14 Vilkų Medžioklė
1395–1396 m. žiema, Šermukšniai, Dykros pakraštys
Vilko žandikaulis kabojo ant vartų stulpo, nuvalytas iki baltumo, ir šiaurys švilpė pro jo dantis. Taip kaimas šaukė pilkuosius. Žodžiais to nepasakysi, todėl žmonės pakabindavo kaulą, palikdavo duonos ant kelmo prie miško ir laukdavo, kas ateis.
Kalvis atėjo trečią naktį, kai duona jau buvo sušalusi ir iš vidaus aplipusi pelėsiais. Jos nepaėmė. Atsinešė savo, mažą kepaliuką, ir padėjo šalia, nes taip reikalauja Žodis: duona už duoną. Už jo, medžių šešėlyje, stovėjo trys vilkatai, ir iš jų burnų nekilo garas.
Šermukšniai buvo trisdešimt kiemų prie senojo Reisės kelio, ten, kur Dykra baigiasi ir prasideda pušynai. Dūmas virš stogų kilo tik iš keturių. Kaimo vyresnysis Jokūbas, vyras su nušalusiomis ausimis, priėjo prie vartų vienas, be žibinto.
— Pieno nebėra, — pasakė jis, nė nepasisveikinęs. — Karvės duoda, bet pienas rūgsta vos pasiekęs kibirą, o rytą jis jau vanduo. Penki vaikai neatbudo. Naktį girdime žingsnius, tokius, kai daug žmonių eina vienu žingsniu. Šunys prieš Vėlines išbėgo į mišką ir negrįžta.
— Ugnys?
— Gęsta. Užkuriu, gerai. Atsigręžiu, nebėra.
— Ar matėte melsvus taškelius pelenuose?
Jokūbas pažvelgė į jį.
— Matėme, tėve. Ir ne tik pelenuose.
Po daugelio metų kažkas vėl pavadino Kalvį tėvu, ir nebuvo aišku — iš pagarbos ar iš baimės.
Spyglio nešamas pelenų puodas buvo lengvesnis, nei turėjo būti. Keturias naktis jie ėjo iš Trakų, ir kiekvieną vakarą Spyglys paliesdavo dangtelį delnu, lyg tikrintų, ar jis dar šiltas. Pelenai buvo iš sauso rūsio, iš tos ugnies, kurios niekas neturi minėti, ir kiekvienas žiupsnis, paimtas iš jos, buvo rizika tam, kuris ją laiko. Kunigaikštis to nesakė, kai ištiesė ranką, ir ranka nedrebėjo. Tačiau Kalvis pastebėjo, kaip paskui valdovas įdėmiai nužvelgė savo pirštus.
Pirmiausia jie klausė. Taip nurodo Žodis: kol ginklas neišimtas, klausk.
Kalvis nuėjo į kaimo vidurį, prisėdo prie šulinio, ir žmonės paeiliui rinkosi išsipasakoti. Niekas jų nekamantinėjo — kaimiečiai prabildavo patys. Senutė Marcė iš paskutinės trobos prie miško pasakojo, kad už kaimo, kur kelias pasuka, yra duobė. Vienus atvežė vokiečiai ir sumetė, kitus atvarė gyvus ir paliko. Mūsų tėvai sakė, kad tai kryžiuočių kapai, bet jie buvo lietuviai, ir vokiečių ten irgi yra, nes tie, kurie čia mirė nuo ligų, taip pat guli.
— Kaip jie vadinosi? — paklausė Kalvis.
— Kas?
— Mirusieji. Jei žinomi vardai, galima atnešti duonos ir pasakyti jų vardus, ir jie nustos ieškoti.
Marcė ilgai tylėjo, žiūrėdama į savo rankas.
— Nė vieno nežinau, tėve, — pasakė ji. — Mano motina juos žinojo, bet užmiršo, nes prisiminti buvo skaudu. O aš užmiršau, kad ji užmiršo.
Tuo klausinėjimas ir baigėsi. Kalvis pakilo nuo rentinio — tą pačią bėdą girdėjo daugelyje kaimų nuo pat 1387-ųjų, kai kunigai uždraudė šnekinti mirusiuosius. Žmonės čia nebuvo kalti; ant kapų tiesiog nebeliko ko padėti.
Duobė buvo už ketvirčio mylios, žemame lauke, kur augo ne medžiai, o dilgėlės ir karklų kerai. Nebuvo nei akmens, nei kryžiaus, tik apvalus nusėdimas žemėje. Kalvis atsiklaupė ir priglaudė delną prie žemės. Ji buvo šalta kaip šulinio vanduo, ir joje kažkas ritmingai judėjo, lyg po ledu plaukiotų žuvys.
— Gal šimtas, — tarė jis. — Gal daugiau.
— Pelenų užteks tik žiedui, — tyliai pasakė Spyglys.
— Užteks.
Spyglys atrišo puodo raištį, bet Kalvis uždėjo delną ant dangtelio.
— Dar ne. Vėjas nuo lauko.
— Kaimui reikės ryte, — pasakė Spyglys. — Jei viską čia supilsime…
— Žinau.
— Tu visada žinai, o paskui liepi semti iš dugno.
Kalvis pakėlė akis. Jaunasis neatitraukė rankų nuo raiščio. Prie jų priėjo Kirmėlė su dviem kabliais. Vienas kotas buvo skilęs ties geležimi, ir jis aprišo jį drėgna karna.
— Iš šito netrauk visu svoriu, — pasakė jis Kalviui. — Lūš.
— Imk kitą.
— Kitas trumpesnis.
Spyglys pasuko puodą dangteliu nuo vėjo ir atsiklaupė. Ant sniego patiestoje odos skiautėje atskyrė mažą pelenų krūvelę. Nuo jos niekas nešvietė. Atrodė kaip paprasti, drėgni pelenai iš užgesusio židinio.
— Šitas kaimui. Aš nešiu atskirai.
Kalvis galėjo liepti supilti atgal. Jis paėmė ilgąjį kablį ir patikrino raištį. Karna tempėsi, dar neatitrūkusi. Kirmėlė laikė geležį, kol jis surišo antrą mazgą. Abu žinojo, kiek turės prieiti arčiau, jeigu kotas vis dėlto lūš.
— Daugiau neatskirk, — tarė jis Spygliui.
Jaunasis užrišo odos kampus ir įsidėjo ryšulėlį po kailiu. Indą su likusiais pelenais Kalvis paėmė pats.
Masalu turėjo būti vienas iš jų. Taip nurodo Žodis: kas pirmas pasisiūlo, tas ir eina. Kalvis laukė, kol kas nors pasakys, nes pats nenorėjo to sakyti. Žirnis, kuriam buvo vos dvidešimt ir kurio gerklės žymė dar buvo raudona, jau buvo pravėręs burną. Pirmas spėjo Kirmėlė.
— Aš.
Kalvis atsisuko į jį. Kirmėlė stovėjo šiek tiek atokiau, nuleidęs galvą, kaip stovėjo nuo tos nakties rūsyje, kai jo vardas buvo ištartas garsiai.
— Tu manai, kad tai atpirkimas.
— Manau, kad tai tinkamas darbas. — Kirmėlė nusišypsojo ta pačia maloniai apgailėtina šypsena. — Jie ieško pardavėjų kvapo. Tegul pasiima, ką nori.
Laužas buvo sukrautas iki sutemų. Ąžuolo malkos, atvežtos iš kito kaimo, sausi eglių rąstai, kuriuos Žirnis ketveriais ėjimais nutempė per sniegą. Kalvis pats supylė pelenų žiedą aplink Kirmėlės guolį, keturiolika žingsnių nuo duobės, o ant pelenų užbarstė aguonų, kad mirusiems būtų ką skaičiuoti. Žiedas buvo plonesnis nei ankstesniuose kaimuose; Kalvis ėjo lėtai, kad nė vienas žingsnis nenuneštų daugiau pelenų, negu reikia. Šalia jis padėjo druskos ragą, tris kadagio šakas, ilgakočius kirvius ir kablius. Kirmėlė atsigulė žiedo viduryje ant nugaros, apsisiautęs savo vilko kailiu, ir sudėjo rankas ant krūtinės, kaip guldomi laidoti.
Naktis buvo giedra ir žvaigždėta, tokia šalta, kad medžiai traškėjo. Mėnulis kilo ilgas ir raudonas, kaip Reisės mėnulis.
Jie atėjo vidurnaktį.
Kalvis pastebėjo juos ne akimis, o nosimi. Dvelkė karšta geležimi ir šaltu vandeniu: kaitinto metalo, įmerkto į gesintuvą. Ordino kvapas. Paskui pro dilgėlynus išniro pirmas siluetas, paskui du, paskui visa gretų eilė, einanti tokiu žingsniu, kokiu eina rikiuotė į mūšį. Vieni buvo apsisiautę sutrūnijusiais kailiais, kiti vilkėjo grandininius marškinius, kurių rūdys žalsvėjo kaip kerpės. Pagonys ir kryžiuočiai, petys petin, nebesiskiriantys. Sniege paskui juos likdavo šerkšno pėdos, ir jose šerkšnas skleidėsi it balti žiedai.
Jie nekvėpavo.
Žirnis už Kalvio šnibždėjo sau pro dantis kažką, panašaus į maldą. Kalvis uždėjo jam ranką ant peties, ir jaunuolis nutilo.
Pirmasis mirusysis priėjo prie pelenų žiedo ir sustojo. Kiti sustojo paskui jį, kaip tvora aplink lauką. Jie nežiūrėjo į Kirmėlę, nes neturėjo akių, tik tuščias akiduobes po šalmais, bet visa eilė palinko į jį, kaip palinksta į šviesą: į šilumą, gulinčią žiede, mažą, silpną, vos pasiekiamą. Aguonos ant sniego pakilo. Jie ėmė skaičiuoti. Kalvis girdėjo jų sausą, nuobodų šnabždesį: viena, dvi, trys.
— Jie ima, — pasakė Kirmėlė, nežiūrėdamas į dangų.
Kalvis nušoko pirmyn. Dvidešimt kartų jis tai darė, ir kaskart jam atrodė, kad žengia į kitą orą. Kabliu užkabino pirmąjį už grandininių marškinių, kurie byrėjo kaip pelėsiai, ir kartu su Spygliu, tempiančiu už kojų, nutempė jį ant laužo. Mirusysis nesipriešino. Jo akiduobėse sudrebėjo kažkas, kaip skruzdėlių pulsas, ir tada kadagio dūmas pasiekė veidą, ir kūnas ilgai ir tyliai atsiduso ir suiro.
Kitas. Kitas. Laužas ėmė degti, ir liepsna kilo žalia, ne geltona. Dvelkė senais suodžiais, geležimi ir šlapia žeme. Kalvis nustojo skaičiuoti. Rankos judėjo pačios.
Tada Žirnis suklydo.
Jis nešė naują glėbį kadagių ir užkliuvo už laužo šono, ir koja pasisuko į šalį. Pelenų žiedo kraštas, už kurio jis užkliuvo, pasibarstė pilkais lašais. Linija nutrūko kaip siūlas. Trys mirusieji, stovėję arčiausiai, peržengė ją vienu žingsniu.
Kirmėlė šūktelėjo ne iš skausmo, o iš nuostabos.
Kalvis jau šoko pirmyn. Giliai krūtinėje atsilapojo seniai užsklęstos durys, ir iš pėdų tarsi šaltis sukilo geležinė valanda. Aplinkui viskas sulėtėjo: sniego dribsniai pakibo ore, mirusieji judėjo vangiai it sapne, ir akys skyrė kiekvieną besisukantį jų sąnarį, kiekvieną besiskleidžiantį šerkšno žiedą. Žmogaus nebeliko — vien kertantis kirvis. Smogė nejausdamas atatrankos, kirto dar sykį, plikomis rankomis nusviedė du kūnus ant laužo, o trečiasis, jau palinkęs virš Kirmėlės, traukė iš jo gyvastį.
Kalvis kirto jį per vidurį. Kūnas suskilo kaip senas puodas, ir iš jo nebėgo kraujas, tik byrėjo pelėsių dulkės.
Geležinė valanda paliko jį taip pat, kaip ir atėjo. Jis stovėjo pelenų žiedo viduryje, tarp dūmų ir sniego, drebėdamas, ir kažkas jame buvo išimta, kaip iš audinio ištraukiamas siūlas.
— Gyvas, — pasakė jis ir nepažino savo balso. — Visi gyvi?
— Gyvas, — atsiliepė Spyglys. Jis laikė Žirnį, kuris verkė be ašarų, vien krūtinės judesiais. — Žirnis suklydo. Atleisk jam.
— Nėra ko atleisti.
Kirmėlė gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į žvaigždes. Veidas buvo mėlynas ir lygus kaip akmuo. Kalvis priklaupė šalia.
— Kirmėle.
— Aš nepamenu, — lėtai, grabinėdamas mintyse tarsi pamestos sagos, ištarė Kirmėlė. — Kaip jis vadinosi?
— Kas?
— Kaimas. Tas. — Jis pažvelgė į Kalvį su beveik vaikišku susirūpinimu. — Jie paėmė jį pirmiausia. Ką tik jį žinojau, tarsi burnoje, o dabar nieko nėra. Tik gėda, ir nežinau už ką.
Kalvis įdėmiai pažvelgė į bendražygį. To kaimo vardą puikiai atsiminė: girdėjo jį prieš trylika metų, laikydamas duris, ir vėl išgirdo salos rūsyje iš paties Kirmėlės lūpų. Žodis nedraudė jo ištarti.
— Nepasakysiu, — ištarė jis.
— Kalvi…
— Duona už duoną. Tu jau sumokėjai.
Tai buvo teisinga ir nebuvo gailestinga, ir Kalvis dar ilgai manys, kad pasielgė gerai.
Rytų dangaus kraštas pradėjo balti, kai laužas pavirto juoda krūva. Jie užmynė liepsną. Sniegas ant jų batų buvo juodas. Netrukus kaimas pamatys dūmus, ir kunigas arba kaimynas paklaus, kodėl žmonės degino senus kaulus, tad reikėjo išeiti iki šviesos. Bet prieš išeinant Žodis reikalauja dar vieno dalyko: išvykdamas palik ugnį.
Jie ėjo iš kiemo į kiemą su išsaugotu pelenų ryšulėliu. Kur židinys buvo šaltas, Spyglys paberdavo žiupsnelį, Kalvis papūsdavo, ir melsvos dulkelės, kurias jis pirmą kartą sutiko prie Vilniaus ir niekada nesuprato, pasklisdavo kaip vabalėliai, atsiverdavo ir užgesdavo, patenkintos, o žarija pagaudavo skiedrą ir degdavo. Moterys žiūrėjo iš tamsos. Niekas nekalbėjo. Kūdikis, kurį jis užuodė po kailiais, jau šilo.
Paskutinė troba stovėjo prie pat miško, žemiausia, su sutrūnijusiu stogu. Kalvis pasiekė duris ir sustojo.
Viduje degė ugnis. Silpna, ne didesnė už vyro nykštį, ir ji dūrė jam į nosį tokiu skausmu, kad jis atsirėmė į staktą. Liepsna po stogu vilkatą svilina net prie slenksčio: trumpam ją ištverti galima, bet žengti vidun reiškia kęsti kiekvienu įkvėpimu, o miegoti po stogu, po kuriuo dega liepsna, neįmanoma. Bet pro duris jis matė, ką ji apšvietė. Ji degė geltonai, ne raudonai, ir nesmilkė.
Jis pažino spalvą. Tokia pat buvo ugnis rūsyje po Trakų pilimi.
Ant suolo gulėjo moteris, žiūrėdama į lubas. Jos lūpos buvo mėlynos, rankos sudėtos ant krūtinės kažkieno kitų rankų. Ir prie krosnies, ant grindų, sėdėjo berniukas.
Vaikui galėjo būti kokie penkeri. Vilkėjo per erdviais kailiniais, o rieškučiose spaudė molio šukę su mažyte, vos rusenančia žarija ir pūtė — lėtai, išpūtęs abu skruostus, patyrusio ugniakuro kvėpavimu, sulaikydamas orą lygiai tiek, kad ugnelė neišblėstų. Aplink jį kiekviena grindų lenta žėrėjo šerkšnu, bet šerkšnas nesiartino arčiau nei per žmogaus ilgį.
— Tris naktis, — pasakė už nugaros Jokūbas. Jis buvo atėjęs paskui. — Jie praeidavo pro duris, tėve. Mes matėme. Motiną jie paėmė, nes ji miegojo. O jo ne. Jis sėdėjo su ta žarija, ir ji degė. Žmonės sako, tai ženklas. Kad tas vaikas ne šio kaimo.
— Kaip jis vadinasi?
— Mama vadino Žiežirba, — pasakė berniukas. Jis nepakėlė akių nuo šukės. Balsas buvo plonas ir sausas, kaip lapas. — Kitaip nežinau.
Kalvis atsiklaupė prie slenksčio. Ugnis dilgino jam odą, bet jis neatsitraukė.
— Ar tau šalta?
— Ne. Jei pūsiu.
— Aš tave pasiimsiu, — pasakė Kalvis. — Ten, kur šilta.
— O mama?
Kalvis nežinojo, ką sakyti. Pažvelgė į Jokūbą, o Jokūbas nusuko akis.
— Mes ją palaidosime, — tarė vyresnysis. — Kaip reikia. — Jis sustojo. — Berniukui, tėve, čia nebėra vietos. Jis tris naktis gyveno su mirusiaisiais. Nė viena motina neįsileis jo į savo namus. Jei tu jį pasiimsi… mes nieko nematėme.
Tai buvo ir tiesa, ir žiaurumas, ir Kalvis tai priėmė kaip darbo kainą. Jis tik linktelėjo.
Kirmėlė, kuris iki tol stovėjo už jo, pirmas įėjo į trobą. Ugnis degino jam veidą, bet jis neatsitraukė.
— Leisk man, — pasakė jis. — Man skaudės mažiau. Aš nebeturiu daug ko prarasti.
Jis pasilenkė ir pakėlė vaiką taip atsargiai, kaip nešamas ąsotis su pienu. Berniukas nepaleido šukės. Kirmėlė išnešė jį pro duris, pro kaimą, tylintį ir šviesėjantį, ir šviesos nebuvo daug, bet jos užteko.
Keturias naktis į Trakus keliavo pėsčiomis, nes vilkatai į miestus nejoja. Berniukas nė akimirkai nepaleido šukės iš rankų. Laužo kurti negalėjo — prie liepsnos vilkatas neužmigs, — tačiau vaiko ugnelės nė vienas nedrįso gesinti, tik kas vakarą stebėjo, kaip mažylis susiranda sausą samaną ar šakelę, pūsteli ir išsaugo gyvą žariją. Ji neužgeso. Spyglys, kuris žiūrėjo į berniuką su tokiu pat nepatogiu pasitikėjimu, kokiu žiūri į nepažįstamą šunį, vieną naktį paklausė Kalvio, ar šis mato.
— Matau, — atsakė Kalvis.
Jis nežinojo, kas tai. Žinojo tik, kad tai dar ne jo sprendimas.
Tą naktį jie sustojo po eglėmis, atokiau nuo kelio. Spyglys padėjo vaikui duonos gabalą ant kailinio, bet Žiežirba jo nepaėmė. Abi rankos tebelaikė šukę. Kalvis ilgai žiūrėjo, paskui priklaupė ir ištiesė delną.
— Palaikysiu, kol pavalgysi.
Vaikas prispaudė šukę prie pilvo. Kalvis atitraukė ranką. Spyglys nulaužė mažą kąsnį ir prikišo berniukui prie burnos. Žiežirba pakramtė nepaleisdamas molio.
— Taip viso kelio neisime, — pasakė Spyglys.
— Jis eina.
— Naktį miega stovėdamas. Tu nematai?
Kalvis atsisėdo ant sniego. Kirmėlė ėmė pjauti šakotą eglės šaknį, išvirtusią su medžiu. Žirnis paklausė, kam jam, ir senasis tik parodė šukę. Išlenktas medžio gabalas, apvyniotas drėgna karna, laikė ją iš trijų pusių. Kirmėlė pabandė įstatyti savo peilio dėklą, palenkė, supurtė. Dėklas liko vietoje.
Žiežirba žiūrėjo. Kai Kirmėlė priartino laikiklį, vaikas leido pakišti jį po moliu, bet rankų neatitraukė. Kirmėlė ir nespaudė. Atsisėdo šalia ir laikė kitą galą, kol Spyglys pamaitino berniuką dar vienu kąsniu.
— Ji užges, — pasakė Žiežirba.
— Dabar dega, — atsakė Kirmėlė.
— Jei aš užmigsiu.
Kalvis žiūrėjo į jo paraudusias akis. Nebuvo žodžio, kuriuo galėtų pažadėti, kad vaiko ugnis išliks. Jis atsigulė po kita egle, toliau nuo šviesos, ir liepė Žirniui miegoti. Spyglys liko šalia Kirmėlės.
Kai Kalvis atsimerkė, berniukas miegojo, palinkęs ant Kirmėlės kelio. Pirštai vis dar siekė šukės kraštą, tačiau jos svorį laikė medis. Spyglys trynė nutirpusią ranką. Žarija švietė. Kirmėlė sėdėjo nejudėdamas, tarsi būtų užmiršęs, kad ir pats gali atsigulti.
Kalvis pakeitė jį. Šaknis buvo šilta prie molio ir ledinė ten, kur gulėjo sniege. Vaikas sukrutėjo, vos pasikeitus rankoms, bet nepabudo. Kalvis laikė iki aušros, klausydamasis jo alsavimo. Ryte, kai reikėjo vėl eiti, Žiežirba pirmą kartą leido Spygliui panešti šukę per nuvirtusį medį.
Kunigaikštis laukė saloje, vienas, su paprastu kailiniu, be kunigaikščio ženklų, ir nustebo tik tada, kai pamatė, kas eina paskui vilkus. Jis nusileido su jais į sausą rūsį. Kalvis pamatė jį skliauto šviesoje: jis atrodė vyresnis nei prieš trejus metus, su šviesiomis sruogomis smilkiniuose, kurias vilkatas pažino iš žilstančių medžių pavasarį. Vytautas pažvelgė į vaiką. Prisiartino. Atsiklaupė, kad jų akys sutaptų.
— Kaip tave vadina?
— Žiežirba.
— Kas tau davė tą vardą?
— Mama.
Vytautas pažiūrėjo į šukę. Paskui pažvelgė ten, kur už jo nugaros, ant lentynos, degė jo paties ugnis, sena ir rami, be dūmų. Kalvis matė, kaip jo kaklas įsitempė.
— Ar moki ją maitinti? — paklausė didysis kunigaikštis.
Berniukas linktelėjo.
— Tada pamaitink, — tarė Vytautas, paėmė iš skiedrų krūvos mažiausią šakelę ir padavė jam.
Vaikas žengė žingsnį, ištiesė šukę, ir jo žarija pasidavė didesnei liepsnai. Dvi ugnys susiliejo kaip du lašai. Šukė liko tuščia. Šviesa lentynoje pakilo iki berniuko veido, ir jis nenusigando. Berniukas tik tyliai tarė „ačiū“, lyg grąžinęs paskolą.
Vytautas neatsigręžė ir nepastebėjo prie durų stovinčio Kalvio — žvelgė į vaiką tarsi į mirusio artimojo atvaizdą. Kalvis, kuris negalėjo verkti, atsirėmė į staktą, ir kažkas jo krūtinėje, suspausta nuo 1382-ųjų, atlėgo.
Kalvis atsisėdo ant viršutinės pakopos nugara į duris. Po trylikos metų pagaliau nebeužsklendė durų, o jas saugojo.
Ryte, vis dar sėdėdamas ten, jis bandė sudainuoti motinos lopšinę. Melodija buvo, kaip tuščia siena. Žodžių nebuvo. Jis suprato, ką geležinė valanda iš jo paėmė: ne kaltę ir ne duris, o vienintelį dalyką, kuris iki šiol buvo šiltas.