ėjo jaunoji. Nė viena strėlė jų nesekė.

Kažkas ant sienos davė ženklą, ir šaudymas ties moterimis liovėsi. Skirgaila mėgo paleisti moteris. Jam tai atrodė kilnu.

— Kunigaikšti, — tarė Butvilas. Pasakė dar kartą ir trečią. — Penki šimtai. Jei pulsime, nukirs mus ant tilto. Jei nepulsime, nukirs tuos, kurie dar gyvi. Reikia pasirinkti.

Klausimo čia nebuvo. Atmintyje suskambo tėvo žodžiai Krėvoje: kiekvienas kelias turi savo paskutinius vartus, kur kas nors vis dėlto pažvelgia tau į veidą. Štai tie vartai ir atsivėrė. Vytautas pakėlė ragą prie lūpų ir išpūtė ne puolimo šauksmą, o kitą, karių pažįstamą ir nekenčiamą ženklą: kas gali, trauk iš čia.

Ant sienos tarp šarvuotųjų strakaliojo smulki figūrėlė. Per tokį nuotolį priešais aušrą bolavo vos įžiūrimas raudonai juodas taškas, tačiau Vytautas kiaurai matė kiekvieną judesį: trys tamsūs skritulėliai kilo ir krito. Du lėkė tiesiai, o trečiasis, kaip visada, krypo į šoną. Jau apsukęs žirgą ir dar sykį atsigręžęs, Vytautas pamatė, kaip Henė pažvelgė tiesiai į jo slėptuvę tankmėje ir kilstelėjo kepurę su varpeliais, sveikindamas kelyje sutiktą pažįstamą.

Iš septynių šimtų atvestų vyrų vakare sugrįžo mažiau nei pusė. Vytautas neskaičiavo — sausi skaičiai nieko nereiškė, kol neištarti vardai.

Vardai atėjo tą pačią naktį. Butvilas skaitė juos prie laužo, tyliai, nes kitaip neišeidavo. Pirmas buvo jo paties sūnaus vardas, ir jis perskaitė jį tokiu pat balsu kaip kitus. Rimgaudo vardas buvo vienuoliktas, ir Vytautas pagalvojo apie Daumantę, kuri stovėjo prie vartų su rankomis, iškeltomis prieš strėles, ir kurią paleido ne jis. Baigė jis po vidurnakčio ir paklausė, ar kunigaikštis nori išgirsti ir tuos, kuriuos jis težino iš matymo. Vytautas pasakė, kad nori išgirsti visus.

Malūnas stovėjo ant Vilnios, už pusės mylios nuo vartų, ten, kur kelias leidžiasi prie vandens. Tą naktį ratas nesisuko. Vytautas atjojo vienas, palikęs kitus miške. Durys buvo atviros. Viduje, po sija, kabojo malūnininkas Vaitiekus. Jo paties diržas buvo permestas per siją, ir jis lėtai sukosi nuo vėjo, slenkančio pro plyšius. Apvali, nuplikusi galva atrodė mažesnė nei Gardine.

Ant viršutinio girnų akmens, sukryžiavęs kojas, sėdėjo žmogus žaliu kaftanu ir rašė.

Vytautas šio svečio dar nebuvo regėjęs, bet iškart atpažino iš Onos pasakojimo — tarsi žaltį žolėje.

— Atsiprašau, kunigaikšti, — tarė žmogus, užversdamas knygą mandagiai, bet neskubėdamas. — Aš tuoj baigsiu. Čia daug įrašų.

— Kas tu?

— Žmogus iš nedidelės kantoros. — Šviesios akys pakilo. — Pinčiukas, jei jau reikia vardo. Man vardai nesvarbūs, bet suprantu, kad žmonės mėgsta juos turėti.

Vytautas laikė ranką ant kalavijo rankenos ir žinojo, kad tai bergždžia. Pinčiukas į ją nė nepažvelgė.

— Malūnininkas Vaitiekus buvo skolingas dvidešimt dvi grivinas vienam Rygos pirkliui, — pasakė mažasis žmogus, vartydamas puslapį. — Tą skolą nupirkau praėjusį pavasarį. Nebuvo sunku: pirklys nekantravo jos atsikratyti. Šįryt, prieš aušrą, kunigaikštis Skirgaila per tarpininką sumokėjo ją visą, už nedidelį pranešimą apie vestuves, kurios nebuvo vien vestuvės. Vaitiekus daugiau niekam neskolingas. Taip buvo sutarta.

— Tu jį pražudei.

— Ne, kunigaikšti, — nuoširdžiai nusistebėjo raštininkas. — Jį pražudė visa kita. Aš tik surašau.

Vytautas prisiminė Oną tamsoje: skolos keliauja. Ji nebuvo pasakiusi, kad jos žudo. Tai jis pridėjo pats, dabar, žiūrėdamas į diržą ant sijos.

— Ar tai buvo Henės darbas?

— Mano šeimininko darbai yra jo paties, — atsakė Pinčiukas gražiai ir tyliau pridūrė: — Pasakysiu tiek: jam nesvarbu, kuriam iš jūsų pasiseka. Svarbu, kad kuris nors prašytų.

Jis nulipo nuo girnų, nusilenkė ir peržengė slenkstį. Žingsniai nepaliko jokių pėdsakų. Ant akmens liko šlapias ratas, vandens žiedas, iš kurio dvelkė pelėsiu.

Vytautas nupjovė diržą ir paguldė Vaitiekų ant miltuotų lentų. Išeidamas palietė kapšelį. Gintaras buvo šiltas. Jis laukė, kad gintaras bus šaltas, ir šiluma jam pasirodė ne paguoda, o klausimas.

Į Gardiną jis sugrįžo per devynias dienas, o po šešių dienų išvyko iš jo kartu su Ona, berniukais ir trimis šimtais vyrų, nes Skirgaila nebūtų palikęs jų ramybėje. Jie jojo į vakarus per Sūduvos miškus, pro tuščius kaimus, į kuriuos jau grįždavo ne žmonės, o vilkai. Šešiapirštis ir keli jo vyrai sekė kolonos galą atstu, kaip vilkai seka kaimenę. Ona nieko nesakė visą pirmą savaitę. Paskui, vieną vakarą prie ugnies, pažiūrėjo į jo rankas ir paklausė, kiek turi laiko, kol Skirgaila sutelks vyrus.

Prie jų kojų stovėjo atviras maišas. Vakarienę dalijęs tarnas pasėmė dugne likusius miltus ir pažvelgė į Oną. Ji parodė į katilą. Paskutinę saują jis iškratė visą.

— Gardine turėjome daugiau, — pasakė Vytautas.

— Nuo pavasario vis paimdavau darbininkų šeimoms. Mano namų atsargas. Vieni sulaukdavo atlygio, kiti tik ateidavo, ir vėl virtuvėje reikėdavo daugiau.

— Galėjome pasiimti.

— Jos jau suvalgytos.

Jis pažiūrėjo į ją. Ona ištraukė iš po apsiausto berniuko alkūnę ir patikrino per medžius praplėštą rankovę. Ivanas miegojo jai ant peties, jo burna buvo pravira. Kelionėje ji lopydavo tik užmigus: budrus jis vis traukdavo siūlą.

— O žmonės? — paklausė jis.

— Kai kurie liko. Du vyrai eina su mumis. Jų žmonos šiąnakt minkys mums duoną, jei turės iš ko.

Tarnas laikė tuščią maišą. Vytautas mostelėjo jam palaukti, išsitraukė odinį kapšelį ir atskaičiavo monetas. Iki artimiausio malūno buvo pusdienis kelio atgal. Tarnui reikės dviejų vyrų, kad nebūtų apiplėštas, ir jie grįš tik rytoj vakare. Jis pasakė, kuriuos pažadinti, ir padavė pinigus.

— Iš jojamųjų avižų nieko neimk, — pridūrė.

Ona pastūmė prie laužo drėgną šaką. Kai tarnas nuėjo, Vytautas paklausė, ar ji dar ko nors laukia. Ji vėl paklausė apie Skirgailos vyrus, o jis pagaliau atsakė.

— Šešias savaites, — atsakė jis. — Paskui Prūsija.

— Vėl.

— Vėl.

Perkūnas atėjo antrą kelionės savaitę. Dangus buvo giedras, žvaigždėtas, be vieno debesėlio. Vakare, kai jie sustojo prie upės, jau užsitraukusios ledu, iš tolimo vakarinio horizonto atsklido griaustinis. Vienas, žemas, nuo pat žemės, tarsi kas nors lėtai ridentų didelę statinę. Paskui antras, arčiau. Žirgai šoktelėjo. Lietaus nebuvo, nei žaibo, nei vėjo, ir vyrai nusiėmė kepures, tarsi pajutę šaltą ranką ant sprando.

Vytautas jautė griaustinį savo kauluose, giliai, toje vietoje, kur prieš septynerius metus Krėvoje jam buvo paliktas ženklas. Perkūnas nieko nesakė, ir tai buvo blogiau, negu jei būtų kalbėjęs. Jis tik žiūrėjo, kaip skolintojas žiūri, kuriuo keliu eina skolininkas.

Vytautas išsitraukė gintarą — šiltą ir lygų, kaip ir prieš beveik trejus metus prie Neries. Nemeluoju, tarė sau, ir būtent tai slėgė sunkiausiai: pats nebesiruošė dėtis mylįs kryžiuočius, o anie nesiruošė vaizduoti juo tikį. Šį kartą derėsis atvirai, it du vilkai prie vieno grobio.

— Tai ne lietus, — tarė Butvilas.

— Ne, — atsakė Vytautas. — Tai skolų knyga.

Prie sienos, kur baigėsi Dykra ir prasidėjo Ordino žemė, ant nuogos užšalusios proskynos Šešiapirštis su vilkais sustojo. Priešais pilkavo kryžiuočių pasienio bokštas. Vilkatai stovėjo vienoje gretoje, apsisupę kailiais ir nejudrūs it lauko rieduliai. Šešiapirštis nužvelgė Vytautą ramiu, gailesčio neturinčiu žvilgsniu — abejonių daugiau nebeliko.

— Ugnis lieka Trakuose, kunigaikšti, — tarė jis. — Mes irgi.

— Aš jos nepalieku.

— Palieki, kai pasukai į Prūsiją su Gediminaičio vėliava. — Jis kalbėjo ramiai, tarsi skaitytų sakinį iš senos knygos. — Ugnį sergėsime. Tavęs, žmogau, ne. Rūpinkis pats.

Jis apsisuko. Vilkai nusekė paskui jį, nė karto neatsigręžę, ir miškas prarijo juos taip lengvai, kad atrodė, jog čia jų niekada nebuvo.

Perkūnas dar kartą sudundėjo anapus Ordino bokšto. Vytautas laikė žirgą už kamanų ir nežiūrėjo į dangų. Ona stovėjo šalia, laikydama už rankų Jurgį ir Ivaną, ir nežiūrėjo į jį.

— Pažadėjai juos parsivesti, — pasakė ji tyliai.

— Parsivedžiau.

— Taip, — atsakė Ona. — Ir štai vedi atgal.

Pirmasis kryžiuočių raitelis jau leidosi nuo bokšto pasitikti dukart krikštyto kunigaikščio vėliavą.