9 Kraujo Puta
1392 m. pavasaris – vasara, Nemunas, Prūsija
Henrikas Mazovietis atvyko į Riterverderio salą apsirengęs vienuolio rūbais, kad niekas neklaustų, kodėl Płocko vyskupo išrinktasis keliauja su dviem palydovais ir be vėliavos. Tvirtovė stovėjo ant salos Nemune, nauja, medinė, kvepėjo sakais ir Ordino alumi, o jos vartuose kabojo Vytauto vardas, nes Ordinas ją pastatė jam: dar viena dovana, kuri buvo paskola. Jie sėdėjo ant sienos lentų, aukštai virš vandens, kur niekas negalėjo jų išgirsti.
Henrikas buvo smulkus, sumanus vyras neįprastai tvarkingomis dvasininkui rankomis; kalbėjo lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį — už kiekvieną čia teks atsakyti.
— Jogaila siūlo jums Lietuvą, — pasakė pasiuntinys. — Karūną pasiliks sau, o jums patikės vietininko valdžią visame krašte. Skirgailą atšauks, nes tas nebesusitvarko. Trakai grįš į jūsų rankas; jūs duosite priesaiką valdovui, o jis priims jus pusbrolio teise.
— Jis neprašo atleidimo.
— Jis prašo sutarties.
Vytautas žiūrėjo į vandenį. Prieš aštuonerius metus jis stovėjo kitoje pilyje ir šnibždėjo sau tuos pačius žodžius: sutartis, ne atleidimas. Tada dar buvo jaunas ir tarėsi žinąs, kur nuveda triskart pakeista pusė. Dabar jam sukako keturiasdešimt dveji.
— Ordinas supras po mėnesio, — tarė jis.
— Tada per mėnesį.
— Mano sūnūs ir brolis yra Prūsijoje.
— Žinau, — pasakė Henrikas, ir jo balse nebuvo apsimestinės užuojautos, tik nuovargis. — Jogaila taip pat žino. Jis prašė perduoti, kad tai nėra mažas prašymas ir kad jis tai supranta.
— Tegul pirmiau juos išveda. Tada sudeginsiu pilis.
Henrikas patrynė sakų dėmę ant rankovės.
— Kaip jis jų paprašytų nepranešęs Ordinui, ką darome?
— Jis karalius. Tegul siūlo sidabro.
— O kieno sūnus išpirktų? Jūsų. Pirmiausia paklaustų, kodėl. Negaliu pažadėti, kad juos paleis.
Vytautas laukė. Henriko rankos ramiai gulėjo ant lentų; daugiau jis nieko nepasiūlė.
Gintaras kapšelyje tebebuvo šiltas. Žingsnis vedė tiesiai į prarają, tačiau krūtinėje viešpatavo keista ramybė — šito kelio galo ir buvo siekta nuo pat pradžių. Toks aiškumas gąsdino dar labiau. Pranešti Onai nesinorėjo; tikino save, kad žmona ištvers ir viską perpras, o kad perpras — neabejojo nė akimirkos.
— Rasos naktį, — pasakė jis. — Kai visi kūrens laužus.
Rasos naktį ant Nemuno krantų degė šventės ugnys, ir niekas negalėjo atskirti paprastų laužų nuo jo ugnies. Riterverderis užsiliepsnojo prieš vidurnaktį. Tai buvo paprasčiausia ugnis, kurią Vytautas kada nors kūrė: mediena, sakai, aliejus ir nė vieno žodžio. Dvi mažesnės pilys, kurias Ordinas pastatė toliau upe, degė tą pačią valandą, nes žmonės, kuriems jis liepė, žinojo tvarką. Svarbiausius Ordino svečius, kuriuos pats buvo pakvietęs švęsti Šv. Jono vakaro, jis suėmė, o girtą įgulą išvedė gyvą ant upės kranto ir paliko ten, kaip kadaise paliko vaitą ir inžinierių. Mirė tik tie, kurie bandė gintis. Skaičiuoti jis nebandė.
Tą naktį jo šarvai apanglėjo, o nuo Vilniaus apgulties pabaigos ant krūtinės nešiotas juodas Ordino kryžius apsvilo ties kraštais it negyjanti žaizda.
Ona atėjo po devynių dienų. Jis pamatė ją iš tolo, ties upės posūkiu, kur stovėjo jo stovykla: vieną moterį kelionės apsiaustu, dulkėtą nuo kelio, kuri atjojo iš Gardino pusės su dviem palydovais. Ordinas paleido ją į Lietuvą gegužę, kad ji skleistų krikščionių žodį pagonių kaimuose ir tarp Vytauto bajorų kalbėtų už Ordiną, o už jos laisvę laidavo berniukai ir Žygimantas. Ji neprašė vandens. Pasakė tik:
— Aš žinojau, kuo mane išpirko. Mane paleido kiti, jų sąskaita. Tai ir viskas.
Ji sėdėjo ant rąsto, kol kažkas plovė jai pėdas, ir žiūrėjo ne į jį, o į upę.
— Žygimantas? — paklausė Vytautas.
— Liko. Pasakė, kad kas nors turi likti, kad jų neaptiktų per anksti. Jie turi turėti ką nors, ką gali laikyti. — Ji pasakė tai be intonacijos. — Berniukų ten nebuvo.
— Kur?
— Balgoje. Juos perkėlė, vos manęs išleidus. Pasakė, kad dėl pamokų pas Sambijos vyskupą. Dietrichas nuėjo su jais. Aš nežinojau, kaip ten patekti, ir nebuvo kam manęs išklausyti.
Ji atidarė kelionės krepšį. Viduje buvo du sulankstyti marškiniai ir odos skiautė, susukta aplink siūlus. Vytautas pažino seną Jurgio batų spalvą, nors nežinojo, kodėl ji vežasi tą odą. Ona padėjo daiktus ant rąsto ir ėmė kratytis smėlį iš krepšio siūlių.
— Ar jie gavo mano laišką? — paklausė jis.
— Kurį?
— Pavasarį. Per Ordino raštininką.
— Gavome. Jurgis skaitė balsu.
Vytautas laukė, kol ji pasakys daugiau. Marškinių rankovės buvo išleistos, senos siūlių skylutės ėjo aukščiau riešo. Jis norėjo paliesti drobę, bet Ona jau lankstė ją atgal.
— Ką jis pasakė?
— Kad sniegas ištirpo.
Prie jų priėjo tarnas su vandeniu. Ji parodė jam pastatyti dubenį ir paprašė švaraus skuduro. Vytautas atsitūpė šalia krepšio. Ant odos skiautės buvo trys pradurtos skylės, viena kreiva, praplėšta į šoną.
— Pasiųsiu žmogų į Balgą.
— Pas ką jį nusiųsi?
Jis pakėlė galvą.
— Pas Dietrichą. Jis padės juos išvesti.
Ona užrišo krepšį ir uždėjo ant mazgo delną.
— O kas įleis pasiuntinį pas Dietrichą, kai Riterverderis jau sudegintas? Kas valdo vartus?
Jis žinojo tvirtovės ir kapeliono vardus. Kas stovėjo tarp vartų ir vaikų kambario, nežinojo. Tarnui grįžus su skuduru, pasitraukė nuo rąsto ir pasakė tuojau surasti žmogų, pažįstantį kelią į Balgą. Įsakymas skambėjo tvirtai. Pats girdėjo, kiek mažai jame buvo žinių.
Šešiapirštis stovėjo už jų nugarų. Vytautas nepastebėjo, kada jis atėjo.
— Eisiu, — pasakė senis.
— Tai Ordino pilis ant vandens.
— Aš pažįstu vandenį.
Šešiapirštis į Prūsiją patraukė senuoju savo keliu, kokiu vaikščiojo dar prieš keturiasdešimt metų: ne takais, o pelkių pakraščiu, kur pėdas pamatai tik joms jau įklimpus į dumblyną. Jam ėjo šešiasdešimt aštuntieji; gėlė kelius, kiekvienas žingsnis atsiliepė senuose kauluose, tačiau senis skubėjo greičiau, nei leido jėgos.
Vilkatai jaučia savo brolius, kol šie gyvi, kaip tolimą choro balsą. Šešiapirštis girdėjo juos visus. Bet žinojo, kad Gediminaičių vaikai nepriklauso brolijai ir kad jų balsų jis nepajus ir nesužinos, ar jie gyvi, ar ne.
Balgos pilis stovėjo ant kyšulio, stačiai virš lagūnos, ir jos vartai buvo uždaryti nuo saulėlydžio. Jis įėjo ten, kur nieko neįleidžia: pro angą, kuria pilis leidžia į vandenį savo atliekas. Vilkatas tokių kelių nesigėdija. Dvi valandas jis ropojo tamsiu akmeniniu kanalu, jausdamas, kaip šaltis spaudžia jo šonus, o kai pagaliau išlindo į viršų, prie mažų duryčių, už kurių švietė žvakė, jis jau žinojo, kas laukia.
Kvapas pasitiko anksčiau už šviesą — saldus, žolinis, pažįstamas iš visą amžių uostytų nuodų: drignė, kietis ir dar kažkas, žmonių vadinamas tiesiog medumi. Tokiam darbui daug nereikėjo.
Kambaryje stovėjo dvi lovos. Vienoje gulėjo vyresnis berniukas, plačiai atmerktomis akimis, kakta nuo prakaito blizgėjo kaip pelkės vanduo. Kitoje, mažesnis, užmigęs, ranką pasidėjęs už galvos. Tarp jų ant žemo suoliuko sėdėjo luošas vienuolis, sunėręs rankas ant kelių — maldos jau buvo išsekusios, liko vien budėjimas.
Dietrichas pakėlė akis. Jis pamatė vyrą, išlindusį iš tamsos, drėgną, dvelkiantį arklidėmis ir šaknimis, su šešiais pirštais ant vienos rankos, ir nepratarė nė garso.
— Žinau, kas jūs, — tarė jis vokiškai, labai tyliai. — Ponia pasakojo. — Pauzė. — Ketvirtą dieną. Gydytojas sako karštinė.
— O tu?
— Aš sakau, kad prieš keturias dienas kapitulas gavo žinią apie Nemuno pilis. Kitą rytą dingo virėjas. — Dietrichas pažiūrėjo į savo rankas. — Parašiau didžiajam magistrui. Atsakymo nebus.
Šešiapirštis priėjo prie vyresniojo ir palietė jo riešą savo šešiapirščia ranka. Pulsas buvo lėtas ir tolimas, tarsi kas nors skaičiuotų per sieną. Pelkių samanos ir dumblas, kuriais vilkatai gydo žaizdas, nuodų negydė. Jie užgydė tik tai, ką padarė geležis.
— Neškite juos, — pasakė Dietrichas. — Jei galite.
— Jie neatlaikys kelio.
— Žinau. Bet jūs turite kitų būdų.
Šešiapirštis ilgai tylėjo. Paskui pasakė:
— Žinau vieną moterį.
Dietrichas atsistojo, nepaisydamas skaudančios kojos, nuėjo prie stalo ir paėmė žirkles. Atsargiai, paskutinį kartą glostydamas vaikų galvas, nukirpo po plaukų sruogą ir įdėjo jas į Šešiapirščio delną. Paskui nusiėmė nuo kaklo mažą medinį kryžiuką ir padėjo šalia.
— Atiduokite jų tėvui. Tai ne mano darbas. Prašau.
Šešiapirštis pakėlė akis. Svetimų ašarų ir gailesčio vilkatas nepripažino, tačiau iškart atskirdavo, kai prašoma ne dėl savęs, tad tyliai linktelėjo.
Vyresnysis berniukas, nepajudėdamas, pasuko galvą.
— Tu esi vilkas, — pasakė jis lietuviškai, švelniai, kaip sakoma sapne.
— Esu.
— Tėvas atsiuntė?
— Taip.
Berniukas pavartė burnoje žodį, tarsi ragautų.
— Aš žinojau, kad atsiųs, — pasakė jis ir užsimerkė.
Šešiapirštis išėjo tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, ir nė karto neatsigręžė. Lagūnos pakrantėje, ant kyšulio, kurį Prūsijos žvejai vadino Pilkuoju, stovėjo trobelė iš tinklų ir plaukiojančių lentų. Joje gyveno moteris, kurią kitos moterys vadino ragana, o jūreiviai geru oru. Ji buvo sena, su viena pieniška akimi, ir kai jis įėjo, nepažvelgė nei į jį, nei į plaukus: paėmė juos tiesiai iš jo delno ir užuodė.
— Drignė, kietis ir vokiškas cukrus, — pasakė ji. — Lėtas nuodas. Pavogtas iš virtuvės. Mažiems berniukams.
— Gali?
— Galiu. — Ji pasuko pieniška akimi tiesiai į jį. — Vanduo tau teks. Vandens taisyklė paprasta: kas gydo, tas žaizdą ima į save. Aš ištraukčiau nuodus per plaukus ir per kraują, per visą atstumą, ir pasiimčiau juos pati. Bet mano kūnas senas. Dviejų vaikų nuodų jis nenuneštų.
— O vieno?
— Ir vieno nepakelčiau. Mirčiau dar nebaigusi traukti, ir nuodai grįžtų pas jį. — Ji padėjo abi sruogas ant stalo. — Yra ir uždraustas kelias. Vanduo jo nemėgsta, nes skola, perpilta kitam kūnui, kuris jos nesirinko, anksčiau ar vėliau randa savininką. Bet jis egzistuoja. Reikia kūno, kuris paimtų nuodus vietoj manęs: mažo, nepaaugusio, tokio, kurį dar niekas neišmokė meluoti.
Šešiapirštis neatsakė.
— Ordino vaiko, — tarė ji. — Nes nuodą pylė Ordinas. Kraujas už nuodą. Tai nesudėtinga. Aš nesu žiauri, vilkų tėve. Aš tik pasakau, kiek kainuoja.
— Ar kitaip nėra?
— Visada yra kitaip, — atsakė ragana. — Tada jie mirs.
Jis stovėjo trobelėje, trenkiančioje žuvimi, dervuotais tinklais bei karčiomis žolėmis, ir žinojo, ką jam reikia padaryti. Jei tai būtų jo paties jauniklis, jis paimtų vaiką iš Balgos virtuvės tą pačią naktį ir nė karto nesustotų. Visą gyvenimą jis buvo žiaurus. Bet jis žinojo, kam priklauso šie vaikai. Ne jam. Ir žinojo, ką atsakys žmogus, kuriam jie priklauso: tą patį, ką atsakė Kęstutis, kai jam siūlė pirkti sūnaus gyvybę už jo vardą. Šešiapirštis nešė pasiūlymą, žinodamas atsakymą, ir nešė jį visą kelią.
Į stovyklą senis paršlubavo penktą dieną, leisgyvis ir nieko nebesitikintis. Ištinusios kojos vos klausė; prie laužo sėdinti Ona nė nepakilo jo pasitikti.
Šešiapirštis pasakė viską paprastai, tokiais žodžiais, kokiais pranešama apie paukštį, įsipainiojusį į tinklą. Nuodai. Dietrichas. Plaukai. Ragana. Kaina. Jis nebandė jos švelninti. Pabaigoje padėjo ant žemės medinį kryžiuką ir sruogas ir paskutinį kartą pasakė:
— Kai išėjau, jie buvo gyvi.
— Kiek laiko jie dar turi? — paklausė Vytautas. Balsas buvo lygus.
— Dar para ar dvi. Gal jau mažiau.
Vytautas klausėsi. Jis prisiminė tėvo balsą, sklindantį pro akmenį: tu siūlai man pirkti jo gyvybę už jo vardą. Prisiminė motiną, kuri kadaise pasakė: kai ateis laikas būti žiauriam, prisimink mane kaip jūrą, nes jūra niekada neatleidžia tiems, kurie drumsčia jos gelmę. Jis pagalvojo apie vaiką Balgos virtuvėje. Ne apie jo veidą, veido jis neturėjo. Tik apie tai, kaip vaikas kvėpuoja miegodamas ir kad už to kvėpavimo kažkas stovi ir nežino, kad jam ruošiamasi prakirsti gerklę.
Gintaras kapšelyje buvo šiltas. Dabar jis pasidarė karštas.
— Ne, — pasakė Vytautas.
Šešiapirštis linktelėjo. Ne todėl, kad pritarė. Jis tiesiog priėmė, kaip priima orą.
Ona tylėjo. Sėdėjo sudėjusi rankas ant kelių ir tiriamai, tarsi matydama svetimą, žvelgė į vyrą sustingusiu, bejausmiu veidu. Paskui pirmą kartą gyvenime nusuko nuo jo akis.
Vakare prie Nemuno atėjo moteris.
Iš tamsos išniro niekieno nešaukta Eglė. Brido per nendres basomis, juodais samanomis supintais plaukais, o ant kaklo net vasaros vakare garavo žaltys auksiniais skruostais. Nė į vieną nepažvelgusi, vaidilutė priėjo prie ramaus užutėkio po sudegusia pilimi ir sustojo. Vyrai prie laužų nuščiuvo.
— Jurgi, Ivanėli, — pasakė ji. Balsas buvo žemas, ramus, tarsi kalbėtų ne žmonėms. — Jei gyvi, pieno puta. Jei negyvi, kraujo puta.
Upė buvo rami. Užutėkyje plūduriavo balta puta, kurią suko sūkurys, kaip visada pasitaiko prie nendrių. Eglė ištiesė ranką ir palietė jos paviršių. Kažkas po vandeniu sujudėjo. Puta pamažu, iš gelmės, nusidažė tamsiu, tirštu tarsi saujoje sutraiškytų uogų raudoniu. Raudonis plito plačiau, ir baltumo nebeliko.
Eglė pažvelgė į Oną. Ona stovėjo ant kranto, ir jos veidas nepasikeitė. Ji tik uždėjo ranką sau ant burnos, ne tam, kad sulaikytų riksmą, o tam, kad jis neišeitų.
— Jie mirė, — pasakė Eglė. — Šį rytą.
Apsisukusi Eglė nuėjo atgal per nendres, ir žaltys ant jos kaklo nė karto neatsigręžė. Vytautas liko stovėti vietoje, gniauždamas saujoje gintarą. Akmuo svilino odą it gyva žarija — ar tai pritarimas, ar bausmė, nebuvo kaip atskirti, bet kunigaikštis neatgniaužė pirštų, kol delnas nuėjo pūslėmis.
Šešiapirštis priėjo tamsoje. Jis neprašė leidimo.
— Gerai pasielgei, — pasakė jis. — Ne todėl, kad tai būtų padėję. Todėl, kad pasakei tai pats.
— Nežinau, ar nebūtų padėję.
— Ne. — Senis nusišypsojo, ir ši šypsena buvo kažkas, ko Vytautas nebuvo matęs ant jo veido nuo tada, kai pats dar buvo jaunas. — Niekas nežino. Todėl ir reikia pasirinkti.
— Kur tu eini?
— Ten, kur vilkai eina, kai nesugeba parnešti jauniklio. — Jis nusiėmė nuo kaklo vilko dantį ant odinio dirželio ir įdėjo Vytautui į delną, į tą, kuris nebuvo nudegęs. — Ugnis liks tavo. Aš savo. Pasakyk, kad vilkai pasirinks naują tėvą pelkėje, kaip visada.
Jis nuėjo į pelkę, kuri tą vakarą tyliai laukė, ir niekas jo nesekė.
Rytą Vytautas nusileido prie upės. Vieną po kito nusisegė apanglėjusius Ordino šarvus — žiedą po žiedo, kryžių po kryžiaus — ir sviedė į srovę. Vanduo prarijo juos ne iš karto: tamsi, apsvilusi geležis ir oda dar akimirką plūduriavo paviršiuje it nudirta žvėries kailio skiautė, kol galop nugrimzdo į dugną.
Dar kurį laiką Vytautas stovėjo ant kranto, tik su marškiniais ir sidabriniu vilku ant krūtinės. Išdavikų Išdavikas liko upės dugne kartu su šarvais. Kas jis dabar, Vytautas nežinojo. Žinojo tik, kad kažkas baigėsi, o kito dar nebuvo.