25  Dulkės ir Kraujas

1399 m. rugpjūčio 12 d., Vorsklos rytinis krantas

Spytkas apsivilko šarvus dar tamsoje, padedamas Stacho, ir kiekvienas dirželis, kurį jis užsegė, priminė jam, kad rytoj tai ar nusivilks, ar jau nebereikės. Plieninis pilvas, rankovės, šlaunų plokštės, kurias jis užsakė Niurnbergo meistrui ir kurios kainavo daugiau už kaimą. Prieš tai jis atsiklaupė ir išklausė mišias, kurias skaitė kunigas, neturintis nei stulos, nei taurės, tik duonos plutą ir puodelį atskiesto vyno, ir Spytkas pagalvojo, kad tokios Dievas nebus matęs nuo katakombų laikų.

Saulė patekėjo iš paties stepės pakraščio — ir tai buvo pirmas blogas ženklas: pakilo raudona bei plokščia it kalamas varis, per kelias akimirkas užliedama visą priešais plytinčią lygumą akinančia šviesos upe. Spindesys plieskė tiesiai į vyzdžius. Raiteliai užsidėjo ranką ant antakių ir negalėjo matyti, kas yra priekyje. Spytkas pasakė sau, kad Edigėjus pasirinko ir vietą, ir valandą, ir kad tai nieko nereiškia. Bet jis matė tik savo šešėlį, ilgą kaip rykštė, nukreiptą atgal, link upės.

Jie kirto Vorsklą vakar po pietų ir stovėjo ant rytinio kranto: vežimų tvirtovė viduryje, tarsi akmeninė pilis, tik ant ratų. Šimtai vežimų, sujungtų grandinėmis, o tarp jų bombardos, dengtos šlapiais kailiais, kad neužsidegtų. Už vežimų pėstininkai ir lankininkai. Iš dešinės Andriaus ir Dmitrijaus ruteniečiai, kaip tinka senam Algirdo kraujui. Kairėje chano Toktamyšo totoriai, mažiau, nei žadėta, bet su žvilgančiomis ietimis. Viduryje, ant kalvelės, vežimas su kunigaikščio vėliava. Spytko lenkai stovėjo tarp kalvelės ir kairiojo sparno: iečių eilė su mėlyna vėliava, auksiniu pusmėnuliu ir žvaigžde tarp jo ragų.

Upė už nugarų. Tai buvo pirmoji gera žinia, ir Spytkas dėl jos suabejojo labiausiai.

Pirmieji totoriai pasirodė, kai saulė pakilo per ietigalį virš horizonto. Ne būriu, ne bangomis, kaip jis laukė. Jie išniro iš dulkių po vieną, po kelis, puslankiu: mažos, juodos figūros ant mažų žirgų, kurios šoko pirmyn, pakeldavo lankus, paleisdavo ir grįždavo atgal, ir kiekviena strėlė pataikydavo. Pirmoji strėlė, kurią Spytkas pamatė, kirto bajorą Voluinės vėliavų eilėje: žmogus tik sustojo ir pažiūrėjo žemyn, į savo krūtinę, tarsi pamiršęs, kam atėjo.

— Laikyti linijas! — sušuko Spytkas. — Ne žingsnio!

Jo paties balsas jam atrodė keistas, plonas ir sausas. Oras jau buvo toks karštas, kad iškvėpimas degino. Žirgas po juo drebėjo, nuo kaklo varvėjo putos, ir mažos juodos musės, kurios kažkaip atsirado iš nieko, rinkosi aplink jo akis.

Tada iššovė pirmoji bombarda.

Griaudėsys sudrebino pačią žemę. Visa lyguma sudrebėjo, ir dūmai, balti ir riebūs, išsiveržė iš vežimų su ugnimi ir smarve, ir paskui juos kita, ir dar viena, ir per kelis atodūsius visas vežimų žiedas drebėjo kaip didžiulė širdis. Akmeniniai ir švino rutuliai kirto lygumą. Du ar trys totoriai su žirgais vienu metu dingo, ir ten, kur jie buvo, liko tik raudonas rūkas. Spytkas pamatė, kaip kaimyninio sparno raiteliai, matę šimtą kovų, nusuko galvas. Jų žirgai šoko piestu. Antrą salvę išsiuntė kairiausia bombarda ir pati sprogo: geležiniai apkaustai trūko, tarnai nuskriejo kaip šiaudai, ir niekas į juos nepažiūrėjo, nes visi žiūrėjo į priekį.

— Dievas mums padeda! — sušuko kažkas.

Totoriai atsitraukė. Ne sustojo, ne pasuko ir nesusirikiavo iš naujo, o tiesiog išsisklaidė, kaip dulkės išsisklaido nuo smūgio, ir pasisuko, ir pasileido į rytus. Liko nuogas laukas, juodos dėmės ant jo ir keli žirgai be raitelių, besisukantys vietoje.

Lietuvos pusėje kilo riksmas.

Spytkas žinojo, kaip skamba toks riksmas. Jis girdėjo jį ir anksčiau, kituose karuose, ir žinojo, kad toks riksmas kyla ne iš drąsos, o iš palengvėjimo. Visa linija virpėjo. Ruteniečiai mojavo ietimis, ir jų vėliavos saulėje atrodė beveik šventiškos. Vežimai ūžė, bombardos šaudė toliau, į tuščią lygumą, tarsi jos negalėtų sustoti, ir dūmai kilo aukštyn ir slinko tiesiai į jų pusę, nešdami deginto parako ir sieros kvapą.

Vienas dalykas jam nepatiko. Totoriai bėgo, bet bėgo tvarkingai. Kas išsigąsta, tas meta mantą, kreipia į pirmą miško kraštą ir bėga kur pakliuvo. Šie bėgo kaip eilė žąsų. Jie pasuko ne į įvairias puses, o visi į vieną. Atrodė, kad jie kviečia.

Jis atsisuko į kunigaikščio vežimą.

Vytautas stovėjo ant kalvelės, nugara tiesi, be šalmo, ir žiūrėjo į rytus. Spytkas matė jį labai aiškiai, nes saulė krito jam iš nugaros ir apšvietė kunigaikštį kaip paveikslą: smulkus, tamsus žmogus ant raudono šlaito. Šalia jo, ant vežimo, stovėjo juokdarys, ištiesęs abi rankas, ir ore tarp jų kilo ir krito du juodi akmenys, ir kaskart jiems sugrįžus į saują rodėsi, kad juokdarys šiepiasi.

Ir tada Spytkas išgirdo ragą. Lietuvos ragą, ilgą, žemą ir baisų, kuris reiškė: pirmyn.

— Ne, — pasakė jis garsiai.

— Pone? — paklausė Stachas.

Spytkas negalėjo atsakyti. Patirtis kuždėjo viena: kai priešas traukiasi šitaip tvarkingai, reikia stovėti vietoje ir laukti, kol atsigręš. Tačiau Krokuva reikalavo kito: jei lietuviai šoks pirmyn, o lenkai pasiliks prie vežimų, vakare visi baksnos pirštais, kas kam padėjo. Karalius, netekęs karalienės, negali sau leisti, kad jo riteriai stovėtų nuošalyje — pergalė turėjo būti bendra, ir kraujas taip pat.

— Mes einame, — pasakė jis. — Bet lėtai. Laikykis arti manęs.

Bet po jo žirgu jau judėjo žemė. Ruteniečių vėliavos jau slinko pirmyn. Andrius, kurio pražilusi barzda spindėjo, vedė juos baltu žirgu, ir kažkas jame buvo toks tiesus ir ramus, kad Spytkas pagalvojo apie jaunuolį, grįžtantį namo. Jis pasivijo senį per kelis šuolius.

— Kunigaikšti! Jie bėga per tvarkingai!

Andrius pasuko galvą. Po šalmu jo veidas buvo senas ir šviesus, ir Spytkas pastebėjo, kad jis šypsosi.

— Žinau, pone. Trisdešimt metų kovojau su totoriais. Jie visada bėga per tvarkingai.

— Tai kodėl…

— Nes septynerius metus sėdėjau jūsų pilyje, ir šiandien pirmą kartą kas nors leido man joti pirmam. — Jis pašokdino žirgą. — Atleisk, vaivada.

— Andriau! — sušuko Spytkas, pirmą kartą pavadinęs jį vardu.

Senis nustebęs atsigręžė, džiugiai švystelėjo šypsena ir nujojo.

Dmitrijaus vėliava ėjo kitoje pusėje. Lietuvos sunkieji raiteliai atsiplėšė nuo vežimų, kaip plutos nuo žaizdos, ir liejosi pirmyn, ir Spytkas suprato, kad negali palikti jų vienų.

— Stachai, — tarė jis. — Vėliavą.

Ginklanešys pakėlė mėlyną audeklą su auksiniu pusmėnuliu. Lenkų ietininkai, dviejų šimtų eilė, pajudėjo, iš pradžių lėtai, vėliau greičiau, ir žemė pradėjo dainuoti.

Jis jojo, ir tik per kelias akimirkas suprato, koks yra karštis. Ne saulės. Savo paties. Šarvai ant jo tapo krosnimi, kiekviena plokštė degino dilbius ir šlaunis, o prakaitas, kuris nebesiliejo, o garavo, rūgštus ir sūrus, užpildė šalmo vidų. Pro šalmo plyšį jis matė tik saulės nušviestas dulkes ir už jų, toli, dar kažką: mažas juodas figūras ant mažų žirgų, kurios nuolat buvo per kelis šimtus žingsnių priekyje, nesvarbu, kaip greitai žirgai bėgo.

Jie persekiojo, ir jie nepasivijo.

Vieną kartą žolė prieš juos pakilo. Keliolika totorių, gulėjusių ant pilvų, užsiklojusių žemės spalvos veltiniais, atsistojo visi kartu ir paleido strėles į pirmąją eilę, ir trys Spytko vyrai nukrito, nespėję nė sušukti. Lenkai šoko atsakyti, ir Spytkas pats kirto vieną, tamsiaveidį, kuris žiūrėjo į jį ne su neapykanta, o su pagarbia nuostaba, tarsi Spytkas būtų atsakęs teisingai. Kiti totoriai jau nebebuvo ten, kur buvo. Jie vėl dingo, ir niekas nesuprato, kaip. Spytkas pagalvojo apie tai per vėlai: jie nenorėjo nužudyti. Jie norėjo nuvesti.

Praėjus pusvalandžiui, lygumoje, už nedidelio šlaito, pasirodė totorių stovykla. Tiksliau, jos likučiai: kelios dešimtys veltinių palapinių, išmėtyti vežimėliai, kupranugaris, sukniubęs ant kelių, ir dūmai iš ugniakurų, kurie dar nebuvo užgesę. Viename katile, pakabintame ant trikojo, virė mėsa. Šalia gulėjo kilimai ir krepšiai, ir sidabriniai indai, kuriuos kažkas paliko tarsi paskubomis, bet ne taip paskubomis, kad jų nebūtų galima pastebėti.

Pirmieji ruteniečių raiteliai pristabdė žirgus. Spytkas matė, kaip vyresnis bajoras su Smolensko ženklu ant apsiausto pasilenkė iš balno ir sugriebė sidabrinį ąsotį; įkandin jo puolė ir kiti. Ką tik tiesi it skustuvo ašmenys greta aižėjo — priešais grobį kiekvienas staiga pasijuto vargšu.

— Ne! — suriko Spytkas. — Palikite! Tai spąstai!

Niekas jo negirdėjo. O gal girdėjo, ir niekas nenorėjo suprasti. Jis pamatė, kaip kažkas iš jo paties lenkų jau nulipo nuo žirgo prie krepšio, ir tas lenkas buvo jaunas Mikalojus, vos aštuoniolikos, kurio motina prašė Spytko jį saugoti ir kurį jis pasiėmė, nes šis buvo geras raitelis. Spytkas jį sugriebė už apykaklės ir pastūmė atgal į balną, nuoširdžiai ir šiurkščiai, kaip tėvas.

— Tau tai nereikalinga!

— Taip, pone, — pasakė jaunuolis. Jo veidas buvo paraudęs ir sutrikęs, tarsi jis būtų pabudęs iš sapno.

Pulkas šuoliu traukė toliau, tačiau apsidairęs Spytkas pamatė, kad pusė ruteniečių pasiliko plėšti stovyklos, o lygioje rikiuotėje žioji spragos. Priekyje skuodę totoriai irgi pasikeitė: lėtino šuolį ir laukė.

Alinanti kaitra jau vertė raitelius iš balnų. Sunkus lenkų riteris ilga žila barzda staiga susmuko ant arklio sprando ir nuslydo žemėn; pasilenkęs Spytkas išvydo pamėlusį, prakaitu permirkusį, bet ramų veidą — įkaitusioje geležyje širdis neatlaikė tvankumos. Prie gertuvių niekas nebesiekė: visos kabojo tuščios. Už kelių šimtų žingsnių šalia rikiuotės slinko dulkių stulpai, ir nenoromis į juos dėbtelėjęs vaivada pamatė, kad sūkuriai seka iš paskos visai ne vėjo genami.

Aplink jį jojo jo žmonės, ir visi lenkai atrodė tokie dideli ir tokie gražūs, kokie jie būna tik pirmosiomis kovos akimirkomis. Spytkas girdėjo, kaip jie šaukia, vieni jaunai ir garsiai, kiti sau, kad nesibaimintų. Prisiminė savo žmoną, ir namų stalą, ir tą dieną, kai pakėlė mažą mergaitę ant sosto, ir ji atsisėdo, ir jai kojos nepasiekė grindų.

Dulkės pakilo aukščiau.

Iš pradžių jis pamanė, kad tai jų pačių dulkės, nuo kanopų, kaip visada. Paskui pastebėjo, kad vėjo nėra, ir kad jos kyla ne iš žemės, o stovi: siena, rudas pylimas, kuris augo iš abiejų pusių kartu su jais, kaip du šonai kanalo. Tokius sūkurius jis matė per visą žygį, ėjusius šalia kolonos. Dabar jų buvo daug. Jie stovėjo abipus lauko, ilgi ir tamsūs, ir kiekvienas sukosi lėtai, kaip koks laukiantis akmuo, o tarp jų, kitoje pusėje, trumpai dingo juodos figūros.

— Pone vaivada! — sušuko Stachas, kuris jojo šalia, paraudęs ir šlapias. — Kur vežimai?

Spytkas atsisuko.

Vežimų nebuvo. Tiksliau, jis nematė nieko, tik tą pačią rudą sieną, tik dabar už nugaros, ten, kur prieš pusvalandį buvo upė, kalvelė, vėliavos. Žemė tarp jų buvo tuščia. Jie buvo toli. Žymiai toliau, nei galvojo.

Kaip šitaip nutiko, vaivada nesuprato — tik šarvų kaitrą staiga pakeitė iš vidaus kylantis sidabrinis šiurpas, koks nukrečia supratus, jog pasirašei raštą nė neperskaitęs.

Tada išgirdo ragus.

Ne Lietuvos: gaudė ilgi, žemi, mirtį pranašaujantys vario trimitai. Gausmas sklido iš visų pusių, bet kurtinamai griausmingai — iš užnugario, kur turėjo stovėti vežimai: kieta, pilka, išdžiūvusi stepė tarsi prasivėrė ir ėmė spjaudyti raitelius. Šimtus, tūkstančius lankininkų bei ietininkų su žaliomis ir juodomis vėliavomis — dvi ilgos vilkstinės suaugo į pusmėnulio ragus ir užsklendė spąstus už nugarų.

Priekyje, kur bėgo totoriai, jie sustojo. Visi iš karto. Apsisuko, ir kiekvienas iš jų, kaip vienas, nuleido ietį.

Spytkas atsisuko į savo žmones. Jis matė jų veidus po pakeltais šalmais: jaunus ir senus, išsigandusius ir ne, ir vieną, Stachą, kuris žiūrėjo ne į priešą, o į jį, laukdamas.

— Atgal, — pasakė Spytkas. Jo balsas buvo labai ramus. — Atgal prie vežimų. Visi. Dabar.

Žirgai gręžėsi, riksmas suplakė visas tarmes į vieną, o kairiajame sparne kažkam užtraukus Bogurodzicą, Spytkas išvydo, kad dulkių siena jau gyva — sukasi, slenka artyn plati, ruda, tvirta it rūsio skliautas, ir ką tik akis akinusi saulė jau nebeprasimuša pro tamsą.