16 Skirgailos Pabaiga
1397 m. sausio 11 d., Kijevas
Henė mato viską iš karto. Tai jo bėda ir jo pelnas.
Kijevo kunigaikščio menėje, kurioje tą vakarą buvo pastatyti trys stalai ir uždegta aštuoniasdešimt žvakių, jis matė keturis aukštus vienu metu. Pirmąjį, kuriame stovėjo: su vyno kvapu, su Krikšto šventės giesmėmis, atsklindančiomis iš kapelos už sienos, su taurių žvangesiu. Antrąjį, kuris sudegė 1240-ųjų žiemą, kai miestas dar turėjo stogus, bet nebeturėjo gyventojų. Trečiąjį, Jaroslavo, iš kurio liko tik akmeninis slenkstis po grindimis. Ir ketvirtąjį, aukščiausią, dar nepastatytą, bet jau laukiantį: tuščią salę, kurioje nebuvo nė vieno žmogaus ir nė vieno vardo.
Jis nemėgo žiūrėti į ketvirtąjį. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris jį neramino.
Dvariškiai manė, kad juokdarys atvyko kaip dovana: prieš Kalėdas Vytautas atsiuntė jį su statine vyno ir laišku, linkėdamas pusbroliui ramybės „iš širdies“. Vytautas nemelavo — pats nežinojo, ką siunčiąs, ir nė vienas iš jų nesuvokė, kad dovanojama tai, kas dovanotojui nepriklauso.
Dnieprą jau buvo sukaustęs ledas, ir į upę atgręžti langai baltavo it ašmenys. Skirgaila sėdėjo prie vyriausiojo stalo tamsiai raudonu kaftanu, su Kęstučio kalaviju prie juosmens ir sunkia auksine grandine ant krūtinės. Iš jo lūpų rūko baltas garas; iš kitų burnų — ne.
Jam buvo keturiasdešimt dveji, ir jis atrodė tokio amžiaus, kokio nebūna: ne senas ir ne jaunas, o ištuštintas. Gėrė nedaug. Tai Henė pastebėjo pirmiausia, kai atvyko prieš kelias savaites: Skirgaila nustojo gerti. Kažkas jį perspėjo, kad skrandis nebeišneš, ir jis, kuris niekada nieko neklausė, paklausė. Vietoje vyno jis gėrė juodą, kartų užpilą iš molinio ąsotėlio, kurį jam kiekvieną rytą ir vakarą atnešdavo Kijevo vienuolis.
Vienuolis sėdėjo prie trečiojo stalo tarp kunigų — senas, sudžiūvęs, trumpai palei žandus apkirpta pilka barzda: brolis Pachomijus, Pečersko vienuolyno žolininkas. Prieš metus Skirgailos teismas pakorė du tikrus jo brolius už pavėluotą vienuolyno kaimų duoklę; jų skolas įtraukė į naują ritinį, ir po grindimis ramiu balsu jas perskaitė nematomas skaitovas. Henė nesikišo — jis niekada nesikišdavo, tik puikiai žinojo, kokias šaknis ir kokiu saiku Pachomijus maišo į ąsotėlį, lašas po lašo kaupdamas mirtį geriančiojo gyslose.
Tai buvo žolės. Henė mielai primindavo tai sau. Jokio kerėjimo, jokio dievo, jokios sutarties. Drignės sėklos ir kurpelės šaknys, žmogaus rankų darbas. Kartais jį stebino, kaip mažai pasaulyje reikia magijos, kad žmonės žūtų.
Griaustinis pasigirdo prieš pat vidurnaktį.
Iš pradžių jis tik sudrebino stiklą. Kažkas salėje paklausė, ar tai ne ledas Dniepre. Žmonės žvilgtelėjo į langus, kurie buvo juodi, be žaibo, be debesų. Sausio griaustinis. Henė žinojo, kas tai. Jis nemėgo šio garso, kaip nemėgsta senas skolininkas kito kreditoriaus žingsnių ant laiptų.
Perkūnas laukė šio vakaro penkiolika metų. Jis buvo kantrus, o priesaikos, duotos jo vardu, nesensta. Saugumo raštas, Skirgailos žodis, tartas prie Trakų 1382-ųjų rugpjūtį ir sulaužytas to paties žodžio šeimininko. Henė žinojo, kad turi suspėti pirmas. Ne todėl, kad Skirgaila buvo jam svarbus. Todėl, kad sandėris buvo jo, o savo sandėrius jis užbaigia teisingai.
— Muzikos, — pasakė Skirgaila. Balsas buvo lygus. — Juokdari. Kas čia taip trenkia?
— Ledas, kunigaikšti, — atsiliepė Henė, ir salė atsikvėpė.
Skirgaila pakilo. Pirmą kartą, kiek Henė prisiminė, jis atsistojo be ūmaus judesio, lyg kaulai būtų sunkesni už vyną. Žengė žingsnį. Antrą. Trečią žengdamas, laikėsi už stalo krašto, o paskui nukrito ant kelių taip tyliai, kad iš pradžių niekas nesuprato, jog tai ne jo sprendimas.
Jis gulėjo mažame šoniniame kambaryje, kuriame stovėjo lova, krosnis ir lenkiškas kryžius. Gydytojai atėjo ir išėjo. Vienas pasakė žodį, kuris reiškė „kraujas“, kitas žodį, kuris reiškė „vynas“. Trečias nieko nesakė. Visi sutiko dėl vieno: jis gyvens iki ryto.
Koridoriuje prie durų stovėjo brolis Pachomijus. Nepabėgo — rankose laikė tuščią molinį ąsotėlį, tarsi belaukdamas, kam grąžinti pasiskolintą indą.
— Maniau, kad užteks iki Velykų, — tyliai pasakė jis. — Dozes skaičiavau tiksliai. Matyt, šiandien jis išgėrė ir vyno.
— Užteko, — tarė Henė. — Paskaičiavote gerai.
— Tu žinojai.
— Aš viską žinau, broli. Tai nereiškia, kad ką nors darau.
Vienuolis įdėmiai pažvelgė į juokdarį, tačiau kreipė vyzdžius ne tiesiai į veidą, o truputį į šalį — ten, kur nukreipiamos akys, kai baisu regėti pašnekovą iš arti.
— Ar man bus atleista? — paklausė jis.
— Tai ne mano skyrius, — atsakė Henė, ir tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai jis kalbėjo visiška tiesa. — Aš tik užrašau, kas gavo ką paprašė.
Jis praėjo pro vienuolį, ir ąsotėlis jo rankose dar ilgai rodėsi lengvas.
Kambariui ištuštėjus, Henė pasiliko, prisėdo ant suolelio prie lovos ir ėmė lengvai, nerūpestingai mėtyti iš delno į delną tris juodus akmenis.
— Dešimt gerų metų, — tarė Skirgaila, nedėdamas galvos ant pagalvės. Veidas buvo pilkas. — Taip sakei.
— Pradėjome pavasarį.
— Dar nesibaigė.
— Ne, — sutiko Henė. — Trūksta trijų mėnesių. Bet mirusiųjų metus skaičiuojame kitaip, kunigaikšti. Aš juos pridėjau.
— Ar jie buvo geri?
— Aš pažadėjau gerus. Ne laimingus. Aš visada tai atskiriu.
Skirgaila silpnai šyptelėjo. Jo akys buvo gelsvos, kaip ir anksčiau, bet dabar jose nebuvo pykčio, tik pavargęs smalsumas.
— Tad nemelavai, — tarė ligonis.
— Sandėriuose aš niekada nemeluoju. Aš tik surašau.
Sunki auksinė grandinė ant krūtinės lėtai kilo ir leidosi su kiekvienu įkvėpimu. Skirgaila ramiai, nedraskydamas narių, uždėjo ant jos delną — puikiai atsiminė, iš kur šis auksas.
— Kiekvieną naktį, — pasakė jis. — Penkiolika metų. Girdžiu jį. Ne žodžius. Tik atodūsį, kai jis…
— Žinau.
— Ar dabar nustos?
Henė neturėjo ką atsakyti — retkarčiais nutikdavo ir taip, nors prisipažinti nesinorėdavo. Pasilenkęs lengvais it plunksna pirštais atkabino sąsagą ir nuėmė grandinę nuo Skirgailos kaklo; metalas dar alsavo gyva kūno šiluma.
Skirgaila giliai įkvėpė: po dešimties metų iš lūpų pagaliau išsiveržė paprastas, be jokio garo oras, ir krūtinė atšilo.
— Nutilo, — pasakė jis tyliai.
Lauke griaustinis nuaidėjo vėl, arčiau, aukštai virš pat stogo. Henė pajuto jį savo kauluose, jeigu jis būtų turėjęs kaulus, kaip pjūklą, braukiantį sieną iš kitos pusės. Dar valanda. Gal mažiau.
— Neatiduok jam kalavijo, — tarė Skirgaila. — Vytautui. Jis ten, ant kėdės.
Kalavijas gulėjo ant kėdės prie sienos, kartu su diržu, rūdžių raudonas iki pusės geležtės. Skirgaila buvo paprašęs jį atnešti, ir tarnai padėjo taip, kaip guldomas šuo prie mirštančio šeimininko.
— Aš nieko neatiduodu, — pasakė Henė. — Aš tik saugau.
— Taip. Tai tu sakai.
— Tai tiesa.
Skirgaila užmerkė akis.
— Dainuok, — paprašė jis. — Tą dainą. Kurios nenorėjau.
Henė iš pradžių nesuprato. Paskui prisiminė aklą kanklininką ir menę Trakuose, kur pirmą kartą nuskambėjo ta eilutė ir Skirgaila pasakė „ne prie mano stalo“. Henė neturėjo balso, kuris priklausytų jam. Jis turėjo balsus, kuriuos paskolino pasaulis. Šį kartą jis pasiskolino vėją, einantį pro tuščias kaukoles.
Oi tu girių senas šerne, kas gi tave sulaužė?
Skirgaila klausėsi užsimerkęs, tačiau giesmės iki galo nebeišgirdo: kai Henė pasiekė žodžius sava ranka, kvėpavimas jau buvo nutrūkęs. Po daugelio metų sustingusiuose bruožuose nusistovėjo ramybė, ir gailesčio nepažįstantis Henė pamanė, kad šitai apie šią mirtį pasakyti teisingiausia — ji pasirodė lengvesnė už pačią skolą.
Griaustinis trenkė virš pat pilies, ir Dniepro ledas suskilo nuo kranto iki kranto, kaip skyla kaukolė. Perkūnas, atėjęs per vėlai, neturėjo kam kitam trenkti. Vienas iš langų, kurį kažkas buvo užmiršęs užkalti, atsivėrė pats. Į kambarį pateko šalčio, sniego ir apdegusios geležies kvapas.
Henė laikė akmenis. Tris. Du skriejo tiksliai. Trečiasis, kaip visada, svyravo, ir šį kartą jis nesistengė jo sulaikyti. Paleido pirštus. Akmuo nukrito ne ant grindų, o į jas, kaip krenta į vandenį, be garso, ir grindys sutraukė žiedą ir užsivėrė. Delne liko du. Jie buvo lengvesni, nei jis prisiminė.
Liko du: toli sėdintis karalius ir savo valandos laukiantis kunigaikštis. Henė nužvelgė akmenėlius dalykiškai, tarsi ūkininkas skaičiuotų kiaušinius ant stalo. Liūdesio nejautė — liūdėti nebuvo sutvertas, tik džiaugėsi tvarkingai užbaigta eilute knygoje.
Jis padėjo grandinę į kišenę.
Per tris dienas jie surašė Skirgailos turtą. Septyniasdešimt du sabalų kailių pūrus, tris sidabrines taures, du kryžius, šešiolika skrynių su drabužiais ir dvylika vienodų ąžuolinių dėžių su pakinktais, šalmais ir senais ginklais. Vienoje iš tų dvylikos, apvyniotas audeklu, gulėjo kalavijas su šerno galva. Jaunas Kijevo bojaras uždarė visas ir uždėjo antspaudą. Niekas nepasakė, kurioje. Kalavijas nedingo. Jis buvo surašytas. Henė žinojo, kad dingti galima dviem būdais, išnykti arba būti surašytam, ir kad antrasis trunka ilgiau.
Jis neėmė jo. Kalavijas nepriklausė jokiam sandėriui. Jis priklausė kitam laikui, ir Henė, kuris žinojo viską apie praeitį ir šiek tiek apie ateitį, suprato, kad kartais geriausia, ką gali padaryti, tai palikti vietą tuščią.
Pasiuntiniai išjojo prieš pietus: vienas į vakarus, į Krokuvą, su žinia Jogailai, kad jo brolis mirė pokylio metu. Kitas į šiaurės vakarus, į Trakus.
Žinia pasiekė Vytautą po devynių dienų. Henė jau žinojo, ką jis pasakys, kai jo paklaus: kad nieko nedarė. Tai bus tiesa. Nesakys, kad jam gaila, nes tai būtų melas. Niekas netikės nė vienu iš dviejų.
Visas Kijevas manė, kad tai Vytauto darbas — taip pat manys lenkai, Maskva, Ordinas ir net Jogaila, nors garsiai to neištars. Metraštininkai rašys apie ligą, kiti apie nuodus, retas užsimins apie dvasininką, tačiau nė vienas neįrašys paties vienuolio vardo, o po šimto metų visi atsimins tik iš šios mirties išlošusį kunigaikštį.
Henė, vienas, su grandine kišenėje, išėjo į kiemą ir atsistojo prie sienos. Dniepras buvo juodas ir skilęs, o ledas vis dar traškėjo. Virš jo, labai aukštai, žaibas dar kartą perbrėžė dangų ir nuėjo ten, iš kur atėjo, ir liko tyla. Ne ta, kurią jis kuria. Ta, kurią palieka griaustinis.
Delne suposi du akmenys — skriejo be klaidos.